Penktadienis, Spa 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 8. LIETUVIAI NAUJOMIS GYVENIMO...

8. LIETUVIAI NAUJOMIS GYVENIMO...

VIII. LIETUVIAI NAUJOMIS GYVENIMO SĄLYGOMIS (XIX IR XX AMŽIUS)

1. LIETUVIŲ ŪKINĖ, TEISINĖ IR TAUTINĖS KULTŪROS PADĖTIS 

Išlaisvinus valstiečius Prūsijoje, ir mūsų tėvynėje nebeliko paveldimos asmens priklausomybės, jau nekalbant apie baudžiavą. Ir lietuviai buvo tokie pat laisvi piliečiai kaip ir vokiečiai. Bet, kaip minėta, jie negalėjo iškart pasinaudoti savo laisve. Per stipriai juos pančiojo praeitis.

Jau daug reiškė tai, kad daugeliui valstiečių trūko materialinių išteklių dvarams sumokėti paskirtąsias įmokas. Tačiau kur kas labiau daugelį veikė perimta psichologinė savų sprendimų priklausomybė nuo dvarininkų arba domenų valdytojų potvarkių. Tai buvo taip giliai įsišakniję, kad net gabieji lietuvių kilmės valstiečiai pasiduodavo menkesnio intelekto didžiažemių dvarininkų valiai.

Tas pat pasakytina ir apie ilgiau čia gyvenusius vokiečius valstiečius. Tik naujai atsikėlę įstengė išlaikyti didesnį savarankiškumą, nes jie, priešindamiesi bet kokiam jų teisių ribojimui ar bandymui uždėti globą, galėjo remtis krašto valdovo pažadais. Todėl, tapę laisvi, jie ir ūkininkavo gerokai pažangiau.

Tačiau, lietuviai kulmiškiai, kurie ir taip buvo laisvi, ar šatuliniai valstiečiai, visą laiką galėję ūkininkauti savo pačių galva, atvykėliams ne tik prilygo, bet buvo dar ir pranašesni už juos.

Bet daug lietuvių valstiečių dar ilgai vilko šimtmetinę priklausomybės ir skurdo naštą. Tačiau, keistas dalykas, jie vis dar tebebuvo išlaikę savigarbos jausmą. Apie kitus jie sprendė pagal save ir žmogų nustodavo gerbti tik aiškiai įrodžius jo kaltę. Jei kas socialiniame gyvenime užima aukštesnę vietą, lietuviai iš anksto tikėjo ir žmogiškąją jo vertę esant didesnę.

Bet paskui neramūs laikai ir daugelis nusivylimų pakeitė ir lietuvių valstiečių mąstyseną. XIX amžiaus penktajame dešimtmetyje gyvenimas jau buvo juos išmokęs į viską žiūrėti kitaip. Taigi ir elgtis jie pradėjo kitaip. Bet maža beliko tam elgesy lietuviškumo. Daugelis įgijo mąstyseną, kuri paprastai vadinama internacionaline.

Bet kadangi tokia mąstysena buvo labai nutolusi nuo gyvenimo tikrovės, lietuviai jai ne visai pasidavė. Todėl jie vis labiau ėmė atgauti tautinį savitumą ir kasdienybės, ir aukštesniuoju požiūriu.

Bet savitumui išlaikyti reikia sistemingo puoselėjimo. Jis tuo tarpu reiškėsi tik tarpusavio įtaka, kurią darė vieni kitiems savo kaimuose gyveną lietuviai. Jie juk kalbėdavo lietuviškai. Dainuodavo lietuviškas dainas, sekė senovines sakmes ir pasakas, pasikalbėdavo tarpusavy, ką yra patys supratę, ką iš tėvų ar savo patirties sužinojo apie pasaulį ir gyvenimą.

Kaip ir senovėj, didelę reikšmę šiame krašte turėjo religija. Nuolat skatinamą ir ugdomą tautos religingumą labai atgaivino kaip tik tuo laiku ėmęs čia plūsti pietizmas. Dėl to padaugėjo religinio turinio knygų, kurios tapo ir lietuviškos kultūros ugdymo priemone.

Tačiau šis judėjimas lietuvybę ir silpnino. Pietizmas skelbė senovinę lietuvių galvoseną ir kūrybą, visą dainų, sakmių ir pasakų gausybę esant nuodėmingą. Užtat, pvz., dar XX amžiaus pradžioje, kai be laiko mirė vienas sakmių apie lietuvių pilis rinkėjas, jo motina sudegino tą rankraštį kaip pagonišką.

Valstybė vis negalėjo apsispręsti, kaip žiūrėti į lietuvius ir lietuvybę. Jeigu lietuvį sulygina su vokiečiu kaip piliečiu, tai šios lygybės iškart nebepaisoma, kai reikia atsižvelgti į tautinį savitumą ir jį ugdyti.

Matyt, nebuvo tikro lietuvių kultūros reikalų supratimo. Rodos, vis labiau reiškėsi pažiūra, kad kultūra kuriama tik vokiečių kalbos ir apskritai vokietybės. Juk daug kam dar ir šiandien neaišku, jog žmoniškumo ugdymas ir yra tikroji kultūra ir kad ji įmanoma tik nepažeidžiant  įgimto savitumo.

Taigi mokykloje pradėta nebeatsižvelgti į pagrindinius pedagogikos reikalavimus. Gimtoji kalba po truputį vis mažiau bevartojama auklėjant bei mokant lietuvių vaikus ir apskritai ugdant lietuvių kultūrą.

Lietuviška gyvensena su viskuo, kas paveldėta iš praeities, liko nuošaly. Ja nesidomėta ir nesirūpinta. Visomis laisvo valstybės piliečio teisėmis, taip pat ir kultūros ugdymo srity, naudojosi tik vokiečiai. Tuo tarpu mokesčių našta lietuviams buvo užkrauta kuo didžiausia.

Taigi kur tik iškildavo lietuvių savitumo klausimas, ten pilietinis lygiateisiškumas ir baigdavosi. Taip, būdavo stengiamasi jį kuo skubiau užgniaužti. Lietuviai turėjo perimti vokiečių kalbą. Valdantiesiems sluoksniams neateidavo į galvą, kad svetima kalba yra priverstinė forma, kuria negali gerai atsiskleisti augančio, bręstančio žmogaus vidinio gyvenimo apstas. Svetima kalba tik tada gali tapti kultūros priemone, kai jau gimtąja kalba pasiektas tam tikras išprusimo laipsnis. Mokymas, teikiamas lietuvių vaikams nuo pat pradžios net ir XIX amžiuje, buvo kuo minimaliausias. Vokiečių kalba ir vokiškumas lietuvių kilmės žmonėms turėjo tapti gyvenimo išraiškos forma. Tokia lietuvių padėtis buvo ir naujomis sąlygomis.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 8. LIETUVIAI NAUJOMIS GYVENIMO...