Šeštadienis, Rugp 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 9. VISA LIETUVIŲ TAUTA KARINĖJE ...

9. VISA LIETUVIŲ TAUTA KARINĖJE ... - 4. VOKIEČIŲ VALDŽIA PRIEŠ LIETUVIŲ...

4. VOKIEČIŲ VALDŽIA PRIEŠ LIETUVIŲ TAUTOS POLITINIUS SIEKIUS 

Visai natūralu, kad tauta ima siekti politinės nepriklausomybės, jeigu jai draudžiama prigimtinė kultūrinė veikla. Barbarai valdovai visada tai su malonumu daro. Lietuvių tautai dar XIX amžiaus septintame dešimtmetyje rusų buvo uždrausta vartoti įprastinius spaudos rašmenis. Nuo tų laikų lietuviai ir ėmė žiūrėti, kaip būtų galima atgauti šią prarastą teisę.

Tik ilgai nebuvo jokios vilties. Tačiau ji sužibo, kai rusų pajėgos pralaimėjo karą su japonais. Tada 1905 metų gruodžio 4 d. Vilniuje, senojoje Lietuvos sostinėje, iš visos Lietuvos susirinko žinomi žmonės – apie 250 asmenų – ir pareikalavo Lietuvai autonomijos. Tačiau metams bėgant vis labiau menko galimybė, kad šis reikalavimas būtų įvykdytas.

Bet kai Rusijos pralaimėjimas Pasauliniame kare pasidarė tikėtinas, lietuviai vėl tuoj pat iškėlė savo reikalavimą. Pirmiausia tai daryti paskubėjo į Ameriką (JAV) emigravę lietuviai. 1914m. rugsėjo 21-22 d. Čikagoje sušauktojo 250 Amerikos lietuvių atstovų kongreso nutarimuose buvo reikalaujama Lietuvai nepriklausomybės.

Pačioje Lietuvoje 1915m. pabaigoje Vilniuje susitiko žinomų lietuvių grupė ir išrinko 5 narių komitetą, kuris turėjo ginti lietuvių tautos interesus nuo vokiečių okupacijos. Ši grupė 1916m. balandžio 29d. prie Rusijos Pavergtų tautų deklaracijos Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentui pridėjo atskirą pareiškimą, kuriame išdėstė Lietuvos padėtį, o 1916m. birželio 10d. Vokietijos kariuomenės Rytų vyriausiajam vadui įteikė L i e t u v o s politinės istorijos apžvalgą nuo karaliaus Mindaugo laikų iki dabarties.

Dar tais pačiais metais Stokholme įvyko į Rusiją pasitraukusių 1ietuvių ir Amerikos lietuvių suvažiavimas, kuriame taip pat pareikalauta Lietuvos  nepriklausomybės.

1917 metais nuo gegužės 27 iki birželio 3 d. Petrapilyje buvo susirinkę 320 į Rusiją pasitraukusių lietuvių atstovų, jie taip pat pareikalavo atkurti nepriklausomą Lietuvą. O 1917m. rugsėjo 8-16 dienomis Kijeve posėdžiavo Rusijos tautų kongresas, kur lietuvių atstovai irgi pareikalavo Lietuvos nepriklausomybės. Panašų reikalavimą pareiškė Rusijos lietuviai Voronežo suvažiavime 1918m. gruodžio 1 dieną.

1917m. liepos 10 d. Vilniaus lietuviai nusiuntė memorandumą Vokietijos reichskancleriui, kuriame reikalavo Lietuvai nepriklausomybės.

Tuo tarpu lietuviai Lietuvoje stengėsi sudaryti lietuvių tautos atstovybę. Nežiūrint didelių kliūčių, daromų vokiečių valdžios, vis dėlto 1917m. rugsėjo 18-22 dienomis Vilniuje įvyko konferencija, kurioje dalyvavo 214 asmenų. Ji pasisakė u ž Lietuvos nepriklausomybę ir išrinko atstovybę, pasivadinusia Taryba. Tačiau vokiečių karinė valdžia pabrėžtinai pareiškė, kad ji Tarybą laikysianti tik pagalbiniu, patariamuoju organu. Politiniai konferencijos iškelti tikslai negalėjo išeiti į viešumą.

Bet jie buvo paskelbti antrojoje Stokholmo konferencijoje, įvykusioje 1917m. spalio 18-20d. Panašų žingsnį žengė Amerikos, Rusijos ir Lietuvos lietuviai Berno konferencijoje 1917m. lapkričio 6d.

1917m. gruodžio 11d. Taryba, Vokietijos Reicho vyriausybės ir užsienio lietuvių pripažinta kaip lietuvių tautos atstovybė, paskelbė šį pareiškimą, kurio visą redakciją beveik pažodžiui pasiūlė Vokietijos Reicho vadovybė:

I.

Lietuvos Taryba, krašto ir užsienio lietuvių pripažinta kaip vienintelė įgaliota lietuvių tautos atstovė, pasiremdama pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir 1917m. rugsėjo 18-23 d. lietuvių konferencijos Vilniuje nutarimu, skelbia atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę su sostine Vilnium ir atsisakanti visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis šalimis.

II.

Šiai valstybei atkurti ir jos interesams ginti taikos derybose Lietuvos Taryba prašo Vokietijos Imperiją apsaugos ir pagalbos. Atsižvelgdama į gyvybinius Lietuvos interesus, kurie reikalauja nedelsiant atkurti artimus ir ilgalaikius ryšius su Vokietijos Imperija, Lietuvos Taryba pasisako už amžiną ir tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos Imperija; ta sąjunga turėtų reikštis pirmiausia karo ir susisiekimo konvencijomis, muitų ir pinigų sistemos bendrumu.

Bet pareiškim o Lietuvoje nebuvo galima skelbti. Tačiau Vokietijos delegacija per taikos derybas Lietuvos Brastoje nurodė, kad Lietuva jau pasinaudojo apsisprendimo teise paskelbusi 1917m. gruodžio 11d. pareiškimą.

Kai Lietuvos Taryba ėmėsi dar kitų žygių, kad Lietuvos nepriklausomybė būtų pripažinta, ji pagaliau 1918m. sausio 27d. gavo Reicho vyriausybės atstovo (gen. Nadolny) raštą, kuriame po įžanginių žodžių buvo pasakyta: „...jog aš esu įgaliotas Kaizerinės vokiečių vyriausybės vardu, remdamasis 1917m. gruodžio 11d. rezoliucijos I ir II punktu, Jums patvirtinti, kad Vokietija pripažįsta Lietuvos valstybės nepriklausomybę.

1918 metų vasario 16 Taryba paskelbė Nepriklausomybės aktą, kuris turėjo būti įteiktas Rusijai, Vokietijai ir kitoms valstybėms. Tai buvo dingstis Vokietijos reichskancleriui 1918m. vasario 21d. pareikšti, kad kaizerinė vyriausybė šiuo metu negalinti „šiomis pakeistomis sąlygomis pareikšti pripažįstanti Lietuvą“.

Tačiau Taryba vėl kreipėsi vasario 28d., ir 1918 metų kovo 20 nutarimu pasiuntė į Berlyną delegaciją, kuri ten nuvyko kovo 22 dieną.

Ir jau 1918m. kovo 23d. Vokietijos kaizeris paskelbė tokį pareiškimą:

„Mes, Vilhelmas, iš Dievo malonės Vokietijos kaizeris, Prūsijos karalius ir t.t., pranešame ir skelbiame:

Po to, kai Lietuvos Taryba, kaip pripažinta lietuvių tautos atstovė, 1917m. gruodžio 11d. paskelbė atkurianti nepriklausomos Lietuvos valstybę, sudarančią su Vokietijos Imperija amžiną ir tvirtą sąjungą, susietą konvencijomis, ypač karo, susisiekimo, muitų bei pinigų srityse, ir paprašė valstybei atkurti Vokietijos apsaugos ir pagalbos, taigi kai ligšioliniai valstybiniai Lietuvos ryšiai tapo sutraukyti, – šiuo raštu Mes pavedame Mūsų Reichskancleriui grafui von Hertlingui pranešti Lietuvos Tarybai, kad Mes, remdamiesi aukščiau minėtu Lietuvos Tarybos 1917m. gruodžio 11d. pareiškimu, Vokietijos Imperijos vardu pripažįstame Lietuvą laisva ir nepriklausoma valstybe ir esame pasiruošę Lietuvos valstybei suteikti jos prašomą apsaugą ir paramą atkurti kraštui. Tai darydami Mes vadovaujamės nuomone, kad šios konvencijos bus sudaromos atsižvelgiant į Vokietijos Imperijos interesus, kaip ir į Lietuvos, ir kad Lietuva prisiims dalį Vokietijos karo sunkumų, kurių reikėjo taip pat ir jos išlaisvinimui.

Taip pat Mes suteikiame Mūsų Reichskancleriui įgaliojimus derėtis su Lietuvos gyventojų atstovais ir nepriklausomos Lietuvos atkūrimui imtis atitinkamų priemonių, taip pat sudaryti tvirtą sąjungą su Vokietijos Imperija ir aukščiau numatytas būtinas konvencijas.

Tai skelbdami, Mes visa tai savo didžiai garbinga ranka pasirašome ir Mūsų antspaudu patvirtiname. 

Duota Vyriausiojoj Karo būstinėje,  1918m. kovo 23d.

Grafas von Hertlingas“  Vilhelmas I. R.

Nežiūrint šio pareiškimo, karo valdžia Lietuvoje ir toliau liko nepakitusi. Nebuvo leista imtis Lietuvos valstybės atkūrimo.

Į Tarybos prezidento Antano Smetonos padėkos telegramą Vokietijos kaizeris, be kita ko, atsakė: „Man buvo malonu, kad Mano pulkų pergalingas žygis išvadavo Lietuvą iš rusų jungo ir kad todėl galėjau atkurti Lietuvą, kaip laisvą ir nepriklausomą valstybę“.

Bet lietuvių delegaciją, gavusią visus šiuos pareiškimus, vokiečių karinė valdžia tuoj pat atšaukė į Vilnių. Ji turinti čia skelbti Lietuvos nepriklausomybę ir surengti šventę. Užsienio reikalų ministerijos atstovas davė Lietuvos delegacijai garbės žodį, kad jai tuoj po Velykų bus leista vykti į Berlyną tęsti derybų, kaip atkurti Lietuvos valstybę.

Bet grįžusi į Vilnių delegacija nustebo sužinojusi, kad karinė valdžia nenorinti leisti lietuviams derėtis su Reicho vadovybe. Apie kokią nors šventę Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo proga ji apskritai negalvojo. Net pats nepriklausomybės aktas Lietuvoje neturįs būti skelbiamas. Ir kelionės leidimas į Berlyną delegacijai nebuvo išduotas.

Tuo tarpu pradėta energingai agituoti – tą darė net karinės valdžios tarnautojai, – už Lietuvos sąjungą su Saksonija. Čia paminėtinos Voigto ir Kayserlingko pavardės. Vis labiau buvo pabrėžiama, jog Lietuva neturinti pakankamai inteligentų, kad pati galėtų valdyti savo kraštą.

Ir vis atviriau vokiečių karinė valdžia kirtosi su Lietuvos Taryba. Kova dėl Lietuvos nepriklausomybės, tęsiama Lietuvos Tarybos ir jos prezidento Antano Smetonos, tolydžio sunkėjo. Pareiškimai, kuriuos Taryba įteikė 1918m. balandžio 30d., gegužės 18d. ir vėliau, tą ypač aiškiai rodo.

1918m. birželio 4 d. raštu Lietuvos Taryba pasiūlė hercogui von Urachui, Viurtembergo grafui, tapti Lietuvos karaliumi, ir šis 1918m. liepos 1d. raštu pasiūlymą priėmė.

Taryba nuosekliai pasivadino Lietuvos Valstybės Taryba ir 1918 metų liepos 13d. raštu pranešė Vokietijos reichskancleriui, kad ji 1918m. liepos 2d. nutarusi Lietuvoje įkurti konstitucinę monarchiją, kad ji norinti greitai atkurti Lietuvos valstybę ir kad Lietuvos karaliumi išrinkusi hercogą von Urachą.

Dėl to 1918m. liepos 21d. laikrašty „Norddeutsche Allgemeine Zeitung“ pasirodė žinutė, kuri be komentaro „Vyriausiosios Rytų karinės vadovybės įsakymu“ buvo perspausdinta lietuviškame laikraštyje „Lietuvos aidas“. Toje žinutėje karaliaus išrinkimas ir Tarybos pasivadinimas Lietuvos Valstybės taryba pasmerktas kaip savavališkas aktas. Kandidatą į sostą esą galima skirti tik glaudžiai bendradarbiaujant su Vokietijos vyriausybe. Tačiau Tarybai vis tiek nebuvo duota leidimo vykti į Berlyną tartis. Be to, anoje „Norddeutsche Allgemeine Zeitung“ išspausdintoje žinutėje buvo dar teigiama, kad „žinia, jog hercogas von Urachas priėmęs karūną, yra neteisinga“.

Labai keistai pareiškė savo nuomonę to meto vokiečių valdžios atstovas Lietuvos komisaras von Falkenhausenas. Pasak 1918m. rugpjūčio 5 d. „Kolnische Volkszeitung“ Nr.10, jis pareiškęs: „Taryba puikiai žino, kad Lietuvos šalį, kaip valstybę, Vokietija pripažins (!) tik įvykdžius tam tikras sąlygas“. Tačiau pagal kaizerio pareiškimą nepriklausoma Lietuva pripažinta dar 1918m. kovo 23 d. Bet ponui von Falkenhausenui tai, matyt, nieko nereiškė.

1918m. rugpjūčio 20d. Lietuvos karinio gubernatoriaus rašte aiškiai pabrėžta, kad Taryba tik patarianti valdžiai krašto reikalais ir perteikianti krašto gyventojų norus.

Pagaliau net Vokietijos reichskancleris 1918m. rugsėjo 14d., be kita ko, Tarybos prezidentui rašė: „...savarankiškos Lietuvos valstybės pripažinimas (!) priklauso nuo sąlygos, kad konvencijos tarp Vokietijos Reicho ir Lietuvos būtų palankios Vokietijos interesams“.

Taigi ir čia buvo iškraipytas kaizerio pareiškimas. Reikalingos sudaryti konvencijos juk jau turėjo būti ne pripažinimo sąlyga, o pasekmė, jų reikėjo kuriantis Lietuvos valstybei. Galima tik numanyti, kad nors kaizeris ir pripažino Lietuvos valstybę, Vokietijos valdantiesiems sluoksniams jos buvimas buvo labai nepageidautinas.

Visai galimas dalykas, kad tais laikais buvo daug vokiečių, kurie į Lietuvą buvo linkę žiūrėti tik kaip į naują Vokietijos provinciją. Panaši nuomonė pareiškiama ne taip jau retai. Istorijos profesorius Otto Hoetzschas 1918m. rugpjūčio 21d. laikraščio „Neue Preussische Zeitung“ Nr.424 iš tikrųjų dėstė: „Reicho interesai... neleidžia (!) Lietuvos nepriklausomybės, kuri būtų tik popieriuje, nes Lietuva, kaip savarankiška valstybė, pati negalėtų išsilaikyti“.

Ypač aiškiai anų laikų kai kurių vokiečių pažiūras 1918 metais išreiškia Karaliaučiaus profesoriaus dr. Friedricho Lezijaus rankraštis ir slaptai išspausdintas raštas. Ten p.3 jis sako apie Lenkiją: „Savarankiška Lenkijos karalystė mums būtų mirtinas pavojus“. Ir toliau rašoma: „Taip pat Lietuva ir kitos pusiau suverenios Baltijos buferines valstybės yra kenksmingas kompromisas“.

Ir visiškai pametęs saiką, jis kaip pavyzdį nurodo romėnus, kurie iškilę diktatūrine valdžia, tik vengę kalbinės prievartos.

Užtat keista, kai prof. Fr.Lezijus, daugiau ar mažiau sąmoningai suvokdamas tai, ką pats sako, savo rašto p.9 taip teigia: „Kad jie (lietuviai) savo noru (!) mokytųsi vokiečių kalbos, uždėkime jiems antrus ir trečius tarnybos metus, bet to nereikalaukime, jei jie, ateidami į tarnybą, vokiškai pakankamai supranta“.

Kokia dvasia apskritai tvyro šio autoriaus rašinyje, matyti iš kitų teiginių. Tame pačiame p.9 sakoma: „Kol kas siūloma elgtis griežtai“.....Atsirado naujoviškas vokiečių principas, kad užimti žemę be žmonių pateisinama“. Tačiau toliau sakoma: „Tai visai neatitinka mūsų interesų – iškelti visą užkariautųjų (!) masę“.

Fr.Lezijus p.11 rašo: „Gausią, beveik 2 milijonų lietuvių valstietiją... iškeldinti mums nėra reikalo“... „Mūsų karo vadai gali Kurše ir Lietuvoje gauti dvarų“.

„Lietuvių valstiečiai gauna kaimo mokyklas savo kalba, kur gali būti šiek tiek mokoma ir vokiečių kalbos, jeigu to nori vaikų tėvai. Jeigu jie to nenori, jiems bus leista (!) likti vokiškai nemokantiems“.

„Visiška savivalda tik tuomet galima, kai mieste ir kaime yra pakankamai gausu vokiečių. Jeigu ne – užtenka karo gubernatorių diktatūros“.

P.16 dar pasakyta: „Mes neabejojame, kad ji (Reicho vadovybė) naujai užimtuosius kraštus tvirtai ir nuosekliai valdys paisydama ne užkariautųjų (!), o vien vokiečių tautos interesų“.

Nėra ko stebėtis, kad tokie žmonės tada visus Rytprūsius liečiančius politinius planus priskyrė Prūsijos lietuviams...

Iš viso to, kas čia išdėstyta, tikriausiai pakankamai aišku, kad to rašinio autorius mano, jog tik viena vokiečių tauta turi teisę gyventi ir išlaikyti savo ypatumus. Didesnį įžūlumą vargu ar berastum. Ir kai mąstai apie tą graudų likimą, kuris netrukus ištiko vokiečių tautą, tai, rodos, šitaip pateikta tinkama tragedijai medžiaga, kuri galėtų pranokti ir Eschilo „Persus“... Tikras poetas neturėtų jos palikti be dėmesio.

Turint omenyje visas šitas pareikštas vokiečių nuomones, lietuvių kova dėl savo valstybės politinės nepriklausomybės turėjo būti neapsakomai sunki. Ir tik atsigręžus į praeitį, galima šiandien suprasti, kiek jėgų reikėjo Lietuvos valstybės Tarybai ir jos prezidentui Antanui Smetonai siekiant tikslo...

Tačiau buvo ir vokiečių, norėjusių padėti lietuvių tautai pasiekti nepriklausomybę. Pirmiausia paminėtinas žinomas parlamentaras Matthias Erzbergeris. Tačiau į tai, kad jis palaikė Lietuvą, buvo žiūrima toli gražu ne palankiai. Pavyzdžiui, laikraštis „Konigsberger Allgemeine Zeitung“ 1918m. vasario 28d. energingai prieš jį pasisakė. Taigi Lietuva iš esmės tegalėjo pasikliauti pati savimi.

Tačiau net savo laikrašty lietuviams nebuvo leidžiama kalbėti apie Lietuvos valstybės atkūrimą, ir 1918m. spalio 4d. dėl to jie dar turėjo skųstis Vokietijos reichskancleriui. O iš milijoninių pajamų, kurias vokiečių valdžia susirinko Lietuvoje, Valstybės Taryba Lietuvos reikalams nuo 1918m. rugsėjo 1d. kas mėnuo tegaudavo 18 600 markių.

Taip pat lietuviams nebuvo be kliūčių leista tvarkyti grįžimo iš Rusijos, todėl į Lietuvą galėjo įvažiuoti žmonių, su ja visai nesusijusių.

Atrodė, kad netvarka ir savivalė krašte nuolat didėjo, nors vokiečių valdžia ir buvo. Gana paminėti plintantį banditizmą ir priverčiamųjų darbų gausėjimą. Dar ir 1918m. spalio 9d. Lietuva neturėjo savo  policijos.

O kai pagaliau vokiečių kariuomenė pasitraukė iš visų per karą okupuotų kraštų, Lietuvoje ji dar liko. Atrodytų, Lietuvai tai buvo net naudinga. Iki pat paskutinio momento Lietuvai buvo kliudoma organizuoti savo kariuomenę, taigi ji neturėjo kaip gintis nuo besiveržiančių priešų. Bet lietuviai dar ir šiandien nepaliauja aimanavę dėl tada krašte likusios vokiečių kariuomenės.

Galop į Lietuvą dar įsiveržė Bermonto-Goltzo kariuomenė. Ji turėjo ginti kraštą nuo bolševikų. Bet ji pati tapo tokia baisi rykštė, kad jos nusikratyti lietuviai tegalėjo kuo skubiau sukaupę visas savo jėgas ir su ginklu rankose stoję ginti savo gyvybės, turto ir nepriklausomybės nuo Bermonto kariuomenės ir bolševikų. Ir tik tada Pasaulinį karą laimėjusios valstybės puolė ir Lietuvai į glėbį... Visai nesuprantama likimo išdaiga.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 9. VISA LIETUVIŲ TAUTA KARINĖJE ...