Antradienis, Lie 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 8. LIETUVIAI NAUJOMIS GYVENIMO...

8. LIETUVIAI NAUJOMIS GYVENIMO... - 6. GALUTINIS LIETUVIŲ KALBOS IŠGUJIMAS...

6. GALUTINIS LIETUVIŲ KALBOS IŠGUJIMAS IŠ PRADINIŲ MOKYKLŲ 

Tai buvo natūralus vokiečių valdžios mąstysenos ir pasaulėžiūros rezultatas. Ji visai nevertino lietuvių kalbos, kaip ypatingos žmogiškumo raiškos formos, su kuria lietuviai patogiausiu būdu galėtų pasiekti gražesnio dvasinio suklestėjimo, jai ji buvo bevertis kliuvinys, net kažkas, kas žmogų žemina.

Tai patvirtina menkas įvykis vienoje nedidelio kaimo mokykloje. Valdybos tarėjas Rischas, XIX amžiaus aštuntame dešimtmetyje tarnavęs Gumbinėje, atlikęs mokyklos vizitaciją labai nuošaliame kaime, svečiavosi pas mokytoją. Ir čia, matyt, baisiausiai nustebo išgirdęs mokytoją savo šeimoje lietuviškai šnekant. Valdybos tarėjas pareiškė: „Kaip jūs, mokytas žmogus, galite savo šeimoje lietuviškai kalbėti?“ Mokytojas jam atsakė klausimu: „O ar jūs, pone tarėjau, savo šeimoje kalbate lotyniškai?“

Vokiečiai mūsų tėvynėje pasijuto esą nepalyginamai pranašesni už lietuvius, kai 1870-1871 metų kare jungtinė vokiečių kariuomenė nugalėjo senos kultūros tautą, vieną stipriausių valstybių pasaulyje. Visos vokiečių valstybės susijungė į Vokietijos imperiją. Vokiečių tautą apėmė niekad anksčiau nepatirtas savigarbos jausmas. O valdžia dabar pabandė didžiąją imperinę vienybę perkelti ir į kalbos sritį.

Dėl to 1872m. spalio 15 d. Prūsijos valstybėje pasirodė „Visuotiniai nurodymai...“ dėl pradinių mokyklų steigimo, uždavinių ir tikslų.

To rašto 27 paragrafe sakoma: „Dėl kalbos mokymo tokiose mokyklose, kur visi vaikai arba jų dalis kalba kita, ne vokiečių, kalba, turi būti laikomasi šių išleistųjų ir dar leidžiamų specialių nurodymų“.

Ir jie, skirti mūsų tėvynei, pasirodė 1873m. liepos 24d. kaip ,,Oberprezidento nurodymai“ dėl dėstymo vokiečių kalba Prūsijos provincijos pradinėse mokyklose, kurias lanko lenkiškai ir lietuviškai kalbantys vaikai.

Čia sakoma:

„1. Dėstymo vokiečių kalba visose Prūsijos provincijos pradinėse mokyklose tikslas yra baigusių mokyklą vaikų sugebėjimas laisvai ir pagal išgales teisingai žodžiu ir raštu vartoti šią kalbą.

2. Visų dalykų dėstomoji kalba yra vokiečių. Išimtis – religijos pamokos, įskaitant ir bažnytinį giedojimą žemutinėje pakopoje. Lenkų ar lietuvių kalbą leistina tiek pasitelkti, kiek būtina, kad vaikas suprastų mokomąjį dalyką.

3. Religijos, įskaitant bažnytinį giedojimą, žemutinėje pakopoje nevokiečius vaikus mokyti jų gimtąja kalba, tuo tarpu vidurinėje ir aukštutinėje pakopoje – vokiečių kalba, gimtąją kalbą pasitelkti tik tiek, kiek prireiks suprasti perteikiamai medžiagai.

4. Skaityti ir rašyti lenkų ar lietuvių kalba nevokiečius vaikus imti mokyti tik aukštutinėje pakopoje. Mokyklose, kur dauguma vokiečių vaikų, pagal specialų karališkosios vyriausybės potvarkį gali tokių pamokų ir visai nebūti“.

Iš tolesnių nurodymų tebūnie tik kai kas paminėta. Apie žemutinę pakopą sakoma:

„Ir vokiškai nekalbantys vaikai šioje pakopoje skaityti bei rašyti mokomi tik vokiečių kalba.“

„Bent jau baigdami trečiuosius mokslo metus, vokiškai nekalbantys vaikai turi būti tiek pažengę, kad bet kurią elementoriaus vietą sugebėtų vokiškai perskaityti, suprasti apie jos turinį vokiškai pateiktus klausimus ir paprastais sakiniais be pagalbos iš šalies teisingai vokiškai į juos atsakytų“.

Toliau prieinama prie vaizdinio mokymo. Apie jį sakoma:

„Šis vaizdinis mokymas nuo pat pradžios panaudojamas planingai supažindinti su vokiečių kalba...“

„Vaizdiniam mokymui panaudotini ir esantys elementoriuje dainuojamieji eilėraščiai vokiečių kalba, skirti šiai pakopai“.

Apie skaičiavimą kalbant nurodoma:

„Skaičių išmokoma vokiečių kalba... Veiksmų su sveikaisiais skaičiais mokoma ir jau paaiškinta bei suprasta medžiaga įtvirtinama tik vokiečių kalba“.

Apie vidurinę pakopą, be kita ko, sakoma:

„Šioje pakopoje skaityti ir rašyti mokoma tik vokiškai..“

„Rašymą, kurio mokoma tik vokiečių kalba, pridurti... prie skaitymo“.

„Kitų dalykų mokoma vokiečių kalba. Tik kad būtų suprantama nevokiečiams vaikams, galima pasitelkti jų gimtąją kalbą, jeigu be jos neįmanoma išsiversti“.

Apie aukštutinę pakopą 3 straipsnyje sakoma:

„Šioje pakopoje nevokiečiai vaikai skaityti ir rašyti mokomi ir... lietuviškai. Šių pamokų tikslas – išmokyti... lietuvius vaikus savo gimtąja kalba skaityti bei suprasti Bibliją ir giesmyną. Šiam mokymui laiko neskirti daugiau, negu kad būtina anam tikslui pasiekti“.

Prie cituotųjų nurodymų 1881 m. liepos 17 d. Gumbinės karališkoji valdyba prideda dar tokį papildymą:

„1. Atmintinai išmoktiną religinę medžiagą (prie jos biblinė istorija nepriklauso) lietuvių vaikai vidurine ir aukštutinėje pakopoje mokosi ir vokiečių, ir gimtąja kalba...

2. Lietuviškai skaityti pradedama dar vidurinėje pakopoje, bet tik tokiu mastu, kad vaikai įstengtų sklandžiai ir suprasdami perskaityti religinę medžiagų, kurių mokysis atmintinai. Rašto lietuvių kalba mokytis šioje pakopoje nenumatyta“.

Šiuose nurodymuose tiesiog krinta į akis, kaip nuogąstauta, kad tik nebūtų lietuviškai per daug mokoma. Nuolat visur pabrėžiama: „Tik“ tiek, kiek reikia, kad galėtų suprasti.

Taigi buvo norima ne lavinti lietuvių vaikus, kad iš jų išaugtų žmonės su išvystytais gabumais, o tik įskiepyti jiems vokiškąjį išraiškos būdą, t.y. įpratinti visur vartoti vokiečių kalbą.

Savaime suprantama, kad vaikai buvo mokomi prievarta, bet jie turėjo būti mokomi, tikslo reikėjo siekti. Norėdami apsaugoti savo vaikus nuo šios kankynės, kai kurie tėvai dar prieš mokyklą imdavo kalbinti vaikus vokiškai, nors ir nelabai mokėdami. Taigi, lietuvių kalbą išstumiant iš mokyklos, lietuviams buvo primestas vokiečių kalbos vartojimas.

Rodos, buvo manyta, kad religinių tekstų mokymas atmintinai ir t.t. duoda daug naudos. Bet religinis mokymas tik tada reikšmingas, kai mąstyti išmokstama gimtąja, o ne vokiečių kalba.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 8. LIETUVIAI NAUJOMIS GYVENIMO...