Šeštadienis, Rugp 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 9. VISA LIETUVIŲ TAUTA KARINĖJE ...

9. VISA LIETUVIŲ TAUTA KARINĖJE ... - 6. VOKIEČIŲ VALDŽIOS LAIKYSENOS...

6. VOKIEČIŲ VALDŽIOS LAIKYSENOS LIETUVIŲ TAUTOS ATŽVILGIU NULEMTUMAS 

Labai patrauklu tuos ką tik čia paminėtus faktus stebėti siejant su daugeliu kitų dalykų. Jau daugiau nei 700 metų praėję nuo tada, kai vokiečiai susidūrė su lietuvių tauta. Tada ši tauta turėjo savo valstybę, nors čia stiprėjančią, čia vėl smunkančią. Bet tauta pati vargu ar buvo tokia gausi kaip šiandien.

Visos Vakarų Europos riterija atsekė vokiečiams iš paskos nukariauti lietuvių. Tačiau galiausiai sudužo Vokiečių ordino riterių galybė, jis net tapo priklausomas nuo Lenkijos.

Labai keista! Lenkai Ordiną atsikvietė. Beje, Ordinas labai pasitarnavo ir lenkams. Net ir sužlugęs Ordinas vis skatino lenkus stoti prieš Lietuvą. Kaip tik dėl Ordino karų prieš Lietuvą ir jis pats pateko Lenkijos valdžion.

Tai buvo prieš 500 metų. Dabar vokiečiai vėl ėmė grėsti lietuvių tautos egzistavimui. Tačiau dabar vokiečių valstybė atrodė visai kitaip negu anais laikais: tai buvo vidujai sutvirtėjusi aukšto lygio pasaulinė galybė.

Tačiau prieš lietuvius ji stojo taip pat, kaip ir anais laikais. Tik pastarojo puolimo buvo iš esmės visai kita priežastis. Žiūrint išoriškai, jį paskatino nuolat stiprėja Europos didžiųjų valstybių prieštaravimai.

Tačiau lietuvybės naikinimo reikšmė iš esmės buvo ta pati kaip ir prieš šimtmečius: remti lenkiškumą, ketinant išplėsti vokiškumo galybę.

Iš tikrųjų ši kova prieš lietuvybę reiškė vokiečių tautai didžiausią pažeminimą, kokį kada nors pati sau buvo padariusi. Vokiečių kariuomenė šiuo kartu tikrai nebuvo lenkų atkviesta. Ji savanoriškai stojo tarnauti Lenkijai, pati nusprendė jai talkinti.

Ką apie tai galvojo aukštieji vokiečių kariškiai, sunku įsivaizduoti. Greičiausiai jie tikėjo šitaip pasieksią savų tikslų. Matyt, niekas iš jų nesvarstė, kaip vėliau gali elgtis lenkai ir kad jie turės elgtis visiškai kaip vokiečiai. Matyt, svaiginami siekimo valdyti, jie stokojo tam sugebėjimo.

Tačiau būtų reikėję prisiminti seną išmintingą posakį. Jeigu būna ne visai aišku, ką duos tavo darbas, tai turi elgtis tik teisingai aukščiausia prasme. Tai apsaugo nuo pralaimėjimų ir gėdos.

Tačiau net ir tada, kai vokiečių galybė jau buvo besubyranti, jie nepersigalvojo teisingiau elgtis su Lietuva. Savo galios suvokimas, atrodo, dažniausiai sunaikina teisingumo jausmą. O tikroji etika ir yra blaivus protas, skatinąs teisingus poelgius.

Tada vokiečiai būtų geriau pažinę lietuvių būdą ir tiksliau įvertinę, palygindami su lenkų. Juk istorijoje lietuviai labai dažnai yra parodę etinį pranašumą, saikingumą ir patikimumą. Aišku, ne tada, kai patiria apgavystę, klastą ir prievartą...

Taigi turėjo įvykti tai, kas įvyko. Vokietija, pasiekusi galybės viršūnę, palaiko lenkus, kad paskui dėl jų rytuose prarastų didžiąją savo jėgos dalį. Ir dar kai kam nepaaiškėjo, kas atsitiko. Dar beveik daugiau negu dėl tų dalykų aimanuojama dėl mažos, anksčiau visai apleistos srities, atitekusios Lietuvai.

Likimas iš tikrųjų keistas dalykas. Tai dar aiškiau parodo ir žvilgsnis į Lietuvą. Kaip tik tada, kai ji buvo visiškai sutrypta, kai lietuvių tauta labiau negu bet kuri kita buvo vokiečių valdžios engiama, kaip tik tada ši ir sukiužo.

Tik kad vėl, kaip ir prieš šimtmečius, Vakarų Europos valstybės perėmė Vokietijos požiūrį į lietuvybę!

Nors ir išblėso vokiečių galybė, Prancūzija, Anglija ir jų sąjungininkės darė ką galėdamos Lietuvai susilpninti.

Lietuvai teliko pasitikėti vien savo tautos jėgomis. Tačiau tai išėjo į gera. Taip lietuviai išmoko pasikliauti savo jėgomis, kurios iš pradžių buvo vien tik dvasinės, bet kurias jie vis labiau įsisąmonino.

Taigi šitaip lietuviai atsistojo su savo nepriklausoma valstybe greta kitų.

Tačiau jos padėtis buvo nepaprastai sunki. Per Lietuvą praūžė karas. Ji buvo baisiai nuniokota. Paskutinį savo gerą buvo priversta atiduoti Vokietijai. Bet taikos sutartyje Lietuvai nebuvo numatyta jokių žalos atlyginimų. Atsigauti turėjo pasikliaudama tik savo jėgomis.

Ir šį uždavinį ji atliko kuo sėkmingiausiai. Siaučiant pasaulinei krizei, tik keturiolikai metų praėjus po Pasaulinio karo, ji ūkiškai laikosi puikiausiai. Visose kultūros srityse ji per šiuos 14 metų beveik prisivijo gerokai ją pranokusias kitas tautas, kurios šimtmečiais buvusios laisvos. Ir šitaip įrodė, kaip susimenkina tie vokiečiai, kurie ir toliau reiškia panieką lietuvių tautai.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 9. VISA LIETUVIŲ TAUTA KARINĖJE ...