Ketvirtadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 8. LIETUVIAI NAUJOMIS GYVENIMO...

8. LIETUVIAI NAUJOMIS GYVENIMO...

VIII. LIETUVIAI NAUJOMIS GYVENIMO SĄLYGOMIS (XIX IR XX AMŽIUS)

1. LIETUVIŲ ŪKINĖ, TEISINĖ IR TAUTINĖS KULTŪROS PADĖTIS 

Išlaisvinus valstiečius Prūsijoje, ir mūsų tėvynėje nebeliko paveldimos asmens priklausomybės, jau nekalbant apie baudžiavą. Ir lietuviai buvo tokie pat laisvi piliečiai kaip ir vokiečiai. Bet, kaip minėta, jie negalėjo iškart pasinaudoti savo laisve. Per stipriai juos pančiojo praeitis.

Jau daug reiškė tai, kad daugeliui valstiečių trūko materialinių išteklių dvarams sumokėti paskirtąsias įmokas. Tačiau kur kas labiau daugelį veikė perimta psichologinė savų sprendimų priklausomybė nuo dvarininkų arba domenų valdytojų potvarkių. Tai buvo taip giliai įsišakniję, kad net gabieji lietuvių kilmės valstiečiai pasiduodavo menkesnio intelekto didžiažemių dvarininkų valiai.

Tas pat pasakytina ir apie ilgiau čia gyvenusius vokiečius valstiečius. Tik naujai atsikėlę įstengė išlaikyti didesnį savarankiškumą, nes jie, priešindamiesi bet kokiam jų teisių ribojimui ar bandymui uždėti globą, galėjo remtis krašto valdovo pažadais. Todėl, tapę laisvi, jie ir ūkininkavo gerokai pažangiau.

Tačiau, lietuviai kulmiškiai, kurie ir taip buvo laisvi, ar šatuliniai valstiečiai, visą laiką galėję ūkininkauti savo pačių galva, atvykėliams ne tik prilygo, bet buvo dar ir pranašesni už juos.

Bet daug lietuvių valstiečių dar ilgai vilko šimtmetinę priklausomybės ir skurdo naštą. Tačiau, keistas dalykas, jie vis dar tebebuvo išlaikę savigarbos jausmą. Apie kitus jie sprendė pagal save ir žmogų nustodavo gerbti tik aiškiai įrodžius jo kaltę. Jei kas socialiniame gyvenime užima aukštesnę vietą, lietuviai iš anksto tikėjo ir žmogiškąją jo vertę esant didesnę.

Bet paskui neramūs laikai ir daugelis nusivylimų pakeitė ir lietuvių valstiečių mąstyseną. XIX amžiaus penktajame dešimtmetyje gyvenimas jau buvo juos išmokęs į viską žiūrėti kitaip. Taigi ir elgtis jie pradėjo kitaip. Bet maža beliko tam elgesy lietuviškumo. Daugelis įgijo mąstyseną, kuri paprastai vadinama internacionaline.

Bet kadangi tokia mąstysena buvo labai nutolusi nuo gyvenimo tikrovės, lietuviai jai ne visai pasidavė. Todėl jie vis labiau ėmė atgauti tautinį savitumą ir kasdienybės, ir aukštesniuoju požiūriu.

Bet savitumui išlaikyti reikia sistemingo puoselėjimo. Jis tuo tarpu reiškėsi tik tarpusavio įtaka, kurią darė vieni kitiems savo kaimuose gyveną lietuviai. Jie juk kalbėdavo lietuviškai. Dainuodavo lietuviškas dainas, sekė senovines sakmes ir pasakas, pasikalbėdavo tarpusavy, ką yra patys supratę, ką iš tėvų ar savo patirties sužinojo apie pasaulį ir gyvenimą.

Kaip ir senovėj, didelę reikšmę šiame krašte turėjo religija. Nuolat skatinamą ir ugdomą tautos religingumą labai atgaivino kaip tik tuo laiku ėmęs čia plūsti pietizmas. Dėl to padaugėjo religinio turinio knygų, kurios tapo ir lietuviškos kultūros ugdymo priemone.

Tačiau šis judėjimas lietuvybę ir silpnino. Pietizmas skelbė senovinę lietuvių galvoseną ir kūrybą, visą dainų, sakmių ir pasakų gausybę esant nuodėmingą. Užtat, pvz., dar XX amžiaus pradžioje, kai be laiko mirė vienas sakmių apie lietuvių pilis rinkėjas, jo motina sudegino tą rankraštį kaip pagonišką.

Valstybė vis negalėjo apsispręsti, kaip žiūrėti į lietuvius ir lietuvybę. Jeigu lietuvį sulygina su vokiečiu kaip piliečiu, tai šios lygybės iškart nebepaisoma, kai reikia atsižvelgti į tautinį savitumą ir jį ugdyti.

Matyt, nebuvo tikro lietuvių kultūros reikalų supratimo. Rodos, vis labiau reiškėsi pažiūra, kad kultūra kuriama tik vokiečių kalbos ir apskritai vokietybės. Juk daug kam dar ir šiandien neaišku, jog žmoniškumo ugdymas ir yra tikroji kultūra ir kad ji įmanoma tik nepažeidžiant  įgimto savitumo.

Taigi mokykloje pradėta nebeatsižvelgti į pagrindinius pedagogikos reikalavimus. Gimtoji kalba po truputį vis mažiau bevartojama auklėjant bei mokant lietuvių vaikus ir apskritai ugdant lietuvių kultūrą.

Lietuviška gyvensena su viskuo, kas paveldėta iš praeities, liko nuošaly. Ja nesidomėta ir nesirūpinta. Visomis laisvo valstybės piliečio teisėmis, taip pat ir kultūros ugdymo srity, naudojosi tik vokiečiai. Tuo tarpu mokesčių našta lietuviams buvo užkrauta kuo didžiausia.

Taigi kur tik iškildavo lietuvių savitumo klausimas, ten pilietinis lygiateisiškumas ir baigdavosi. Taip, būdavo stengiamasi jį kuo skubiau užgniaužti. Lietuviai turėjo perimti vokiečių kalbą. Valdantiesiems sluoksniams neateidavo į galvą, kad svetima kalba yra priverstinė forma, kuria negali gerai atsiskleisti augančio, bręstančio žmogaus vidinio gyvenimo apstas. Svetima kalba tik tada gali tapti kultūros priemone, kai jau gimtąja kalba pasiektas tam tikras išprusimo laipsnis. Mokymas, teikiamas lietuvių vaikams nuo pat pradžios net ir XIX amžiuje, buvo kuo minimaliausias. Vokiečių kalba ir vokiškumas lietuvių kilmės žmonėms turėjo tapti gyvenimo išraiškos forma. Tokia lietuvių padėtis buvo ir naujomis sąlygomis.


2. LIETUVIŠKA KILMĖ IR VOKIEČIŲ KALBA MŪSŲ TĖVYNĖJE 

Mūsų tėvynė nuo senovės buvo vienų lietuvių gyvenama. Tą vienbalsiai skelbia visi vokiečių autoriai, apie tai rašę anksčiau. Užtat net ir vokiečiai valdovai ją pavadino Lietuvos provincija (Provinz Litauen).

Jeigu naujausiais laikais atsiranda žmonių, teigiančių, jog tai vokiškas kraštas, į kurį lietuviai tik atsikėlę, tai jie sako neteisybę, manydami šitaip paremti vokiečių interesus. Bet neteisingas teiginys dar niekad nėra pašalinęs fakto.

O faktas yra tai, kad lietuvių čia gyventa dar prieš vokiečiams atsikeliant. Jie čia atsikėlė tik XVIII amžiuje. Tie nedaugelis vokiečių, kurie jau anksčiau čia buvo įsikūrę, negalėjo padaryti šio krašto vokiško.

Lietuvių skaičius čia turėjo siekti gerokai per 300 000. Sakoma, kad 1709-1710 metais maru išmirė pusė gyventojų, t.y. 160 000-180 000. Taigi dar lieka 160 000-180 000. Atvykusiųjų buvo iš viso apie 20 000, taigi aštuntadalis arba tik devintadalis visų gyventojų.

Ne vieną šimtmetį abi pusės, t.y. lietuviai ir vokiečiai, vengė sueiti į artimesnius santykius. Kaip jau sakyta, to nenorėjo ir krašto valdovai. Lietuviai patys irgi anaiptol nebuvo linkę giminiuotis su vokiečiais. Jie turėjo, o dažnai tebeturi ir šiandien išdidumo, savotiškos savigarbos.

Nuo senų laikų lytiniu požiūriu lietuviai griežčiau laikėsi padorumo nei kokia kita tauta. Dėl to ir 1795 metų „Pastabų apie Prūsiją“ p.55 sakoma: „Apskritai reta, kad lietuviai tiek nusikalstų auklėjimui ir dorai, kaip vokiečiai, ir visose lietuvių parapijose nesantuokinių vaikų skaičius, palyginti su tokių pat vokiečių vaikų skaičiumi, yra kaip 1 su 9 arba su 10“.

Ne visada buvo įmanoma lietuvius ir atvykėlius perskirti į atskirus kaimus. Taigi ilgainiui vis dėlto radosi tarp jų ryšių, jeigu tie ir tie gyventojai gyvendavo viename kaime. Pirmiausia su lietuviais ėmė giminiuotis Šveicarijos prancūzai. O kai valstiečiai tapo išlaisvinti, tarp lietuvių ir atvykusiųjų, kurių dauguma buvo vokiečiai, ryšiai megztis ėmė dažniau, kol pagaliau dauguma vokiečių susigiminiavo su lietuviais. Šis procesas pirmiausia ėmė reikštis pietuose ir po truputį slinko į šiaurę.

Tik senosios laisvųjų lietuvių giminės iki pat naujausių laikų vengė ryšių su vokiečiais. Apklausus lietuvius dvarininkus mūsų tėvynėje, paaiškėjo, kad jie visi nuo pat tolimiausių pietų iki šiaurės tarpusavy yra artimesni ar tolimesni giminaičiai. Taigi jie visada siekė ryšių tik su savo tautiečiais.

Tačiau didžioji dauguma pasiduodavo pirmam impulsui. Ir keistas dalykas, visoje mūsų tėvynėje lietuviškas kraujas po truputį vėl įgavo persvarą. Gyventojams maišantis nulemia gemalinės plazmos gausumas. O kalbamasis santykis negalėjo pasikeisti lietuvybės nenaudai. Lietuvių santuokos ir iš seniau buvo vaisingesnės negu atvykėlių.

Per XIX amžių, iki XX amžiaus pradžios, mūsų tėvynės gyventojų skaičius išaugo beveik iki 600 000. Apytikriai skaičiuojant, mažiausiai bent 500 000 jų turėjo būti lietuvių kilmės. O kadangi ir žmonių giminei galioja Mendelio dėsniai apie paveldimumą maišantis, tai tikriausiai visi krašto gyventojai būtų laikytini esą lietuvių kilmės. Atskiros vokiečių šeimos, neturėjusios jokių ryšių su lietuviais, išnyksta bendroje masėje.

Taigi pagal kilmę visi mūsų tėvynės gyventojai yra 1 i e tu v i a i. Dėl to ir jų galvosena, ir jausena, jų nuostatos ir gyvensena, jų pažiūros ir elgsena yra lietuviškos.

Tačiau visai kitaip atrodo gyventojai, jei žiūrima tik į dabar daugumos jų vartojamą vokiečių kalbą ir vokiškus vardus bei pavadinimus. Tada ne vienas kalbės apie gyventojus vokiečius ir apie „pravokišką kraštą“. Taip, kai kam net atrodo, jog gyventojai turi daug vokiškų bruožų. Bet taip galėtų būti tik tada, jei kai kurių rasės tyrinėtojų teorija būtų teisinga, taikytina ir vokiečiams. Mat pasak jos ir nedidelis žmonių skaičius suteikia savo ypatumų didesniam žmonių skaičiui, jeigu šie priklauso žemesnei rasei. Bet nė vienas vokietis nesutiks, kad vokiečiai galėtų būti žemesnės rasės palyginti su lietuviais.

Nežiūrint gerokos lietuviškumo persvaros mūsų krašte, jau senokai aiškiai tyčia šalinamos bet kokios išorinės lietuviškumo žymės. Vien asmenvardžių ir vietovardžių savotiškas rašymas, vokiečių kalbai nebūtinas, o lietuviškajai neįmanomas, rodo vokiečių nusistatymą.

Pavyzdžiui, rašoma Thewellies. Tai lietuviška pavardė, ir reikėtų ją rašyti Tėvelis. Asmenvardžių galūnė -ys vokiečių beveik visuomet rašoma -ies. Bet lietuvių kalboje ies yra dvibalsis su ilga e. Tokią pavardę, kaip Kielies, lietuviškai reikėtų ištarti Kėlės* (Vydūniška" rašyba. (Vert.). Užtat šią lietuvišką pavardę reikia rašyti Kylys. Pavardę Miegelis, vokiškai sutrumpintą Miegel, vokiečiai ištaria Mygei užuot tarę Mėgelis. Galūnė -inkš vokiečių dažniausiai rašoma -ings, pavyzdžiui, Būgenings, nors joks vokietis čia to g netaria. Galūnė -is beveik visados numetama, pvz., Kebeik vietoje Kebeikis. O jeigu lietuvis nori tą galūnę išlaikyti, vadinasi, jis norįs pavardę susilietuvinti. Teisybė? Groteskiškas tvirtinimas!.. Arba galūnė –at! Vokiškai rašoma, pvz., Paukstadt, o iš tikrųjų reikia rašyti Paukštaitis, sutrumpintai Paukštat – „paukštelis“. O dabar padarytas Paukstadt. Panašiai iš Nykštaitis („nykštelis“) padarytas Niekstadt.

Kone dar prasčiau yra su vietovių ir upių vardais. Ir kankinasi neišmanėliai, visaip įmanomai ir neįmanomai juos aiškindami bei kildindami. Pavyzdžiui, rašoma Stalluponen, o turėtų būti – Stalupėnai, tai yra, gyvenantys prie Stalupės.

To paties pobūdžio yra ir siekimas pripratinti lietuvius vartoti vokiečių kalbą. Ilgainiui tai padaryta plačiu mastu. Kaip tai įvyko, reikia dar paaiškinti.

Taigi keistas dalykas, kad tik maždaug aštuntadalis visų mūsų krašto gyventojų kalba lietuviškai, nors tikriausiai šeštadalis dar mokėtų kalbėti, tuo tarpu vokiško kraujo pulsuoja mūsų tėvynėje vos aštuntadalis. Ir tas kraujas nebėra grynas vokiškas. Gryno turėtų gal tik dvyliktoji dalis visų gyventojų.

Paviršutiniškam stebėtojui mūsų tėvynė dabar turi atrodyti vokiška šalis. Bet kas atidžiau įsižiūrės, pamatys, kaip visur prasismelkia lietuviški bruožai. Savotiška Rytprūsių vokiečių kalba paaiškinama ne vien tik įvairiomis atsikėlėlių vokiečių tarmėmis. Mokslininkai, tokie kaip dr. W.Ziesemeris, savo jau minėtos knygos p.129 teigia, nors ir labai nedrąsiai, kad lietuvių kalba irgi paveikusi mūsų krašto vokiečių kalbą.

Tas ir šiandien uoliai vykdomas lietuviškumo žymių šalinimas mūsų tėvynėje, kaip kad vietovardžių vokietinimas, yra aiškus įrodymas, jog vokiečiai patys pripažįsta lietuvybės buvimą mūsų krašte. Užtat su ja kovojama, ir dėl to, pvz., Karklaukiai šiandien vadinami Weidenfeldu, Uosininkai (Uošeninkai) verčiami vadintis Ossafeldu...

Iš viso to, kas pasakyta, matyti, jog vokiškumo antspaudas mūsų kraštui uždėtas ne be prievartos. Teiginys, kad lietuviai patys ėmė vokietėti, yra neteisingas. Lietuviai labai aiškiai suvokė, ką reiškia savas gyvenimo būdas asmens kultūrai. Ir palyginti mažas vokiečių skaičius nebūtų padaręs didesnės įtakos, jeigu nebūtų buvę imtasi prievartos.

Visai kas kita, kai norima kalbėti apie vokiškumą, kurs buvo veiksmingas. Tai yra tas vokiškumas, kuris savo turiniu po truputį patraukė lietuvius. Bet tai atsitiko tik pastaraisiais dešimtmečiais ir tik tarp inteligentijos.


3. LIETUVIŲ KALBA MOKYKLOJE, BAŽNYČIOJE, KARIUOMENĖJE, ĮSTAIGOSE IR TEISME 

Frydricho Vilhelmo I noras, kad lietuvių vaikai mokytųsi ir vokiškai, ilgą laiką menkai tebuvo įgyvendinamas. Tačiau karalius tik to troško, kad lietuviai įstengtų patirti džiaugsmo ir iš vokiškų knygų bei pamokslų. Tačiau palengva imta vis labiau siekti, kad visame krašte vokiečių kalba taptų visų gyventojų šnekamąja kalba.

Vokiečių požiūriu, tai buvo iš tikrųjų natūralu. Vyriausybės ir valdžios žmonės visados jautėsi lyg stovį už lietuviškai kalbančių žmonių gyvenimo slenksčio. O jie norėjo jį peržengti su savo siekiais, savo dvasia bei tvarka ir čia įsigalėti.

Taigi mokykla vis labiau darėsi įstaiga, kur lietuviai pratinosi reikšti mintis vokiečių kalba. 1814 metais Jenos literatūriniame laikraštyje, Nr.59, pasirodė nežinomo autoriaus iš Gumbinės (Rytprūsiuose) straipsnis, kur buvo reikalaujama panaikinti dėstymą lietuvių kalba. Prieš jį pakėlė balsą vokiečių dvasininkas Siegfriedas Ostermeyeris, o 1818 metais – ir Karaliaučiaus profesorius L.Rėza. Bet tuoj po išsivadavimo karų mokyklose nebeliko pamokų lietuvių kalba.

1840m. lapkričio 30d., paskui 1845m. gruodžio 11d. potvarkiuose ir 1854m. spalio 3d. nurodymuose nebėra nė mažiausios užuominos apie ne vokiečių vaikų mokymo r e i km e s . Gal kad tie nurodymai buvo skirti visai Prūsijos valstybei. Tačiau būtų derėję paminėti, kaip elgtis ir su ne vokiečių vaikais – vėliau juk taip buvo daroma. Taigi viskas palikta spręsti vietinėms įstaigoms. Bet, nors ir nepasakytas, buvo aiškus noras, kad vokiečių kalba būtų privaloma visiems ir vartojama kaip vienintelė auklėjimo priemonė.

Tada valdžios tarėjas iš Gumbinės, įsidėmėtina pavarde Rettigas, per visą ilgą savo tarnybos laiką mūsų tėvynėje dėjo pastangas mokyklose atimti iš lietuvių vaikų jų gimtąją kalbą ir įkalti vokiečių kalbą visiems laikams. Kokią didžiulę panieką jis jautė lietuvių kalbai ir dainoms, pasakoja Tilžės gimnazijos mokytojas Eduardas Gisevius savo autobiografijoje (Tilžė, 1881m., J.Reylaender).

Į Eduardo Gisevijaus prašymą karaliui buvo atsižvelgta, ir mokyklose lietuvių vaikus vėl imti mokyti lietuviškai.

Tačiau pastangos atpratinti lietuvius nuo jų gimtosios kalbos visur pastebimos ir toliau. Po sunkaus karo buvo įvesta visiems sveikiems piliečiams vyrams privaloma karo tarnyba. Taigi daugybė lietuvių tapo kareiviais.

Dar Frydricho Didžiojo laikais pulkai, sudaryti iš lietuvių, nepaprastai pasižymėjo. Dabar ypač daug lietuvių paimta į gvardijos pulkus. Mat dauguma lietuvių buvo gražiai nuaugę vyrai.

Tačiau lietuviai ir be to buvo vežami į tolimesnius garnizonus. Ten jie buvo priversti nuolat vartoti vokiečių kalbą ir savąją pamiršti. 1830m. „Prūsijos provincijos laikrašty“ (Preussischer Provinzial-Blatt), III sąsiuvinio p.347, sakoma: „Karo tarnyba turėtų paspartinti lietuvių vokietinimą“. Dėl to rekrūtai buvo vežami kuo toliau nuo tėvynės.

Į tą pačią pusę krypo ir valdžios įstaigų veikla. Anksčiau prašymai būdavo priimami ir lietuvių kalba, o XIX amžiuje į tokius vis mažiau beatsižvelgiama. Pagaliau juos imta visai atmesti.

Panašiai elgėsi ir teismai. Teisėjų, mokančių lietuviškai, niekada nebuvo daug. Užtat, kaip ir senaisiais laikais, beveik visada turėjo tarpininkauti vertėjai. Kai kuriuose teismuose jų yra dar ir šiandien.

Bet jau tikriausiai daugiau nei 50 metų, kai teismo procesai vyksta tik vokiškai, pasitelkus vertėją, nors pats teisėjas ir mokėtų lietuvių kalbą.

Nesunku suprasti, kokį spaudimą lietuviai patyrė dėl tokios tvarkos. Kad ir kur lietuvis pasirodytų – ar vaikas mokykloje, ar jaunuolis kariuomenėje, ar ieškoti teisybės teisme, ar kaip pilietis valdžios įstaigoje – visur turėdavo pajusti, kad jo lietuviškumas itin nepageidautinas. Jeigu būtų bent kiek sugebėjęs vokiečių kalbos vartojimu savo lietuviškumą pridengti, būtų buvęs palankiai priimtas.

Kaip neapsakomai toli nuo šio nusistatymo buvo tegu ir menkos pastangos palaikyti lietuvišką kultūrą ir lietuvių kalbą! Rodos, tik bažnyčioje ji dar galėjo rasti pakantumą, o kartais net palankų prieglobstį. Dar net po XIX amžiaus septinto dešimtmečio krikšto ir konfirmacijos sąrašuose lietuvių pavardės ir vardai įrašyta lietuviškai.

Juose galima perskaityti, pvz., Agė Didlapytė (tėvo pavardė Didlapis), Edė Arvydaitė (tėvo pavardė Arvydas), Milkus Ariutis (tėvo pavardė Arius) ir t.t.

Pamaldos kiekvieną sekmadienį tą pačią valandą reguliariai buvo laikomos lietuvių kalba. Ir lietuviai nepaprastai gausiai jose dalyvaudavo.

Dvasininkai ir lietuviai parapijiečiai daugiausia puikiai sutardavo. Gyvas lietuvių religingumas pavergdavo jų sielų ganytojus. Užtat šie dažnai rodė itin didelį dėmesį lietuvybei ir nuoširdžiai ją gerbė.


4. PALANKUMAS LIETUVIŲ KALBAI IR JO SVARBA KULTŪRAI 

Kai apie tai kalbama, prisimenami hercogo Albrechto laikai. 1844 metais Tilžės gimnazijoje netikėtai buvo įvesta lietuvių kalba, kaip dėstomasis dalykas.

Apie 12 šios mokyklos lietuvių moksleivių nuo to laiko ėmė gauti paramą, jeigu lankė šias lietuvių kalbos pamokas ir ketino vėliau pasirinkti tam tikras profesijas, tokias, kaip dvasininko, teisėjo ir mokytojo, bei sugebėdavo parodyti pakankamai žinių. Ir lygiai taip pat 6 lietuviams studentams Karaliaučiaus universitete buvo mokamos stipendijos.

Nuo tada padaugėjo ir lietuvių, galinčių tęsti lavinimąsi universitete. O pasibaigus studijoms reikalingam laikui, mūsų tėvynėje padaugėdavo ir lietuvių teisėjų, mokytojų bei dvasininkų.

Šitoks palankumas lietuvių kalbai kilo labai savotiškai. Kai 1806 metais sugriuvus Prūsijos valstybei karaliaus šeima pabėgo net į Klaipėdą, čia ji susidūrė su lietuviais. Ir lietuvės parodė karalienei ir jos šeimynai viską, ką tik jos iš palankumo ir pagarbos galėjo sugalvoti ir padaryti. Jos dosniausiai aprūpino karališkąją šeimą būtiniausiais maisto produktais. Ir tai karalių bei karalienę nepaprastai sujaudino. Tada karalius pareiškė, kad geresniais laikais ypač pasirūpinsiąs lietuviais. Pirmiausia būsianti suteikta tam tikra pinigų suma, kad gabieji jaunuoliai lietuviai galėtų pasiekti aukštesnio išsilavinimo.

Karaliaus pažadas nebuvo įvykdytas. Atsirado žmonių, kurie sugebėjo šių karaliaus ketinimų, kaip visai nederamą, vykdymą nuvilkinti.

Tik kai Frydrichas Vilhelmas IV penktajame dešimtmetyje atvyko į Prūsų Lietuvą ir pažino lietuvius, daug kas pasikeitė. Tada karalius turėjo progą pasiklausyti lietuviškų dainų, ir jos jam patikusios. Tilžės gimnazijos mokytojas Eduardas Gisevius, tai sužinojęs, nusiuntė karaliui keletą dainų ir kartu prašymą, kad būtų atstatytos lietuvių kalbos teisės mokyklose.

To pasekmės ir buvo minėtasis palankumas lietuvių kalbai ir jos grąžinimas į mokyklas.

Beje, lietuvių kalbos Karaliaučiaus universiteto lietuviškajame seminare buvo mokoma nuo pat Albrechto laikų. Taigi atrodytų, kad mūsų tėvynėje buvo įmanomas ir lietuvybės kultūrinis suklestėjimas.

Tačiau atidesnis žvilgsnis į visa tai, kas dėjosi šioje srityje, parodo visai kitaip tuos dalykus. Taigi nebuvo net minties pakelti lietuvybę, kaip tokią, į aukštesnį lygį. Kad tik šitaip būtų buvę pagelbėta lietuviškos kilmės žmonėms mokytis, anuo metu, kaip dar ir šiandien, suvokė vos vienas kitas. Visos tos pastangos buvo skirtos tik įtraukti lietuvius į vokiečių kultūrinį gyvenimą. Tada manyta, kad būtent šitaip žmonėms bus geriausiai pasitarnauta. Nesunku numanyti, kad nė nuovokos nebuvo apie lietuvių kalbos kultūrą. Reikia tik prisiminti, kaip mokyklose ir panašiose įstaigose buvo rūpinamasi vokiečių kalba. Vokietis tik tada laikytas tikrai išsilavinusiu, kai kalbėjo gražia, be tarmybių kalba.

Todėl ir mokyklose, bažnyčiose girdėjai mokytojus ir kunigus vartojant išpuoselėtą bendrinę kalbą. Visai kitaip buvo su lietuvių kalbos vartojimu. Kas iš vokiečių jos pramokdavo, kalbėdamas laikėsi išpuoselėtos savo kalbos pavyzdžio. Tačiau išraiškos būdu, posakiais norėta prisitaikyti prie lietuvių žemiausių sluoksnių. Juk lietuvių religinių giesmių tekstai tik šitaip ir sudaryti.

O lietuviškos kilmės dvasininkai kalbėjo beveik vien savo gimtąja tarme. Mažai būta pastangų mokytis bendrinės kalbos. Matyt, nelaikyta, kad to reikėtų. Niekas, matyt, tuo nesirūpino ir mokymo įstaigose.

Iš viso to aišku, kad, nežiūrint suteiktų galimybių lavintis, negalvota apie lietuvių kalbos kultūrą, nors lietuvių kalba vartota pradžios ir aukštosiose mokyklose, ir net universitete. Lietuvių kalba taip ir liko neturinčiu jokios kultūrinės reikšmės dalyku ir buvo pasmerkta sunykti.

Tokį pat nusiteikimą rodo ir visas išsilavinusių žmonių požiūris į lietuvių kalbą. Jeigu, sakykim, vokiečių dvasininkas kalba į v o k i e č i u s , tai stengiasi klausytojus pakylėti aukštyn. O kai kalba į lietuvius, tai atrodo, jog stengiasi nusileisti iki j ų , kad tie ir toliau ant tos savo pakopos liktų, atrodo, jog vengia pažadinti jų sielose gyvesnį virpesį...


5. PRŪSŲ LIETUVIAI MOKSLININKŲ VEIKALUOSE 

Jau kartą šiek tiek apie tai kalbėta. Tada paminėta tik pati pradžia. Bet kai lyginamoji kalbotyra įgijo didesnę reikšmę, iš esmės pasikeitė ir lietuvių vieta tarp tautų. Tas mokslas kaip tik lietuvių kalbą, o kartu ir lietuvių tautą atkėlė į mokslinių tyrinėjimų priekinį planą.

Kiek anksčiau lietuvybė pati prabilo apie save, aiškiai suvokdama savo likimą. Prisimintinas kad ir Karaliaučiaus mokslininkas Liudvikas Rėza (Ludwig Rhesa, 1776-1840). 1809m. jis paskelbė vokiškų eilėraščių rinkinį, pavadintą „Prutena“. Dar niekad nebuvo taip skundžiamasi Prūsų lietuvių likimu. Ir Liudvikas Rėza čia aiškiai pasisako, jog pats jaučiasi priklausąs šiai tautai.

Šis teigimas galėtų kai ką papiktinti, nes Rėza, girdi, esąs kuršis. Bet nieko tai nereiškia, nes yra nustatyta, kad kuršiai – baltų šaka. Rėza ir rašo kaip baltas ir pabrėžtinai priskiria save prie lietuvių („Lietuviškosios Biblijos istorija“ – G-schichte der litauischen Bibel, p.39).

Jis buvo, kaip sakyta, ir vienas pirmųjų, stojusių už dėstymą lietuvių kalba mokyklose. Ypač įsidėmėtina viena pastaba minėtame jo rašte. Ten teigiama, kad viešoje spaudoje skleidžiama pažiūra, jog jau laikas lietuvių kalbą pašalinti, rodo menką žmogaus dvasios supratimą. Bet koks aukštesnis lavinimas ir dvasinis ugdymas esąs galimas tik gimtosios kalbos pagrindu.

Rėza taisė lietuviškos Biblijos 1816 ir 1824 metų leidimų kalbą. Vėliau jis išleido lietuvišką Ezopo pasakėčių vertimą. Jos turėjo padėti mokyti lietuvius, jo tautiečius.

Kad 1818 metais pagaliau buvo išspausdintos Donelaičio* (Vydūno rašoma Duonelaitis.  (Red.) (Donalicijaus) eilės, kaip jau minėta, yra Rėzos nuopelnas. Tai jis jas išvertė į vokiečių kalbą ir pridėjo apibendrinančią antraštę. O 1825 metais pasirodė didesnis jo parengtas lietuvių liaudies dainų rinkinys ,,Dainos“ lietuvių ir vokiečių kalbomis.

Lietuvių kalbos vertybėmis rimtai domėjosi ir daugelis vokiečių mokslininkų. Apie XIX amžiaus vidurį lietuvių liaudies dainas ir pasakas rinko Augustas Schleicheris, G.H.F.Nesselmannas, vėliau A.Leskienas ir K.Brugmannas, A.Bezzenbergeris bei kiti ir šitaip lietuvių jausmų bei minčių pasaulio žodinę išraišką išsaugojo visiems laikams. Savo mokslo veikalais, savo lietuvių kalbos gramatikomis ir straipsniais apie ją tam tikra prasme jie įtvirtino lietuvių kalbą Vakarų kraštų kultūrinėje sąmonėje.

Šiuo metu vėlgi lietuvių kilmės vokiečių mokslininkas, indoeuropiečių kalbų specialistas, prof. dr. Jurgis Gerulis (Georg GeruIIis) stengiasi suprasti lietuvių tautiškumą tyrinėdamas lietuvių kalbos tarmes.

Tačiau praėjusio šimtmečio vidury ypatingą reikšmę prūsų bei lietuvių gyvenime turėjo vienas išsimokslinęs lietuvis. Tai buvo Karaliaučiaus profesorius dr. Frydrichas Kuršaitis (Friedrich Kurschat, 1806m. balandžio 24-1884m. rugpjūčio 23d.), profesoriaus L.Rėzos auklėtinis, mokinys ir sekėjas.

Pagarsėjo jis daugiausia savo laikraščiu „Keleivis“, kurį leido nuo 1849m. birželio 4 d. iki 1880m. kovo mėnesio. Nors laikraštis ir labai kuklaus turinio – jame beveik vien religiniai ir moralizuojantys svarstymai, – tačiau jo kalba tokia senovinė lietuviška, kad tie metai, kai ėjo „Keleivis“, liks visam laikui gaivinanti jėga lietuvybei.

Mokslo požiūriu lietuvių kalba tapo ypač reikšminga pasirodžius Kuršaičio „Lietuvių kalbos gramatikai“, 1876m. išspausdintai Halėje. Ji yra ne tik vienas išsamiausių veikalų apie lietuvių kalbą, bet joje dar labai nuodugniai aprašyta lietuvių tartis. Nebent tik senovinis ilgųjų balsių ritmas liko kiek per mažai išryškintas.

Beveik dar didesnės reikšmės visai lietuvių kultūrai turėjo Kuršaičio vokiečių-lietuvių kalbų žodynas, pasirodęs 1870m., ir lietuvių-vokiečių kalbų žodynas, išleistas 1883 metais. Tai buvo pirmi spausdinti didesni lietuviškų žodžių rinkiniai. Tik keistokai nuteikia tai, kad pirmame tome, aiškinant vokiškus posakius, lietuvių kalbai labai dažnai suteikiama vokiška mąstysena.

Ir vis dėlto niekad nevalia pamiršti, kad Frydrichas Kuršaitis, parašęs šiuos kapitalinius veikalus, naujai išleidęs Bibliją, padaręs kitų smulkesnių darbų, yra tų laikų Prūsų lietuvių tautos žymiausia dvasinė jėga. To meto lietuvių gyvenimas iš šių veikalų matyti tarytum sutelktas lęšio židiny.

Lietuviai Kuršaičiui yra ir priekaištavę. Buvo sakoma, kad jis per mažai rūpinęsis savo tautos reikalais. Kai po vokiečių-prancūzų karo lietuvių kalba iš mokyklų buvo visai išstumta, lietuviai jį prašė reikšti protestą. Jis atsisakęs teigdamas, jog tai daryti jam nepriklausą pagal tarnybines pareigas.

Kuršaičio pažiūros buvo apgailėtinai siauros. Bet kaip tik savo pažiūromis jis pasirodė esąs tikras lietuvis. Jam buvo bjauru rodyti vokiečiams, kaip niekingai ir negarbingai jie elgiasi neleisdami lietuviams mokytis gimtąja kalba. Kaip visiems lietuviams, taip ir jam buvo nepriimtina ginčytis dėl to, kas sveikai galvojančiam neturi kelti abejonių.

Žinoma, šitaip pasirodė ir jo silpnumas. Tačiau savo reikšme Prūsų lietuviams jis buvo neprilygstamas. Net jo asmenybėje lietuvybė buvo ne tik kad įsikūnijusi, bet ir reiškėsi veiklia kūrybine galia, kokia vargu ar begali pasikartoti. Jame labai aiškiai pasirodė Prūsų lietuviams būdingi gabumai, bet taip pat silpnybės ir trūkumai. Net jo išvaizda bei laikysena liudijo Prūsų lietuvių naudai.

Pagaliau paminėtini dar keli vokiečiai, nusipelnę lietuvybei. Dar kartą primintinas Eduardas G i s e v i u s. Greta jo pastangų grumtis dėl lietuvių kalbos teisių, ypač vertingi jo piešiniai, vaizduojantys lietuvius. Juos galima būtų tiesiog vadinti lietuvių tautos gyvenimo paminklais. Jie nepaprastai svarbūs tyrinėjant Prūsų lietuvių našystę, papročius ir visą buitį. Dauguma tų piešinių yra Karaliaučiuje, „Prūsijos“ muziejuje, o keletas – Tilžės kraštotyros muziejuje.

E.Gisevius rinko ir lietuvių liaudies dainas. Tik kelios jų yra išspausdinta, o dauguma, apie 200, yra šios knygos autoriaus žinioje.

Kaip stambesnio mūsų tėvynės lietuvių liaudies dainų rinkinio leidėjas, paminėtinas Christianas Bartschas. Jo dviejuose „Dainų balsų“ tomuose yra 392 dainų melodijos su vieno posmo lietuvišku ir visų posmų vokišku tekstu. Tai labai reikšminga. Šiose knygose paskelbtos ir anksčiau kitų rinkėjų užrašytos dainos ir pateikta svarbesnių žinių apie juos. Šiais rinkiniais puikiai parodyta, kokios dainos anksčiau skambėjo, bet jau nutilusios Prūsų Lietuvoje. Tačiau abi knygos reikšmingos ir dabar. Šiandieniniai lietuvių chorai jose randa gausios medžiagos savo veiklai.

Lietuvių tautosakos rinkiniais pasižymėjo ir viena vokiečių draugija. Tai Lietuvių literatūros draugija. Ji įkurta Tilžėje 1879m. spalio 14d. ir bene 1923 metais likviduota.

Pirmasis jos įstatų paragrafas draugijos tikslą nurodė esant „rinkti, užrašinėti ir išlaikyti mokslui visa tai, kas susiję su Lietuva ir lietuviais kalbos, istorijos, tautosakos ir kt. atžvilgiais“. Taigi atrodo, kad niekas neabejojo, jog lietuvybė žūva.

Tad ir rinkta buvo rūpestingai. Draugijai veikiant, buvo išleista daugybė sąsiuvinių, pavadintų „Lietuvių literatūros draugijos pranešimai“ (Mitteiliingen der Litauischen literarischen Gesellschaft) – Heidelbergas, Carlo Winterio universiteto knygynas. Juose, kaip ir dar keliuose specialiuose raštuose, paskelbti draugijos darbo rezultatai.

Ilgametis ir paskutinis šios draugijos pirmininkas buvo profesorius Aleksandras Kuršaitis. Labai didelė draugijos mokslinių darbų dalis yra jo nuopelnas. Tačiau jo veikla iš esmės skyrėsi nuo jau paminėto jo dėdės: ji kaip tik atitiko draugijos pažiūras į lietuvybę. Jo dėka atsirado ir lietuviška sodyba Tilžės miesto parke, ji turėtų tapti lietuvių muziejumi po atviru dangum.

Galiausiai paminėtini dar du vyrai, kuriems ne kartą yra tekę net gyventi tuose pačiuose namuose. Vienas buvo vokiečių mokslininkas, filosofijos dr. Georgas Sauerweinas (1831 – 1904), antras – lietuvis kaimietis Vilius Kalvaitis (1848-1914).

Dr. G. Sauenveinas, mokėjęs 43 kalbas, lietuvių kalbą buvo ypatingai pamėgęs. Be atvangos klajojęs po pasaulį, nuolat jis vis sugrįždavo pabūti su Lietuvos kaimo žmonėmis. Jiems jis lietuviškai parašė straipsnių ir eilėraščių, jų labui – straipsnių vokiškai ir ragino lietuvius ryžtingiau siekti savo žmogiškųjų teisių, net imtis politinės veiklos. Tačiau už tai daugelis vokiečių ėmė jo labai nekęsti. Jis buvo visaip įtarinėjamas.

Vilius Kalvaitis nusipelnė lietuvybei išrinkęs iš mūsų tėviškės bažnytinių knygų lietuviškus vardus bei pavardes, rinkdamas dainas ir okultistinius lietuvių pasakojimus. Jo veikla dar ir dėl to labai vertintina, kad jis, nors ir menkai išsilavinęs, suprato tokio rinkimo svarbą.


6. GALUTINIS LIETUVIŲ KALBOS IŠGUJIMAS IŠ PRADINIŲ MOKYKLŲ 

Tai buvo natūralus vokiečių valdžios mąstysenos ir pasaulėžiūros rezultatas. Ji visai nevertino lietuvių kalbos, kaip ypatingos žmogiškumo raiškos formos, su kuria lietuviai patogiausiu būdu galėtų pasiekti gražesnio dvasinio suklestėjimo, jai ji buvo bevertis kliuvinys, net kažkas, kas žmogų žemina.

Tai patvirtina menkas įvykis vienoje nedidelio kaimo mokykloje. Valdybos tarėjas Rischas, XIX amžiaus aštuntame dešimtmetyje tarnavęs Gumbinėje, atlikęs mokyklos vizitaciją labai nuošaliame kaime, svečiavosi pas mokytoją. Ir čia, matyt, baisiausiai nustebo išgirdęs mokytoją savo šeimoje lietuviškai šnekant. Valdybos tarėjas pareiškė: „Kaip jūs, mokytas žmogus, galite savo šeimoje lietuviškai kalbėti?“ Mokytojas jam atsakė klausimu: „O ar jūs, pone tarėjau, savo šeimoje kalbate lotyniškai?“

Vokiečiai mūsų tėvynėje pasijuto esą nepalyginamai pranašesni už lietuvius, kai 1870-1871 metų kare jungtinė vokiečių kariuomenė nugalėjo senos kultūros tautą, vieną stipriausių valstybių pasaulyje. Visos vokiečių valstybės susijungė į Vokietijos imperiją. Vokiečių tautą apėmė niekad anksčiau nepatirtas savigarbos jausmas. O valdžia dabar pabandė didžiąją imperinę vienybę perkelti ir į kalbos sritį.

Dėl to 1872m. spalio 15 d. Prūsijos valstybėje pasirodė „Visuotiniai nurodymai...“ dėl pradinių mokyklų steigimo, uždavinių ir tikslų.

To rašto 27 paragrafe sakoma: „Dėl kalbos mokymo tokiose mokyklose, kur visi vaikai arba jų dalis kalba kita, ne vokiečių, kalba, turi būti laikomasi šių išleistųjų ir dar leidžiamų specialių nurodymų“.

Ir jie, skirti mūsų tėvynei, pasirodė 1873m. liepos 24d. kaip ,,Oberprezidento nurodymai“ dėl dėstymo vokiečių kalba Prūsijos provincijos pradinėse mokyklose, kurias lanko lenkiškai ir lietuviškai kalbantys vaikai.

Čia sakoma:

„1. Dėstymo vokiečių kalba visose Prūsijos provincijos pradinėse mokyklose tikslas yra baigusių mokyklą vaikų sugebėjimas laisvai ir pagal išgales teisingai žodžiu ir raštu vartoti šią kalbą.

2. Visų dalykų dėstomoji kalba yra vokiečių. Išimtis – religijos pamokos, įskaitant ir bažnytinį giedojimą žemutinėje pakopoje. Lenkų ar lietuvių kalbą leistina tiek pasitelkti, kiek būtina, kad vaikas suprastų mokomąjį dalyką.

3. Religijos, įskaitant bažnytinį giedojimą, žemutinėje pakopoje nevokiečius vaikus mokyti jų gimtąja kalba, tuo tarpu vidurinėje ir aukštutinėje pakopoje – vokiečių kalba, gimtąją kalbą pasitelkti tik tiek, kiek prireiks suprasti perteikiamai medžiagai.

4. Skaityti ir rašyti lenkų ar lietuvių kalba nevokiečius vaikus imti mokyti tik aukštutinėje pakopoje. Mokyklose, kur dauguma vokiečių vaikų, pagal specialų karališkosios vyriausybės potvarkį gali tokių pamokų ir visai nebūti“.

Iš tolesnių nurodymų tebūnie tik kai kas paminėta. Apie žemutinę pakopą sakoma:

„Ir vokiškai nekalbantys vaikai šioje pakopoje skaityti bei rašyti mokomi tik vokiečių kalba.“

„Bent jau baigdami trečiuosius mokslo metus, vokiškai nekalbantys vaikai turi būti tiek pažengę, kad bet kurią elementoriaus vietą sugebėtų vokiškai perskaityti, suprasti apie jos turinį vokiškai pateiktus klausimus ir paprastais sakiniais be pagalbos iš šalies teisingai vokiškai į juos atsakytų“.

Toliau prieinama prie vaizdinio mokymo. Apie jį sakoma:

„Šis vaizdinis mokymas nuo pat pradžios panaudojamas planingai supažindinti su vokiečių kalba...“

„Vaizdiniam mokymui panaudotini ir esantys elementoriuje dainuojamieji eilėraščiai vokiečių kalba, skirti šiai pakopai“.

Apie skaičiavimą kalbant nurodoma:

„Skaičių išmokoma vokiečių kalba... Veiksmų su sveikaisiais skaičiais mokoma ir jau paaiškinta bei suprasta medžiaga įtvirtinama tik vokiečių kalba“.

Apie vidurinę pakopą, be kita ko, sakoma:

„Šioje pakopoje skaityti ir rašyti mokoma tik vokiškai..“

„Rašymą, kurio mokoma tik vokiečių kalba, pridurti... prie skaitymo“.

„Kitų dalykų mokoma vokiečių kalba. Tik kad būtų suprantama nevokiečiams vaikams, galima pasitelkti jų gimtąją kalbą, jeigu be jos neįmanoma išsiversti“.

Apie aukštutinę pakopą 3 straipsnyje sakoma:

„Šioje pakopoje nevokiečiai vaikai skaityti ir rašyti mokomi ir... lietuviškai. Šių pamokų tikslas – išmokyti... lietuvius vaikus savo gimtąja kalba skaityti bei suprasti Bibliją ir giesmyną. Šiam mokymui laiko neskirti daugiau, negu kad būtina anam tikslui pasiekti“.

Prie cituotųjų nurodymų 1881 m. liepos 17 d. Gumbinės karališkoji valdyba prideda dar tokį papildymą:

„1. Atmintinai išmoktiną religinę medžiagą (prie jos biblinė istorija nepriklauso) lietuvių vaikai vidurine ir aukštutinėje pakopoje mokosi ir vokiečių, ir gimtąja kalba...

2. Lietuviškai skaityti pradedama dar vidurinėje pakopoje, bet tik tokiu mastu, kad vaikai įstengtų sklandžiai ir suprasdami perskaityti religinę medžiagų, kurių mokysis atmintinai. Rašto lietuvių kalba mokytis šioje pakopoje nenumatyta“.

Šiuose nurodymuose tiesiog krinta į akis, kaip nuogąstauta, kad tik nebūtų lietuviškai per daug mokoma. Nuolat visur pabrėžiama: „Tik“ tiek, kiek reikia, kad galėtų suprasti.

Taigi buvo norima ne lavinti lietuvių vaikus, kad iš jų išaugtų žmonės su išvystytais gabumais, o tik įskiepyti jiems vokiškąjį išraiškos būdą, t.y. įpratinti visur vartoti vokiečių kalbą.

Savaime suprantama, kad vaikai buvo mokomi prievarta, bet jie turėjo būti mokomi, tikslo reikėjo siekti. Norėdami apsaugoti savo vaikus nuo šios kankynės, kai kurie tėvai dar prieš mokyklą imdavo kalbinti vaikus vokiškai, nors ir nelabai mokėdami. Taigi, lietuvių kalbą išstumiant iš mokyklos, lietuviams buvo primestas vokiečių kalbos vartojimas.

Rodos, buvo manyta, kad religinių tekstų mokymas atmintinai ir t.t. duoda daug naudos. Bet religinis mokymas tik tada reikšmingas, kai mąstyti išmokstama gimtąja, o ne vokiečių kalba.


7. VOKIEČIŲ KALBOS PROTEGAVIMO TIKSLAS IR MASTAI 

Vokiečių ir lietuvių santykių būklę mūsų tėviškėje tikriausiai būtų galima apibūdinti vienu sakiniu. Lig šiolei vokiečius lietuviai sutikdavo tik kaip atskirus asmenis, o jau dabar į juos artėjo vis labiau kylanti vokietybės banga. Lietuviai turį irgi nuplaukti su ja.

Iškart krinta į akis, kad tuoj po 1870-1871 m. pergalės prieš Prancūziją vokiečiai panoro išginti visas nevokiečių kalbas ir greit pradėjo tą sumanymą įgyvendinti, kaip ir maždaug prieš 50 metų po išsivadavimo karų. Visi žmonės, gyveną tarp to meto Vokietijos imperijos sienų, kad ir kokios būtų buvę kilmės, turėjo saviškai dauginti ir stiprinti vokietybę.

Tiesiog nesuprantama, jog niekas iš pačių vokiečių nepastebėjo, kaip šitokiu elgesiu išsiduodama. Juk toks noras – tai prisipažinimas, kad vokiečių tauta savimi nepasitenkina, kad ji, nors turėdama išaugusią galybę, netiki savo didybe nei reikšmingumu . Jai rodosi būtinai reikalinga savo didybę sustiprinti ir patvirtinti įtraukiant kitakilmius.

Įsitikinimas, kad kitakilmius galima įtraukti į vokiečių tautą, matyt, buvo nepaprastai stiprus. Antraip argi būtų griebtasi tokių ryžtingų priemonių. Juk dar ir šiandien kalbama – ir ne tik Vokietijoje – apie mažumų „asimiliaciją“ daugumos labui.

Taigi manoma, kad vienos tautybės žmones galima tam tikra prasme įlydyti į kitą. O tai būtų pasiekiama, pripratinant prie kitos kalbos. Tartum šitaip būtų perimama ir kitos tautybės būdas. Kitos kalbos žodis kam nors įvardinti tikriausiai pasako daug daugiau negu vokiškas atitikmuo, nes šis bus tik prilyginimas.

Pirmiausia itin naivus atrodo požiūris, kuriuo remiantis plačioje šalyje, kur atskirų sričių gyventojai kalba savo tarmėmis, siekta vienos visiems bendros kalbos.

O tarmės dažnai tarpusavy taip labai skiriasi, kad kartais net sunku susikalbėti.

Vis dėlto turėtų būti kokia ypatinga pasaulėjauta, skatinanti žmones laikytis savo tarmės. Šiuo metu Vokietijoje net galvojama puoselėti tarmes per mokyklą. Tai būtų, šiaip ar taip, mokoma dviejų kalbų – vienos bendrinės, visos visuomenės vartojamos, ir kitos, vien tos srities žmonių. Taigi nėra kaip pagrįsti, kodėl tada nesirūpinama tik lietuvių kalba, kodėl kaip tik ji turi nutilti. Svetima kalba visados liks kažkokia prisiimtinė. Kitakilmis žmogus neįstengs ja išreikšti viso savo gyvenimo turinio, ji niekada nesuteiks jam kito savitumo. Lietuvių kilmės žmonės niekada negali tapti vokiečiais.

Tautinis savitumas yra juk susidaręs per kuriamąsias galias, kylančias iš gemalinės plazmos. Ir jos reiškiasi ne tik kūno ląstelių alsavimu, kiekvienu pulso tvinksniu, bet ir kiekvienu kūno organų judesiu, taip pat ir žodžiu, jos atsispindi žmogaus jausmuose, siekiuose ir mąstyme.

Ne žmogaus jėgoms pakeisti kuriamąją g a 1 i ą . Ji brendo tūkstantmečiais, o lietuviams net itin ilgą laiką. Juk lietuvių kalba viena seniausių Europoje.

Tik kraujo ryšys galėtų suartinti, bet susiliejimas ir tokiu būdu neįmanomas. Gamta pati atstato buvusįjį savitumą, kaip kad Mendelio pastebėta, jei naujas kraujo maišymas jo neišstumia.

Bet svetima kalba visados lieka prisiimtinė, priešprieša paveldėtajai gimtajai kalbai ir niekad jos nepakeičia. Užtat ji visada riboja galimybę visiškai atsiskleisti žmogaus gyvenimo turiniui. Kuriamosios galios yra ir išraiškos formuotojos, rodančios jai kelią. Jei tos kuriamosios galios lieka neišlavintos, žmogus niekad nesugebės tinkamai išsakyti, kas jame glūdi iš prigimties.

Dėl to lietuvis, kuris mokėsi vien vokiečių kalbos, kalbėdamas gali reikštis tam tikra prasme tik paviršutiniškai, apytikriai. Neturinčiam geresnio išsilavinimo, jam nepasiekiamas savo vidinio turinio atskleidimas. Ir jeigu jis pats to nėmaž nesuvokia, čia jau yra aiškus jo lėkštumo, jo vidinio nepaslankumo įrodymas.

Tačiau vokiečiai mano, kad vokietybė savo puikia kultūra kaip tik gaivinanti lietuvio vidinį gyvenimą. Ir tikrai lietuvis, išaugęs nelavindamas gimtosios kalbos, daug ką gali laisviau pasakyti vokiškai. Bet didesnio jausmų ir apskritai kitokių išgyvenimų turinio taip neįmanoma išsakyti. Vokiškoji kultūra nėra skystis, o lietuvis – ne indas, į kurį ją galėtum perlieti.

Visas vokiškosios kultūros turinys niekados nepasieks tokio žmogaus esmės. Ši kultūra suformuota savitų kuriamųjų jėgų ir gali būti esmingai išgyvenama tik tų pačių jėgų suformuoto žmogaus. Tuo tarpu lietuvis kitaip tos gemalinės plazmos sudėtas. Ir jam iš tikrųjų prieinama vien tai, kas sukurta pagal jo esmę.

Taigi jis tikriausiai gali prisiimtąją kalbą vartoti, gali leistis mokomas apie vokiečių būdą, vokiškumo turinį ir vertę, bet visa tai nepasidarys jo esminė savastis. Jo prigimčiai tai lieka svetima, lieka anapus jo Pasaulėjautos.

Tai ypač gyvai jaučia natūraliai gyvenąs lietuvis. Jau vien vokiečio būdo sunkumas užstoja jam, jautriam žmogui, tikrąjį vokiškumo turinį. Užtat lietuvis nelabai vertina savo kaimyną vokietį net ir pats save jau laikydamas vokiečiu.

Reikia sutikti, kad žmogus, nuo jaunų dienų kalbantis svetima kalba, patiria pasikeitimą. Bet tas pasikeitimas, šiaip ar taip, reiškia tik tiek, kiek kitos spalvos akiniai, kieno nors užsidėti. Juk niekas rimtai neims tvirtinti, kad nuo to žmogus pasidarė kitoks. Juk ir pasaulis užsidėjus akinius kitoks nepasidarė, nors ir pasirodė kitokios spalvos...


8. MOKYKLINIS VOKIEČIŲ AUKLĖJIMAS IR LIETUVIO MOKINIO VIDINIS GYVENIMAS 

Pagal vokiečių mokyklų vadovybės nurodymus, kaip jie išdėstyti, lietuviai vaikai pradinėse mokyklose turėjo išmokti vokiškai ir nuo tada vokiškai kalbėti. Atrodo, nieko čia nepaprasta: juk mokyklose ir mokoma įvairių kalbų. Tačiau reikia aiškiai suvokti, kad čia turime du visiškai skirtingus atvejus.

Paprastai aukštesniosiose*( T. y. vidurinėse  —   pagal mūsų sistemą.  (Vert.) mokyklose svetimos kalbos imama mokyti tik pamokius gimtosios, o vėliau – ir lygiagrečiai su ja. Gimtoji kalba visą laiką lieka pagrindinė. Svetimoji kalba prisideda kaip antroji: mokinio lavinimui ji turi tik pagalbinę reikšmę. Tačiau per ją pasiekiama didesnio intelekto veiklumo, taigi ir galimybės labiau išreikšti vidinį gyvenimą.

Visai kitokia padėtis pradinėse mokyklose, kur vaikai lietuviai turi mokytis vokiškai. Čia svetimajai kalbai iš anksto jau paskirtas tikslas: ji turi visiškai pakeisti tėvų kalbą, taigi ją išstumti. Ateity vaiko šnekamoji kalba turės būti ji, o ne gimtoji.

Iš karto čia kyla grynai išorinių sunkumų. Pirmiausia turi pasikeisti kalbos padargai, kad įstengtų tarti atitinkamus garsus. Tai ne taip lengva. Ir tada vaikas ima jaustis daugiau ar mažiau nepilnavertis. Tačiau, įveikus tuos sunkumus, atsiranda tam tikras savęs įvertinimas, siejamas su vokiečių kalba.

Bet iki tolei vaikui tenka patirti daug nuoskaudų. Mokytojas turėjo priversti mokinį įtemptai dirbti. Čia jis, žinoma, ėmėsi visų galimų priemonių. Tik labai susivaldantis mokytojas įstengė atsiliekančio vaiko neišjuokti, nebarti ir nebausti ar net žiauriau su juo nepasielgti.

Labai svarbus dalykas, kai vaikas paskui sužino, jog viskas mokykloje skirta palaikyti vokiečių kalbai ir viskas nukreipta prieš lietuvių kalbą, apskritai prieš lietuvybę . Vargu ar galima trumpai nusakyti, kas tada dedasi vaiko sieloje. Tai jo psichiniame gyvenime turi sukelti katastrofišką lūžį, neišvengiamai sunaikinantį besiformuojančio žmogaus vientisumą.

Juk ir vaikas jau kai ką žino apie savo tautinį savitumą. Jis vidujai jį išgyvena. O mokydamasis mokykloje daugiau ar mažiau ima pažinti ir kitų tautų savitumus, po truputį su jais apsiprasti. Bet ir savasis negali staiga imti ir dingti. Tas jo dabartinės pasaulėjautos dvilypumas, o ilgainiui ir prieštaringumas visą laiką drums jam ramybę. Todėl jis būna priverstas bandyti vieną ar kitą balsą savo viduje užgniaužti.

Vokiškumas jį užgriūva su neatlaikoma jėga ir neišvengiama prievarta. Taigi lietuvybės pojūtis būtų turėjęs išnykti. Bet čia įskilo dar nauji sunkumai.

Patirtis nuolat primena priklausomumą tėvams, taigi ir lietuviškai kilmei. Tie ryšiai nenutraukiami. Lietuvių kalba ir toliau lieka sąsaja tarp vaiko ir dvasinio tėvų pasaulio.

Bet kaip tik ši kalba laikoma už nieką mokykloje, būtent ten, kur vaikas turėtų užsiugdyti savo žmogiškąją vertę. Taip, šita kalba čia nė kiek nevertinama, dažnai net niekinama kaip nekultūringa, bent jau lavinimuisi visai netinkama, ar vien mokytojas šitaip ją apibūdina.

Taip vaikui turi susiklostyti apie savo tėvus ir jų lietuvybę nuomonė, kuri neišvengiamai atskirs vaikus nuo tėvų. Anksčiau, o dar ir šiandien daugelio lietuvių tai nusakoma savotiška formule: „Mano tėvai nors ir buvo lietuviai, bet aš esu vokietis!“

Neabejotina, kad tai žmogaus doroviniam brendimui siaubingas dalykas. Juk tas brendimas, kaip ir bet koks žmogaus valios ugdymas, pagrįstas sąmoningais santykiais su savo artimaisiais, pirmiausia su tėvais. Suardžius šituos santykius, žmogus savo viduje lieka tam tikra prasme kaip medis be šaknų. O lietuvis vaikas būtent mokykloje, auklėjimo įstaigoje, kuria vokiečiai taip didžiuojasi, iš pat pradžių priverstas nustoti vertinti tėvų kalbą bei jų gyvenimo būdą, net niekinti. Mokykla, kuri turėtų ugdyti jame žmoniškumą, visaip stengėsi jo vystymąsi riboti, jeigu ne visiškai sustabdyti. Ir, rodos, tūkstančiai vokiečių auklėtojų visai to nepastebėjo.

O lietuvis vaikas ne tik susigadino santykius su tėvais, bet netgi, nors dažnai ir nesąmoningai, pasidaro priešiškas savo įgimtam savitumui.

Norėdami tam užbėgti už akių, daugelis tėvų, kaip jau sakyta, iš anksto pradėdavo šnekėti su savo vaikais vokiškai. Šitaip, žinoma, pastatytas tiltas per prarają, kurią tarp jų padaro mokykla. Bet dėl to juk lieka kaip buvęs jų lietuviškos kilmės faktas.

Vaikas ir toliau nešioja vertybinį paveldą, brandintą tūkstantmečius karta po kartos ir gyvenimo proceso perduodamą toliau. Ir šio paveldo neįmanoma atmesti. Jis gyvas ne tik kraujyje, bet ir jausmų bei minčių plotmėje. Jis atsiliepia žmogaus pasaulėjautoje, atsikartoja iš naujo. Bet vis iš naujo prieš jį sukyla mokykloje įgytos nuostatos. Ir dėl to žmogus galiausiai darosi nebejautrus ir abejingas. Jis ima nebejausti savo vidinio gyvenimo turinio, tartum būtų apkvaitintas.

O vis dėlto kiekvienas lietuvis savyje tebeturi lietuviškumą, nors ir kalba tik vokiškai. Bet tai jam atrodo kaip koks įkyrus šešėlis, jį persekiojantis kaip negryna sąžinė. Iš to paskui kyla neapykanta, kurią suvokietėję lietuviai rodo gyvajai lietuvybei. Bet dėl to jie yra nepilnaverčiai intelekto ir dorovės požiūriu.

Tai štai kokia ta kultūra, tariamai pridedanti vokiškumui gausos ir kilnumo! Kai apie tai mąstai, atrodo, lyg žiūrėtum į bedugnę. Bet vokiečiai, kurie jau nuo seno siekia šitos „asimiliacijos“, to nemato ir nesupranta. Tik dabar, kai vokiečiai panašiu būdu patys verčiami „asimiliuotis“, tik dabar jie pastebi, kas dėl to darosi vaiko sieloje.


9. LIETUVIŲ ŽYGIAI PRIEŠ VOKIEČIŲ UŽMAČIAS 

Aišku, yra ir vokiečių, kuriems skaudu girdėti, kad lietuvių vaikai „vokietinami“ tik per prievartą. Jie norėtų tai užginčyti. Dėl to, ypač laikraščiuose, pabrėžiama, jog lietuviai tam tikra prasme su džiaugsmu pratinasi prie vokiečių kalbos.

Kad psichologiškai toks dalykas neįmanomas, turėtų būti aišku iš ankstesnių svarstymų. Ne visiems vaikams vienodai lengva išmokti. Ir ne visi mokytojai turi pakankamai kantrybės. Kai kurie kaip tik laikė nuopelnu sugebėjimą per trumpiausią laiką išmokyti vaikus kalbėti vokiškai. Jie juk pamatė savo viršininkų akyse tuos toli siekiančius norus. O tie „sėkmingai dirbantys“ mokytojai dar gaudavo specialias premijas.

Kai kurie senesni žmonės tebeturi skaudžių prisiminimų iš tų laikų. Minėdami mokyklos dienas, jie su kartėliu kalba apie vokišką mokyklą, mokytojus ir apskritai apie vokietybę. Dar ir šiandien tai atsitinka ne tiek retai, kaip galėtų kai kam atrodyti.

Jau iš to galima suprasti, kaip tėvai anais laikais žiūrėjo į lietuvių kalbos pašalinimą iš mokyklų. Ramaus ir drovaus būdo lietuviai iš pradžių tik siuntė valdžiai prašymus, kad būtų grąžintos pamokos lietuvių kalba.

Pirmasis prašymas buvo pasiųstas dar 1873 metais. Taigi lietuviai tikrai greit reagavo į valdžios priemones. Aišku, prašymas buvo pasiųstas iš tokios apylinkės, kur lietuviai turėjo stipresnį akstiną žengti šį žingsnį. Vėlesni prašymai, atsiradę jau dėl didesnio sąjūdžio, pasiųsti 1878 ir 1888 metais.

Prašymai turėjo tūkstančius parašų. O lietuviai siuntė vis naujus. Dar 1907 metais pasiųstas toks prašymas, kuris, anot prie jo prisidėjusių lietuvių, turėjęs 29 000 parašų.

Tada net mokiniai vaikščiojo rinkdami parašus. Jie, šiandien jau suaugę žmonės, prisimena, kaip uoliai pasirašinėjo lietuviai, kad mokyklose vėl būtų mokoma lietuviškai.

Bet vokiečių švietimo įstaigos liko kurčios. Jos arba visai neatsakydavo į tuos prašymus, arba, kaip teigia lietuviai, atsakydavo kategoriškai, kone įžeidžiamai.

Kartais, tiesa, atvažiuodavo ir aukštų švietimo valdininkų, net pats švietimo ministras. Bet jiems atrodydavo, kad lietuvių vaikai mokomi taip, kaip dera. O kad valdžios vis dėlto būtų šis tas leista, tai tik – lietuvių vaikams per religijos pamokas tą pačią medžiagą mokytis dabar jau abiem kalbomis, taigi dirbti dvigubai.

Kad reikėtų atsiklausti ir tėvų, tada nebuvo nė kalbos. Visų laikų viso pasaulio pedagogų reikalavimas, kad vaikai pirmiausia turi būti mokomi gimtąja kalba, vokiečių švietimo ministerijai nė kiek negaliojo. Kur ten, toksai mokytojas Aukštutinėje Silezijoje buvo net apdovanotas ordinu, kad vienam rašinyje įrodinėjo, jog vaikui tik į naudą, jei jis mokomas vien svetimąja, vokiečių, kalba. Atsineštoji į mokyklą menka gimtosios kalbos žodžių atsarga neturinti reikšmės.

Kaip dabar keistai atrodo tai, ko visur reikalauja aukštos vokiečių politinės įstaigos, kur vokiečiai arba tik tariami vokiečiai, t.y. „suvokietėję“ nevokiečiai, yra patekę į kitos tautos valdžią. Dabar jie mokosi suprasti, jog kitų tautų prievarta kartais lygiai taip pat nepaiso elementariausių švietimo būtinybių ir reikalavimų, kaip kad jų nepaisė vokiečiai prieš kurį laiką...

Lietuviai nesitenkino vien prašymų siuntimu. Jie siuntė savo tautos atstovus net į Berlyną, kad iš paties karaliaus išprašytų grąžinti lietuvių kalbą į mokyklas. Tai buvo daroma keletą kartų, pirmąkart 1878 metais. Bet ir tuo nieko nelaimėta. Berlyne jau buvo visai kitos aplinkybės nei tada, kai Frydrichas Vilhelmas IV patenkino vieną vienintelį prašymą.

Lietuviai pasijuto esą priversti žengti ir kitą žingsnį. Nuo 1878 metų jie ėmė leisti Klaipėdoje laikraštį, turintį aiškų tikslą – telkti lietuvybės gynimui. Jo leidėjas ir redaktorius buvo Martynas Šernius.

Tada jau ėjo ir daugiau lietuviškų laikraščių. Pirmasis buvo nuo 1832m. leidžiamas mėnraštis „Nusidavimai...“, kuris ir šiandien tarnauja misijų reikalams. Nuo 1848 metų Klaipėdoje kiek laiko vokiečių kunigas Rudolfas Zippelis leido savaitinį „Lietuvininkų prietelį“. Nuo 1849m. ėjo jau minėtasis „Keleivis“. Abu laikraščiai norėjo lietuvius tik palavinti ir gal saviškai palenkti.

Pastarajam tikslui tikriausiai tarnavo ilgus metus Jurgio Traušio leistas „Konservatyvų draugystės laiškas“. Bet tuoj atsirado daugiau laikraščių, palaikančių lietuvių teises. 1880 metais pasirodė Adomo Einaro redaguojamas „Naujasis keleivis“, kuris iš karto energingai ėmėsi lietuvybės reikalų. Vėliau, 1890 metais, lietuvių kiemus pradėjo lankyti „Nauja lietuviška ceitunga“, spausdinama O. von Mauderodės. Jos redaktorius Mikelis Kiošys savo laikrašty negailėjo vietos niekam, kas tik gynė lietuvių teises. O kilnusis Otto von Mauderodė dažniausiai tam pritardavo. Nuo 1885 metų Tilžėje ėjo Reylaenderio ir sūnaus leidyklos leidžiamas „Tilžės keleivis“. Pastarųjų dviejų laikraščių tiražai yra buvę gan dideli, taigi jie kartais turėdavo 6000-7000 skaitytojų.

Ypač didelę reikšmę turėjo mėnesinis laikraštis „Aušra", ėjęs Tilžėje 1883-1885 metais. Kaip atsakingas redaktorius, pasirašydavo Jurgis Mikšas. Šis laikraštis stojo už visus lietuvius, tiek Prūsų Lietuvos, tiek Lietuvos, valdomos rusų.

Tačiau visos šios lietuvių pastangos buvo tik priemonė atsilaikyti prieš mokyklų veiklą, liečiančią visus lietuvių vaikus, ir apskritai prieš vokiškumo galią. Vis dėlto jos rodo, kaip atkakliai ir ištvermingai lietuvių gintasi nuo lietuvybę stelbiančio vokiškumo. Net ir XX amžiuje, taigi jau mūsų laikais, jų tebebuvo griebiamasi ginant tuos pagrįstus reikalavimus.

Galop paminėtinos ir lietuvių pastangos turėti savo atstovus Prūsijos landtage ir Vokietijos reichstage. Keletą kartų jiems pavyko ten pasiųsti savo atstovus. Paminėtinas 1898-1901 metais reichstage atstovavęs Smalakys ir ilgai, nuo 1903 iki 1918 metų, landtage išsilaikęs dr. V.Gaigalaitis. Gerokai menkesni lietuvių ištekliai, palyginti su vokiečių, vertė juos ieškoti ryšių, bet šie visokeriopai apribodavo jų reikalavimus.


10. TAUTIŠKUMĄ STIPRINANTI LIETUVIŲ VEIKLA 

Ši veikla – tai daugiausia lietuvių pastangos burtis į d r a u g i j a s . Bet lietuviams tai buvo visai naujas dalykas. Lietuviai iš senovės linkę į uždarą gyvenimą, į kurį įsileidžia tik labai artimus.

Tiesa, jau keli dešimtmečiai, nuo XIX amžiaus pradžios, gyvavo 1 i e t u v i ų religinės bendruomenės. Bet jos rūpinosi tik religiniu gyvenimu. Ir tik dėl to, kad jose buvo kalbama lietuviškai ir bendraujama kaip lietuviams įprasta, šios bendruomenės buvo ir lietuvybės ugdymo židiniai. Tokios jos dažniausiai yra ir šiandien.

Ugdyti lietuvių kalbą, apskritai lietuviškumą – tokį tikslą sau iškėlė tik „Birutės“ draugija, įsisteigusi 1885 metais vasario 15d. Tilžėje; ji pavadinta lietuvių vaidilutės, vėliau tapusios garsiojo Lietuvos valdovo Kęstučio žmona, vardu.

Ši draugija įvairiose mūsų tėviškės vietovėse rengė susirinkimus, kur buvo skaitomi pranešimai. Daugiausia susidomėjimo keldavo dr. med. Viliaus (Wilhelmo) Bruožio iš Tilžės paskaitos. Dėl to į jį nukrypo daugelio vokiečių neapykanta, nors kaip gydytojas jis buvo labai populiarus. Jis buvo pagrindinis šios draugijos veikėjas. Jo dėka draugija išgarsėjo.

Neišvengta ir priešingo poveikio. Draugijos viduje sukilo daug aistrų, pakenkusių jai pačiai. Taigi po kelerių metų nutrūko draugijos rengiamos paskaitos. Ir pati draugija pradėjo irti.

Atėjo 1895 metai. Prisimintas draugijos įkūrimas prieš 10 metų. Rengta jubiliejinių iškilmių su vaidinimu (Gužučio „Kauno pilies išgriovimas“) ir paskaita apie keletą dainų. Tokios šventės kartojosi ne vienus metus ir vėl išgarsino draugijos vardą visoje Prūsų Lietuvoje.

Šioje draugijoje kilo sumanymas organizuoti kitą – lietuvių Giedotojų – draugiją, kuri 1895 metų rudenį ir buvo įsteigta. Draugija greit pasirodė su mišriu 40 asmenų choru. Iš pradžių choras giedodavo tik religines giesmes bažnyčioje per šventes.

Tuo tarpu „Birutei“ pavyko suburti vyrų chorą. Bet jis teišsilaikė dvejus metus. Paskui per „Birutės“ draugijos šventes dainuodavo Giedotojų draugijos choras, nes jam būdavo kliudoma giedoti bažnyčioje. Dabar sis choras iškėlė sau uždavinį – populiarinti lietuvių liaudies dainas.

Pagaliau choras ėmė dainuoti šias dainas koncertuose, kurie dažniausiai vykdavo Tilžėje, o vėliau ir daugelyje žymesnių miestų ar gyvenviečių nuo Klaipėdos iki Gumbinės. Prie koncerto dažniausiai būdavo pridedamas ir koks nors didesnis ar mažesnis scenos veikaliukas.

Per metus įvykdavo bent 12 tokių koncertų. Beveik visada jie buvo gausiai lankomi. Pavyzdžiui, 1907 metais vasaros šventėje Tilžėje parduota daugiau kaip 3000 bilietų, o dar keli šimtai bilietų išdalyta choristų artimiesiems. Chorą sudarė maždaug 60 dainininkų bei dainininkių.

Lietuvių Giedotojų draugija dar ir šiandien koncertuoja ir švenčia savo šventes. 1905 metais ji atšventė „Birutės“ draugijos 20 metų jubiliejų. Tačiau nebepavyko atgaivinti šios draugijos veiklos. Giedotojų draugijos pavyzdys patraukė ir birutininkus daugiau į dainų atlikimą, koncertus, vaidinimus. O tokiems darbams trūko jėgų. Dėl to ši draugija po truputį ėmė silpti.

Tuo tarpu ėmė reikštis kita draugija, ypač šiaurinėje mūsų tėvynės dalyje. 1904m. Klaipėdoje dr. phil. V.Gaigalaitis įkūrė „Sandoros" draugiją. Jos tikslas buvo religiniais pagrindais puoselėti lietuvių bendruomeniškumą. Šios draugijos leidinys buvo mėnraštis „Pagalba“. Imtasi įvairių priemonių, paremti draugijos narius materialiai, buvo įkurta biblioteka, parduotuvė, susirinkimų salė, o vėliau Klaipėdoje įsteigtas knygynas. Žodžiu, „Sandora“ idealųjį grynojo žmoniškumo siekimą derino su tautiniais ir visai praktiniais išorinio gyvenimo interesais.

Į šią draugiją susibūrė nemažas lietuvių skaičius, net ir šiandien ji gali didžiuotis klestinti. Dabar joje 460 narių, Plikiuose ir Tauragėje ji išlaiko senelių namus, kurių pirmuosiuose gyvena 35, o antruosiuose 78 įnamiai. O Klaipėdoje jau 9 metai išlaiko sekmadieninę mokyklą. Draugijos turtas yra apie 100 000 litų.

Be šių dviejų draugijų, įkurta dar ir įvairių kitų. 1902m. Tilžėje įsikūrė Lietuvių susivienijimas lietuviškiems raštams skleisti, toliau 1913m. Tilžėje – „Spauda“ lietuviškiems veikalams spausdinti, lietuvių klubas, ketinąs ugdyti lietuvių solidarumą, 1921m. – lietuvių Moterų draugija ir 1930m. — lietuvių Kultūros draugija, paskaitomis ir kalbos kursais puoselėjanti lietuvybę, ir galiausiai – Savišalpos draugija. Visos šios draugijos sudarė Tarybą ginti savo interesams.

Lietuvių susivienijimas patyrė įvairių permainų. Jo tikslai 1919m. ir dar kartą 1924m. pakeisti ir papildyti. Jis stengiasi, vienydamas visus lietuvius, dvasiškai juos remti ir ginti jų interesus.

Kai kurios iš paminėtųjų draugijų turėjo ypatingų sunkumų. Dažnokai trūko vadovų. O kai kurių lietuvių polinkis sau lygių nelaikyti autoritetais dažnai trukdė sėkmingiau veikti. Tiktai lietuvių Giedotojų draugija ir „Sandoros“ draugija vienintelės daug metų tęsia savo veiklą. Ką naujai įsikūrusios draugijos parodys, dar teks palūkėti.

Lietuvybei skatinti 1896m. Tilžėje įkurta ir „Lituanijos“ spaustuvė. Jos savininkas Enzys Jagomastas leido „Aušros“ laikraštį, kuris teišsilaikė keletą metų. Tuo pačiu vardu vėliau buvo įkurta spaustuvė ir Klaipėdoje. Ji irgi leido laikraštį, „Apžvalgą“, kuris po kelerių metų taip pat liovėsi ėjęs.

Atskiro paminėjimo vertas „Rūtos“ leidyklos įsteigimas Tilžėje 1904 metais. Ją sumanė ir nemenkas lėšas jai skyrė jauna Tilžės lietuvaitė Lidija Smalakytė. Vėliau ją parėmė kiti lietuviai ir lietuvės, dabar jau mirę, o iš likusių gyvų jau keletą metų jai vadovauja panelė Marta Raišukytė.

„Rūtos“ leidyklos uždavinys – leisti vien šio veikalo autoriaus raštus. Taigi išleista nemažai pagrindinių lietuvių literatūros kūrinių ir keletas mažesnių komedijų, atspindinčių beveik vien Prūsijos lietuvių nacionalinę ir kultūrinę būklę.

Kai vokiečiai leidėjai uždarė abu lietuviškus laikraščius, „Naują lietuvišką ceitungą“ ir „Tilžės keleivį“, „Spaudos“ draugija nuo 1924 metų ėmė leisti „Naująjį Tilžės keleivį“, kurį vėliau perėmė „Lituanijos“ spaustuvė ir nuo 1929 metų neperiodiškai leido spaudinį, pavadintą „Mūsų balsas“ (Unsere Stimme), ir pagaliau lietuviško laikraščio vokiečių kalba priedą – „Prūsų lietuvių žinios“ (Mitteilungen der preussischen Litauer).

Ypač atkreiptinas dėmesys, kad labai dažnai už lietuvybę žodžiais ir darbais stojo daug lietuvių iš plačiųjų sluoksnių. Iš didelio jų skaičiaus tebus paminėtas Ansas Bruožis (1879-1928). Iš pat jaunų dienų jis dirbo savo tautai. Tai jo pastangomis 1902m. įkurtas Lietuvių susivienijimas.

Netrukus Bruožis parašė ir veikalų, palaikančių lietuvius. Vėlesnieji net buvo tikrai reikšmingi, pavyzdžiui, „Mažosios Lietuvos buvusiejie rašytojai“ (išsp. Tilžėje, 1920). Čia, kaip ir kituose savo kūriniuose, jis kruopščiausiai surinkęs pateikė tikslių duomenų apie gyvenimą bei veiklą lietuvių ir kitų žmonių, kurie vienaip ar kitaip buvo prisidėję prie lietuvių tautinio judėjimo.

Ansas Bruožis mirė Klaipėdoje, būdamas kontoros tarnautojas. Savo nemenką palikimą jis paskyrė lietuvių poezijai ir mokslo kūriniams lietuvių kalba leisti.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 8. LIETUVIAI NAUJOMIS GYVENIMO...