Penktadienis, Lap 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 8. LIETUVIAI NAUJOMIS GYVENIMO...

8. LIETUVIAI NAUJOMIS GYVENIMO... - 2. LIETUVIŠKA KILMĖ IR VOKIEČIŲ...

2. LIETUVIŠKA KILMĖ IR VOKIEČIŲ KALBA MŪSŲ TĖVYNĖJE 

Mūsų tėvynė nuo senovės buvo vienų lietuvių gyvenama. Tą vienbalsiai skelbia visi vokiečių autoriai, apie tai rašę anksčiau. Užtat net ir vokiečiai valdovai ją pavadino Lietuvos provincija (Provinz Litauen).

Jeigu naujausiais laikais atsiranda žmonių, teigiančių, jog tai vokiškas kraštas, į kurį lietuviai tik atsikėlę, tai jie sako neteisybę, manydami šitaip paremti vokiečių interesus. Bet neteisingas teiginys dar niekad nėra pašalinęs fakto.

O faktas yra tai, kad lietuvių čia gyventa dar prieš vokiečiams atsikeliant. Jie čia atsikėlė tik XVIII amžiuje. Tie nedaugelis vokiečių, kurie jau anksčiau čia buvo įsikūrę, negalėjo padaryti šio krašto vokiško.

Lietuvių skaičius čia turėjo siekti gerokai per 300 000. Sakoma, kad 1709-1710 metais maru išmirė pusė gyventojų, t.y. 160 000-180 000. Taigi dar lieka 160 000-180 000. Atvykusiųjų buvo iš viso apie 20 000, taigi aštuntadalis arba tik devintadalis visų gyventojų.

Ne vieną šimtmetį abi pusės, t.y. lietuviai ir vokiečiai, vengė sueiti į artimesnius santykius. Kaip jau sakyta, to nenorėjo ir krašto valdovai. Lietuviai patys irgi anaiptol nebuvo linkę giminiuotis su vokiečiais. Jie turėjo, o dažnai tebeturi ir šiandien išdidumo, savotiškos savigarbos.

Nuo senų laikų lytiniu požiūriu lietuviai griežčiau laikėsi padorumo nei kokia kita tauta. Dėl to ir 1795 metų „Pastabų apie Prūsiją“ p.55 sakoma: „Apskritai reta, kad lietuviai tiek nusikalstų auklėjimui ir dorai, kaip vokiečiai, ir visose lietuvių parapijose nesantuokinių vaikų skaičius, palyginti su tokių pat vokiečių vaikų skaičiumi, yra kaip 1 su 9 arba su 10“.

Ne visada buvo įmanoma lietuvius ir atvykėlius perskirti į atskirus kaimus. Taigi ilgainiui vis dėlto radosi tarp jų ryšių, jeigu tie ir tie gyventojai gyvendavo viename kaime. Pirmiausia su lietuviais ėmė giminiuotis Šveicarijos prancūzai. O kai valstiečiai tapo išlaisvinti, tarp lietuvių ir atvykusiųjų, kurių dauguma buvo vokiečiai, ryšiai megztis ėmė dažniau, kol pagaliau dauguma vokiečių susigiminiavo su lietuviais. Šis procesas pirmiausia ėmė reikštis pietuose ir po truputį slinko į šiaurę.

Tik senosios laisvųjų lietuvių giminės iki pat naujausių laikų vengė ryšių su vokiečiais. Apklausus lietuvius dvarininkus mūsų tėvynėje, paaiškėjo, kad jie visi nuo pat tolimiausių pietų iki šiaurės tarpusavy yra artimesni ar tolimesni giminaičiai. Taigi jie visada siekė ryšių tik su savo tautiečiais.

Tačiau didžioji dauguma pasiduodavo pirmam impulsui. Ir keistas dalykas, visoje mūsų tėvynėje lietuviškas kraujas po truputį vėl įgavo persvarą. Gyventojams maišantis nulemia gemalinės plazmos gausumas. O kalbamasis santykis negalėjo pasikeisti lietuvybės nenaudai. Lietuvių santuokos ir iš seniau buvo vaisingesnės negu atvykėlių.

Per XIX amžių, iki XX amžiaus pradžios, mūsų tėvynės gyventojų skaičius išaugo beveik iki 600 000. Apytikriai skaičiuojant, mažiausiai bent 500 000 jų turėjo būti lietuvių kilmės. O kadangi ir žmonių giminei galioja Mendelio dėsniai apie paveldimumą maišantis, tai tikriausiai visi krašto gyventojai būtų laikytini esą lietuvių kilmės. Atskiros vokiečių šeimos, neturėjusios jokių ryšių su lietuviais, išnyksta bendroje masėje.

Taigi pagal kilmę visi mūsų tėvynės gyventojai yra 1 i e tu v i a i. Dėl to ir jų galvosena, ir jausena, jų nuostatos ir gyvensena, jų pažiūros ir elgsena yra lietuviškos.

Tačiau visai kitaip atrodo gyventojai, jei žiūrima tik į dabar daugumos jų vartojamą vokiečių kalbą ir vokiškus vardus bei pavadinimus. Tada ne vienas kalbės apie gyventojus vokiečius ir apie „pravokišką kraštą“. Taip, kai kam net atrodo, jog gyventojai turi daug vokiškų bruožų. Bet taip galėtų būti tik tada, jei kai kurių rasės tyrinėtojų teorija būtų teisinga, taikytina ir vokiečiams. Mat pasak jos ir nedidelis žmonių skaičius suteikia savo ypatumų didesniam žmonių skaičiui, jeigu šie priklauso žemesnei rasei. Bet nė vienas vokietis nesutiks, kad vokiečiai galėtų būti žemesnės rasės palyginti su lietuviais.

Nežiūrint gerokos lietuviškumo persvaros mūsų krašte, jau senokai aiškiai tyčia šalinamos bet kokios išorinės lietuviškumo žymės. Vien asmenvardžių ir vietovardžių savotiškas rašymas, vokiečių kalbai nebūtinas, o lietuviškajai neįmanomas, rodo vokiečių nusistatymą.

Pavyzdžiui, rašoma Thewellies. Tai lietuviška pavardė, ir reikėtų ją rašyti Tėvelis. Asmenvardžių galūnė -ys vokiečių beveik visuomet rašoma -ies. Bet lietuvių kalboje ies yra dvibalsis su ilga e. Tokią pavardę, kaip Kielies, lietuviškai reikėtų ištarti Kėlės* (Vydūniška" rašyba. (Vert.). Užtat šią lietuvišką pavardę reikia rašyti Kylys. Pavardę Miegelis, vokiškai sutrumpintą Miegel, vokiečiai ištaria Mygei užuot tarę Mėgelis. Galūnė -inkš vokiečių dažniausiai rašoma -ings, pavyzdžiui, Būgenings, nors joks vokietis čia to g netaria. Galūnė -is beveik visados numetama, pvz., Kebeik vietoje Kebeikis. O jeigu lietuvis nori tą galūnę išlaikyti, vadinasi, jis norįs pavardę susilietuvinti. Teisybė? Groteskiškas tvirtinimas!.. Arba galūnė –at! Vokiškai rašoma, pvz., Paukstadt, o iš tikrųjų reikia rašyti Paukštaitis, sutrumpintai Paukštat – „paukštelis“. O dabar padarytas Paukstadt. Panašiai iš Nykštaitis („nykštelis“) padarytas Niekstadt.

Kone dar prasčiau yra su vietovių ir upių vardais. Ir kankinasi neišmanėliai, visaip įmanomai ir neįmanomai juos aiškindami bei kildindami. Pavyzdžiui, rašoma Stalluponen, o turėtų būti – Stalupėnai, tai yra, gyvenantys prie Stalupės.

To paties pobūdžio yra ir siekimas pripratinti lietuvius vartoti vokiečių kalbą. Ilgainiui tai padaryta plačiu mastu. Kaip tai įvyko, reikia dar paaiškinti.

Taigi keistas dalykas, kad tik maždaug aštuntadalis visų mūsų krašto gyventojų kalba lietuviškai, nors tikriausiai šeštadalis dar mokėtų kalbėti, tuo tarpu vokiško kraujo pulsuoja mūsų tėvynėje vos aštuntadalis. Ir tas kraujas nebėra grynas vokiškas. Gryno turėtų gal tik dvyliktoji dalis visų gyventojų.

Paviršutiniškam stebėtojui mūsų tėvynė dabar turi atrodyti vokiška šalis. Bet kas atidžiau įsižiūrės, pamatys, kaip visur prasismelkia lietuviški bruožai. Savotiška Rytprūsių vokiečių kalba paaiškinama ne vien tik įvairiomis atsikėlėlių vokiečių tarmėmis. Mokslininkai, tokie kaip dr. W.Ziesemeris, savo jau minėtos knygos p.129 teigia, nors ir labai nedrąsiai, kad lietuvių kalba irgi paveikusi mūsų krašto vokiečių kalbą.

Tas ir šiandien uoliai vykdomas lietuviškumo žymių šalinimas mūsų tėvynėje, kaip kad vietovardžių vokietinimas, yra aiškus įrodymas, jog vokiečiai patys pripažįsta lietuvybės buvimą mūsų krašte. Užtat su ja kovojama, ir dėl to, pvz., Karklaukiai šiandien vadinami Weidenfeldu, Uosininkai (Uošeninkai) verčiami vadintis Ossafeldu...

Iš viso to, kas pasakyta, matyti, jog vokiškumo antspaudas mūsų kraštui uždėtas ne be prievartos. Teiginys, kad lietuviai patys ėmė vokietėti, yra neteisingas. Lietuviai labai aiškiai suvokė, ką reiškia savas gyvenimo būdas asmens kultūrai. Ir palyginti mažas vokiečių skaičius nebūtų padaręs didesnės įtakos, jeigu nebūtų buvę imtasi prievartos.

Visai kas kita, kai norima kalbėti apie vokiškumą, kurs buvo veiksmingas. Tai yra tas vokiškumas, kuris savo turiniu po truputį patraukė lietuvius. Bet tai atsitiko tik pastaraisiais dešimtmečiais ir tik tarp inteligentijos.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 8. LIETUVIAI NAUJOMIS GYVENIMO...