Antradienis, Lap 12th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 7. ŽMONIŠKESNĖS PADĖTIES VOKIEČIŲ IR

7. ŽMONIŠKESNĖS PADĖTIES VOKIEČIŲ IR - 10. VALSTIEČIŲ IŠLAISVINIMAS

10. VALSTIEČIŲ IŠLAISVINIMAS 

Jis vyko labai iš lėto. Būtų turėjęs dėl maro krašto valdovas susimąstyti apie valstiečių buitį Prūsijoje, būtų persikėlėliams sudaręs geresnes sąlygas, bet, atrodo, tikrai rimto noro pagerinti valstiečių padėtį jam taip ir nekilo.

Kaip jau sakyta, persikėlėlių padėtis net pablogėjo. Valstiečiai patys nuolat reikalaudavo teisių. Todėl G.Aubinas minėtosios savo knygos p.170 sako: „Smarkūs skundai (kaip tik naujakurių valstiečių) buvo pirmasis veiksnys, pakreipęs karūnos dėmesį į šiuos dalykus. Taip Rytprūsiuose prasidėjo periodas karaliaus valdžios vykdomų reformų..., nuvedusių į visišką valstietijos išlaisvinimą“.

Tačiau toks teiginys gali ir klaidinti. Karaliai toli gražu ne energingai siekė šio išlaisvinimo. Dar 1798 metais Frydrichas Vilhelmas III dvarininkų reikalavimą, kad valstiečiai būtų jiems pavaldūs, laikė visiškai teisėtu (A.Skahveit, p.190). Tik nelaimingasis karas privertė valdovą ir jo patarėjus pagalvoti apie tai, kad valstiečių padėtis yra nežmoniška ir kad ją reikia iš pagrindų keisti.

Pirmosios nedidelės reformos prasidėjo valdant Frydrichui Vilhelmui I. Jis pareiškė nebenorįs domenuose turėti baudžiauninkų. Nors ir liko paveldima asmens priklausomybė ir lažas, valstiečiams buvo suteikta geresnė žemės valdymo teisė. Panaikintas išpirkos mokestis ištekant valstiečių dukterims. Valstiečiui leidžiama išsikelti, jei savo ūkį parduoda Patikimam žmogui (G.Aubin, p.175).

Ir lažas buvo sumažintas nuo 5- 6 dienų per savaitę iki 3-4 (G.Aubin, p.178).

Tačiau tikrinant nustatyta, kad dar net valdant Frydrichui II privačiuose dvaruose reikalauta 5-6 dienų lažo per savaitę. Bet tai daugiausia ir liko vien konstatavimas.

Tik Klaipėdos apskrity ir ten, kur buvo nurodyta, jog yra „ūkinių galimybių sušvelninti lažą“ (tai įsidėmėtina), lažas valstiečiams prievarta (!) sumažintas iki 3-4 dienų... Frydrichui Didžiajam buvo svarbu, nepaisant stambiųjų žemvaldžių noro, išlaikyti kuo didesnį valstiečių ūkių skaičių“ (G.Aubin, p.179).

Nuo 1763m. valstybiniuose ūkiuose panaikinta nekenčiamoji priverstinė samda. Domenų nuomotojai nebeteko šios teisės. 1767 metų edikte išminėti atvejai, kada valstiečių vaikai turi teisę būti paleisti. Tačiau priverstinė samda palikta 5 metams (G.Aubin, p.179).

Toliau, p.183, to paties autoriaus sakoma: „Materialinė kultūra tikrai pakilo, pradėta žmoniškiau elgtis su valdiniais... Išnyko bjauriosios savivalės valstiečių atžvilgiu formos“.

Tačiau kad tos „formos“ vis tebebuvo bjaurios, matyti ir iš to, jog daugelis samdinių nuo valstybinių žemių nuomotojų perbėgo pas kulminius valstiečius ir ūkininkus. Dėl to 1784m. jau nustatyta 2 metų priverstinė samdos tarnyba. Padienininkų ir trobelninkų vaikams taip pat buvo įvesta priverstinė samda. Lig šiol jie galėdavo parsisamdyti laisvai. Galiausiai ir kulmiskių ūkių darbininkai turėjo atlikti priverstinę samdą (G.Aubin, p.183).

Bet padėtis greit pasikeitė. 1790 metais jau buvo įteisintas valstiečių nuosavybės paveldimumas, 1799m. leista i š s ipi r kti nuo lažo tarnybos mokesčiu, 1802m. galutinai panaikintas priverstinės samdos į s taty m a s, 1804m. pasirodė potvarkis, kuriuo panaikinti visi nutarimai, valstiečių teisinę laisvę kuo nors darantys abejotiną, o 1807m. spalio mėnesį pagaliau valstiečio (bet ne padienininko ir ne trobelninko) ū k i s tapo jo turėtojo visiška nuosavybe.

Be to, 1807m. spalio 10 d. įsaku buvo panaikinta baudžiava. Dvarininkai turėjo gauti pinigines kompensacijas. Bet valstiečiai neįstengė sumokėti pinigų už nuosavybėn gautąją žemę ir ją grąžino (W.Meyer, p.1-10).

Bet vis dėlto visame krašte 37 000 ūkių pagaliau buvo laimėta valstiečiams laisvė. Tai pasiekta dėl persikėlėlių reikalavimų vykdyti jiems duotus pažadus, dėl valstybę ištikusios nelaimės, na ir galop paties krašto valdovo valia.

Šitame visuotiniame išsilaisvinime dalyvavo ir lietuviai. Bet kad jie dažniausiai atsidurdavo paskutinėj vietoj, kaltas priešiškas krašto valdovo nusistatymas jų atžvilgiu. Jie juk buvo kitos kilmės. Ir turėjo paklusti krašto valdovo valiai.

Tačiau paminėtina, kad Prūsų Lietuvoje šiauriau Nemuno lietuviai kulmiškiai ir šatuliškiai* (Šatuliškių (šatulinių valstiečių) nausėdijos buvo įkurdintos miškuose, mokesčius jie mokėjo į karaliaus (ne valstybės) kasą (vok. die Schatulle). (Red.)) nuo senų laikų gyveno kur kas laisviau.

Tačiau greit suduotas atsakomasis smūgis. 1816m. gegužės 29 d. paskelbta valstiečių išlaisvinimo edikto deklaracija, kuria visas valstiečių išlaisvinimas beveik apverstas aukštyn kojomis. Taigi per ateinančius dešimtmečius šimtai tūkstančių hektarų valstiečių žemės vėl atiteko didžiažemiams dvarininkams. O tai reiškia, kad valstiečiai vėl tapo priklausomi.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 7. ŽMONIŠKESNĖS PADĖTIES VOKIEČIŲ IR