7. ŽMONIŠKESNĖS PADĖTIES VOKIEČIŲ IR

VII.  ŽMONIŠKESNĖS PADĖTIES VOKIEČIŲ IR LIETUVIŲ VALSTIEČIAMS SUSIDARYMAS VALDANT KARALIAMS

1. VALDOVAS PATS SIEKIA NEPRIKLAUSOMYBĖS 

Paskutiniai didieji magistrai veltui to siekė. O pirmasis Prūsijos hercogas davė vasalo priesaiką. Bet 1619 metais Prūsija atiteko Brandenburgo kurfiurstams. Šitaip krašto valdovo galia nepalyginamai išaugo. Tada savaime imta siekti visiškos nepriklausomybės nuo Lenkijos-Lietuvos valstybės.

Tai galėjo išeiti į gera ir engiamai valstietijai. Tačiau iš pradžių šie pokyčiai jos padėtį dar labiau pablogino.

Vokietijoje tuo laiku siautė Trisdešimties metų karas. Prūsiją, dabar jau priklausančią Brandenburgui, irgi užgriuvo karo sunkumai. 1620-1629 metais krašte kariavo švedai. Bet tada dar nebuvo taip jau labai blogai.

Visai kitaip susiklostė aplinkybės vėliau, kai susikibo Lenkija su Švedija ir kurfiurstas Friedrichas Wilhelmas ėmė dėtis čia prie vienos, čia prie kitos pusės, siekdamas nepriklausomybės Prūsijai, o kartu ir sau. 1655-1660 metais nuo karo deglų liepsnojo kaimai ir miestai. Ypač siaubingas, kaip jau sakyta, buvo totorių antpuolis į Prūsiją 1656-1657 metais.

Tuo laiku krašto valdovas pasiekė savo tikslą. 1660 metų Olivos taikos sutartimi Brandenburgo kurfiurstas galutinai tapo nepriklausomu Prūsijos hercogu. Dabar vėl buvo galima prašyti jo pagalbos, tramdant daugumos žemvaldžių savivalę.

Tačiau iš pradžių tai nelabai sekėsi. Savarankiškasis hercogas p i r m i a u s i a pats turėjo įtvirtinti savo valdžią dvarininkų atžvilgiu. Šie, kaip ir kai kurie miestų ponai, jau daugiau kaip ištisą šimtmetį buvo įpratę nelabai paisyti krašto valdovo. Tokio įsisenėjusio požiūrio negalima buvo iš karto pakeisti. Neišvengta smarkių susidūrimų.

Taigi valstietija kol kas dar nieko nepelnė iš naujosios valdovo galybės. Galbūt ji pradžioje nieko gero ir nesitikėjo. Užtat nė nesikreipė su skundais. Dėl to vargu ar šis ką žinojo apie valstiečių padėtį. Galiausiai tą padėtį dar pablogino naujas švedų puolimas. Ir kai pagaliau kurfiurstui pavyko švedus išstumti, tikriausiai jis turėjo susipažinti ir su valstiečių būkle. Tada pasirodė, kad „nevokiškajam“ elementui jis tiesiog nepalankus. Tas „elementas“ jam atrodė visai menkavertis.

Tai aiškėja ir iš to, kad dar 1681 metais išleistas „Dėvėsenos potvarkis“, pagal kurį lietuviams nevalia taip vilkėti kaip vokiečiams. Taip pat uždrausta lietuviams mokėti tokį patį atlyginimą kaip bernams ir mergoms vokiečiams. Nesilaikantys šio potvarkio tiek darbdavys, tiek ir lietuvis samdinys buvo baudžiami kalėjimu (Lucanus, sąs.2, p.164).

Taigi net iš savarankiško krašto valdovo bent kokio padėties pagerinimo žemiausias lietuvių sluoksnis vargu ar galėjo tikėtis. Netgi pasirodė, kad valdovas dvarininkams suteikęs naujų teisių prieš lažininkus. Jis pavedė jiems ir teisėjų pareigas. O tie galėjo nubausti iki 6 mėnesių kalėjimo. Jei lažininkas norėjo ką apskųsti, savo reikalą pirmiausia turėjo išdėti dvarininkui (A.Skalweit, Die ostpreussische Domanenvenvaltung – „Domenų valdymas Rytų Prūsijoje“, p.205). Bet apskųsti patį poną nebuvo įmanoma.


2. NAUJA SENBUVIŲ NAIKINIMO BANGA 

Krašto valdovo dėmesį į Prūsijos padėtį vėliau patraukė ypatingas įvykis. Tai buvo didysis 1709-1710 metų maras.

Sakoma, kad maras užplūdęs iš užsienio, iš Lenkijos. Iš tikrųjų pirmiausia jis ir pasirodė pietuose. Paskui greit išplito. Ir netrukus visi šalies rytai tapo sergančiu, išmirštančiu kraštu. Vos bespėta laidoti lavonus, nes jų vis radosi naujų. Kas vieną dieną kasdavo duobę, tam kitą dieną pačiam jau supildavo kapą.

Po truputį maras apėmė visą kraštą. Pvz., Karaliaučiuje mirė tiek daug žmonių, kad gyventojus pagavo tikra baimė. Žiemą, atrodė, buvo mirštama nebe tiek daug, bet 1710 metų vasarą maras įsiplieskė su nauja jėga.

Iš 6-7 šimtų tūkstančių Prūsijos gyventojų tada išmirė daugiau nei trečdalis; krašto rytuose, Lietuvoje, maždaug pusė visų gyventojų – apie 160 tūkstančių lietuvių, vien įsrutiečių 66 tūkstančiai (von Baren, Įsruties pilis, p.82). Bet įsidėmėtina, kad ten, kur gyveno vien lietuviai, ir gyveno geresnėmis sąlygomis, mirimų būta daug mažiau; kai kuriose šiaurinėse vietovėse jų visai nebūta.

Daugybė valstiečių sodybų liko be gyventojų. Visoje Prūsijoje 10 834 sodybos buvo tuščios. Vien Įsruties apskrity jų buvo 4620, Ragainės – 1613, Tilžės – 1307, Klaipėdos – 871, per visą Prūsų Lietuvą – 8411.

Į tuščias sodybas kartais įsikeldavo apylinkių gyventojai. Bet dažniausiai ir jie netrukus mirdavo maru.

Dėl tokio gausaus išmirimo atsirado didelis darbo rankų stygius valstybiniuose ir privačiuose d v a r u o s e , taigi s u m a ž ė j o ir pajamos. Ir tik šis dalykas, regis, pagaliau padarė įspūdį. Tai turėjo pastebėti ir krašto valdovas, nors jis ir nelabai tuo domėjosi. Bet pinigų reikėjo daug. Ir teko rūpintis nauja darbo jėga, kad dirbtų pajamas duodančią žemę. Bet pirmiausia būtų derėję išsiaiškinti, kodėl maras nusinešė daugiausia aukų tose srityse, kur buvo didžiausia lažo prievolė.


3. BAISAUS LIETUVIŲ IŠMIRIMO PRIEŽASTYS 

Vien užsikrėtimas nebūtų sukėlęs tokios nelaimės. Sveikas, pilnas jėgų organizmas apsisaugo pats, jeigu liga neužklumpa jo pernelyg staiga. Taigi turėjo būti palankios sąlygos marui išplisti.

„1708-1709 metų speiguota žiema sunaikino žiemkenčius. Bet javus išvežti nebuvo uždrausta. Taigi 1709 metų vasarą prasidėjo brangmetis ir badas. Tada ir pratrūko maras. Skurdžiai maitinęsi lietuviai menkai tegalėjo prieš jį atsilaikyti“ (A.Skalweit, p.10).

„Bet niekaip išmirimas nebūtų pasiekęs šitokio masto, jeigu valdžia nebūtų buvusi tokia dezorganizuota .(tikriau būtų pasakius – demoralizuota). Kaip tik šiuo laiku pasirodė visiškas jos niekingumas. Dar anksčiau iščiulpusi mažąjį žmogų, dabar nebepajėgė jam padėti“ (A.Skahveit, p.11).

„Valsčiai buvo labai retai tikrinami, ir valdininkas savo apylinkėje buvo viešpats ir valdovas. Išnaudodami valdinius, brutaliausiai lupdami valstiečiams kailį jie rodė savo galybę. Jie netgi manė, jog turi teisę imti iš valstiečių dovanas. Valstietis turėjo eiti į lažą, kai to norėjo valdininkas. Tarnybiniuose namuose buvo įsteigtos smuklės, ir valdininkai liepdavo baudžiauninkams į jas lankytis“ (A.Skahveit, p.133).

Pastarąją pastabą turėtų pirmiausia įsidėmėti tie, kurie lietuviams labai lengvai prikiša girtavimą...

„Valdininkai sistemingai stekeno valstiečius... [Grafo A.] Dohnos komisija, 1711 metais paskelbusi Rytprūsių nusmukimo priežastis, greta maro, nederliaus ir mokesčių naštos nurodė ir valdininkus, kurie elgėsi kaip „plėšrūs vilkai“, ne tik patys plėšikavę, bet ir kitiems leidę ar net uoliai padėję“ (A.Skahveit, p.134).

Jau iš to gana aišku, jog maras Prūsų Lietuvoje galėjo nusinešti tiek daug aukų dėl to, kad žmonės čia vos sudurdavo galą su galu. O prie to prisidėjo dar ir kitas dalykas.

Dr.Maxo Beheim-Schwarzbacho veikalo „Frydricho Vilhelmo I kolonizacinė politika Lietuvoje" p.19-20 skaitome: „Kadangi lig šiol su prūsų (suprantama, kad ir lietuvių) valstiečiu tiek valdininkai, tiek girininkai negailėdami smūgių ir „pastronkų“ (lenkiškas žodis, reiškiąs rimbą) beatodairiškai elgėsi kaip su kokiu vergu ir šitaip jam atėmė bet kokią d r ą s ą , tai urėdijų valdytojai, kaip ir krašto rūmų tarėjai, turėtų atidžiau prižiūrėti savo valdinius ir dar kartą rimtai uždrausti panašius dalykus; prasižengusi valstietį pamokyti „ispanišku apsiaustu“ ir kitomis leistinomis prievartos priemonėmis, o ne „pastronkais“.

Turint galvoje visa tai, kas pasakyta, negalima atsistebėti kai kurių mokslininkų teiginiais. Pavyzdžiui, ir A.Skalwveitas (p. 0) sako, kad didelio lietuvių išmirimo maru priežastys buvo žemas jų kultūros lygis, jų nešvara ir netvarkingumas, nesaikingas valgymas ir gėrimas ir t.t. Atsiminkime vien vertimą girtauti valdinėse patalpose! Kad ir kokie nenuneigiami šie faktai, paprasčiausiai išleidžiama iš akių, kad juos tiesiog privertė skursti, kad laikė tamsoje.

Atrodo, daug kas nepastebėjo lietuvius visados turėjus didelį švaros poreikį, kaip matyti iš anksčiau pateiktų pasakojimų apie anuos laikus. Lietuviai valstiečiai visados turėjo netoli savo sodybų pirtis, o tuo tarpu vokiečiai valstiečiai visai jų n e p a ž i n o . Ir šitos pirtys k e 1 i dešimtmečiai prieš marą buvo uždraustos. Tačiau lietuviai vis dar maudėsi slapčiomis. Dėl to Būdviečių kunigas Lepneris 1680 metais prašo hercogą griežtesnio draudimo. Lengva suprasti, kad tada prie skurdo ir psichinio žmonių išsekimo turėjo prisidėti ir nešvara. Bet dėl šito kalti ne valstiečiai, o valdžios sudarytos sąlygos.


4. IŠMIRUSIŲJŲ PAKEITIMAS 

1701 metais sukurta Prūsijos karalystė patraukė pasaulio, pirmiausia, aišku, vokiečių dėmesį. Dėl to greit sužinota, kas ten dėjosi. Netrukus išgirsta ir apie krašto ištuštėjimą. Visur Vokietijoje buvo skleidžiami atsišaukimai, kviečią gyventi į Prūsiją.

Šie lapeliai vaizdavo gyvenimo sąlygas Prūsijoje gražiausiom spalvom. Ir žmonės kėlėsi būriais. Tarp jų buvo Šveicarijos prancūzų, pfalciečių, magdeburgiečių, frankų ir t.t. (A.Skahveit, p.250).

1709-1711 metais jau atsikėlė apie 2000 šveicarų. Dalis jų greit išmirė. 1720-1724 metais atvyko apie 40 pfalciečių šeimų, frankų ir iš Nasau grafystės – apie 290 šeimų. Dalis olandų menonitų, kurie 1550 – 1570 metais buvo įsikūrę Vyslos slėnyje, dabar traukė į panemunės žemumas.

Valdeniečių 74 šeimos, dar anksčiau iš Prancūzijos atvykusių į Viurtembergą, 1720 metais atvažiavo į Berlyną, ketindamos persikelti į Prūsiją. Bet kadangi tos šeimos buvo labai neturtingos, joms buvo a t s a k y t a . Tada valdeniečiai patraukė į D a n i j ą ir buvo svetingai   priimti.

Dar 1719 metais 8 valdeniečių šeimos su teisėju Poyas buvo atvykusios į Prūsų Lietuvą ir čia apsigyveno. Dabar ir jos panoro persikelti į Daniją. Tada Poyas buvo uždarytas Frydrichsburge (A.Skahveit, p.255). Kiti liko Prūsijoje didžiausiame skurde. Valdeniečių būklę sunkino dar ir tai, kad jie kalbėjo prancūziškai, o ne vokiškai.

Kai 1714 metais persikėlėlių srautas išseko, buvo bandoma visur jų ieškoti. Bet pastangos buvo tuščios. Tada Markoje ir Pomeranijoj į valsčius buvo šaukiami žmonės, surišami ir kaip kokie nusikaltėliai gabenami į paskirtas vietas (A.Skalweit, p.259).

Buvo priimami ir atvykėliai iš Lenkijos, tik jie būdavo labai nesėslūs ir netrukus vėl išbėgdavo.

„Dažnai tai buvo vykdoma su brutaliu griežtumu. 1723 metais šių netinkamų žmonių prigabenta Prūsijon net ligi Įsruties“.

„Kad svetimšaliai Prūsų Lietuvai kolonizuoti nėra tokie tinkami kaip kad patys lietuviai ir prūsai, tokią nuomonę susidarė Berlyno komisija, Waldburgas ir pats karalius“ (A.Skalweit, p.256).

Didžiausią atvykėlių kiekį sudarė zalcburgiečiai. 1732 metais Prūsijos komisijos turėjo jų suregistravusios 20 694. Iš jų 15 508 apsistojo Karaliaučiuje. Tačiau daugelis tuoj išmirė. Į valstybinius dvarus jų atsikėlė 11 989, suapvalinus bus 12 000. Iš jų 10 000 atvyko į Prūsų Lietuvą.

Pagrindinė zalcburgiečių gyvenamoji vieta čia buvo Gumbinė. Kiti liko Karaliaučiuje ir kituose miestuose, taip pat didikų dvaruose ir karališkose tarnybose Prūsijos vakaruose.

Šveicarai daugiausia apsigyveno Įsruties apylinkėse. Pfa1ciečiai įsikūrė srityje tarp Įsros ir Nemuno.

Čia rytuose, Prūsų Lietuvoje, dvarai buvo beveik vien valstybiniai (domenai), kur žemę dirbo valstiečiai lietuviai. Valstybinės žemės plotas paskutiniais dešimtmečiais buvo gerokai padidintas. 1663 metais jos buvo 53 000 ūbų, o 1723-iais tas plotas buvo jau 123 156 ūbai.

Domenų žemėse greta lietuvių dabar apsigyveno naujieji atvykėliai. Tarp lietuvių sodybų nuo maro laikų liko daug tuščių vietų, kurias dabar užpildė vis gausėjantys atvykėliai. Tačiau jų tebuvo tik apie 20 000 tarp 160-180 tūkstančių vietos lietuvių.

Kadangi nevokiečiai ateiviai greit išsižadėjo savo kalbos, tai greta lietuviškosios buvo girdėti tik vokiečių kalba, daugiausia vokiečių žemaičių tarmė. O menonitų bažnyčiose dar net ligi 1750 metų pamokslai buvo sakomi olandiškai.

Nauji kolonistai buvo ir atitarnavę kareiviai. Jie čia atvyko po Septynerių metų karo ir tapo itin puikiai aprūpinti (Wilh.Meyer, Das Retablissement Ost-und Westpreussens – „Rytų ir Vakarų Prūsijos atkūrimas“, p.1-10).

Valdant Frydrichui II, per 1782-1785 metus į Prūsiją buvo atkviesta dar apie 32 000 š v a b ų iš Pforzheimo ir Durlacho apylinkių. Tačiau jie apsigyveno vakaruose, tarp Kulmo miesto ir ežero, Lenkijos kaimynystėje.

Pagaliau reikia paminėti ir tai, kad senasis Dessauiškis 1727 metais už 70 000 talerių įsigijo didumą dvarų 4-5 km atstumu palei kairįjį Priegliaus krantą. Šią nuosavybę jis pasididino 1740 metais 66,57 kv. km dirbamos žemės, nupirkęs 15 domenų, ir 46,36 kv. km miško. Šių sričių metinės pajamos 1800m. siekė apie 30 000 talerių (Albert Zweck, Litauen, p.52).


5. SENBUVIŲ IR ATVYKĖLIŲ PASISKIRSTYMAS KRAŠTE 

Valdininkų sudarytuose gyventojų sąrašuose buvo žymima tautybė. Pirmoje grafoje buvo įrašomi zalcburgiečiai, antroje – šveicarai, trečioje nasauiečiai, ketvirtoje – kiti vokiečiai ir galiausiai penktoje grafoje – lietuviai. Dažniausiai pirmosios keturios grupės buvo vadinamos vokiečiais.

,,Tokia buvo karaliaus valia: lietuvius ir vokiečius kaimuose laikyti visiškai atskirtus (tai yra, tie ir tie turėjo gyventi kiekvieni savo kaimuose). Bet tai įvykdyti, regis, nebuvo taip lengva. Šešiuose valsčiuose kiekvienoje gyvenvietėje buvo lietuvių ir kolonistų, aštuoniuose – vien lietuviai (beje, jų gyventa kiekviename valsčiuje). Kituose valsčiuose pasitaiko vien tik naujakurių gyvenamų kaimų, kuriuose nėra lietuvių kilmės valstiečių“.

„35 valsčiuose yra tik 153 gyvenvietės visai be lietuvių, o per visus kitus valsčius paminėta 1830 vietų, iš kurių 648-iose gyventojai mišrūs“ (dr. M.BeheimSchwarzbach, p.78).

Klaipėdos apskrityje valstiečiai buvo tik lietuviai, 2230 šeimų, n ė vieno kolonisto. Tik Priekulėje buvo 3 jų šeimos, Ragainės apskrityje – tik 156 zalcburgiečių, 49 nasauiečių šeimos ir 285 kitokių vokiečių šeimos, o lietuvių šeimų – 1534; Tilžės apskrityje – 18 zalcburgiečių šeimų, 94 – kitų vokiečių ir 1264 lietuvių šeimos; Įsruties apskrityje 3139 lietuvių šeimos, 591 zalcburgiečių ir 2297 kitų vokiečių šeimos.

„Iš šių 10 valsčių minimų sąrašų pastebime netikėtą dalyką, būtent, kad šiose valdybose užregistruota tik lietuviai ir vokiečiai kolonistai, o ne kaimo vietovių senbuviai vokiečiai. Peršasi išvada, kad kaip šitoje dešimtyje valsčių, taip ir kituose mišriai gyvenamuose gyventojų santykis bus buvęs panašus ir kad po maro metų vykdoma kolonizacija – vienuose valsčiuose tiesiogiai, kituose numanomai, – bet visur bus buvusi nuolat besiplečiančio Lietuvos vokietinimo pagrindas“ (dr. M.BeheimSchwarzbach, p.78).


6. PRIVILEGIJUOTA ATVYKĖLIŲ PADĖTIS 

Kviečiami apsigyventi Prūsijoje, atvykėliai gaudavo įvairiausių pažadų. O kad ne visų jų ekonominė padėtis buvo lygi, tai priklausė tik nuo turto, kurį jie atsigabeno.

Bet vienur jie buvo lygūs. Persikėlėliai neturėjo eiti baudžiavos. Jie negalėjo būti „nei sukeisti, nei parduoti, nei užstatyti“.

Labiausiai privilegijuoti buvo Šveicarijos prancūzai. Pirmiausia, jie turėjo mokėti mažesnius mokesčius (A.Skalweit, p.263). Dar jie reikalavo savivaldos savo kaimuose (kolonijose) ir teisės iškeldinti prastus šeimininkus. Jokiomis aplinkybėmis jiems nesą privalu paklusti policijos pareigūnams.

Iš pradžių visa tai jiems buvo pažadėta. Bet po truputį visos šios teisės buvo imtos mažinti. Tačiau ir toliau jie liko nebaudžiami žeminančiom fizinėm bausmėm, nėjo lažo (A.Skabveit, p.269).

Zalcburgiečiai, kurie buvo atgabenti Lietuvon į Gumbinės apylinkes, iš pradžių buvo apgyvendinti pas lietuvius. Kai kurie jų, iš turtingų namų, netrukus gavo po vienų iš daugelio Ku1mo teisę turinčių ūkių (G.Aubin, p.173). Kiti turėjo būti pagal planą ilgainiui įkurdinti kitaip.

Dauguma gavo iš karaliaus žemės ir tai, ko reikia jai apdirbti, būtent: prie 2 ūbų žemės 4 arklius, 4 jaučius, 3 karves, vežimą ir plūgą (A.Skahveit, p.279).

Apie 200 (!) zalcburgiečių šeimų buvo įkeltos į išgyvendintų tariamai apsileidusių valstiečių kiemus, apie 100 (!) į išmirusiųjų sodybas arba į įpėdinių paliktus ūkius. Apie 100 senbuvių valstiečių (lietuvių) zalcburgiečių labui buvo perkelti kitur (A.Skahveit, p.275).

Tačiau karaliaus buvo nurodyta, kad niekas iš jo senųjų ūkininkų nenukentėtų: jie turį savo noru pereiti į kitą ūkį.

1732m. liepos 13 d. karaliaus potvarkyje, be kita ko, sakoma: „Blogus šeimininkus Lietuvoje turite iš ūkių iškelti ir jų vietose įkurdinti zalcburgiečius. Tačiau iškeliamuosius reikia įdarbinti daržuose, paversti kampininkais (!) kaimuose arba išdalyti kilmingiesiems, jeigu jiems tokių reikia, ir gerai žiūrėti, kad kur nepaspruktų ar nepabėgtų į kitą kraštą“.

Taip buvo Lietuvoje naikinamas prieraišumas prie gimtosios žemės. Kad tai brangintina, vokiečiai greičiausiai nelabai numanė. Juk nuo neatmenamų laikų nerami dvasia juos ginė į klajones.

Tačiau vėliau ir atvykėliai buvo apkrauti įvairiomis prievolėmis. Apskritai imant ir jie, taip kaip senbuviai, turėjo mokėti činšo mokesčius ir galiausiai eiti lažą. Tik tiek, kad teisinė jų padėtis liko geresnė. Šveicarai turėjo per visus metus 48 dienas eiti lažą, taigi net ne kas savaitė po 1 dieną; zalcburgiečiai – vasarą 2 dienas, žiemą 1 dieną per savaitę (G.Aubin, p.173).

Privilegijuota atvykėlių padėtis dar labiau išryškėja, kai palygini su lietuvių senbuvių padėtimi. Jau vien tai, kad lietuviai turėjo zalcburgiečius pas save priimti ir, aišku, juos išlaikyti, puikiai atskleidžia šią padėtį. To negana, daugelis buvo priversti jiems u ž 1 e i s t i savo namus bei ūkį. Ir galiausiai lažas senbuviams buvo tris kartus sunkesnis negu atvykusiems.

Šios įvairios gyventojų grupės buvo traktuojamos iš esmės skirtingai. Tai jau matyti iš 1732m. liepos 13 d. karaliaus potvarkio. Ten pasakyta taip: „Šiaip jau turite žiūrėti, kad šitie žmonės (zalcburgiečiai) lietuviškai nevilkėtų, nevaikščiotų vyžoti ar panašios prastos našystos neperimtų, o kad gražiais vokiškais drabužiais dėvėtų ir to laikytųsi" (dr. M. Beheim-Schwarzbach, p.149).

Tačiau, nežiūrint viso protegavimo, iki 1734m., taigi per dvejus metus, tik 55 zalcburgiečiai gavo ūkius, 3232 buvo padieniai darbininkai, bernai ir mergos! Po 11 metų, taigi 1744m., 237 zalcburgiečiai turėjo savo ūkius. Padienių darbininkų skaičius siekė tik 1654 (A.Skalweit, p.274). Kyla klausimas, kur dėjosi likę 10 000"? Ar tebegyveno pas lietuvius? Vargu ar galėjo kaip kitaip būti.


7. ATVYKĖLIŲ ELGESYS 

Būdami nevienodi savo kilme, naujieji krašto gyventojai labai skyrėsi ir būdu. Netrukus tą parodė visas jų elgesys. Be to, jie buvo paveikti įvairių išgyvenimų, patirtų keliaujant į Berlyną ir Prūsijoje.

Tie, kurie dėl savo tikėjimo paliko tėvynę, – pfa1ciečiai ir zalcburgiečiai, – buvo gerbiami kaip kankiniai. Taigi jie atsikraustė į rytus labai save vertindami ir su didelėmis pretenzijomis.

Greičiausiai ir puikiausiai čia orientavosi Šveicarijos prancūzai. Jais iš karto pasirūpino prancūzas Pabėgėlis Jeanas Lacariėre. O jam paskui karaliaus įgaliotinis Dorma perleido visą darbą. „Tai buvo aukščiausios doros žmogus...Jis buvo neprieinamas su kyšiais tokiais laikais, kai sąžiningumas buvo retas dalykas“.

Taigi šveicarams iš pat pradžių teikta pirmenybė prieš kitus valstiečius ir kolonistus. Jie buvo apdėti mažesniais mokesčiais (A.Skalweit, p.263).

Reikia dar pridurti, kad jie mūsų krašte pradėjo auginti tabaką, ir taip padėjo įsigalėti bjauriam rūkymo įpročiui (Goethe's pastaba).

Apie vėliau atvykusius šveicarus sakoma, kad daugelis jų buvę visai niekam tikę: „tikri valkatos, visai elgetos, paralyžiuoti ir luoši, netinkami nei laukų, nei šiaip sunkesniems darbams“ (A.Skalweit, p.250). Jie pakenkę geram šveicarų vardui, prastai pasirodę ir beveik visi išbėgioję.

Apie zalcburgiečius sklido tik geri atsiliepimai. Tačiau vokiečių mokslininkų pateikiami faktai rodo, kad jie visai nepagrįsti.

Pavyzdžiui, Skahveitas p.273 sako: „Zalcburgiečiai pirmiausia patys buvo kalti dėl įsikūrimo sunkumų... Religinio persekiojimo laikai, dažnai itin šventiškas jų sutikimas, simpatijos taip juos paveikė, kad jie ėmė jaustis esą išrinktoji tauta“. „Jie buvo apimti nuotykių troškimo ir kažkokio svaigulio“.

„Kraštovaizdis jų nežavėjo, butai jiems atrodė skurdūs, valgis nepatiko“.

„Jie buvo nepatenkinti ir priešinosi valdžiai...“

„Jie vengė prisiekti karaliui ištikimybę. Praėjo ne vieneri metai, kol jie visi apsisprendė pasirinkti ūkį ar nuolatinį   darbą“.

„Daugelis rengėsi pabėgti... Badas ir skurdas buvo geriausi jų auklėtojai, pagaliau privertę juos dirbti“.

Dr. Maxas Beheim-Schwarzbachas savo knygos p.146 rašo:

„Tvirti, kadaise darbų užgrūdinti vyrai, jau seniai atpratę nuo sunkaus triūso, drybsojo už šiltos krosnies svetimų žmonių (lietuvių) trobose. Niekuo svečias nebuvo patenkintas. Jo neišjudinsi kuo nors padėti šeimininkui ar jo šeimai – jis norėjo būti aptarnaujamas“.

Ir p.158: „Valdininkai praneša apie zalcburgiečius (1733m. vidurvasaris): apie juos nepasakysi, neminint jau ydų – nieko gero. Juo toliau, juo daugiau tingėjimo jie rodo a t m e s d a m i tiesiog į rankas įduodamas galimybes dirbti ir užsidirbti, laiką leisdami apylinkėj pas draugus, o jei būna namie, tai miegodami patvoriuose ar kortomis lošdami“.

Kitas valdininkas praneša: „Iš 50 man atsiųstų (zalcburgiečių) vos šeši asmenys ateina į darbą. Kiti vaikštinėja iš vietos į vietą“.

Pateiktose vadovybės ataskaitose apie zalcburgiečius jų stropumas visuotinai įvertintas kaip nepatenkinamas, o elgesys – nepaklusnus (dr. M.Beheim-Schwarzbach, p.169).

„Karalius norom nenorom turėjo įsakymu zalcburgiečiams už neklusnumą ir bastymąsi (taigi tinginiavimą) pagrasinti mirties bausme. Tai, atrodo, davė naudos“ (dr. M. Beheim-Schwarzbach, p.171).

Daug zalcburgiečių pabėgo į užsienį. „Karalius dėl to labai supyko ir įsakė, kad visi nedorėliai be jokio pasigailėjimo būtų nubausti virve (t.y. pakariant)“ (dr. M. Beheim-Schwarzbach, p.189).

Emigrantams norint atgauti Zalcburge likusį turtą, karaliui reikėjo jų dokumentų. Bet jie nesutikdavo duoti. Tokie buvo n e p a s i t i k į.

Raginami duoti ištikimybės priesaiką, spyriojosi, kad jei jiems būtų reikėję prisiekti, tą padaryti būtų buvę daug patogiau Zalcburge.

„Kartais kildavo sąmyšių, kai prisigėrę įgriūdavo vidun... ir triukšmingai dievagodavosi norį prisiekti viską, ko tik iš jų pageidaujama“ (dr. M. Beheim-Schwarzbach, p.158).

Tokie tad buvo zalcburgiečiai, kuriems karalius stengėsi padaryti tiek gero ir apie kuriuos buvo sakoma, kad jie rodę krašto gyventojams lietuviams pavyzdį. Ne, lietuvių poetas Donelaitis teisingai skundžiasi, kad jie v i s o k i ų negerovių į mūsų tėviškę atnešė. Greta tingumo bei girtavimo jiems būdingos buvo dar ir kitos ydos (žr. ir dr. M. Beheim-Swarzbach, p.167).

Apie atitarnavusius kareivius, čia įkurdintus, sakoma, kad jie tik padidinę valkatų ir elgetų skaičių (A.Skahveit, p.250).

Taigi tik lietuviai pasirodė esą geri savo krašto g y v e n t o j a i. Dėl to ir „Pastabose apie Prūsiją" (Notizen von Preussen) 1795m. p.3 sakoma: „Atidžiau tiriant ir stebint visų... dabartinių Prūsijos ir Lietuvos provincijos gyventojų būdo ypatumus, reikia apskritai pripažinti, kad lietuvių tautybės žmonės, tiek kalbant apie eilinį žmogų, tiek sprendžiant apie didesnes grupes, vis tebėra geriausi ir turi daug teigiamybių.


8. LIETUVIAI – PAŽANGIOS ŽEMDIRBYSTĖS DIEGĖJAI PRŪSŲ LIETUVOJE 

Po viso to, kas jau išdėstyta, savaime aišku, kad atvykėliai nė negalėjo pakelti žemdirbystės lygio. Apie tai kalbant visados reikia atsiminti lietuvių supratingumą, patirtį, darbštumą bei stropumą.

Dėl to Skahveito knygos p.256 sakoma: „Kad svetimšaliai Prūsų Lietuvai kolonizuoti nėra tokie tinkami kaip kad patys lietuviai ir prūsai, tokią nuomonę susidarė Berlyno komisija, Waldburgas ir pats karalius“.

Ir dr. M. Beheim-Schwarzbachas savo knygos p.140 rašo: „Dauguma zalcburgiečių nebuvo pratę prie darbo arba bent jau prie tokio sunkaus darbo, kokio reikėjo čia, kaime“.

Vieno Gumbinės valdininko (Borneso) laiške ministrui 1726m. liepos 30 d., taigi dar prieš atvykstant zalcburgiečiams, be kita ko, sakoma: „Gal J[ūsų] E[kscelencija] žinote keletą ištikimų žmonių; jeigu jie prūsai (t.y. lietuviai), tai atsiųskit juos dėl Dievo čia. Jie juk negali būti tokie netikę kaip kai kurie čionykščiai vokiečiai“ (A.Skalweit, p.157).

Vėliau karalius išleidžia potvarkį, kad senbuviai valstiečiai (t.y. lietuviai), suteikiant nedidelę paramą, būtų sulaikyti paveldimojoj žemėj, taip pat – ar į smunkančius ir apleistus paveldimus ūkius nebūtų geriau, kur kas mažiau išlaidaujant, priimti lietuvį negu kolonistą (zalcburgietį) (dr. M. Beheim-Schwarzbach, p.27).

„Netgi vyriausieji domenų nuomotojai dažniau buvo prūsų kilmės arba lietuviai, nes Frydrichui Vilhelmui I, nežiūrint visų pastangų, nepavyko vokiečių nuomotojų Prūsijoj ilgam sulaikyti“ (A.Skalweit, p.140).

Kaip kartais būdavo su vyriausiaisiais nuomininkais vokiečiais ir su valdininkais pasielgiama, rodo tokie karaliaus įsakymai:

,.Vyriausiasis nuominininkas Wahrtas turi gauti botagų, nes apgavikui valdininkui pasiūlė piniginę bausmę“ (taigi per švelnią).

„Amtmonas Sperberis turi būti nuplaktas, jam nupjauta nosis ir ausys, o pats iki gyvos galvos pasodintas į tvirtovę" (A.Skalweit, p.140).

Zalcburgiečiams lietuviai buvo tiesiog žemdirbystės mokytojai.,, Kaip buvo įsakyta, senbuviai valstiečiai (taigi lietuviai) pavasarį zalcburgiečių laukus (kurie priklausė išmirusiems lietuviams arba buvo iš lietuvių atimti) paprastai apardavo ir, būsimųjų tų laukų šeimininkų akyse, kruopščiai apsėdavo bei užakėdavo“ (dr. M. Beheim-Schwarzbach).

Dar labiau išaiškėja lietuvių pranašumas žemdirbystėje iš pranešimų apie iškeliamų ir atkeliamų šeimininkų įvertinimą. Blogi šeimininkai (taip vadinami ir vargingieji valstiečiai) turėjo būti išvaromi iš sodybų ir į jų vietą atkeliami zalcburgiečiai.

1736 metų lentelėje pateikiami tokie duomenys: „Rusnės valsčiuje, kur gyvena beveik vien lietuviai, yra tik 373 tvirti ir darbštūs šeimininkai, taip pat ir Klemiškėje, kur 324 geri šeimininkai; Linkūnuose vien geri šeimininkai, visi lietuviai. Klaipėdos Sendvaryje iš 452 ūkininkų, vien lietuvių, tik 5 prasti.

Dabar reikėtų pasakyti, kad šiose apylinkėse beveik nieko negirdėta apie marą. Ir čia gyveno vien tik lietuviai arba beveik vien lietuviai, kurie kone visi buvo geri ūkininkai.

„Užpjauniuose prie Pilkalnio buvo 74 darbštūs vokiečiai ūkininkai ir 24 prasti, o iš 122 lietuviškų ūkių tik 17 prastų“.

„Karūniškiuose iš 128 vokiečių valstiečių tik 1 buvęs prastas, o iš lietuvių apsileidusiais pavadinta 11%“ (dr. M. Beheim-Schwarzbach, p.70 t.t.).

Apie vieną didesnę sritį sakoma: „Iš 3727 kolonistų 3141 įregistruota kaip darbštūs, pasiturintys, uolūs ir geri, o 586 peikiami... Jeigu pridėsime lietuvius, daugiau kaip 6000, girtinų bus 10 313 ir 1781 peiktinų... Kolonistai, atvykėliai, aiškiai nuo lietuvių skiriami“ (dr. M. Beheim-Schwarzbach, p.72-73).

Čia paminėti skaičiai vėlgi rodo, kad iš 10 313 gerų šeimininkų 3 141 buvo vokietis ir 7172 lietuviai. Prastieji tiek tarp vokiečių, tiek ir tarp lietuvių sudarė apie šeštąją dalį. Tačiau juk reikia dar pagalvoti apie tai, kad kolonistams visur norėta paruošti vietos, o su lietuviais elgiamasi kuo griežčiausiai. Kur lietuviai vieni patys gyveno, ten buvo beveik tik geri   ūkiai.

Galiausiai tebus paminėtas dar vienas karaliaus įsakymas: „Prie visų krašto pilių užveisti sodus. Valstiečiai (lietuviai) privalo patiekti sodinukų“ (dr. M. Beheim-Schwarzbach, p.20).

Iš to matyti, kad valstiečiai turėjo vaisinių medžių ir sodų. Tai, matyt, buvo visuotinai išplitę, antraip šis karaliaus įsakymas nebūtų turėjęs prasmės. Vaismedžių neįmanoma pagaminti, net jei karalius įsako. O šitie valstiečiai buvo lietuviai.

Taigi nuolat vis pasirodo, jog lietuviai buvo žemės ūkio kultūros mūsų tėvynėje pradininkai. Kad dvarų ūkiai jiems negalėjo būti pavyzdys, aišku iš to, jog ten, kaip G.Aubinas p.184 sako, „ūkis šimtus metų slinko ta pačia   vėže“ (taigi buvo atsilikęs).

Turėdamas prieš akis visus šituos faktus, tas pats G.Aubinas savo veikalo p.175 taip galėjo pasakyti: „Tik per kolonizaciją Lietuvoje (turėta galvoje Prūsų Lietuva) susidarė stipresnė valstietija, kurios pažangi technika ir dvasinis veiklumas labai skyrėsi nuo lietuvių nerangumo ir įprastinės rutinos“. Tai paaiškintina tik tuo, kad jau iš seno į vokietį žiūrėta kaip į darbštesnį, o į lietuvį kaip menkavertį žmogų.

O vis dėlto lietuvis zalcburgiečiams buvo pavyzdys įvairiose srityse, ne tik žemdirbystėje, bet ir savo gyvenimo   būdu.

„Pastabose apie Prūsiją" (1795m.) p.195 apie zalcburgiečius, kurie šiaip visada itin šlovinami, sakoma: „Senųjų zalcburgiečių namuose beveik visur baisi nešvara. Tačiau jų palikuonys akivaizdžiai kratosi šitos ydos“.

Visiškai priešingai tos pačios knygos p.27 atsiliepiama apie lietuvius: „Niekas negali abejoti, jog lietuvių svetingumas yra paprotys, nes jie valyvumą mėgsta ir vertina labiau negu vokiečiai“. O p.28: „Vasaros metu tikrai neišeis į laukus dirbti jokia moteris, pirmiau švariai ir baltai neapsidarius“, ir p.34: „Lietuvių moteriškėms teiktina didžiausia garbė už darbštumą“.

Taigi jei z a l c b u r g i e č i a i pasidarė švaresni ir darbštesni, to jie tegalėjo išmokti iš lietuvių. Juk mūsų tėvynėje nebuvo kitų žmonių, iš kurių jie būtų galėję imti tokį pavyzdį.


9. TIKRASIS ATVYKĖLIŲ ĮNAŠAS 

Tai yra visai kas kita negu kad paprastai garsinama. Jis kilo savaime dėl tam tikro nusivylimo. Atvykstantys buvo gavę daug pasiūlymų bei pažadų   ir tikėjosi, jog jie bus įvykdyti. Bet atsidūrė tokiose sąlygose, kur lūkesčių dažniausiai nebuvo įmanoma išpildyti.

Ir vėl jiems buvo daug žadama, tiksliau nepažįstant tų sąlygų, kurios laukė naujųjų šio krašto gyventojų. Kas galėjo ką žinoti Berlyne apie Prūsijos vokiečių, o juo labiau lietuvių valstiečių tikrąją padėtį? Niekas ten pakankamai realiai neįsivaizdavo, kas iš tikrųjų buvo baudžiava arba vien paveldima asmens priklausomybė, žemės prievolės, priverstinė samda tiems žmonėms.

Pirmiausia įžūliai elgtis ėmė atsikėlėliai Šveicarijos prancūzai. Kai iš jų neteisėtai buvo pareikalauta didesnių mokesčių, jie pasipriešino. Tačiau šitaip jie prarado karaliaus malonę. 1772m. jis net pareikalavo, kad jie eitų lažą. Bet tai buvo visai priešinga visoms sutartims, padarytoms atsikeliant. Tada šie šveicarai ėmė bruzdėti.

„Būtų jiems garantuota prapultis, sakė jie, jeigu reikėtų eiti lažą. Jie matą, kaip kiti valstiečiai yra nuomotojų engiami ir „lietuviškai lupami“...“

Grafas Dohna praneša, kad Šveicarijos prancūzai geriau mirs negu leisis plakami ar gėdingai plūstami.

Šie žmonės bent galėjo taip laikytis. Jie galėjo remtis pažadais ir susitarimais. O tai nebuvo įmanoma tiems, kurie tokioje būklėje atsidūrė pavergti.

Tas energingas siekimas jiems pripažintų teisių ir buvo reikšmingas kolonistų įnašas. Šitaip netrukus ėmė elgtis ir zalcburgiečiai. Ir jiems buvo duota įvairiausių pažadų, o sąlygos, į kurias jie buvo įstumti, padarė tuos pažadus neįvykdomus.

Taigi jie pasipriešino keliamiems reikalavimams. Visą laiką įrodinėjo,  kad jiems pažadėta ir priklauso geresnė dalia nei lietuviams valstiečiams. Ir nuolat pabrėždavo, kokių neįmanomų dalykų   reikalaujama   iš   anų   valstiečių.

Iš esmės čia ir buvo ta nauda, kurią kraštui atnešė atvykusieji. N a u j i gyventojai privertė valdančiuosius sluoksnius suprasti, kaip negarbingai jie elgiasi su krašto senbuviais.

Dėl to, aišku, jie dažnai skaudžiai nukentėdavo. „Seiboldas, jau pagyvenęs zalcburgietis, pasirodė esąs nepaprastai užsispyręs, nors buvo maloniai įkalbinėjamas, ir atsidūrė beveik 6 savaitėms prie karučio“. Taip jo užsispyrimas buvo palaužtas. Jis nebenorėjo žemės, o tik uždarbiauti padieniu. Panašiai būdavo ir kitiems, pavyzdžiui, tokiam Fellohneriui (dr. M. Beheim-Schwarzbach, p.160).

Gal šie žmonės, kaip dažnai atsitinka, kartais ir neatlikdavo to, kas jiems buvo privalu. Tačiau valdžia, valdininkai bei dvarininkai, ir iki to laiko visiškai nesiskaitė su valstiečiais. Taigi jie negalėjo suprasti, kaip galima iš jų reikalauti. O jeigu čia pasitaikydavo žmogus niekingesnio ir žiauresnio būdo, atsitikdavo ir tokių dalykų, kaip kad A.Skahveitas pasakoja savo veikalo p.12.

Toks Andreas Gettneris (!) atėjo pas teismo rūmų prezidentą (grafą Ernstą von Schliebeną) kaip kiti valstiečiai gauti karališkos žemės ūbų. Bet kadangi paties grafo dvaruose buvo išmirę 1350 žmonių, tai jis įkalbėjo Gettnerį apsigyventi ir ūkininkauti jo žemėje itin palankiomis sąlygomis... Bet vos tas valstietis atsikėlė į Schliebeno dvarą, iš jo buvo pareikalauta darbų, kurie visai neatitiko susitarimo su grafu. Gettneris nepakluso ir buvo įmestas į kalėjimą ir laikomas tol, kol prisieks niekada nepasitrauksiąs iš Schliebeno dvaro. Dabar jis gavo daržininko vietą, bet anaiptol ne ūkį, kaip jam buvo žadėta. Jis pabėgo, bet buvo sugautas ir turėjo 6 savaites dirbti surakintas, maitinamas tik duona ir vandeniu.

Jo žmona prisigavo iki grafo ir jam, kad paleistų vyrą, pasiūlė 15 talerių, gautų už du jos parduotus vaikus (!). Šiurkščiais žodžiais ji buvo išplūsta ir išvaryta. Dar kartą Gettneris bandė bėgti, bet buvo sugautas ir dabar jau Nordenburgo teismo nuteistas žiauriai išplakti. Pusgyvį vargšą atidavė vienam ūkininkui už berną.

Bet sutryptam žmogui pavyksta įteikti vyriausybei skundą prieš grafą. Nordenburgo teismas gavo nurodymą ateity nebepasiduoti kraštutinumams ir elgtis labiau prideramai. O valstietis „už šmeižimą“ buvo nuteistas keturioms savaitėms kalėti tvirtovėje.

Šis atsitikimas, kaip kad rašo Skalweitas, gal buvo ir išimtis. Vis dėlto jis parodo, kaip tada galėdavo elgtis koks grafas ar aukštas karaliaus valdininkas, kokie galėjo būti teismo ir net vyriausybės sprendimai. Bet šiuo atveju tai atsitiko vokiečiui. Kaip elgiamasi su lietuviais, savaime aišku. Užtat lietuviams neliko nieko kita, kaip tik pasyvi rezistencija, pasipriešinimas kantrybe. Bet tai buvo ir bus nesuprasta, o laikoma apsileidimu, tinginyste ir pan.

Tačiau atsikėlėliai vis dažniau bandė priešintis. Pagaliau tai paskatino krašto valdovą kreipti vis daugiau dėmesio į valstiečių būklę. Taip po truputį imta vykdyti reformas , kol po ilgo laiko ir po naujos visą kraštą ištikusios nelaimės valstietija galutinai išsilaisvino.

Bet dar 1775-1776 metais šiaurinių sričių lietuviai veltui reikalavo panaikinti paveldimą priklausomybę. Tai jiems buvo pažadėta ginantis nuo švedų antpuolio, bet nebuvo įvykdyta. Taigi jie atsisakė eiti lažą, bet 200 kareivių iš Karaliaučiaus privertė Šilutės ir Priekulės gyventojus vėl paklusti. Vadai buvo įmesti Klaipėdos kalėjiman (W.Meyer, p.1-10).

Vis dėlto dar reikia priminti kai ką, ko lietuviai iš zalcburgiečių galbūt galėjo pasimokyti. Gervaiso „Pastabose apie Prūsiją, ypač atsižvelgiant į Lietuvos provinciją“ (Notizen von Preussen mit besonderer Rūcksicht auf die Provinz Litauen), 1795, p.183 sakoma: „Zalcburgietis galvoja tik apie uždarbį ir asmeninę n a u d ą , nė kruopelės nesigilindamas į kitus dalykus, kurie neliečia jo paties, jo šeimos, jo vaikų ir jo tautos. Jo širdies gerumas ir rūpinimasis didesnio žmonių būrio gerove apskritai susijęs tik su jo tautiečiais. Nezalcburgietis sunkiai sulauks zalcburgiečio paramos..." – „Gailestingumu, noru... kiekvienam nelaimingam padėti, kad ir kokios jis tautybės būtų, kiekvienam padaryti paslaugą lietuvis gerokai pralenkia zalcburgietį. Jei šis ilgai svarstys ir ruošis svetimam nelaimėje pagelbėti, tai lietuvis jau bus susilaukęs padėkos už greitą pagalbą, kurią suteikė be didelių svarstymų ir apmąstymų“.

188 puslapyje apie zalcburgietį pasakyta: „Jo bet kokios veiklos tikslas yra uždarbis ir gerovė“. O p.189: „Būdingas ir pagirtinas zalcburgiečio, kaip ekonomo, bruožas yra tai, kad jis viską, ką galima panaudoti, panaudos kiek įmanoma, ir tol nepaleis iš rankų, kol ispeš kad ir mažiausios naudos“.

Šitas visų galimybių pasipelnyti išnaudojimas, šis rūpinimasis materialine nauda yra tai, ko lietuviai dar ir šiandien nepakankamai įvertina. Pagalbos reikalingiems jie lengvai atiduos ir tą menką gerą, kurį dar turi. Toks žmogus, kaip zalcburgietis, savaime aišku, greičiau pasieks gerovės, o valstybei tai, žinoma, naudinga. Kai zalcburgiečiai atsikratė vangumo ir mūsų krašte įsigyveno, dažnam jų pavykdavo susikrauti turto, nors tose „Pastabose apie Prūsiją...“, p.200, sakoma: „Neturtingųjų skaičius (tarp zalcburgiečių) didėjo“.

Su ypatingu pomėgiu ėmėsi zalcburgiečiai a1udarystės ir degtindarystės amato. Ir pamažu mūsų krašte jie įsteigė nepaprastai didelį alaus daryklų ir degtinės varyklų kiekį. Šitaip valstybė irgi gauna pajamų. Bet ir girtavimas dėl to akivaizdžiai suklestėjo. „Pastabų...“ p.40, nors ir nebūtinai taikant zalcburgiečiams, sakoma: „Degtindaris yra savotiškas valstybės privilegijuotas nuodininkas“.

Šiaip ar taip, lietuviai iš zalcburgiečių būtų galėję pasimokyti saugoti įsigytą turtą ir nuolatos jį didinti, užuot lengvabūdiškai iš geros širdies iššvaistę.

Ir dar vienas dalykas paminėtinas. Kad zalcburgiečiai d ė 1 tikėjimo turėjo palikti net savo tėvynę, lietuviams darė didžiulį įspūdį. Jiems labai miela buvo stebėti, kaip zalcburgiečiai bažnyčioje meldžiasi. Lietuviai mėgo pamaldose dalyvauti, nors ir nesuprasdami jų kalbos. Galiausiai atsirado zalcburgiečių, kurie išmoko lietuviškai ir lietuviams jų kalba perteikdavo savo religinius įsitikinimus. Paminėtinas zalcburgietis Friedrichas Grenzas. Tai lietuvius labai džiugino, nes religiniai pamokymai bažnyčiose jų kalba vis dar būdavo retas dalykas.


10. VALSTIEČIŲ IŠLAISVINIMAS 

Jis vyko labai iš lėto. Būtų turėjęs dėl maro krašto valdovas susimąstyti apie valstiečių buitį Prūsijoje, būtų persikėlėliams sudaręs geresnes sąlygas, bet, atrodo, tikrai rimto noro pagerinti valstiečių padėtį jam taip ir nekilo.

Kaip jau sakyta, persikėlėlių padėtis net pablogėjo. Valstiečiai patys nuolat reikalaudavo teisių. Todėl G.Aubinas minėtosios savo knygos p.170 sako: „Smarkūs skundai (kaip tik naujakurių valstiečių) buvo pirmasis veiksnys, pakreipęs karūnos dėmesį į šiuos dalykus. Taip Rytprūsiuose prasidėjo periodas karaliaus valdžios vykdomų reformų..., nuvedusių į visišką valstietijos išlaisvinimą“.

Tačiau toks teiginys gali ir klaidinti. Karaliai toli gražu ne energingai siekė šio išlaisvinimo. Dar 1798 metais Frydrichas Vilhelmas III dvarininkų reikalavimą, kad valstiečiai būtų jiems pavaldūs, laikė visiškai teisėtu (A.Skahveit, p.190). Tik nelaimingasis karas privertė valdovą ir jo patarėjus pagalvoti apie tai, kad valstiečių padėtis yra nežmoniška ir kad ją reikia iš pagrindų keisti.

Pirmosios nedidelės reformos prasidėjo valdant Frydrichui Vilhelmui I. Jis pareiškė nebenorįs domenuose turėti baudžiauninkų. Nors ir liko paveldima asmens priklausomybė ir lažas, valstiečiams buvo suteikta geresnė žemės valdymo teisė. Panaikintas išpirkos mokestis ištekant valstiečių dukterims. Valstiečiui leidžiama išsikelti, jei savo ūkį parduoda Patikimam žmogui (G.Aubin, p.175).

Ir lažas buvo sumažintas nuo 5- 6 dienų per savaitę iki 3-4 (G.Aubin, p.178).

Tačiau tikrinant nustatyta, kad dar net valdant Frydrichui II privačiuose dvaruose reikalauta 5-6 dienų lažo per savaitę. Bet tai daugiausia ir liko vien konstatavimas.

Tik Klaipėdos apskrity ir ten, kur buvo nurodyta, jog yra „ūkinių galimybių sušvelninti lažą“ (tai įsidėmėtina), lažas valstiečiams prievarta (!) sumažintas iki 3-4 dienų... Frydrichui Didžiajam buvo svarbu, nepaisant stambiųjų žemvaldžių noro, išlaikyti kuo didesnį valstiečių ūkių skaičių“ (G.Aubin, p.179).

Nuo 1763m. valstybiniuose ūkiuose panaikinta nekenčiamoji priverstinė samda. Domenų nuomotojai nebeteko šios teisės. 1767 metų edikte išminėti atvejai, kada valstiečių vaikai turi teisę būti paleisti. Tačiau priverstinė samda palikta 5 metams (G.Aubin, p.179).

Toliau, p.183, to paties autoriaus sakoma: „Materialinė kultūra tikrai pakilo, pradėta žmoniškiau elgtis su valdiniais... Išnyko bjauriosios savivalės valstiečių atžvilgiu formos“.

Tačiau kad tos „formos“ vis tebebuvo bjaurios, matyti ir iš to, jog daugelis samdinių nuo valstybinių žemių nuomotojų perbėgo pas kulminius valstiečius ir ūkininkus. Dėl to 1784m. jau nustatyta 2 metų priverstinė samdos tarnyba. Padienininkų ir trobelninkų vaikams taip pat buvo įvesta priverstinė samda. Lig šiol jie galėdavo parsisamdyti laisvai. Galiausiai ir kulmiskių ūkių darbininkai turėjo atlikti priverstinę samdą (G.Aubin, p.183).

Bet padėtis greit pasikeitė. 1790 metais jau buvo įteisintas valstiečių nuosavybės paveldimumas, 1799m. leista i š s ipi r kti nuo lažo tarnybos mokesčiu, 1802m. galutinai panaikintas priverstinės samdos į s taty m a s, 1804m. pasirodė potvarkis, kuriuo panaikinti visi nutarimai, valstiečių teisinę laisvę kuo nors darantys abejotiną, o 1807m. spalio mėnesį pagaliau valstiečio (bet ne padienininko ir ne trobelninko) ū k i s tapo jo turėtojo visiška nuosavybe.

Be to, 1807m. spalio 10 d. įsaku buvo panaikinta baudžiava. Dvarininkai turėjo gauti pinigines kompensacijas. Bet valstiečiai neįstengė sumokėti pinigų už nuosavybėn gautąją žemę ir ją grąžino (W.Meyer, p.1-10).

Bet vis dėlto visame krašte 37 000 ūkių pagaliau buvo laimėta valstiečiams laisvė. Tai pasiekta dėl persikėlėlių reikalavimų vykdyti jiems duotus pažadus, dėl valstybę ištikusios nelaimės, na ir galop paties krašto valdovo valia.

Šitame visuotiniame išsilaisvinime dalyvavo ir lietuviai. Bet kad jie dažniausiai atsidurdavo paskutinėj vietoj, kaltas priešiškas krašto valdovo nusistatymas jų atžvilgiu. Jie juk buvo kitos kilmės. Ir turėjo paklusti krašto valdovo valiai.

Tačiau paminėtina, kad Prūsų Lietuvoje šiauriau Nemuno lietuviai kulmiškiai ir šatuliškiai* (Šatuliškių (šatulinių valstiečių) nausėdijos buvo įkurdintos miškuose, mokesčius jie mokėjo į karaliaus (ne valstybės) kasą (vok. die Schatulle). (Red.)) nuo senų laikų gyveno kur kas laisviau.

Tačiau greit suduotas atsakomasis smūgis. 1816m. gegužės 29 d. paskelbta valstiečių išlaisvinimo edikto deklaracija, kuria visas valstiečių išlaisvinimas beveik apverstas aukštyn kojomis. Taigi per ateinančius dešimtmečius šimtai tūkstančių hektarų valstiečių žemės vėl atiteko didžiažemiams dvarininkams. O tai reiškia, kad valstiečiai vėl tapo priklausomi.


11. LIETUVIŲ RAŠTIJA BAUDŽIAVOS LAIKAIS 

Graži lietuvių kultūrinimo pradžia, padaryta hercogo Albrechto, rodos, vystėsi ir toliau, tapdama reikšmingu kultūros faktu. Tuo tarpu reikia susimąstyti dėl vieno dalyko. Tarp dvasininkų, ėmusių laikyti lietuviškas pamaldas, kaip jau minėta, vis daugiau ir daugiau radosi vokiečių ir vis mažiau lietuvių!

Taip, vokiečių atvykdavo net iš Vokietijos, studijuodavo Karaliaučiuje, išmokdavo lietuviškai ir paskui klebonaudavo Prūsų Lietuvoje. Savotiškai įdomu, pvz., kad vienas iš žymiausių šių žmonių kaip tik ir atvyko iš Liubeko, miesto, iš kurio po 1200-ųjų metų vokiečiai traukdavo užkariauti mūsų tėvynės.

Tas dvasininkas – Lazarus Sengstockas. Jis atliko savo kunigo pareigas, kaip sakyta, įvairiose mūsų tėvynės vietose. Ypač dideli jo nuopelnai, kad išleido jau turimus evangelijų ir apaštalų laiškų vertimus.

Iš kitų ypač paminėtinas tilžiškis Danielius Kleinas, kuris 1653 metais išleido pirmą lietuvių kalbos gramatiką, o 1666-aisiais naują lietuvišką giesmyną, kuriam 40 giesmių išvertė pats, o kitus senesnius vertimus pataisė. (Pirmasis lietuvių kalbos vadovėlis parašytas apie 1234m. grafo von Modena. Jis greičiausiai yra Romoje, Vatikano bibliotekoje.)

Kaip besidomintys lietuvių kalba, dar pažymėtini dvasininkai Johannes Rhesa, Christophas Sapūnas, abu, matyt, lietuviai, Theophilis Schulzas, Johannes Hurtelius, Melchioras Schwabe, Matthaus Pratorius, Friedrichas Sigismundas Schusterius ir kt.

Ypač didelę reikšmę lietuvių raštijai turėjo dr. Johannes Jakobas Quandtas (1686-1772), vėliau tapęs vyriausiuoju superintendentu Karaliaučiuje, savo gimtajame mieste. Jis labai prašė dvasininkus, dirbančius tarp lietuvių, jais pasirūpinti. Nors Ouandtas pats lietuviškai nemokėjo, jo pastangomis 1735 metais lietuvių kalba pirmą kartą buvo išspausdinta visa Biblija, kurią ruošiant itin daug pasidarbavo Johannes Behrendtas (Berentas), vėliau superintendentas Įsrutyje, ir Adamas Friedrichas Schimmelpfennigis, Papeikių kunigas.

Pilypas Ruigys (Philipp Ruhig, 1675-1749), Valtarkiemio prie Gumbinės klebonas, 1745m. išleido veikalą apie lietuvių kalbos ypatybes, o 1747m. – lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodyną. Prie jo pridėjo tris lietuvių dainas ir lietuviškų patarlių bei mįslių su vertimais. Jomis domėjosi Lessingas, Herderis ir Goethe.

Dauguma šių vokiečių dvasininkų tikrai mylėjo lietuvius. Tačiau jie negalėjo tobulai mokėti lietuvių kalbos. O kad po tokios sėkmingos pradžios daugiau lietuvių nebepatekdavo studijuoti, kelia mintį, kad to buvo siekiama.

Ypač nusipelnęs lietuvybei yra Christianas Donalitius (lietuviškai Kristijonas Donelaitis). Jis gimė 1714m. sausio 1 d. Lazdynėliuose prie Gumbinės. Jo tėvas buvo lietuvis kulmiškis valstietis, taigi laisvasis. Tai įsidėmėtina. Vadinasi, ir tada būta laisvųjų lietuvių.  Kristijonas studijavo Karaliaučiuje, o paskui iki gyvenimo galo, 1780 metų vasario 18 d., buvo Tolminkiemio klebonas.

Iki tolei lietuviai teturėjo dainas, sakmes ir pasakas, kurias visi kūrė ir kurios visus džiugino, o Donelaitis buvo pirmasis kūręs lietuvių poeziją. Jo „Metų laikai“, būtent: „Ruduo“, „Žiema“, „Pavasaris“, „Vasara“ yra gamtos ir lietuvių gyvenimo aprašymai su įterptais savo pastebėjimais. Donelaitis juos parašė bene 1750 metais ir pats skaitydavo per šventes savo parapijiečiams, įvairiomis progomis ir savo profesijos broliams. Šie dažnai kai ką nusirašydavo. Pirmąkart spaudai su vertimu į vokiečių kalbą 1818 metais juos paruošė prof. L.Rėza.

Ypač atkreiptinas dėmesys, kad šis kūrinys sueiliuotas hegzametru, kurio didieji vokiečių poetai iki to laiko dar nevartojo. Ir dar, kad mokslininkai iki pat šių dienų laiko šį kūrinį pagrindiniu lietuvių raštijoje.

Tačiau platesniems sluoksniams labiau žinomos lietuvių liaudies dainos. Kaip jau parodė Pilypo Ruigio pavyzdys, pradėta jas rinkti. Ir nors didesnis tų dainų kiekis surinktas vėliau, dar ir anuomet jos sukėlė gyvą susidomėjimą.

Tai, kad jas vertino Lessingas ir Goethe, kad Herderis jų 1778m. paskelbė tarp „Liaudies dainų“ („Tautų balsai dainose“ – Stimme der Volker in Liedern), įtraukė jas į pasaulio literatūrą.

Tačiau didžioji raštijos dalis buvo religinio bažnytinio turinio. Ji buvo reikalinga religiniam mokymui. Krikščionys dvasininkai buvo tautos mokytojai, kaip prieš šimtmečius – vaidilučiai ir žyniai. Bet anie vartojo tik girdimą, gyvą žodį, o dabar siekta pasinaudoti raštu, regimu žodžiu. Tačiau tam reikėjo mokėti skaityti ir rašyti.

Taigi knygomis galėjo naudotis tik tie lietuviai, kurie jau patys buvo įgiję skaitymo įgūdžių. Tokių negalėjo būti daug, nes mokyklų kaimuose dar ilgai nebuvo.


12. PIRMOSIOS MOKYKLOS LIETUVIŲ KALBA IR JOS UGDYMAS 

Mokyklas įsteigė taip pat krašto valdovas. Karalius Frydrichas Vilhelmas I 1736m. savo „Principia regulativa" įvedė privalomą mokymą. Visur mūsų tėvynėje buvo steigiamos kaimo mokyklos. Greitu laiku Prūsijoje buvo pastatyta 1100 mokyklų ir 400 „atnaujinta". 1756m. jau buvo per 1700 mokyklų.

Bet reikia pastebėti, kad jos buvo įkurtos beveik tik domenų kaimuose. Privatūs žemvaldžiai tuo nesirūpino. Tik Frydrichas II privertė ir šiuos žmones statyti mokyklas.

Jos buvo skirtos visiems vaikams, tiek lietuviams, tiek vokiečiams, buvo įkurtos ir lietuvių, ir vokiečių kaimuose. Mokyklas privalėjo lankyti vaikai nuo 5 iki 12 metų. Už du vaikus tėvai turėjo mokėti mokslapinigius, už vaiką tai buvo 15 prūsiškų grašių.

Vokiečių vaikai buvo mokomi vokiečių kalba, lietuvių vaikai – lietuvių kalba. Tais laikais tai atrodė savaime suprantama. Ir pedagogikos požiūriu tai buvo teisinga.

Tačiau 1739m. karalius patvarkė, kad lietuvių mokyklose būtų mokoma ir vokiškai, – „lietuviai tokiu būdu iš pat jaunystės būtų priartinti prie šios kalbos, įstengtų patirti džiaugsmą ir iš vokiškų pamokslų bei knygų“.

Lietuvių vaikams tai buvo sunkesnė našta, bet kartu ir nauda. Gimtąja kalba jau šiek tiek pragudę, mokydamiesi svetimos kalbos dar labiau išsilavindavo. Vokiečių vaikai tuo negalėjo pasigirti.

Tačiau mokyklose daugiausia buvo mokoma religijos dalykų. Mokykla vaikams tam tikra prasme buvo lyg bažnyčia, visas mokymas buvo kunigų rankose.

Apie intelektualinį lavinimą, apie žinių perteikimą, gabumų ugdymą, kaip kad šiandien, tada beveik nė negalvota. Išmokoma tik skaityti bei rašyti ir perteikiamos elementariausios žmonių patirties žinios.

Aišku, niekam ir į galvą neatėjo toks dalykas, kaip kalbos ugdymas, jos, o kartu ir apskritai dvasios kultūra. Tačiau jau buvo padaryta mokymo lietuvių kalba pradžia. Ja buvo dėstoma, mokomasi jos tekstų. Taigi siekta pasitelkti šią būdingą išraiškos priemonę toliau siekiantiems tikslams, ne vien buičiai.

Kaip sakyta, šiai veiklai vadovavo dvasininkai. Tačiau pagrindinis jų uždavinys buvo darbas bažnyčioje. Juk valdant hercogui Albrechtui jau ir lietuviams buvo pastatyta bažnyčių.

Mokyklos išplėtė dvasininkų veiklos sritį. Jiems pagausėjo pareigų. Jų akiratin pateko ir lietuviai. Taip pat paaiškėjo, ar i š tikrųjų ketinta rūpintis lietuvybe kaip tokia. Vis dėlto, kad ir slogiomis to meto baudžiavos gyvenimo sąlygomis, atrodo, šioks toks tas rūpestis lietuvybe buvęs.

Tiktai kad, lietuviams padarius pradžią, vėliau beveik vieni vokiečiai dvasininkai rūpinosi lietuviškų giesmių, maldų ir t. t. rengimu, lietuvių kalbai nebuvo labai naudinga. Nors ir kokius gerus norus jie kartais rodydavo, jų lietuvių kalbos mokėjimo nepakako. Ir kai, skaitydamas pasakojimus apie dvasininkus mūsų tėvynėje, panagrinėji giesmių tekstus, sunku atsikratyti slogaus jausmo.

Karalius Frydrichas Vilhelmas I 1718m. pavedė Lysijui įsteigti „mūsų Prūsijos provincijoje“ mokyklų reikalų valdybą. Lysijus pateikė įvairių pasiūlymų. Bet jie nebuvo įgyvendinti. O probstas Porstas Berlyne pranešė karaliui, kad prūsų dvasininkai labai pasipriešino, „nes jis atskleidęs tų pilvūzų girtavimą, godumą ir nesirūpinimą sielomis“ (A.Skalweit, p.236).

Tekstai, ypač bažnytinių giesmių, buvo išversti labai prasta lietuvių kalba.

Valtarkiemio klebonas Gotfriedas Ostermejeris (Ostermeyer), kuris yra parašęs pirmąją lietuvių giesmių istoriją (1793m. išleistą Karaliaučiuje), dėl to ne kartą yra nusiskundęs, nors drauge tai ir pateisina. Tačiau savo knygos p.30 sako: „Vis dėlto galėta daugiau padaryti negu padaryta“, o p.38 pasakoja, kaip priešiškai dvasininkai sutiko Danieliaus Kleino pataisytą giesmyną, kuris daug metų taip ir liko neišspausdintas, nors giesmyno būtinai reikėjo. P.60 Ostermejeris tai vadina bedieviškumu.

Greičiausiai nebuvo suprasta, kad grynesnė kalba turi stipresnį kultūrinį poveikį. O gal nesuprasta ir kultūros reikalingumas. Ostermejeris p.59 sako: Visais laikais Lietuva tarp savo pamokslininkų turėjo daug tuščių ir neramių galvų“. O p.78: „Lietuva visada Prūsijoj laikyta tokiu užkampiu, kur iškerojęs religijos dalykų neišmanymas...Ir kaltė tenka ne patiems žmonėms, o mokymo stokai. Lietuvis geba taip pat gerai viską suvokti kaip ir bet kas kitas, kad ir iš labiausiai apsišvietusios tautos“.

Nejučia sugrįžta mintis, kad senovės laikais mūsų tėvynė kaip tik buvo religiniu požiūriu labai išprusęs k ra š t a s , kaip skelbia Plinijus.

Toliau, p.82, Ostermejeris kalba apie Berento giesmyną, kad iš jo trūkumų šaipytasi, bet niekas nesiėmė jo taisyti. Jis pateikia iš giesmių tekstų daugybę neteisingų posakių pavyzdžių, tuo įrodydamas, kaip maža pastangų dėjo dvasininkai mokydamiesi lietuvių kalbos.

P.142 Ostermejeris sako: „Kas nesistebės pamokslininkų abejingumu ir beveik nesuprantamu nerūpestingumu mūsų Lietuvoje? Ir savo vokiškuose giesmynuose turime nemažai giesmių, darančių prastą įspūdį, bet lietuviškajame visiškai sudarkytų giesmių skaičius nepalyginamai didesnis“.

P.189: „Daugelis dvasininkų, pažįstančių senąjį giesmyną, laikė jį pakankamai geru lietuviams“.

„Noras daryti gera... būtų galėjęs paskatinti daug ką, ...jei Lietuva būtų turėjusi gana pamokslininkų, nuoširdžiai mylinčių savo parapijiečius ir suprantančių savo pareigas. Bet kadangi tokių labai trūko, viskas taip ir liko“.

O giesmės vokiškuose giesmynuose buvo daug kartų taisomos. Kodėl to nedaryta lietuviškoms giesmėms? Aišku, jog nesuprasta kultūros reikalingumo, jos net ir nenorėta.

Taigi ta pradžia, kurią bažnyčia ir mokykla padarė rūpindamasi lietuvybe, labai menkutė. Palyginus su tuo, kas buvo nuveikta vokiečių kalbos bei kultūros labui, darosi aišku, kad rimtų ketinimų puoselėti lietuvių kultūrą visai nebūta, o patiems lietuviams tam trūko išorinių galimybių.

 

Шаблоны joomla скачать здесь