Sekmadienis, Spa 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 8. LIETUVIAI NAUJOMIS GYVENIMO...

8. LIETUVIAI NAUJOMIS GYVENIMO... - 3. LIETUVIŲ KALBA MOKYKLOJE, BAŽNYČIOJE...

3. LIETUVIŲ KALBA MOKYKLOJE, BAŽNYČIOJE, KARIUOMENĖJE, ĮSTAIGOSE IR TEISME 

Frydricho Vilhelmo I noras, kad lietuvių vaikai mokytųsi ir vokiškai, ilgą laiką menkai tebuvo įgyvendinamas. Tačiau karalius tik to troško, kad lietuviai įstengtų patirti džiaugsmo ir iš vokiškų knygų bei pamokslų. Tačiau palengva imta vis labiau siekti, kad visame krašte vokiečių kalba taptų visų gyventojų šnekamąja kalba.

Vokiečių požiūriu, tai buvo iš tikrųjų natūralu. Vyriausybės ir valdžios žmonės visados jautėsi lyg stovį už lietuviškai kalbančių žmonių gyvenimo slenksčio. O jie norėjo jį peržengti su savo siekiais, savo dvasia bei tvarka ir čia įsigalėti.

Taigi mokykla vis labiau darėsi įstaiga, kur lietuviai pratinosi reikšti mintis vokiečių kalba. 1814 metais Jenos literatūriniame laikraštyje, Nr.59, pasirodė nežinomo autoriaus iš Gumbinės (Rytprūsiuose) straipsnis, kur buvo reikalaujama panaikinti dėstymą lietuvių kalba. Prieš jį pakėlė balsą vokiečių dvasininkas Siegfriedas Ostermeyeris, o 1818 metais – ir Karaliaučiaus profesorius L.Rėza. Bet tuoj po išsivadavimo karų mokyklose nebeliko pamokų lietuvių kalba.

1840m. lapkričio 30d., paskui 1845m. gruodžio 11d. potvarkiuose ir 1854m. spalio 3d. nurodymuose nebėra nė mažiausios užuominos apie ne vokiečių vaikų mokymo r e i km e s . Gal kad tie nurodymai buvo skirti visai Prūsijos valstybei. Tačiau būtų derėję paminėti, kaip elgtis ir su ne vokiečių vaikais – vėliau juk taip buvo daroma. Taigi viskas palikta spręsti vietinėms įstaigoms. Bet, nors ir nepasakytas, buvo aiškus noras, kad vokiečių kalba būtų privaloma visiems ir vartojama kaip vienintelė auklėjimo priemonė.

Tada valdžios tarėjas iš Gumbinės, įsidėmėtina pavarde Rettigas, per visą ilgą savo tarnybos laiką mūsų tėvynėje dėjo pastangas mokyklose atimti iš lietuvių vaikų jų gimtąją kalbą ir įkalti vokiečių kalbą visiems laikams. Kokią didžiulę panieką jis jautė lietuvių kalbai ir dainoms, pasakoja Tilžės gimnazijos mokytojas Eduardas Gisevius savo autobiografijoje (Tilžė, 1881m., J.Reylaender).

Į Eduardo Gisevijaus prašymą karaliui buvo atsižvelgta, ir mokyklose lietuvių vaikus vėl imti mokyti lietuviškai.

Tačiau pastangos atpratinti lietuvius nuo jų gimtosios kalbos visur pastebimos ir toliau. Po sunkaus karo buvo įvesta visiems sveikiems piliečiams vyrams privaloma karo tarnyba. Taigi daugybė lietuvių tapo kareiviais.

Dar Frydricho Didžiojo laikais pulkai, sudaryti iš lietuvių, nepaprastai pasižymėjo. Dabar ypač daug lietuvių paimta į gvardijos pulkus. Mat dauguma lietuvių buvo gražiai nuaugę vyrai.

Tačiau lietuviai ir be to buvo vežami į tolimesnius garnizonus. Ten jie buvo priversti nuolat vartoti vokiečių kalbą ir savąją pamiršti. 1830m. „Prūsijos provincijos laikrašty“ (Preussischer Provinzial-Blatt), III sąsiuvinio p.347, sakoma: „Karo tarnyba turėtų paspartinti lietuvių vokietinimą“. Dėl to rekrūtai buvo vežami kuo toliau nuo tėvynės.

Į tą pačią pusę krypo ir valdžios įstaigų veikla. Anksčiau prašymai būdavo priimami ir lietuvių kalba, o XIX amžiuje į tokius vis mažiau beatsižvelgiama. Pagaliau juos imta visai atmesti.

Panašiai elgėsi ir teismai. Teisėjų, mokančių lietuviškai, niekada nebuvo daug. Užtat, kaip ir senaisiais laikais, beveik visada turėjo tarpininkauti vertėjai. Kai kuriuose teismuose jų yra dar ir šiandien.

Bet jau tikriausiai daugiau nei 50 metų, kai teismo procesai vyksta tik vokiškai, pasitelkus vertėją, nors pats teisėjas ir mokėtų lietuvių kalbą.

Nesunku suprasti, kokį spaudimą lietuviai patyrė dėl tokios tvarkos. Kad ir kur lietuvis pasirodytų – ar vaikas mokykloje, ar jaunuolis kariuomenėje, ar ieškoti teisybės teisme, ar kaip pilietis valdžios įstaigoje – visur turėdavo pajusti, kad jo lietuviškumas itin nepageidautinas. Jeigu būtų bent kiek sugebėjęs vokiečių kalbos vartojimu savo lietuviškumą pridengti, būtų buvęs palankiai priimtas.

Kaip neapsakomai toli nuo šio nusistatymo buvo tegu ir menkos pastangos palaikyti lietuvišką kultūrą ir lietuvių kalbą! Rodos, tik bažnyčioje ji dar galėjo rasti pakantumą, o kartais net palankų prieglobstį. Dar net po XIX amžiaus septinto dešimtmečio krikšto ir konfirmacijos sąrašuose lietuvių pavardės ir vardai įrašyta lietuviškai.

Juose galima perskaityti, pvz., Agė Didlapytė (tėvo pavardė Didlapis), Edė Arvydaitė (tėvo pavardė Arvydas), Milkus Ariutis (tėvo pavardė Arius) ir t.t.

Pamaldos kiekvieną sekmadienį tą pačią valandą reguliariai buvo laikomos lietuvių kalba. Ir lietuviai nepaprastai gausiai jose dalyvaudavo.

Dvasininkai ir lietuviai parapijiečiai daugiausia puikiai sutardavo. Gyvas lietuvių religingumas pavergdavo jų sielų ganytojus. Užtat šie dažnai rodė itin didelį dėmesį lietuvybei ir nuoširdžiai ją gerbė.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 8. LIETUVIAI NAUJOMIS GYVENIMO...