Pirmadienis, Lie 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 8. LIETUVIAI NAUJOMIS GYVENIMO...

8. LIETUVIAI NAUJOMIS GYVENIMO... - 7. VOKIEČIŲ KALBOS PROTEGAVIMO...

7. VOKIEČIŲ KALBOS PROTEGAVIMO TIKSLAS IR MASTAI 

Vokiečių ir lietuvių santykių būklę mūsų tėviškėje tikriausiai būtų galima apibūdinti vienu sakiniu. Lig šiolei vokiečius lietuviai sutikdavo tik kaip atskirus asmenis, o jau dabar į juos artėjo vis labiau kylanti vokietybės banga. Lietuviai turį irgi nuplaukti su ja.

Iškart krinta į akis, kad tuoj po 1870-1871 m. pergalės prieš Prancūziją vokiečiai panoro išginti visas nevokiečių kalbas ir greit pradėjo tą sumanymą įgyvendinti, kaip ir maždaug prieš 50 metų po išsivadavimo karų. Visi žmonės, gyveną tarp to meto Vokietijos imperijos sienų, kad ir kokios būtų buvę kilmės, turėjo saviškai dauginti ir stiprinti vokietybę.

Tiesiog nesuprantama, jog niekas iš pačių vokiečių nepastebėjo, kaip šitokiu elgesiu išsiduodama. Juk toks noras – tai prisipažinimas, kad vokiečių tauta savimi nepasitenkina, kad ji, nors turėdama išaugusią galybę, netiki savo didybe nei reikšmingumu . Jai rodosi būtinai reikalinga savo didybę sustiprinti ir patvirtinti įtraukiant kitakilmius.

Įsitikinimas, kad kitakilmius galima įtraukti į vokiečių tautą, matyt, buvo nepaprastai stiprus. Antraip argi būtų griebtasi tokių ryžtingų priemonių. Juk dar ir šiandien kalbama – ir ne tik Vokietijoje – apie mažumų „asimiliaciją“ daugumos labui.

Taigi manoma, kad vienos tautybės žmones galima tam tikra prasme įlydyti į kitą. O tai būtų pasiekiama, pripratinant prie kitos kalbos. Tartum šitaip būtų perimama ir kitos tautybės būdas. Kitos kalbos žodis kam nors įvardinti tikriausiai pasako daug daugiau negu vokiškas atitikmuo, nes šis bus tik prilyginimas.

Pirmiausia itin naivus atrodo požiūris, kuriuo remiantis plačioje šalyje, kur atskirų sričių gyventojai kalba savo tarmėmis, siekta vienos visiems bendros kalbos.

O tarmės dažnai tarpusavy taip labai skiriasi, kad kartais net sunku susikalbėti.

Vis dėlto turėtų būti kokia ypatinga pasaulėjauta, skatinanti žmones laikytis savo tarmės. Šiuo metu Vokietijoje net galvojama puoselėti tarmes per mokyklą. Tai būtų, šiaip ar taip, mokoma dviejų kalbų – vienos bendrinės, visos visuomenės vartojamos, ir kitos, vien tos srities žmonių. Taigi nėra kaip pagrįsti, kodėl tada nesirūpinama tik lietuvių kalba, kodėl kaip tik ji turi nutilti. Svetima kalba visados liks kažkokia prisiimtinė. Kitakilmis žmogus neįstengs ja išreikšti viso savo gyvenimo turinio, ji niekada nesuteiks jam kito savitumo. Lietuvių kilmės žmonės niekada negali tapti vokiečiais.

Tautinis savitumas yra juk susidaręs per kuriamąsias galias, kylančias iš gemalinės plazmos. Ir jos reiškiasi ne tik kūno ląstelių alsavimu, kiekvienu pulso tvinksniu, bet ir kiekvienu kūno organų judesiu, taip pat ir žodžiu, jos atsispindi žmogaus jausmuose, siekiuose ir mąstyme.

Ne žmogaus jėgoms pakeisti kuriamąją g a 1 i ą . Ji brendo tūkstantmečiais, o lietuviams net itin ilgą laiką. Juk lietuvių kalba viena seniausių Europoje.

Tik kraujo ryšys galėtų suartinti, bet susiliejimas ir tokiu būdu neįmanomas. Gamta pati atstato buvusįjį savitumą, kaip kad Mendelio pastebėta, jei naujas kraujo maišymas jo neišstumia.

Bet svetima kalba visados lieka prisiimtinė, priešprieša paveldėtajai gimtajai kalbai ir niekad jos nepakeičia. Užtat ji visada riboja galimybę visiškai atsiskleisti žmogaus gyvenimo turiniui. Kuriamosios galios yra ir išraiškos formuotojos, rodančios jai kelią. Jei tos kuriamosios galios lieka neišlavintos, žmogus niekad nesugebės tinkamai išsakyti, kas jame glūdi iš prigimties.

Dėl to lietuvis, kuris mokėsi vien vokiečių kalbos, kalbėdamas gali reikštis tam tikra prasme tik paviršutiniškai, apytikriai. Neturinčiam geresnio išsilavinimo, jam nepasiekiamas savo vidinio turinio atskleidimas. Ir jeigu jis pats to nėmaž nesuvokia, čia jau yra aiškus jo lėkštumo, jo vidinio nepaslankumo įrodymas.

Tačiau vokiečiai mano, kad vokietybė savo puikia kultūra kaip tik gaivinanti lietuvio vidinį gyvenimą. Ir tikrai lietuvis, išaugęs nelavindamas gimtosios kalbos, daug ką gali laisviau pasakyti vokiškai. Bet didesnio jausmų ir apskritai kitokių išgyvenimų turinio taip neįmanoma išsakyti. Vokiškoji kultūra nėra skystis, o lietuvis – ne indas, į kurį ją galėtum perlieti.

Visas vokiškosios kultūros turinys niekados nepasieks tokio žmogaus esmės. Ši kultūra suformuota savitų kuriamųjų jėgų ir gali būti esmingai išgyvenama tik tų pačių jėgų suformuoto žmogaus. Tuo tarpu lietuvis kitaip tos gemalinės plazmos sudėtas. Ir jam iš tikrųjų prieinama vien tai, kas sukurta pagal jo esmę.

Taigi jis tikriausiai gali prisiimtąją kalbą vartoti, gali leistis mokomas apie vokiečių būdą, vokiškumo turinį ir vertę, bet visa tai nepasidarys jo esminė savastis. Jo prigimčiai tai lieka svetima, lieka anapus jo Pasaulėjautos.

Tai ypač gyvai jaučia natūraliai gyvenąs lietuvis. Jau vien vokiečio būdo sunkumas užstoja jam, jautriam žmogui, tikrąjį vokiškumo turinį. Užtat lietuvis nelabai vertina savo kaimyną vokietį net ir pats save jau laikydamas vokiečiu.

Reikia sutikti, kad žmogus, nuo jaunų dienų kalbantis svetima kalba, patiria pasikeitimą. Bet tas pasikeitimas, šiaip ar taip, reiškia tik tiek, kiek kitos spalvos akiniai, kieno nors užsidėti. Juk niekas rimtai neims tvirtinti, kad nuo to žmogus pasidarė kitoks. Juk ir pasaulis užsidėjus akinius kitoks nepasidarė, nors ir pasirodė kitokios spalvos...

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 8. LIETUVIAI NAUJOMIS GYVENIMO...