Pirmadienis, Lap 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 8. LIETUVIAI NAUJOMIS GYVENIMO...

8. LIETUVIAI NAUJOMIS GYVENIMO... - 5. PRŪSŲ LIETUVIAI MOKSLININKŲ...

5. PRŪSŲ LIETUVIAI MOKSLININKŲ VEIKALUOSE 

Jau kartą šiek tiek apie tai kalbėta. Tada paminėta tik pati pradžia. Bet kai lyginamoji kalbotyra įgijo didesnę reikšmę, iš esmės pasikeitė ir lietuvių vieta tarp tautų. Tas mokslas kaip tik lietuvių kalbą, o kartu ir lietuvių tautą atkėlė į mokslinių tyrinėjimų priekinį planą.

Kiek anksčiau lietuvybė pati prabilo apie save, aiškiai suvokdama savo likimą. Prisimintinas kad ir Karaliaučiaus mokslininkas Liudvikas Rėza (Ludwig Rhesa, 1776-1840). 1809m. jis paskelbė vokiškų eilėraščių rinkinį, pavadintą „Prutena“. Dar niekad nebuvo taip skundžiamasi Prūsų lietuvių likimu. Ir Liudvikas Rėza čia aiškiai pasisako, jog pats jaučiasi priklausąs šiai tautai.

Šis teigimas galėtų kai ką papiktinti, nes Rėza, girdi, esąs kuršis. Bet nieko tai nereiškia, nes yra nustatyta, kad kuršiai – baltų šaka. Rėza ir rašo kaip baltas ir pabrėžtinai priskiria save prie lietuvių („Lietuviškosios Biblijos istorija“ – G-schichte der litauischen Bibel, p.39).

Jis buvo, kaip sakyta, ir vienas pirmųjų, stojusių už dėstymą lietuvių kalba mokyklose. Ypač įsidėmėtina viena pastaba minėtame jo rašte. Ten teigiama, kad viešoje spaudoje skleidžiama pažiūra, jog jau laikas lietuvių kalbą pašalinti, rodo menką žmogaus dvasios supratimą. Bet koks aukštesnis lavinimas ir dvasinis ugdymas esąs galimas tik gimtosios kalbos pagrindu.

Rėza taisė lietuviškos Biblijos 1816 ir 1824 metų leidimų kalbą. Vėliau jis išleido lietuvišką Ezopo pasakėčių vertimą. Jos turėjo padėti mokyti lietuvius, jo tautiečius.

Kad 1818 metais pagaliau buvo išspausdintos Donelaičio* (Vydūno rašoma Duonelaitis.  (Red.) (Donalicijaus) eilės, kaip jau minėta, yra Rėzos nuopelnas. Tai jis jas išvertė į vokiečių kalbą ir pridėjo apibendrinančią antraštę. O 1825 metais pasirodė didesnis jo parengtas lietuvių liaudies dainų rinkinys ,,Dainos“ lietuvių ir vokiečių kalbomis.

Lietuvių kalbos vertybėmis rimtai domėjosi ir daugelis vokiečių mokslininkų. Apie XIX amžiaus vidurį lietuvių liaudies dainas ir pasakas rinko Augustas Schleicheris, G.H.F.Nesselmannas, vėliau A.Leskienas ir K.Brugmannas, A.Bezzenbergeris bei kiti ir šitaip lietuvių jausmų bei minčių pasaulio žodinę išraišką išsaugojo visiems laikams. Savo mokslo veikalais, savo lietuvių kalbos gramatikomis ir straipsniais apie ją tam tikra prasme jie įtvirtino lietuvių kalbą Vakarų kraštų kultūrinėje sąmonėje.

Šiuo metu vėlgi lietuvių kilmės vokiečių mokslininkas, indoeuropiečių kalbų specialistas, prof. dr. Jurgis Gerulis (Georg GeruIIis) stengiasi suprasti lietuvių tautiškumą tyrinėdamas lietuvių kalbos tarmes.

Tačiau praėjusio šimtmečio vidury ypatingą reikšmę prūsų bei lietuvių gyvenime turėjo vienas išsimokslinęs lietuvis. Tai buvo Karaliaučiaus profesorius dr. Frydrichas Kuršaitis (Friedrich Kurschat, 1806m. balandžio 24-1884m. rugpjūčio 23d.), profesoriaus L.Rėzos auklėtinis, mokinys ir sekėjas.

Pagarsėjo jis daugiausia savo laikraščiu „Keleivis“, kurį leido nuo 1849m. birželio 4 d. iki 1880m. kovo mėnesio. Nors laikraštis ir labai kuklaus turinio – jame beveik vien religiniai ir moralizuojantys svarstymai, – tačiau jo kalba tokia senovinė lietuviška, kad tie metai, kai ėjo „Keleivis“, liks visam laikui gaivinanti jėga lietuvybei.

Mokslo požiūriu lietuvių kalba tapo ypač reikšminga pasirodžius Kuršaičio „Lietuvių kalbos gramatikai“, 1876m. išspausdintai Halėje. Ji yra ne tik vienas išsamiausių veikalų apie lietuvių kalbą, bet joje dar labai nuodugniai aprašyta lietuvių tartis. Nebent tik senovinis ilgųjų balsių ritmas liko kiek per mažai išryškintas.

Beveik dar didesnės reikšmės visai lietuvių kultūrai turėjo Kuršaičio vokiečių-lietuvių kalbų žodynas, pasirodęs 1870m., ir lietuvių-vokiečių kalbų žodynas, išleistas 1883 metais. Tai buvo pirmi spausdinti didesni lietuviškų žodžių rinkiniai. Tik keistokai nuteikia tai, kad pirmame tome, aiškinant vokiškus posakius, lietuvių kalbai labai dažnai suteikiama vokiška mąstysena.

Ir vis dėlto niekad nevalia pamiršti, kad Frydrichas Kuršaitis, parašęs šiuos kapitalinius veikalus, naujai išleidęs Bibliją, padaręs kitų smulkesnių darbų, yra tų laikų Prūsų lietuvių tautos žymiausia dvasinė jėga. To meto lietuvių gyvenimas iš šių veikalų matyti tarytum sutelktas lęšio židiny.

Lietuviai Kuršaičiui yra ir priekaištavę. Buvo sakoma, kad jis per mažai rūpinęsis savo tautos reikalais. Kai po vokiečių-prancūzų karo lietuvių kalba iš mokyklų buvo visai išstumta, lietuviai jį prašė reikšti protestą. Jis atsisakęs teigdamas, jog tai daryti jam nepriklausą pagal tarnybines pareigas.

Kuršaičio pažiūros buvo apgailėtinai siauros. Bet kaip tik savo pažiūromis jis pasirodė esąs tikras lietuvis. Jam buvo bjauru rodyti vokiečiams, kaip niekingai ir negarbingai jie elgiasi neleisdami lietuviams mokytis gimtąja kalba. Kaip visiems lietuviams, taip ir jam buvo nepriimtina ginčytis dėl to, kas sveikai galvojančiam neturi kelti abejonių.

Žinoma, šitaip pasirodė ir jo silpnumas. Tačiau savo reikšme Prūsų lietuviams jis buvo neprilygstamas. Net jo asmenybėje lietuvybė buvo ne tik kad įsikūnijusi, bet ir reiškėsi veiklia kūrybine galia, kokia vargu ar begali pasikartoti. Jame labai aiškiai pasirodė Prūsų lietuviams būdingi gabumai, bet taip pat silpnybės ir trūkumai. Net jo išvaizda bei laikysena liudijo Prūsų lietuvių naudai.

Pagaliau paminėtini dar keli vokiečiai, nusipelnę lietuvybei. Dar kartą primintinas Eduardas G i s e v i u s. Greta jo pastangų grumtis dėl lietuvių kalbos teisių, ypač vertingi jo piešiniai, vaizduojantys lietuvius. Juos galima būtų tiesiog vadinti lietuvių tautos gyvenimo paminklais. Jie nepaprastai svarbūs tyrinėjant Prūsų lietuvių našystę, papročius ir visą buitį. Dauguma tų piešinių yra Karaliaučiuje, „Prūsijos“ muziejuje, o keletas – Tilžės kraštotyros muziejuje.

E.Gisevius rinko ir lietuvių liaudies dainas. Tik kelios jų yra išspausdinta, o dauguma, apie 200, yra šios knygos autoriaus žinioje.

Kaip stambesnio mūsų tėvynės lietuvių liaudies dainų rinkinio leidėjas, paminėtinas Christianas Bartschas. Jo dviejuose „Dainų balsų“ tomuose yra 392 dainų melodijos su vieno posmo lietuvišku ir visų posmų vokišku tekstu. Tai labai reikšminga. Šiose knygose paskelbtos ir anksčiau kitų rinkėjų užrašytos dainos ir pateikta svarbesnių žinių apie juos. Šiais rinkiniais puikiai parodyta, kokios dainos anksčiau skambėjo, bet jau nutilusios Prūsų Lietuvoje. Tačiau abi knygos reikšmingos ir dabar. Šiandieniniai lietuvių chorai jose randa gausios medžiagos savo veiklai.

Lietuvių tautosakos rinkiniais pasižymėjo ir viena vokiečių draugija. Tai Lietuvių literatūros draugija. Ji įkurta Tilžėje 1879m. spalio 14d. ir bene 1923 metais likviduota.

Pirmasis jos įstatų paragrafas draugijos tikslą nurodė esant „rinkti, užrašinėti ir išlaikyti mokslui visa tai, kas susiję su Lietuva ir lietuviais kalbos, istorijos, tautosakos ir kt. atžvilgiais“. Taigi atrodo, kad niekas neabejojo, jog lietuvybė žūva.

Tad ir rinkta buvo rūpestingai. Draugijai veikiant, buvo išleista daugybė sąsiuvinių, pavadintų „Lietuvių literatūros draugijos pranešimai“ (Mitteiliingen der Litauischen literarischen Gesellschaft) – Heidelbergas, Carlo Winterio universiteto knygynas. Juose, kaip ir dar keliuose specialiuose raštuose, paskelbti draugijos darbo rezultatai.

Ilgametis ir paskutinis šios draugijos pirmininkas buvo profesorius Aleksandras Kuršaitis. Labai didelė draugijos mokslinių darbų dalis yra jo nuopelnas. Tačiau jo veikla iš esmės skyrėsi nuo jau paminėto jo dėdės: ji kaip tik atitiko draugijos pažiūras į lietuvybę. Jo dėka atsirado ir lietuviška sodyba Tilžės miesto parke, ji turėtų tapti lietuvių muziejumi po atviru dangum.

Galiausiai paminėtini dar du vyrai, kuriems ne kartą yra tekę net gyventi tuose pačiuose namuose. Vienas buvo vokiečių mokslininkas, filosofijos dr. Georgas Sauerweinas (1831 – 1904), antras – lietuvis kaimietis Vilius Kalvaitis (1848-1914).

Dr. G. Sauenveinas, mokėjęs 43 kalbas, lietuvių kalbą buvo ypatingai pamėgęs. Be atvangos klajojęs po pasaulį, nuolat jis vis sugrįždavo pabūti su Lietuvos kaimo žmonėmis. Jiems jis lietuviškai parašė straipsnių ir eilėraščių, jų labui – straipsnių vokiškai ir ragino lietuvius ryžtingiau siekti savo žmogiškųjų teisių, net imtis politinės veiklos. Tačiau už tai daugelis vokiečių ėmė jo labai nekęsti. Jis buvo visaip įtarinėjamas.

Vilius Kalvaitis nusipelnė lietuvybei išrinkęs iš mūsų tėviškės bažnytinių knygų lietuviškus vardus bei pavardes, rinkdamas dainas ir okultistinius lietuvių pasakojimus. Jo veikla dar ir dėl to labai vertintina, kad jis, nors ir menkai išsilavinęs, suprato tokio rinkimo svarbą.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 8. LIETUVIAI NAUJOMIS GYVENIMO...