Trečiadienis, Lie 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 8. LIETUVIAI NAUJOMIS GYVENIMO...

8. LIETUVIAI NAUJOMIS GYVENIMO... - 9. LIETUVIŲ ŽYGIAI PRIEŠ VOKIEČIŲ...

9. LIETUVIŲ ŽYGIAI PRIEŠ VOKIEČIŲ UŽMAČIAS 

Aišku, yra ir vokiečių, kuriems skaudu girdėti, kad lietuvių vaikai „vokietinami“ tik per prievartą. Jie norėtų tai užginčyti. Dėl to, ypač laikraščiuose, pabrėžiama, jog lietuviai tam tikra prasme su džiaugsmu pratinasi prie vokiečių kalbos.

Kad psichologiškai toks dalykas neįmanomas, turėtų būti aišku iš ankstesnių svarstymų. Ne visiems vaikams vienodai lengva išmokti. Ir ne visi mokytojai turi pakankamai kantrybės. Kai kurie kaip tik laikė nuopelnu sugebėjimą per trumpiausią laiką išmokyti vaikus kalbėti vokiškai. Jie juk pamatė savo viršininkų akyse tuos toli siekiančius norus. O tie „sėkmingai dirbantys“ mokytojai dar gaudavo specialias premijas.

Kai kurie senesni žmonės tebeturi skaudžių prisiminimų iš tų laikų. Minėdami mokyklos dienas, jie su kartėliu kalba apie vokišką mokyklą, mokytojus ir apskritai apie vokietybę. Dar ir šiandien tai atsitinka ne tiek retai, kaip galėtų kai kam atrodyti.

Jau iš to galima suprasti, kaip tėvai anais laikais žiūrėjo į lietuvių kalbos pašalinimą iš mokyklų. Ramaus ir drovaus būdo lietuviai iš pradžių tik siuntė valdžiai prašymus, kad būtų grąžintos pamokos lietuvių kalba.

Pirmasis prašymas buvo pasiųstas dar 1873 metais. Taigi lietuviai tikrai greit reagavo į valdžios priemones. Aišku, prašymas buvo pasiųstas iš tokios apylinkės, kur lietuviai turėjo stipresnį akstiną žengti šį žingsnį. Vėlesni prašymai, atsiradę jau dėl didesnio sąjūdžio, pasiųsti 1878 ir 1888 metais.

Prašymai turėjo tūkstančius parašų. O lietuviai siuntė vis naujus. Dar 1907 metais pasiųstas toks prašymas, kuris, anot prie jo prisidėjusių lietuvių, turėjęs 29 000 parašų.

Tada net mokiniai vaikščiojo rinkdami parašus. Jie, šiandien jau suaugę žmonės, prisimena, kaip uoliai pasirašinėjo lietuviai, kad mokyklose vėl būtų mokoma lietuviškai.

Bet vokiečių švietimo įstaigos liko kurčios. Jos arba visai neatsakydavo į tuos prašymus, arba, kaip teigia lietuviai, atsakydavo kategoriškai, kone įžeidžiamai.

Kartais, tiesa, atvažiuodavo ir aukštų švietimo valdininkų, net pats švietimo ministras. Bet jiems atrodydavo, kad lietuvių vaikai mokomi taip, kaip dera. O kad valdžios vis dėlto būtų šis tas leista, tai tik – lietuvių vaikams per religijos pamokas tą pačią medžiagą mokytis dabar jau abiem kalbomis, taigi dirbti dvigubai.

Kad reikėtų atsiklausti ir tėvų, tada nebuvo nė kalbos. Visų laikų viso pasaulio pedagogų reikalavimas, kad vaikai pirmiausia turi būti mokomi gimtąja kalba, vokiečių švietimo ministerijai nė kiek negaliojo. Kur ten, toksai mokytojas Aukštutinėje Silezijoje buvo net apdovanotas ordinu, kad vienam rašinyje įrodinėjo, jog vaikui tik į naudą, jei jis mokomas vien svetimąja, vokiečių, kalba. Atsineštoji į mokyklą menka gimtosios kalbos žodžių atsarga neturinti reikšmės.

Kaip dabar keistai atrodo tai, ko visur reikalauja aukštos vokiečių politinės įstaigos, kur vokiečiai arba tik tariami vokiečiai, t.y. „suvokietėję“ nevokiečiai, yra patekę į kitos tautos valdžią. Dabar jie mokosi suprasti, jog kitų tautų prievarta kartais lygiai taip pat nepaiso elementariausių švietimo būtinybių ir reikalavimų, kaip kad jų nepaisė vokiečiai prieš kurį laiką...

Lietuviai nesitenkino vien prašymų siuntimu. Jie siuntė savo tautos atstovus net į Berlyną, kad iš paties karaliaus išprašytų grąžinti lietuvių kalbą į mokyklas. Tai buvo daroma keletą kartų, pirmąkart 1878 metais. Bet ir tuo nieko nelaimėta. Berlyne jau buvo visai kitos aplinkybės nei tada, kai Frydrichas Vilhelmas IV patenkino vieną vienintelį prašymą.

Lietuviai pasijuto esą priversti žengti ir kitą žingsnį. Nuo 1878 metų jie ėmė leisti Klaipėdoje laikraštį, turintį aiškų tikslą – telkti lietuvybės gynimui. Jo leidėjas ir redaktorius buvo Martynas Šernius.

Tada jau ėjo ir daugiau lietuviškų laikraščių. Pirmasis buvo nuo 1832m. leidžiamas mėnraštis „Nusidavimai...“, kuris ir šiandien tarnauja misijų reikalams. Nuo 1848 metų Klaipėdoje kiek laiko vokiečių kunigas Rudolfas Zippelis leido savaitinį „Lietuvininkų prietelį“. Nuo 1849m. ėjo jau minėtasis „Keleivis“. Abu laikraščiai norėjo lietuvius tik palavinti ir gal saviškai palenkti.

Pastarajam tikslui tikriausiai tarnavo ilgus metus Jurgio Traušio leistas „Konservatyvų draugystės laiškas“. Bet tuoj atsirado daugiau laikraščių, palaikančių lietuvių teises. 1880 metais pasirodė Adomo Einaro redaguojamas „Naujasis keleivis“, kuris iš karto energingai ėmėsi lietuvybės reikalų. Vėliau, 1890 metais, lietuvių kiemus pradėjo lankyti „Nauja lietuviška ceitunga“, spausdinama O. von Mauderodės. Jos redaktorius Mikelis Kiošys savo laikrašty negailėjo vietos niekam, kas tik gynė lietuvių teises. O kilnusis Otto von Mauderodė dažniausiai tam pritardavo. Nuo 1885 metų Tilžėje ėjo Reylaenderio ir sūnaus leidyklos leidžiamas „Tilžės keleivis“. Pastarųjų dviejų laikraščių tiražai yra buvę gan dideli, taigi jie kartais turėdavo 6000-7000 skaitytojų.

Ypač didelę reikšmę turėjo mėnesinis laikraštis „Aušra", ėjęs Tilžėje 1883-1885 metais. Kaip atsakingas redaktorius, pasirašydavo Jurgis Mikšas. Šis laikraštis stojo už visus lietuvius, tiek Prūsų Lietuvos, tiek Lietuvos, valdomos rusų.

Tačiau visos šios lietuvių pastangos buvo tik priemonė atsilaikyti prieš mokyklų veiklą, liečiančią visus lietuvių vaikus, ir apskritai prieš vokiškumo galią. Vis dėlto jos rodo, kaip atkakliai ir ištvermingai lietuvių gintasi nuo lietuvybę stelbiančio vokiškumo. Net ir XX amžiuje, taigi jau mūsų laikais, jų tebebuvo griebiamasi ginant tuos pagrįstus reikalavimus.

Galop paminėtinos ir lietuvių pastangos turėti savo atstovus Prūsijos landtage ir Vokietijos reichstage. Keletą kartų jiems pavyko ten pasiųsti savo atstovus. Paminėtinas 1898-1901 metais reichstage atstovavęs Smalakys ir ilgai, nuo 1903 iki 1918 metų, landtage išsilaikęs dr. V.Gaigalaitis. Gerokai menkesni lietuvių ištekliai, palyginti su vokiečių, vertė juos ieškoti ryšių, bet šie visokeriopai apribodavo jų reikalavimus.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 8. LIETUVIAI NAUJOMIS GYVENIMO...