Šeštadienis, Rugp 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 9. VISA LIETUVIŲ TAUTA KARINĖJE ...

9. VISA LIETUVIŲ TAUTA KARINĖJE ... - 5. VOKIEČIŲ VALDŽIA – KOVOTOJA...

5. VOKIEČIŲ VALDŽIA – KOVOTOJA UŽ LENKIŠKUMĄ LIETUVOJE 

Suprantama, kad vokiečiai, peržengę sieną, iš pradžių į Lietuvą žiūrėjo kaip į Rusijos sritį. Bet jau keista, jog vokiečių kariuomenės pranešimuose Lietuvos vardas atsirado labai vėlai. Ir tikrai labai krinta į akis, kad Lenkiją ir lenkiškumą vokiečiai ilgainiui visa savo veikla ėmė vis labiau kelti.

Vien tik atsišaukimas į Vilniaus miesto, senosios Lietuvos sostinės, gyventojus, kur teigiama, kad šis miestas „visados buvęs garsiosios Lenkijos valstybės perlas“, rodo ne tik vokiečių menką istorijos išmanymą, bet ir jų požiūrį į Lenkiją.

Lenkams tuoj pat buvo leista Vilniuje formuoti karinę policiją. Tarpininkais tarp valdžios įstaigų ir gyventojų buvo parinkti beveik tik lenkai arba vokiečiai kariškiai iš Poznanės, moką lenkiškai. Tik retkarčiais pasinaudojama Prūsijos lietuvių pagalba.

Užsieny surinktos Lietuvai aukos buvo perduodamos naudotis lenkams. Dar 1916m. liepos 10d. lietuviai skundėsi visomis šitomis priemonėmis pareiškime vokiečių valdomo Vilniaus vyriausiajam burmistrui.

Nors rusų valdymo laikų gyventojų surašymas parodė, kad Vilniaus apygardoje lenkai sudaro tik nedidėlę gyventojų dalį, vokiečių okupacinės valdžios lenkų kalba buvo padaryta pagrindine.

Per 1916m. vokiečių surengtą gyventojų surašymą dirbo daugiausia lenkų kilmės vokiečių kareiviai. Užtat ir galėjo atsitikti, kad net Lietuvos Tarybos nariai dr. J.Šaulys, advokatas Martynas Yčas ir kiti buvo užrašyti kaip lenkai, tas pats buvo įrašyta ir į jų pasus. Įrašai pataisyti tik energingai užprotestavus.

Viešuose skelbimuose Lietuvoje lenkų kalba buvo antroji po vokiečių, o lietuvių – trečioje vietoje. Tik vėliau pakeista.

Tačiau Lietuvoje ir toliau viešumos bendravimui vokiečiai tebeteikė lenkų kalbą. Žemesniaisiais valdininkais daugiausia buvo skiriami lenkai, rečiau Rytprūsių lietuviai.

1916m. liepos mėnesį memorandume Rytų vyriausiajam kariuomenės vadui lietuviai skundžiasi, kad vokiečiai pa1aiką lenkiškų mokyklų steigimą. Lietuviai nežiną nė vieno atvejo, kaip ten sakoma, kad lenkams nebūtų buvę leista lietuviškose apylinkėse steigti lenkiškas mokyklas. Lietuvių dvasininkų buvo oficialiai klausiama, kodėl jie neatidarą lenkiškų mokyklų.

Tokio elgesio pagrindinė priežastis, aišku, buvo tautinių reikalų nesupratimas. Tačiau bet koks rimtesnis tyrimas pernelyg aiškiai rodo pataikavus lenkiškumui ir kenkus lietuvybei.

Todėl Lietuvoje susidarė labai savotiška, plačiai tarp žmonių pasklidusi nuomonė. Anot jos, vokiečiams užėmus Kauną ir Vilnių, valdžia atitekusi lenkams. Taigi lietuviai manė, kad vokiečiai tarnauja lenkams. O faktai, atrodo, tą patvirtino.

Juk lenkai gavo visokių laisvių. Jie galėjo imtis visokių renginių, o lietuviai turėdavo ilgai laukti leidimo. Tuoj po Lietuvos užėmimo lenkams buvo leista turėti savo laikraštį, o lietuviai tik 1917m. rudenį gavo tokį leidimą.

Lenkijoj dar 1916 metais buvo įvesta centralizuota civilinė valdžia, tuo tarpu Lietuvoje to imtasi tik 1918m. spalio mėnesį. Lenkijoje visur skambėjo lenkų kalba, o Lietuvoje lietuvių kalbos beveik niekas nepaisė.

Daugelis lietuvių buvo tiesiog priversti stoti į lenkų legionus. Tik Lietuvos Tarybos pastangomis pavyko juos išvaduoti.

Tame pačiame 1917 metų birželio 17d. pareiškime Vokietijos reichskancleriui buvo nurodyta, jog karinė valdžia iš Lietuvos išvežanti daug daugiau maisto produktų negu iš Kuršo ir Lenkijos.

Įsidėmėtina tame rašte ir labai įžvalgi pastaba, kad sulenkinta Lietuva vokiečiams nebūsianti naudinga, kad Lietuvos valstybė turinti būti kuriama remiantis tik lietuviškuoju elementu. Tuo laiku vokiečiai šito nesuprato.

Tame rašte taip pat skųstasi, kad lenkams leidžiama Lietuvoje prieš Lietuvą kiršinti. O dar 1918m. rugpjūčio 17d. raštu Lietuvos valstybės taryba praneša Vokietijos reichskancleriui, kad Lietuvos valdymui nepasitelkiama lietuvių.

Vokiečių įstaigoms tikriausiai lenkai įteigė, kad lietuviams trūksta inteligentijos.

Toliau Lietuvos Taryba nurodė, kad iš pastaraisiais metais Lenkijoj gautų pajamų Vokietija Lenkijai išmokėjusi 38 milijonus, Austrijai 12 milijonų, o tuo tarpu lietuviams iš pajamų, gautų Lietuvoje, beveik nieko neskirta. Savo reikalams jie turėję naudoti privačias lėšas.

Net 1918 metų pabaigoje, kai lenkų agentų veikla Lietuvoje ypač suaktyvėjo, vokiečių valdžia beveik nieko nedarė tai veiklai sukliudyti. Buvo leista platinti lapelius, kuriuose reikalauta Lietuvos sujungimo su Lenkija. Tačiau lietuvių spaudai iki 1918m. rudens buvo draudžiama vartoti posakius „nepriklausoma Lietuva“, „Vilnius – Lietuvos sostinė“ ir panašiai. To paprasčiausiai neleido vokiečių cenzūra.

Vis tai buvo vokiečių požiūrio į Lenkiją ir Lietuvą natūrali pasekmė. Viskas buvo daroma Lenkijos valstybei atkurti ir beveik nieko – Lietuvai.

Bene 1916m. lapkričio 5d. įsaku jau buvo išspręstas Lenkijos atkūrimo klausimas, o tuo tarpu gerokai anksčiau okupuota Lietuva dar ilgai turėjo labai sunkiai kovoti dėl savo politinės nepriklausomybės.

Vos tik paskelbus Lenkijos karalystę, lenkai Lietuvoje ėmė rūpintis prijungti Lietuvą prie Lenkijos valstybės.

1917m. gegužės 25d. šiuo tikslu lenkai net įteikė Vokietijos reichskancleriui pareiškimą. Prieštaraujantį raštą lietuviai pasiuntė 1917m. liepos 10d. Tačiau Vokietijos vyriausybės nuomonė šiuo klausimu dar ilgai buvo neaiški. Ir kai 1917m. gruodžio 10 d. Vokietijos vyriausybė pasiūlė Lietuvos valstybės atkūrimo formuluotę, tai Vilnius kol kas nebuvo aiškiai paminėtas ir kaip naujosios Lietuvos sostinė.

Lenkijoje buvo leista sudaryti valstybės tarybą tuoj pat paskelbus Lenkijos karalystę. O Lietuvoje Valstybės Taryba susikūrė tik praėjus keliems mėnesiams nuo Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo. Bet ir tada jos veikla buvo beveik uždrausta, kaip matyti ir iš 1918m. liepos 21d. laikraščio „Norddeutsche Allgemeine Zeitung“ pranešimo.

Rytų Vyriausiosios karinės vadovybės spaudos IV skyrius pareikalavo, kad lietuvių laikraštis, „Lietuvos aidas“, tą straipsnį iš „Norddeutsche Allgemeine Zeitung“ persispausdintų nieko nepridurdamas. Ir kai lietuviško laikraščio redaktorius, Lietuvos Valstybės Tarybos prezidentas A.Smetona, atsisakė, jo laikraštis ilgesniam laikui buvo uždraustas.

Paskui, 1918m. liepos 24d., Lietuvos Taryba net gavo Generalinio štabo viršininko generolo Hoffmanno raštą, kuriuo jai draudžiama vadintis Valstybės Taryba.

O tuo tarpu lenkai 1918m. gegužės 3d. Šv.Jono bažnyčioje Vilniuje nekliudomi jau giedojo: „Leisk išsipildyti mūsų švenčiausiai svajonei! Suvienyk Vilnių su Varšuva“.

Spalio 8 d. Lietuvos Tarybos prezidentas norom nenorom turėjo pranešti Vokietijos reichskancleriui, kad okupacinės įstaigos Lietuvoje derasi su Lenkija dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto atskyrimo.

Tik 1918m. spalio 21d. „Norddeutsche Allgemeine Zeitung“ paskelbė, kad Lietuvoje karinė valdžia pakeičiama į civilinę . Bet lietuviai iš to beveik nieko negavo.

Spalio 23d. Lietuvos Valstybės Taryba turėjo skųstis, kad okupacinės įstaigos pakenčia lenkų legionų Vilniuje organizavimą, kad vokiečių karininkai broliaujasi su lenkų legionieriais. Tuo tarpu Tarybai ligi tol vis nebuvo leidžiama sukurti lietuvių milicijos. O lenkų kariuomenės organizatoriai galėjo net iš Varšuvos į Vilnių atvykti.

Įvykiai toliau klostėsi taip, kad Lietuvos sostinė faktiškai buvo atiduota Lenkijai. 1919m. sausyje 10-osios armijos kareivių taryba išleido įsakymą, kuriuo tai pranešama.

Pagal AOK (von Falkenhayno) pranešimą, reikėjo ruoštis (!) pasitraukti iš Vilniaus 1919m. sausio 5d. Tačiau iš tikrųjų vokiečių kariuomenė pasitraukė iš miesto jau sausio 4d. 2 val. nakties. Taigi miestas paliktas jau sausio 3d.

Lozanoj leidžiamame šveicarų laikrašty Lenkų agentūra pranešė, kad Lietuvos sostinę lenkai užėmė sausio 2d. Beje, lenkai dar nuo 1918m. gruodžio antros pusės Vilniuje jautėsi kaip šio miesto šeimininkai ir atitinkamai elgėsi.

Kareivių tarybos įsakymo p.8 teigiama, jog „AOK 10 pavaldi Rytų vyriausioji karo vadovybė „padariusi viską, kas įmanoma žmogaus jėgoms“, kad „Wilną“ lenkams į rankas įduotų“; p.16, kaip ypač pasižymėję, minimi generolas feldmaršalas princas Leopoldas Bavaras ir generalinio štabo viršininkas generolas Hoffmannas. Dažniau nurodoma ir generolą von Falkenhayną taip pat prisidėjus prie Vilniaus perdavimo Lenkijai.

Tačiau vėliau lenkai turėjo Vilnių perleisti rusų bolševikams. O tada galėjo miestą užimti lietuviai. 1920m. spalio 8d. Suvalkų sutartimi Lenkija pripažino Lietuvos teises į Vilnių. Bet jau spalio 9d. lenkai vėl užgrobė beginklį miestą. Sukurti lietuvių kariuomenę vokiečiai juk trukdė iki pat galo.

Taip jie ištisai tarnavo lenkams. Matyt, tikėjosi sau naudos. Kartus patyrimas galbūt dar ir šiandien jų nepamokė, kad tik teisingi darbai atneša didžiausią naudą. Galiausiai dar įsikišo ir didžiosios Vakarų Europos valstybės ir priskyrė Vilnių su trečdaliu senosios Lietuvos Lenkijai.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 9. VISA LIETUVIŲ TAUTA KARINĖJE ...