Pirmadienis, Gruo 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 9. VISA LIETUVIŲ TAUTA KARINĖJE ...

9. VISA LIETUVIŲ TAUTA KARINĖJE ... - 3. VOKIEČIŲ VALDŽIA PRIEŠ LIETUVIŲ...

3. VOKIEČIŲ VALDŽIA PRIEŠ LIETUVIŲ TAUTIŠKUMĄ 

Juo labiau rusų valdžia Lietuvoje nyko, juo aiškesni vokiečiams ėmė darytis lietuvybės reikalai. Kraštas buvo padalytas į tam tikras apygardas (Bezirk) pradžioje tam, kad būtų patogiau Lietuvos gaminius tiekti į Vokietiją, bet netrukus tai įgavo dar ir kitą reikšmę.

Taip susiklostė savaime. Vokiečiai greit pajuto savo silpnumą. Vokiečių valdžiai nebuvo skirta pajusti, kad lietuvių tauta džiaugiasi rusų išvijimu. Užtat lietuviai, tiksliau sakant, lietuvybė, ėmė atrodyti jiems naujas priešas.

Todėl jie nepakentė jokios kad ir nuo seniausiai tarp lietuvių nusistovėjusios tvarkos, jokios organizacijos ar atskirų organizacijų tarpusavio ryšių. Tartum lietuvybė nėmaž negalėtų būti gyvybinga visuma, pati savarankiškai galinti tvarkyti savo reikalus, tartum visa tai turėtų būti vokiečių rankose.

Netrukus Lietuvoje panaikinamos net ir menkiausios savivaldos užuomazgos, lietuvių tautai primetama tvarka, sukurta pagal vokiečių dvasią ir atitinkanti vokiečių poreikius. Kiekvienai apskričiai nustatytos sienos, ir jų savavališkai negalėjo peržengti nė vienas lietuvis, nors jis metų metais būtų pripratęs savo reikalais vykti į vietoves, esančias kitapus tų sienų.

Dar aiškiau pasirodė vokiečių nusistatymas prieš lietuvybę uždraudžiant bet kokią veiklą per lietuviškus laikraščius. Ėjusieji buvo sustabdyti. Tai būtų buvę suprantama, esant karo padėčiai, jeigu juo toliau, juo labiau nebūtų aiškėję, kad pernelyg jau nepageidaujama bet kokio lietuvybės pasireiškimo.

Tiesa, nuo 1915 metų rugsėjo 1 dienos vokiečių valdžia leido lietuvišką laikraštį „Dabartis“, iš pradžių Tilžėje, o nuo 1916 metų sausio 15 dienos Kaune. Bet laikraščio bendradarbiai lietuviai buvo verčiami į lietuvius kalbėti vaizduojant, kad vokiečių ketinimai ir interesai tikrai svarbūs ir būtinai vykdytini. Labai budriai tikrinta viskas, kas parašoma.

Taigi vienintelis lietuvių kalba einąs laikraštis skelbė ne lietuvybę, o vokietybę. Ir lietuviai tą aiškiai matė. Jiems tai atrodė kone tiesiog kova su lietuvių tautiškumo pagrindais.

Dėl to trys itin žinomi lietuviai kreipėsi su prašymu į vokiečių karinę vadovybę. Bet 1916m. vasario 10d. generolas Ludendorffas atsakė: „Šiuo metu nenumatoma leisti kito lietuviško laikraščio, nes tinkamai platinant „Dabartį“ poreikis turėtų būti patenkintas".

Sugretinus su tuo labai krinta į akis, kad Lietuvos tautinėms mažumoms, baltarusiams, žydams ir lenkams, leista kiekvienai turėti po savo laikraštį.

Atitinkamai laikraščių uždraudimui kuo griežčiausiai ribojamos ir lietuvių kultūrinės veiklos pastangos. Visos lietuvių mokymo, labdaros, ūkio ir kultūros draugijos apskritai galėjo veikti tik kiekviena savo vietovėje. Palaikyti seniau užmegztus ryšius nebuvo leidžiama.

Be to, kaip lietuviai skundžiasi savo pareiškimuose vokiečių įstaigoms, labai trukdomi lietuvių draugijų renginiai. Pavyzdžiui, dažnai reikėdavę ilgai laukti leidimo kokiai vakaronei, nes vaidintiną kūrinėlį turėjo tikrinti cenzūra, o tai užtrukdavo keletą savaičių.

Vėlgi itin įsidėmėtinas dalykas, kad žydai ir lenkai galėjo labai dažnai rengti savo vakarus. Tai būtų galima tuo paaiškinti, kad žydams bei lenkams turėta pakankamai cenzorių, o lietuviams jų nebūta. Tačiau toks aiškinimas nepagrįstas.

Dar akivaizdesnis vokiečių valdžios nusistatymas prieš lietuvybę kalbant apie mokyklas. Po 1905 metų rusų revoliucijos lietuviai turėjo įsteigę daug pradinių ir aukštesnių mokyklų. Jas išlaikė įvairios draugijos, tokios, kaip „Žiburys“, „Saulė“ ir kitos. Parengta ir įvairiausių vadovėlių.

Bet kai tik kraštą užėmė vokiečiai, visas lietuviškų mokyklų darbas sustojo. Tačiau 1915 metų rudenį vyriausias Rytų kariuomenės vadas paskelbė „Pagrindines mokyklų įkūrimo direktyvas“. Šiose direktyvose pasakyta, kad vokiečių kalbos, kaip privalomo dalyko, turi būti mokoma po keletą pamokų pradinių mokyklų net ir žemutinėje pakopoje. Suprantama, kitų dalykų mokyti buvo galima lietuvių kalba.

Tačiau darbas mokyklose atnaujintas labai vangiai. Karo neramumai pernelyg gąsdino gyventojus. Tačiau vėliau net pradėta steigti naujas mokyklas. Per trumpą laiką jų atsirado gana daug. Žinoma, dažnai trūko mokytojų ir lėšų. Kai kurios vietinės turėjo verstis savo jėgomis.

Tuo tarpu ir vokiečių kariuomenės kareiviai pradėjo steigti mokyklas, kuriose jie mokė tik vokiečių kalba. Tačiau tai neatitiko „direktyvų“ potvarkio. Galima nebent numanyti, kas kareivius skatino imtis šito darbo ir iš kur jie gaudavo lėšų.

Vis dėlto vokiečių mokyklų atsirado ir Lietuvos vidury. Pavyzdžiui, Varėnoje (Vilniaus apygarda, Trakų apskritis) į vieną tokių mokyklų iš pradžių buvo susirinkę net 80 mokinių, bet netrukus joje teliko 10. Tada leista įkurti ir lietuvišką mokyklą. Vokiškojoje mokykloje ir toliau buvo mokoma vokiečių ir lenkų kalbomis.

Vilkaviškyje (Suvalkų apygarda) buvo įsteigta net daugiaklasė vokiečių mokykla. Lietuviai nenorėjo leisti savo vaikų į tą mokyklą. Tada buvo pagrasinta baudomis. Jos buvo jau uždėtos Kauno apygardoje.

Tokiomis aplinkybėmis lietuviškos mokyklos atkuriamos labai iš lėto. O jei kur ir buvo įkurtos, tai turėjo tenkintis visai menku mokymu. Vokiečių kalbos mokyti tada dažniausiai būdavo atsisakoma. Už tai neišvengiamai gaudavo papeikimų.

1918 metų gegužės 28 Vilniaus miesto komendantas įsakė, kad nuo birželio 1 dienos pagal „direktyvas“ vokiečių kalbos pamokos būtų ir pradinių mokyklų žemutinėje pakopoje trys, o aukštesnėse pakopose – keturios ir šešios per savaitę. Kai šio potvarkio neįvykdyta, nes neturėta galimybių, komendantas birželio 3 dieną lietuviškas pradines mokyklas uždarė.

Į vieną 1918m. birželio 8 d. skundą tų pat metų liepos 6 d. gautas generolo iš vyriausiojo Rytų kariuomenės vado štabo neigiamas atsakymas, kuriame kalbama apie didelę „antros kalbos mokėjimo“ svarbą. Savaime kyla klausimas, kokioje vokiečių mokykloje svetimos kalbos jau imama mokyti žemutinėje pakopoje. Taip niekur nėra, nes tai labai nepedagogiška ir žalinga vaiko vystimuisi.

Panašių, kaip čia paminėtieji, grasinimų būta ir kitur. Tuo tarpu vokiečių įstaigos susirūpino mokytojais, kurie galėtų dėstyti ir vokiškai. Kaune įsteigti mokytojų rengimo kursai. Bet ten pasireiškiančios akivaizdžios tendencijos taip erzino kursų dalyvius, kad ne sykį kilo smarkių konfliktų, ir pasitaikydavo, kad lietuvius net suimdavo.

Lietuviams labai nepatiko ir visiškas jų turimų mokyklinių vadovėlių nepaisymas. Lietuviai, pavyzdžiui, jau turėjo pakankamai įvairių elementorių pradiniam skaitymo ir rašymo mokymui. Tačiau vietoj jų vokiečiai jiems pateikė naują, o Breslaujoje Ferdinandas Hirtas jį išspausdino. Bet jo turinys aiškiai rodė, kaip stengtasi nuslopinti bet kokį tautinį pojūtį.

Taigi lietuviai turėjo įžvelgti, kad visos vokiečių įstaigų priemonės nukreiptos prieš lietuvybę. Jie tai suprato kaip siekimą sunaikinti jų tautinį savitumą.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 9. VISA LIETUVIŲ TAUTA KARINĖJE ...