Pirmadienis, Lap 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 8. LIETUVIAI NAUJOMIS GYVENIMO...

8. LIETUVIAI NAUJOMIS GYVENIMO... - 4. PALANKUMAS LIETUVIŲ KALBAI IR...

4. PALANKUMAS LIETUVIŲ KALBAI IR JO SVARBA KULTŪRAI 

Kai apie tai kalbama, prisimenami hercogo Albrechto laikai. 1844 metais Tilžės gimnazijoje netikėtai buvo įvesta lietuvių kalba, kaip dėstomasis dalykas.

Apie 12 šios mokyklos lietuvių moksleivių nuo to laiko ėmė gauti paramą, jeigu lankė šias lietuvių kalbos pamokas ir ketino vėliau pasirinkti tam tikras profesijas, tokias, kaip dvasininko, teisėjo ir mokytojo, bei sugebėdavo parodyti pakankamai žinių. Ir lygiai taip pat 6 lietuviams studentams Karaliaučiaus universitete buvo mokamos stipendijos.

Nuo tada padaugėjo ir lietuvių, galinčių tęsti lavinimąsi universitete. O pasibaigus studijoms reikalingam laikui, mūsų tėvynėje padaugėdavo ir lietuvių teisėjų, mokytojų bei dvasininkų.

Šitoks palankumas lietuvių kalbai kilo labai savotiškai. Kai 1806 metais sugriuvus Prūsijos valstybei karaliaus šeima pabėgo net į Klaipėdą, čia ji susidūrė su lietuviais. Ir lietuvės parodė karalienei ir jos šeimynai viską, ką tik jos iš palankumo ir pagarbos galėjo sugalvoti ir padaryti. Jos dosniausiai aprūpino karališkąją šeimą būtiniausiais maisto produktais. Ir tai karalių bei karalienę nepaprastai sujaudino. Tada karalius pareiškė, kad geresniais laikais ypač pasirūpinsiąs lietuviais. Pirmiausia būsianti suteikta tam tikra pinigų suma, kad gabieji jaunuoliai lietuviai galėtų pasiekti aukštesnio išsilavinimo.

Karaliaus pažadas nebuvo įvykdytas. Atsirado žmonių, kurie sugebėjo šių karaliaus ketinimų, kaip visai nederamą, vykdymą nuvilkinti.

Tik kai Frydrichas Vilhelmas IV penktajame dešimtmetyje atvyko į Prūsų Lietuvą ir pažino lietuvius, daug kas pasikeitė. Tada karalius turėjo progą pasiklausyti lietuviškų dainų, ir jos jam patikusios. Tilžės gimnazijos mokytojas Eduardas Gisevius, tai sužinojęs, nusiuntė karaliui keletą dainų ir kartu prašymą, kad būtų atstatytos lietuvių kalbos teisės mokyklose.

To pasekmės ir buvo minėtasis palankumas lietuvių kalbai ir jos grąžinimas į mokyklas.

Beje, lietuvių kalbos Karaliaučiaus universiteto lietuviškajame seminare buvo mokoma nuo pat Albrechto laikų. Taigi atrodytų, kad mūsų tėvynėje buvo įmanomas ir lietuvybės kultūrinis suklestėjimas.

Tačiau atidesnis žvilgsnis į visa tai, kas dėjosi šioje srityje, parodo visai kitaip tuos dalykus. Taigi nebuvo net minties pakelti lietuvybę, kaip tokią, į aukštesnį lygį. Kad tik šitaip būtų buvę pagelbėta lietuviškos kilmės žmonėms mokytis, anuo metu, kaip dar ir šiandien, suvokė vos vienas kitas. Visos tos pastangos buvo skirtos tik įtraukti lietuvius į vokiečių kultūrinį gyvenimą. Tada manyta, kad būtent šitaip žmonėms bus geriausiai pasitarnauta. Nesunku numanyti, kad nė nuovokos nebuvo apie lietuvių kalbos kultūrą. Reikia tik prisiminti, kaip mokyklose ir panašiose įstaigose buvo rūpinamasi vokiečių kalba. Vokietis tik tada laikytas tikrai išsilavinusiu, kai kalbėjo gražia, be tarmybių kalba.

Todėl ir mokyklose, bažnyčiose girdėjai mokytojus ir kunigus vartojant išpuoselėtą bendrinę kalbą. Visai kitaip buvo su lietuvių kalbos vartojimu. Kas iš vokiečių jos pramokdavo, kalbėdamas laikėsi išpuoselėtos savo kalbos pavyzdžio. Tačiau išraiškos būdu, posakiais norėta prisitaikyti prie lietuvių žemiausių sluoksnių. Juk lietuvių religinių giesmių tekstai tik šitaip ir sudaryti.

O lietuviškos kilmės dvasininkai kalbėjo beveik vien savo gimtąja tarme. Mažai būta pastangų mokytis bendrinės kalbos. Matyt, nelaikyta, kad to reikėtų. Niekas, matyt, tuo nesirūpino ir mokymo įstaigose.

Iš viso to aišku, kad, nežiūrint suteiktų galimybių lavintis, negalvota apie lietuvių kalbos kultūrą, nors lietuvių kalba vartota pradžios ir aukštosiose mokyklose, ir net universitete. Lietuvių kalba taip ir liko neturinčiu jokios kultūrinės reikšmės dalyku ir buvo pasmerkta sunykti.

Tokį pat nusiteikimą rodo ir visas išsilavinusių žmonių požiūris į lietuvių kalbą. Jeigu, sakykim, vokiečių dvasininkas kalba į v o k i e č i u s , tai stengiasi klausytojus pakylėti aukštyn. O kai kalba į lietuvius, tai atrodo, jog stengiasi nusileisti iki j ų , kad tie ir toliau ant tos savo pakopos liktų, atrodo, jog vengia pažadinti jų sielose gyvesnį virpesį...

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 8. LIETUVIAI NAUJOMIS GYVENIMO...