Pirmadienis, Gruo 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 9. VISA LIETUVIŲ TAUTA KARINĖJE ...

9. VISA LIETUVIŲ TAUTA KARINĖJE ... - 7. DAR KARTĄ RELIGIJA, KAIP IR PAČIOJE...

7. DAR KARTĄ RELIGIJA, KAIP IR PAČIOJE PRADŽIOJE 

Vokiečių tautos santykiai su lietuviais ir po karo iš esmės nepasikeitė. Vokiečių laikraščiai vis teberašo apie Lietuvą su į akis krintančiu priešiškumu. Kartais pavartojami ir visai neįtikėtini posakiai. Padėtis Klaipėdos krašte duoda tam dingstį. Kai kurie vokiečiai tiesiog negali pakęsti, kad vietos lietuviai laikosi ir nori ugdyti savo kalbą ir tautiškumą. O tai labai reikšminga.

Šitaip ir toliau tebepuoselėjamas vokiečių priešiškumas pagaliau prasiveržė tokioje srityje, kur, atrodo, mažiausiai būtų derėję. Lietuvoje yra ir bažnytinių evangelikų bendruomenių. Jas sudaro tiek lietuviai, tiek ir vokiečiai. Ir čia tuoj po karo pradėta veikla, kuri labai greit pasireiškė puolimu prieš lietuvybę.

Iš Vokietijos ir Latvijos atvykę vokiečiai, tarp jų ir dvasininkai, pridėjo jėgų šiam puolimui. Nenoromis prisimeni skverbimąsi iš tų pačių šalių prieš šitiek šimtmečių. O vokiečių laikraščiai Klaipėdoje ir Vokietijoje rašė apie tai šiurkščiausiai užsipuldami Lietuvą.

Yra pasirodę ir atskirų publikacijų apie įvykius tose bendruomenėse. Tepaminėsime porą. Vokietis A.Ballerstedtas iš Karaliaučiaus parašė knygą „Evangelikų bažnyčios Lietuvoje kova dėl savo laisvės“ (Leipcigas, 1928), o lietuvis dr. Gaigalaitis – „Evangelikų liuteronų bažnyčia Lietuvoje, jos vargai ir kovos 1925 – 1929m. laikotarpiu“ (Klaipėda, 1929).

Jau vien pavadinimai verti dėmesio. Atrodytų, kad vokiečių-ietuvių prieštaravimai, kaip ir prieš 700 metų, vėl iškyla religijos srityje. O iš tikrųjų reikėtų kalbėti apie siekimo valdyti padarinius.

Iš kurios pusės puldinėjimai prasideda, turėjo parodyti tie praėję 700 metų. Tačiau berlynietis profesorius A.Deissmannas, parašęs A. Ballerstedto knygai pratarmę, atrodo, nėra to pastebėjęs. Jo samprotavimuose nerasi nė menkiausios užuominos, kad, girdi, gal ir vokiečiai galėjo būti bent kiek kalti.

Matyt, toks jau likimas. Vokiečiai vis dar nesupranta, ką gi pagaliau atskleidžia vokiečių elgesys su lietuviais.

Kiekviena tauta, ypač didelė, turi savo misiją. Toji misija gali būti tik tarnavimas žmonijai. O tai neįmanoma slopinant ir naikinant mažesnės tautos savitumus. Ji turėtų būti tik žmoniškumo ugdymas, kad ir kokiu būdu tai pasireikštų.

Kai to nesuprantama, ištinka skaudi lemtis. Tobulėjant žmonių gyvenimui visados imama labiau vertinti gyvybė ir jos reiškimosi pavidalai, ypač – žmogaus pakopoje. To nepaisymas meta iššūkį likimui. Dabar, kai toms bendruomenėms vadovauja lietuviai, ten jau viešpatauja taika. Ir į tai nereikėtų žiūrėti kaip į gryną atsitiktinumą.

Vokiečių ir lietuvių santykius neabejotinai veikia aukščiausios kūrybinės jėgos. Per šimtmečius jos vedė šias abi tautas. Ir jos veiksmingiausios tada, kai nuoširdžiai joms atsiduodama ir paklūstama.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 9. VISA LIETUVIŲ TAUTA KARINĖJE ...