Sekmadienis, Rugs 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 9. VISA LIETUVIŲ TAUTA KARINĖJE ...

9. VISA LIETUVIŲ TAUTA KARINĖJE ... - 2. VOKIEČIAI VALDO LIETUVĄ KAIP...

2. VOKIEČIAI VALDO LIETUVĄ KAIP RUSIJOS SRITĮ 

Prasidėjus susidūrimams, 1914m. rugpjūčio 2d. vokiečių kariuomenė pirmiausia bandė tik apginti Rytprūsių sienas. Bet rusai netrukus prasiveržė taip toli, kad maždaug per tris savaites užėmė didžiąją Rytprūsių dalį.

Vokiečių pergalės pietuose, Mozūrijoje, privertė rusus trauktis. Ir rugsėjo vidury vokiečių pulkai jau stovėjo Suvalkuose, Marijampolėje, Kybartuose, Jurbarke ir Tauragėje. Vokiečiai okupavo platų žemės ruožą palei Rytprūsių sieną.

Bet greitai rusai vėl ėmė pulti, net perėjo sieną ir savo ruožtu užėmė ilgą žemės ruožą Rytprūsiuose. Padėtis ligi pat 1915 metų vasario vidurio liko iš esmės nepasikeitusi. Tada vokiečių kariuomenė vėl pradėjo po truputį stumtis į priekį. Tačiau šiaurėje kovo 18 d. rusai priėjo net ligi Klaipėdos, užėmė miestą ir išlaikė ligi kovo 22 d. Tada jie buvo galutinai atmušti, ir vokiečiai vėl galėjo įsitvirtinti pasienio ruože.

Balandžio 30d. vokiečiai pasistūmėjo toli į šiaurės Lietuvą, iki pat Radviliškio –Mažeikių (Daugpilio – Liepojos) geležinkelio. Ligi gegužės vidurio vokiečiai jau buvo užėmę beveik visą šiaurės Lietuvą (Žemaitiją) – toli į rytus nuo Ventos ir Dubysos. Nors kurį laiką kariuomenių pozicijos kaitaliojasi, bet baigiantis liepai vokiečiams vis dėlto pavyksta užimti vakarinę Latviją iki pat Rygos, o Lietuvoje prasiveržti net už Nevėžio.

Paskui, rugpjūčio 18d., buvo paimtas ir Kaunas. Taigi pasiektas Nemuno vidurupis, o žemupy Nemunas kai kur ir peržengtas. Rugpjūčio 27d. vokiečių kariuomenė užėmė panemunėj esančius Alytaus įtvirtinimus, o rugsėjo 4d. ir Gardiną.

Latvijoj vokiečių kariuomenė pasiekė Dauguvą. Rugsėjo 18d. vokiečiai užėmė senąją Lietuvos sostinę Vilnių. Dabar vokiečių kariuomenė veržėsi toliau į rytus ir į pietus Nemuno aukštupiu iki pat Vileikos, Lydos ir Naugarduko. Šitaip 1915 metų rugsėjo pabaigoje jau visą Lietuvą buvo užėmusi vokiečių kariuomenė.

Rugsėjo 14d. kariuomenės pranešimuose pirmą kartą paminėta, kad vokiečių karo pajėgos kaunasi Lietuvoje. Kad ji įsitvirtino Žemaitijoje, jau buvo pranešta rugpjūčio 5 dieną. Ten taip pasakyta: „Kurše ir Samogitijoj (Žemaitijoj) mūsų kavalerija mušė rusų raitelius prie Gineišių (?), Biržų (Birshi) ir Anykščių (Onikschty).

O vietovardžių, kaip ir anksčiau, vartojama suslavinta forma, ne lietuviška, ne suvokietinta ir ne pagal vietos žmonių tarimą. Ir vis dėlto gyventojai, išskyrus nedaugelį kitakilmių, tas vietas vadino tik lietuviškais vardais.

Vos užėmę didesnę Žemaitijos dalį, vokiečiai pradėjo joje steigti valdžios įstaigas. Joms vadovauti 1918m. rugpjūčio 18 d. pavesta kunigaikščiui Josefui Ysenburgui. Iš pradžių jis įsikūrė Tilžėje, vėliau persikėlė į Kauną.

Krašto padalijimas į apskritis ir visas krašto administravimas, atrodo, iš pradžių turėjo tik vieną tikslą – okupuotasis kraštas turėjo padėti vokiečiams nešti karo naštą. Taigi krašto gyventojai buvo priversti kiek įmanoma daugiau, dažnai net paskutinį kąsnį, atiduoti, kad pramistų vokiečių tauta. Ir vargšė lietuvių tauta patyrė visą karo žiaurumą.

Visi žemės ūkio produktai turėjo būti atiduoti, ir lietuviams dažniausiai likdavo tik būtiniausias kiekis šiaip taip palaikyti gyvybę. Iš kiekvienos apskrities būdavo išvežama stebėtinai daug grūdų, pieno, sviesto, sūrių, mėsos, dešrų, taip pat kiaušinių, gyvų paukščių, mėsinių gyvulių. Atlyginama labai menkai arba ir visai nieko nemokama.

Tačiau lietuviai paprastai nerodė vokiečiams neapykantos. Galima būdavo išgirsti pasakant, kad vokiečiai kitaip ir negalį, nes jie patys badaują. Tačiau kai Lietuvos valstiečiui iš tvarto išvesdavo paskutinę karvę, vargu ar jis galėjo jausti vokiečiams ką kita, o ne neapykantą.

Ypač skaudu buvo lietuviams matyti, kaip kertami jų miškai. Juo labiau kad karo reikalams tai buvo daroma be jokios atodairos. Dar ir šiandien gedulingai plyti ištisi kelmynų plotai. Ir lietuviai žiūri liūdnai į juos, nors per daug ir nesiskundžia.

Tilžės laikraščio „Tilsiter Allgemeine Zeitung“ redaktorius 1932m. vasario 16d., minėdamas tuos likusius kelmus, prikišo lietuviams tingumą.

Visai kitoniškai vokiečiai žiūrėjo į lietuvius. Iš pat pradžių lietuviai jiems žadino nepasitikėjimą, įtarumą. Lietuviai visą laiką atrodė jiems tik kaip priešas rusas. Ir dėl to būriai lietuvių per Tilžę ir Eitkūnus buvo vežami Vokietijon į koncentracijos lagerius ar darbams.

Ir niekas negalėjo jais pasirūpinti. Niekaip nebuvo įmanoma jų kaip nors paremti. Visai ką kita patyrė lietuviai ir vokiečiai, kuriuos rusai trėmė iš mūsų tėviškės į savo krašto gilumą. Lietuviai tuoj steigė Vilniuje ir kituose persiuntimo punktuose komitetus ir kaip išmanydami padėjo belaisviams. Ir rusai leido.

O vokiečių suimtieji lietuviai buvo varomi Vokietijon, ir jų labui nieko daugiau neteko, kaip užuojautos žvilgsniai. Menkiausias bandymas padėti tuoj pat keldavo įtarimą. Kartojosi tai, kas jau vyko daugiau nei prieš 500 metų: vokiečių karinė jėga vėl varė didelius lietuvių būrius iš jų tėvynės į Vakarus.

Bet imantis visų šitų priemonių apie lietuvių pavergimą nebuvo nė galvojama: karinė vokiečių valdžia juos laikė rusų tautos dalimi... Tik palengva pradėta lietuvius skirti nuo rusų.

Tuo tarpu vokiečių valdžia Lietuvą vis labiau engė. Pradėta dar žiauriau išnaudoti gyventojus rekvizicijomis ir priverstiniais darbais. Lietuviai tada pradėjo rašyti į vokiečių įstaigas prašymus. Pirmasis įteiktas dar 1916 metų liepos mėnesį. Paskui jį sekė kiti. 1917m. spalio 20 d. memorandume buvo ypač karčių skundų. Lietuvių net priekaištauta dėl žiauraus elgesio. Tačiau negirdėta, kad būtų pasisekę ką laimėti.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 9. VISA LIETUVIŲ TAUTA KARINĖJE ...