Trečiadienis, Gruo 11th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 8. LIETUVIAI NAUJOMIS GYVENIMO...

8. LIETUVIAI NAUJOMIS GYVENIMO... - 10. TAUTIŠKUMĄ STIPRINANTI LIETUVIŲ VEIKLA

10. TAUTIŠKUMĄ STIPRINANTI LIETUVIŲ VEIKLA 

Ši veikla – tai daugiausia lietuvių pastangos burtis į d r a u g i j a s . Bet lietuviams tai buvo visai naujas dalykas. Lietuviai iš senovės linkę į uždarą gyvenimą, į kurį įsileidžia tik labai artimus.

Tiesa, jau keli dešimtmečiai, nuo XIX amžiaus pradžios, gyvavo 1 i e t u v i ų religinės bendruomenės. Bet jos rūpinosi tik religiniu gyvenimu. Ir tik dėl to, kad jose buvo kalbama lietuviškai ir bendraujama kaip lietuviams įprasta, šios bendruomenės buvo ir lietuvybės ugdymo židiniai. Tokios jos dažniausiai yra ir šiandien.

Ugdyti lietuvių kalbą, apskritai lietuviškumą – tokį tikslą sau iškėlė tik „Birutės“ draugija, įsisteigusi 1885 metais vasario 15d. Tilžėje; ji pavadinta lietuvių vaidilutės, vėliau tapusios garsiojo Lietuvos valdovo Kęstučio žmona, vardu.

Ši draugija įvairiose mūsų tėviškės vietovėse rengė susirinkimus, kur buvo skaitomi pranešimai. Daugiausia susidomėjimo keldavo dr. med. Viliaus (Wilhelmo) Bruožio iš Tilžės paskaitos. Dėl to į jį nukrypo daugelio vokiečių neapykanta, nors kaip gydytojas jis buvo labai populiarus. Jis buvo pagrindinis šios draugijos veikėjas. Jo dėka draugija išgarsėjo.

Neišvengta ir priešingo poveikio. Draugijos viduje sukilo daug aistrų, pakenkusių jai pačiai. Taigi po kelerių metų nutrūko draugijos rengiamos paskaitos. Ir pati draugija pradėjo irti.

Atėjo 1895 metai. Prisimintas draugijos įkūrimas prieš 10 metų. Rengta jubiliejinių iškilmių su vaidinimu (Gužučio „Kauno pilies išgriovimas“) ir paskaita apie keletą dainų. Tokios šventės kartojosi ne vienus metus ir vėl išgarsino draugijos vardą visoje Prūsų Lietuvoje.

Šioje draugijoje kilo sumanymas organizuoti kitą – lietuvių Giedotojų – draugiją, kuri 1895 metų rudenį ir buvo įsteigta. Draugija greit pasirodė su mišriu 40 asmenų choru. Iš pradžių choras giedodavo tik religines giesmes bažnyčioje per šventes.

Tuo tarpu „Birutei“ pavyko suburti vyrų chorą. Bet jis teišsilaikė dvejus metus. Paskui per „Birutės“ draugijos šventes dainuodavo Giedotojų draugijos choras, nes jam būdavo kliudoma giedoti bažnyčioje. Dabar sis choras iškėlė sau uždavinį – populiarinti lietuvių liaudies dainas.

Pagaliau choras ėmė dainuoti šias dainas koncertuose, kurie dažniausiai vykdavo Tilžėje, o vėliau ir daugelyje žymesnių miestų ar gyvenviečių nuo Klaipėdos iki Gumbinės. Prie koncerto dažniausiai būdavo pridedamas ir koks nors didesnis ar mažesnis scenos veikaliukas.

Per metus įvykdavo bent 12 tokių koncertų. Beveik visada jie buvo gausiai lankomi. Pavyzdžiui, 1907 metais vasaros šventėje Tilžėje parduota daugiau kaip 3000 bilietų, o dar keli šimtai bilietų išdalyta choristų artimiesiems. Chorą sudarė maždaug 60 dainininkų bei dainininkių.

Lietuvių Giedotojų draugija dar ir šiandien koncertuoja ir švenčia savo šventes. 1905 metais ji atšventė „Birutės“ draugijos 20 metų jubiliejų. Tačiau nebepavyko atgaivinti šios draugijos veiklos. Giedotojų draugijos pavyzdys patraukė ir birutininkus daugiau į dainų atlikimą, koncertus, vaidinimus. O tokiems darbams trūko jėgų. Dėl to ši draugija po truputį ėmė silpti.

Tuo tarpu ėmė reikštis kita draugija, ypač šiaurinėje mūsų tėvynės dalyje. 1904m. Klaipėdoje dr. phil. V.Gaigalaitis įkūrė „Sandoros" draugiją. Jos tikslas buvo religiniais pagrindais puoselėti lietuvių bendruomeniškumą. Šios draugijos leidinys buvo mėnraštis „Pagalba“. Imtasi įvairių priemonių, paremti draugijos narius materialiai, buvo įkurta biblioteka, parduotuvė, susirinkimų salė, o vėliau Klaipėdoje įsteigtas knygynas. Žodžiu, „Sandora“ idealųjį grynojo žmoniškumo siekimą derino su tautiniais ir visai praktiniais išorinio gyvenimo interesais.

Į šią draugiją susibūrė nemažas lietuvių skaičius, net ir šiandien ji gali didžiuotis klestinti. Dabar joje 460 narių, Plikiuose ir Tauragėje ji išlaiko senelių namus, kurių pirmuosiuose gyvena 35, o antruosiuose 78 įnamiai. O Klaipėdoje jau 9 metai išlaiko sekmadieninę mokyklą. Draugijos turtas yra apie 100 000 litų.

Be šių dviejų draugijų, įkurta dar ir įvairių kitų. 1902m. Tilžėje įsikūrė Lietuvių susivienijimas lietuviškiems raštams skleisti, toliau 1913m. Tilžėje – „Spauda“ lietuviškiems veikalams spausdinti, lietuvių klubas, ketinąs ugdyti lietuvių solidarumą, 1921m. – lietuvių Moterų draugija ir 1930m. — lietuvių Kultūros draugija, paskaitomis ir kalbos kursais puoselėjanti lietuvybę, ir galiausiai – Savišalpos draugija. Visos šios draugijos sudarė Tarybą ginti savo interesams.

Lietuvių susivienijimas patyrė įvairių permainų. Jo tikslai 1919m. ir dar kartą 1924m. pakeisti ir papildyti. Jis stengiasi, vienydamas visus lietuvius, dvasiškai juos remti ir ginti jų interesus.

Kai kurios iš paminėtųjų draugijų turėjo ypatingų sunkumų. Dažnokai trūko vadovų. O kai kurių lietuvių polinkis sau lygių nelaikyti autoritetais dažnai trukdė sėkmingiau veikti. Tiktai lietuvių Giedotojų draugija ir „Sandoros“ draugija vienintelės daug metų tęsia savo veiklą. Ką naujai įsikūrusios draugijos parodys, dar teks palūkėti.

Lietuvybei skatinti 1896m. Tilžėje įkurta ir „Lituanijos“ spaustuvė. Jos savininkas Enzys Jagomastas leido „Aušros“ laikraštį, kuris teišsilaikė keletą metų. Tuo pačiu vardu vėliau buvo įkurta spaustuvė ir Klaipėdoje. Ji irgi leido laikraštį, „Apžvalgą“, kuris po kelerių metų taip pat liovėsi ėjęs.

Atskiro paminėjimo vertas „Rūtos“ leidyklos įsteigimas Tilžėje 1904 metais. Ją sumanė ir nemenkas lėšas jai skyrė jauna Tilžės lietuvaitė Lidija Smalakytė. Vėliau ją parėmė kiti lietuviai ir lietuvės, dabar jau mirę, o iš likusių gyvų jau keletą metų jai vadovauja panelė Marta Raišukytė.

„Rūtos“ leidyklos uždavinys – leisti vien šio veikalo autoriaus raštus. Taigi išleista nemažai pagrindinių lietuvių literatūros kūrinių ir keletas mažesnių komedijų, atspindinčių beveik vien Prūsijos lietuvių nacionalinę ir kultūrinę būklę.

Kai vokiečiai leidėjai uždarė abu lietuviškus laikraščius, „Naują lietuvišką ceitungą“ ir „Tilžės keleivį“, „Spaudos“ draugija nuo 1924 metų ėmė leisti „Naująjį Tilžės keleivį“, kurį vėliau perėmė „Lituanijos“ spaustuvė ir nuo 1929 metų neperiodiškai leido spaudinį, pavadintą „Mūsų balsas“ (Unsere Stimme), ir pagaliau lietuviško laikraščio vokiečių kalba priedą – „Prūsų lietuvių žinios“ (Mitteilungen der preussischen Litauer).

Ypač atkreiptinas dėmesys, kad labai dažnai už lietuvybę žodžiais ir darbais stojo daug lietuvių iš plačiųjų sluoksnių. Iš didelio jų skaičiaus tebus paminėtas Ansas Bruožis (1879-1928). Iš pat jaunų dienų jis dirbo savo tautai. Tai jo pastangomis 1902m. įkurtas Lietuvių susivienijimas.

Netrukus Bruožis parašė ir veikalų, palaikančių lietuvius. Vėlesnieji net buvo tikrai reikšmingi, pavyzdžiui, „Mažosios Lietuvos buvusiejie rašytojai“ (išsp. Tilžėje, 1920). Čia, kaip ir kituose savo kūriniuose, jis kruopščiausiai surinkęs pateikė tikslių duomenų apie gyvenimą bei veiklą lietuvių ir kitų žmonių, kurie vienaip ar kitaip buvo prisidėję prie lietuvių tautinio judėjimo.

Ansas Bruožis mirė Klaipėdoje, būdamas kontoros tarnautojas. Savo nemenką palikimą jis paskyrė lietuvių poezijai ir mokslo kūriniams lietuvių kalba leisti.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 8. LIETUVIAI NAUJOMIS GYVENIMO...