Trečiadienis, Lie 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 8. LIETUVIAI NAUJOMIS GYVENIMO...

8. LIETUVIAI NAUJOMIS GYVENIMO... - 8. MOKYKLINIS VOKIEČIŲ AUKLĖJIMAS...

8. MOKYKLINIS VOKIEČIŲ AUKLĖJIMAS IR LIETUVIO MOKINIO VIDINIS GYVENIMAS 

Pagal vokiečių mokyklų vadovybės nurodymus, kaip jie išdėstyti, lietuviai vaikai pradinėse mokyklose turėjo išmokti vokiškai ir nuo tada vokiškai kalbėti. Atrodo, nieko čia nepaprasta: juk mokyklose ir mokoma įvairių kalbų. Tačiau reikia aiškiai suvokti, kad čia turime du visiškai skirtingus atvejus.

Paprastai aukštesniosiose*( T. y. vidurinėse  —   pagal mūsų sistemą.  (Vert.) mokyklose svetimos kalbos imama mokyti tik pamokius gimtosios, o vėliau – ir lygiagrečiai su ja. Gimtoji kalba visą laiką lieka pagrindinė. Svetimoji kalba prisideda kaip antroji: mokinio lavinimui ji turi tik pagalbinę reikšmę. Tačiau per ją pasiekiama didesnio intelekto veiklumo, taigi ir galimybės labiau išreikšti vidinį gyvenimą.

Visai kitokia padėtis pradinėse mokyklose, kur vaikai lietuviai turi mokytis vokiškai. Čia svetimajai kalbai iš anksto jau paskirtas tikslas: ji turi visiškai pakeisti tėvų kalbą, taigi ją išstumti. Ateity vaiko šnekamoji kalba turės būti ji, o ne gimtoji.

Iš karto čia kyla grynai išorinių sunkumų. Pirmiausia turi pasikeisti kalbos padargai, kad įstengtų tarti atitinkamus garsus. Tai ne taip lengva. Ir tada vaikas ima jaustis daugiau ar mažiau nepilnavertis. Tačiau, įveikus tuos sunkumus, atsiranda tam tikras savęs įvertinimas, siejamas su vokiečių kalba.

Bet iki tolei vaikui tenka patirti daug nuoskaudų. Mokytojas turėjo priversti mokinį įtemptai dirbti. Čia jis, žinoma, ėmėsi visų galimų priemonių. Tik labai susivaldantis mokytojas įstengė atsiliekančio vaiko neišjuokti, nebarti ir nebausti ar net žiauriau su juo nepasielgti.

Labai svarbus dalykas, kai vaikas paskui sužino, jog viskas mokykloje skirta palaikyti vokiečių kalbai ir viskas nukreipta prieš lietuvių kalbą, apskritai prieš lietuvybę . Vargu ar galima trumpai nusakyti, kas tada dedasi vaiko sieloje. Tai jo psichiniame gyvenime turi sukelti katastrofišką lūžį, neišvengiamai sunaikinantį besiformuojančio žmogaus vientisumą.

Juk ir vaikas jau kai ką žino apie savo tautinį savitumą. Jis vidujai jį išgyvena. O mokydamasis mokykloje daugiau ar mažiau ima pažinti ir kitų tautų savitumus, po truputį su jais apsiprasti. Bet ir savasis negali staiga imti ir dingti. Tas jo dabartinės pasaulėjautos dvilypumas, o ilgainiui ir prieštaringumas visą laiką drums jam ramybę. Todėl jis būna priverstas bandyti vieną ar kitą balsą savo viduje užgniaužti.

Vokiškumas jį užgriūva su neatlaikoma jėga ir neišvengiama prievarta. Taigi lietuvybės pojūtis būtų turėjęs išnykti. Bet čia įskilo dar nauji sunkumai.

Patirtis nuolat primena priklausomumą tėvams, taigi ir lietuviškai kilmei. Tie ryšiai nenutraukiami. Lietuvių kalba ir toliau lieka sąsaja tarp vaiko ir dvasinio tėvų pasaulio.

Bet kaip tik ši kalba laikoma už nieką mokykloje, būtent ten, kur vaikas turėtų užsiugdyti savo žmogiškąją vertę. Taip, šita kalba čia nė kiek nevertinama, dažnai net niekinama kaip nekultūringa, bent jau lavinimuisi visai netinkama, ar vien mokytojas šitaip ją apibūdina.

Taip vaikui turi susiklostyti apie savo tėvus ir jų lietuvybę nuomonė, kuri neišvengiamai atskirs vaikus nuo tėvų. Anksčiau, o dar ir šiandien daugelio lietuvių tai nusakoma savotiška formule: „Mano tėvai nors ir buvo lietuviai, bet aš esu vokietis!“

Neabejotina, kad tai žmogaus doroviniam brendimui siaubingas dalykas. Juk tas brendimas, kaip ir bet koks žmogaus valios ugdymas, pagrįstas sąmoningais santykiais su savo artimaisiais, pirmiausia su tėvais. Suardžius šituos santykius, žmogus savo viduje lieka tam tikra prasme kaip medis be šaknų. O lietuvis vaikas būtent mokykloje, auklėjimo įstaigoje, kuria vokiečiai taip didžiuojasi, iš pat pradžių priverstas nustoti vertinti tėvų kalbą bei jų gyvenimo būdą, net niekinti. Mokykla, kuri turėtų ugdyti jame žmoniškumą, visaip stengėsi jo vystymąsi riboti, jeigu ne visiškai sustabdyti. Ir, rodos, tūkstančiai vokiečių auklėtojų visai to nepastebėjo.

O lietuvis vaikas ne tik susigadino santykius su tėvais, bet netgi, nors dažnai ir nesąmoningai, pasidaro priešiškas savo įgimtam savitumui.

Norėdami tam užbėgti už akių, daugelis tėvų, kaip jau sakyta, iš anksto pradėdavo šnekėti su savo vaikais vokiškai. Šitaip, žinoma, pastatytas tiltas per prarają, kurią tarp jų padaro mokykla. Bet dėl to juk lieka kaip buvęs jų lietuviškos kilmės faktas.

Vaikas ir toliau nešioja vertybinį paveldą, brandintą tūkstantmečius karta po kartos ir gyvenimo proceso perduodamą toliau. Ir šio paveldo neįmanoma atmesti. Jis gyvas ne tik kraujyje, bet ir jausmų bei minčių plotmėje. Jis atsiliepia žmogaus pasaulėjautoje, atsikartoja iš naujo. Bet vis iš naujo prieš jį sukyla mokykloje įgytos nuostatos. Ir dėl to žmogus galiausiai darosi nebejautrus ir abejingas. Jis ima nebejausti savo vidinio gyvenimo turinio, tartum būtų apkvaitintas.

O vis dėlto kiekvienas lietuvis savyje tebeturi lietuviškumą, nors ir kalba tik vokiškai. Bet tai jam atrodo kaip koks įkyrus šešėlis, jį persekiojantis kaip negryna sąžinė. Iš to paskui kyla neapykanta, kurią suvokietėję lietuviai rodo gyvajai lietuvybei. Bet dėl to jie yra nepilnaverčiai intelekto ir dorovės požiūriu.

Tai štai kokia ta kultūra, tariamai pridedanti vokiškumui gausos ir kilnumo! Kai apie tai mąstai, atrodo, lyg žiūrėtum į bedugnę. Bet vokiečiai, kurie jau nuo seno siekia šitos „asimiliacijos“, to nemato ir nesupranta. Tik dabar, kai vokiečiai panašiu būdu patys verčiami „asimiliuotis“, tik dabar jie pastebi, kas dėl to darosi vaiko sieloje.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 8. LIETUVIAI NAUJOMIS GYVENIMO...