9. VISA LIETUVIŲ TAUTA KARINĖJE ...

IX. VISA LIETUVIŲ TAUTA KARINĖJE VOKIEČIŲ VALDŽIOJE

(kaip prieš 550 metų)

1. DIDYSIS ISTORINIS ĮVYKIS

1914–1918 metų karas buvo baisus įvykis žmonijos istorijoje. Todėl jis ir vadinamas Pasauliniu karu. Kaip žinoma, šitame kare Vokietiją, kurios pusėje kariavo dar Austrija-Vengrija, Bulgarija ir Turkija, nugalėjo dauguma Vakarų ir Pietų Europos valstybių, Rusija, Kinija, Japonija ir pagaliau net Šiaurės Amerika.

Labai jau dažnai nagrinėta, kaip kilo tokio didelio masto karas. Bet vargu ar kas yra atskleidęs svarbiausias priežastis. Vienas vokiečių mokslininkas sako: „Karai kyla tada, kai tautos įsigeidžia kariauti“. Tai, atrodo, iš tiesų atitinka tikrovę. Tik lieka neaišku, kaip tas įgeidis kyla. Tai tikriausiai psichinė būsena. Ir priežastys jai atsirasti, matyt, esmingesnės. Ji negali rastis dėl visai išorinių priežasčių, taip pat ir dėl įsisenėjusių nuostatų. Žmones turėjo persmelkti ypatingos jėgos, nustelbusios bet kokius svarstymus ir visoms tautoms sukeliančios ryžtą kariauti.

Tos jėgos įsivaizduotinos kaip visa apimančios kosmožemiškos jėgos, jas galima numatyti pagal kosminį ritmą. Dėl to Rudolfas Mewes galėjo savo 1897m. išleistos knygelės „Karo ir dvasingieji periodai tautų gyvenime ir būsimo pasaulinio karo pranašystė“ p.56 parašyti: „Jų (tikslių tyrimų) duomenimis mes turime... 1904-1932 metų laikotarpiu laukti pasaulinio karo, kuris bus didesnio masto negu 1848-1876 ir 1798-1826 metų karai. Šios Europos tautų kovos, prie kurių prisidės ir Azijos mongoliškoji rasė, didžiausią įtampą pasieks tarp 1910 ir 1920 metų“.

Taigi karas, kaip tautų susierzinimo padarinys, yra kosmiškai nulemtas. Todėl jame turėtų glūdėti kokia nors gilesnė būties prasmės išraiška. Tada būtų įmanomas visiškai kitoks šių siaubingų, nežmoniškų veiksmų vertinimas. Ir tada užuot vaikiškai klausus „kas kaltas dėl karo?“, reikėtų kitaip klausti: „Kaip galėjo atsitikti, kad jis kilo?“

Mums be galo reikšmingas dalykas yra tai, kad Vokietija ir R u si j a mūsų tėvynėje ir visoje Lietuvoje, kiekviena savo ruožtu, naikino gyvąsias jėgas, kad tūkstančiai lietuvių kovojo ir žuvo tiek vienoje, tiek kitoje pusėje.

Pirmoji pasekmė buvo Rusijos žlugimas. Į aukštesnį vokiečių intelektą ir bendrą kultūrinį turinį atsitrenkė brutali rusų galybė. Dar ir šiandien ji blaškosi plačiose bolševikinės Rusijos erdvėse.

Vokiečių kariuomenė palengva užplūdo didelę Rusijos valdomos teritorijos dalį. Ir nė neabejojo, kad įsitvirtino priešo žemėje, tuo tarpu ji buvo užėmusi senąją Lietuvą ir galiausiai per ją veržėsi toliau į rytus. Ji įstengė rusų valdžią išstumti iš Lietuvos ir užimti jos vietą.

Bet tai net aukštieji vokiečių kariškiai vargu ar suvokė. Greičiau manyta, kad tai lenkiškas kraštas. O vokiečių karininkas grafas Pfeilis, įžengęs į Vilnių, senąją Lietuvos s o s t i n ę , ir išleidęs atsišaukimą į gyventojus, nė žodžiu nepaminėjo Lietuvos. Senoji Lietuvos sostinė jam buvo „lenkų miestas“, „visados buvęs garsios Lenkų valstybės perlas“.

Taigi vokiečiai nė kiek nenujautė, kas atsitiko. Taip, buvo mandagiai nusilenkta lenkiškumui. Jam padaryta paslauga. O vokiečiams išsipildė svajonė, maždaug prieš 550 metų buvusi it karščiuojančio kliedesys... Juk vi s a Lietuva atsidūrė vokiečių valdžioje.

Ta pati Lietuva dabar bejėgė gulėjo jiems po kojų. Visą pajėgią priešintis Lietuvos vyriją rusų valdžia buvo išplėšusi iš krašto. Beveik vien moterys, vaikai ir seneliai, ir tik labai nedaug suaugusių vyrų dabar tesudarė lietuvių tautą.

Šie nė nemanė ginti savo tėvynės. Lietuvių nors ir tarnavo Rusijos kariuomenėje, bet jie turėjo kovoti už rusų įsitvirtinimą pasaulyje. Lietuvių tauta žiūrėjo į vokiečių valdžią kaip jai siųstą likimo. Nebuvo ji nei pavergta, nei išvaduota. Jai tik pasikeitė valdžia. Rusų valdžios banga nuplaukė, vokiečių atplaukė.

Šiai atiteko tai, ko buvo siekusi daugelį šimtmečių, vis atremiama ištvermingos, didvyriškos lietuvių gynybos. Atrodo, taip nulemta likimo. Vokiečių valdžia, greičiausiai nė pati to neįsisąmonindama, pasiekė šimtmečius siektą tikslą.


2. VOKIEČIAI VALDO LIETUVĄ KAIP RUSIJOS SRITĮ 

Prasidėjus susidūrimams, 1914m. rugpjūčio 2d. vokiečių kariuomenė pirmiausia bandė tik apginti Rytprūsių sienas. Bet rusai netrukus prasiveržė taip toli, kad maždaug per tris savaites užėmė didžiąją Rytprūsių dalį.

Vokiečių pergalės pietuose, Mozūrijoje, privertė rusus trauktis. Ir rugsėjo vidury vokiečių pulkai jau stovėjo Suvalkuose, Marijampolėje, Kybartuose, Jurbarke ir Tauragėje. Vokiečiai okupavo platų žemės ruožą palei Rytprūsių sieną.

Bet greitai rusai vėl ėmė pulti, net perėjo sieną ir savo ruožtu užėmė ilgą žemės ruožą Rytprūsiuose. Padėtis ligi pat 1915 metų vasario vidurio liko iš esmės nepasikeitusi. Tada vokiečių kariuomenė vėl pradėjo po truputį stumtis į priekį. Tačiau šiaurėje kovo 18 d. rusai priėjo net ligi Klaipėdos, užėmė miestą ir išlaikė ligi kovo 22 d. Tada jie buvo galutinai atmušti, ir vokiečiai vėl galėjo įsitvirtinti pasienio ruože.

Balandžio 30d. vokiečiai pasistūmėjo toli į šiaurės Lietuvą, iki pat Radviliškio –Mažeikių (Daugpilio – Liepojos) geležinkelio. Ligi gegužės vidurio vokiečiai jau buvo užėmę beveik visą šiaurės Lietuvą (Žemaitiją) – toli į rytus nuo Ventos ir Dubysos. Nors kurį laiką kariuomenių pozicijos kaitaliojasi, bet baigiantis liepai vokiečiams vis dėlto pavyksta užimti vakarinę Latviją iki pat Rygos, o Lietuvoje prasiveržti net už Nevėžio.

Paskui, rugpjūčio 18d., buvo paimtas ir Kaunas. Taigi pasiektas Nemuno vidurupis, o žemupy Nemunas kai kur ir peržengtas. Rugpjūčio 27d. vokiečių kariuomenė užėmė panemunėj esančius Alytaus įtvirtinimus, o rugsėjo 4d. ir Gardiną.

Latvijoj vokiečių kariuomenė pasiekė Dauguvą. Rugsėjo 18d. vokiečiai užėmė senąją Lietuvos sostinę Vilnių. Dabar vokiečių kariuomenė veržėsi toliau į rytus ir į pietus Nemuno aukštupiu iki pat Vileikos, Lydos ir Naugarduko. Šitaip 1915 metų rugsėjo pabaigoje jau visą Lietuvą buvo užėmusi vokiečių kariuomenė.

Rugsėjo 14d. kariuomenės pranešimuose pirmą kartą paminėta, kad vokiečių karo pajėgos kaunasi Lietuvoje. Kad ji įsitvirtino Žemaitijoje, jau buvo pranešta rugpjūčio 5 dieną. Ten taip pasakyta: „Kurše ir Samogitijoj (Žemaitijoj) mūsų kavalerija mušė rusų raitelius prie Gineišių (?), Biržų (Birshi) ir Anykščių (Onikschty).

O vietovardžių, kaip ir anksčiau, vartojama suslavinta forma, ne lietuviška, ne suvokietinta ir ne pagal vietos žmonių tarimą. Ir vis dėlto gyventojai, išskyrus nedaugelį kitakilmių, tas vietas vadino tik lietuviškais vardais.

Vos užėmę didesnę Žemaitijos dalį, vokiečiai pradėjo joje steigti valdžios įstaigas. Joms vadovauti 1918m. rugpjūčio 18 d. pavesta kunigaikščiui Josefui Ysenburgui. Iš pradžių jis įsikūrė Tilžėje, vėliau persikėlė į Kauną.

Krašto padalijimas į apskritis ir visas krašto administravimas, atrodo, iš pradžių turėjo tik vieną tikslą – okupuotasis kraštas turėjo padėti vokiečiams nešti karo naštą. Taigi krašto gyventojai buvo priversti kiek įmanoma daugiau, dažnai net paskutinį kąsnį, atiduoti, kad pramistų vokiečių tauta. Ir vargšė lietuvių tauta patyrė visą karo žiaurumą.

Visi žemės ūkio produktai turėjo būti atiduoti, ir lietuviams dažniausiai likdavo tik būtiniausias kiekis šiaip taip palaikyti gyvybę. Iš kiekvienos apskrities būdavo išvežama stebėtinai daug grūdų, pieno, sviesto, sūrių, mėsos, dešrų, taip pat kiaušinių, gyvų paukščių, mėsinių gyvulių. Atlyginama labai menkai arba ir visai nieko nemokama.

Tačiau lietuviai paprastai nerodė vokiečiams neapykantos. Galima būdavo išgirsti pasakant, kad vokiečiai kitaip ir negalį, nes jie patys badaują. Tačiau kai Lietuvos valstiečiui iš tvarto išvesdavo paskutinę karvę, vargu ar jis galėjo jausti vokiečiams ką kita, o ne neapykantą.

Ypač skaudu buvo lietuviams matyti, kaip kertami jų miškai. Juo labiau kad karo reikalams tai buvo daroma be jokios atodairos. Dar ir šiandien gedulingai plyti ištisi kelmynų plotai. Ir lietuviai žiūri liūdnai į juos, nors per daug ir nesiskundžia.

Tilžės laikraščio „Tilsiter Allgemeine Zeitung“ redaktorius 1932m. vasario 16d., minėdamas tuos likusius kelmus, prikišo lietuviams tingumą.

Visai kitoniškai vokiečiai žiūrėjo į lietuvius. Iš pat pradžių lietuviai jiems žadino nepasitikėjimą, įtarumą. Lietuviai visą laiką atrodė jiems tik kaip priešas rusas. Ir dėl to būriai lietuvių per Tilžę ir Eitkūnus buvo vežami Vokietijon į koncentracijos lagerius ar darbams.

Ir niekas negalėjo jais pasirūpinti. Niekaip nebuvo įmanoma jų kaip nors paremti. Visai ką kita patyrė lietuviai ir vokiečiai, kuriuos rusai trėmė iš mūsų tėviškės į savo krašto gilumą. Lietuviai tuoj steigė Vilniuje ir kituose persiuntimo punktuose komitetus ir kaip išmanydami padėjo belaisviams. Ir rusai leido.

O vokiečių suimtieji lietuviai buvo varomi Vokietijon, ir jų labui nieko daugiau neteko, kaip užuojautos žvilgsniai. Menkiausias bandymas padėti tuoj pat keldavo įtarimą. Kartojosi tai, kas jau vyko daugiau nei prieš 500 metų: vokiečių karinė jėga vėl varė didelius lietuvių būrius iš jų tėvynės į Vakarus.

Bet imantis visų šitų priemonių apie lietuvių pavergimą nebuvo nė galvojama: karinė vokiečių valdžia juos laikė rusų tautos dalimi... Tik palengva pradėta lietuvius skirti nuo rusų.

Tuo tarpu vokiečių valdžia Lietuvą vis labiau engė. Pradėta dar žiauriau išnaudoti gyventojus rekvizicijomis ir priverstiniais darbais. Lietuviai tada pradėjo rašyti į vokiečių įstaigas prašymus. Pirmasis įteiktas dar 1916 metų liepos mėnesį. Paskui jį sekė kiti. 1917m. spalio 20 d. memorandume buvo ypač karčių skundų. Lietuvių net priekaištauta dėl žiauraus elgesio. Tačiau negirdėta, kad būtų pasisekę ką laimėti.


3. VOKIEČIŲ VALDŽIA PRIEŠ LIETUVIŲ TAUTIŠKUMĄ 

Juo labiau rusų valdžia Lietuvoje nyko, juo aiškesni vokiečiams ėmė darytis lietuvybės reikalai. Kraštas buvo padalytas į tam tikras apygardas (Bezirk) pradžioje tam, kad būtų patogiau Lietuvos gaminius tiekti į Vokietiją, bet netrukus tai įgavo dar ir kitą reikšmę.

Taip susiklostė savaime. Vokiečiai greit pajuto savo silpnumą. Vokiečių valdžiai nebuvo skirta pajusti, kad lietuvių tauta džiaugiasi rusų išvijimu. Užtat lietuviai, tiksliau sakant, lietuvybė, ėmė atrodyti jiems naujas priešas.

Todėl jie nepakentė jokios kad ir nuo seniausiai tarp lietuvių nusistovėjusios tvarkos, jokios organizacijos ar atskirų organizacijų tarpusavio ryšių. Tartum lietuvybė nėmaž negalėtų būti gyvybinga visuma, pati savarankiškai galinti tvarkyti savo reikalus, tartum visa tai turėtų būti vokiečių rankose.

Netrukus Lietuvoje panaikinamos net ir menkiausios savivaldos užuomazgos, lietuvių tautai primetama tvarka, sukurta pagal vokiečių dvasią ir atitinkanti vokiečių poreikius. Kiekvienai apskričiai nustatytos sienos, ir jų savavališkai negalėjo peržengti nė vienas lietuvis, nors jis metų metais būtų pripratęs savo reikalais vykti į vietoves, esančias kitapus tų sienų.

Dar aiškiau pasirodė vokiečių nusistatymas prieš lietuvybę uždraudžiant bet kokią veiklą per lietuviškus laikraščius. Ėjusieji buvo sustabdyti. Tai būtų buvę suprantama, esant karo padėčiai, jeigu juo toliau, juo labiau nebūtų aiškėję, kad pernelyg jau nepageidaujama bet kokio lietuvybės pasireiškimo.

Tiesa, nuo 1915 metų rugsėjo 1 dienos vokiečių valdžia leido lietuvišką laikraštį „Dabartis“, iš pradžių Tilžėje, o nuo 1916 metų sausio 15 dienos Kaune. Bet laikraščio bendradarbiai lietuviai buvo verčiami į lietuvius kalbėti vaizduojant, kad vokiečių ketinimai ir interesai tikrai svarbūs ir būtinai vykdytini. Labai budriai tikrinta viskas, kas parašoma.

Taigi vienintelis lietuvių kalba einąs laikraštis skelbė ne lietuvybę, o vokietybę. Ir lietuviai tą aiškiai matė. Jiems tai atrodė kone tiesiog kova su lietuvių tautiškumo pagrindais.

Dėl to trys itin žinomi lietuviai kreipėsi su prašymu į vokiečių karinę vadovybę. Bet 1916m. vasario 10d. generolas Ludendorffas atsakė: „Šiuo metu nenumatoma leisti kito lietuviško laikraščio, nes tinkamai platinant „Dabartį“ poreikis turėtų būti patenkintas".

Sugretinus su tuo labai krinta į akis, kad Lietuvos tautinėms mažumoms, baltarusiams, žydams ir lenkams, leista kiekvienai turėti po savo laikraštį.

Atitinkamai laikraščių uždraudimui kuo griežčiausiai ribojamos ir lietuvių kultūrinės veiklos pastangos. Visos lietuvių mokymo, labdaros, ūkio ir kultūros draugijos apskritai galėjo veikti tik kiekviena savo vietovėje. Palaikyti seniau užmegztus ryšius nebuvo leidžiama.

Be to, kaip lietuviai skundžiasi savo pareiškimuose vokiečių įstaigoms, labai trukdomi lietuvių draugijų renginiai. Pavyzdžiui, dažnai reikėdavę ilgai laukti leidimo kokiai vakaronei, nes vaidintiną kūrinėlį turėjo tikrinti cenzūra, o tai užtrukdavo keletą savaičių.

Vėlgi itin įsidėmėtinas dalykas, kad žydai ir lenkai galėjo labai dažnai rengti savo vakarus. Tai būtų galima tuo paaiškinti, kad žydams bei lenkams turėta pakankamai cenzorių, o lietuviams jų nebūta. Tačiau toks aiškinimas nepagrįstas.

Dar akivaizdesnis vokiečių valdžios nusistatymas prieš lietuvybę kalbant apie mokyklas. Po 1905 metų rusų revoliucijos lietuviai turėjo įsteigę daug pradinių ir aukštesnių mokyklų. Jas išlaikė įvairios draugijos, tokios, kaip „Žiburys“, „Saulė“ ir kitos. Parengta ir įvairiausių vadovėlių.

Bet kai tik kraštą užėmė vokiečiai, visas lietuviškų mokyklų darbas sustojo. Tačiau 1915 metų rudenį vyriausias Rytų kariuomenės vadas paskelbė „Pagrindines mokyklų įkūrimo direktyvas“. Šiose direktyvose pasakyta, kad vokiečių kalbos, kaip privalomo dalyko, turi būti mokoma po keletą pamokų pradinių mokyklų net ir žemutinėje pakopoje. Suprantama, kitų dalykų mokyti buvo galima lietuvių kalba.

Tačiau darbas mokyklose atnaujintas labai vangiai. Karo neramumai pernelyg gąsdino gyventojus. Tačiau vėliau net pradėta steigti naujas mokyklas. Per trumpą laiką jų atsirado gana daug. Žinoma, dažnai trūko mokytojų ir lėšų. Kai kurios vietinės turėjo verstis savo jėgomis.

Tuo tarpu ir vokiečių kariuomenės kareiviai pradėjo steigti mokyklas, kuriose jie mokė tik vokiečių kalba. Tačiau tai neatitiko „direktyvų“ potvarkio. Galima nebent numanyti, kas kareivius skatino imtis šito darbo ir iš kur jie gaudavo lėšų.

Vis dėlto vokiečių mokyklų atsirado ir Lietuvos vidury. Pavyzdžiui, Varėnoje (Vilniaus apygarda, Trakų apskritis) į vieną tokių mokyklų iš pradžių buvo susirinkę net 80 mokinių, bet netrukus joje teliko 10. Tada leista įkurti ir lietuvišką mokyklą. Vokiškojoje mokykloje ir toliau buvo mokoma vokiečių ir lenkų kalbomis.

Vilkaviškyje (Suvalkų apygarda) buvo įsteigta net daugiaklasė vokiečių mokykla. Lietuviai nenorėjo leisti savo vaikų į tą mokyklą. Tada buvo pagrasinta baudomis. Jos buvo jau uždėtos Kauno apygardoje.

Tokiomis aplinkybėmis lietuviškos mokyklos atkuriamos labai iš lėto. O jei kur ir buvo įkurtos, tai turėjo tenkintis visai menku mokymu. Vokiečių kalbos mokyti tada dažniausiai būdavo atsisakoma. Už tai neišvengiamai gaudavo papeikimų.

1918 metų gegužės 28 Vilniaus miesto komendantas įsakė, kad nuo birželio 1 dienos pagal „direktyvas“ vokiečių kalbos pamokos būtų ir pradinių mokyklų žemutinėje pakopoje trys, o aukštesnėse pakopose – keturios ir šešios per savaitę. Kai šio potvarkio neįvykdyta, nes neturėta galimybių, komendantas birželio 3 dieną lietuviškas pradines mokyklas uždarė.

Į vieną 1918m. birželio 8 d. skundą tų pat metų liepos 6 d. gautas generolo iš vyriausiojo Rytų kariuomenės vado štabo neigiamas atsakymas, kuriame kalbama apie didelę „antros kalbos mokėjimo“ svarbą. Savaime kyla klausimas, kokioje vokiečių mokykloje svetimos kalbos jau imama mokyti žemutinėje pakopoje. Taip niekur nėra, nes tai labai nepedagogiška ir žalinga vaiko vystimuisi.

Panašių, kaip čia paminėtieji, grasinimų būta ir kitur. Tuo tarpu vokiečių įstaigos susirūpino mokytojais, kurie galėtų dėstyti ir vokiškai. Kaune įsteigti mokytojų rengimo kursai. Bet ten pasireiškiančios akivaizdžios tendencijos taip erzino kursų dalyvius, kad ne sykį kilo smarkių konfliktų, ir pasitaikydavo, kad lietuvius net suimdavo.

Lietuviams labai nepatiko ir visiškas jų turimų mokyklinių vadovėlių nepaisymas. Lietuviai, pavyzdžiui, jau turėjo pakankamai įvairių elementorių pradiniam skaitymo ir rašymo mokymui. Tačiau vietoj jų vokiečiai jiems pateikė naują, o Breslaujoje Ferdinandas Hirtas jį išspausdino. Bet jo turinys aiškiai rodė, kaip stengtasi nuslopinti bet kokį tautinį pojūtį.

Taigi lietuviai turėjo įžvelgti, kad visos vokiečių įstaigų priemonės nukreiptos prieš lietuvybę. Jie tai suprato kaip siekimą sunaikinti jų tautinį savitumą.


4. VOKIEČIŲ VALDŽIA PRIEŠ LIETUVIŲ TAUTOS POLITINIUS SIEKIUS 

Visai natūralu, kad tauta ima siekti politinės nepriklausomybės, jeigu jai draudžiama prigimtinė kultūrinė veikla. Barbarai valdovai visada tai su malonumu daro. Lietuvių tautai dar XIX amžiaus septintame dešimtmetyje rusų buvo uždrausta vartoti įprastinius spaudos rašmenis. Nuo tų laikų lietuviai ir ėmė žiūrėti, kaip būtų galima atgauti šią prarastą teisę.

Tik ilgai nebuvo jokios vilties. Tačiau ji sužibo, kai rusų pajėgos pralaimėjo karą su japonais. Tada 1905 metų gruodžio 4 d. Vilniuje, senojoje Lietuvos sostinėje, iš visos Lietuvos susirinko žinomi žmonės – apie 250 asmenų – ir pareikalavo Lietuvai autonomijos. Tačiau metams bėgant vis labiau menko galimybė, kad šis reikalavimas būtų įvykdytas.

Bet kai Rusijos pralaimėjimas Pasauliniame kare pasidarė tikėtinas, lietuviai vėl tuoj pat iškėlė savo reikalavimą. Pirmiausia tai daryti paskubėjo į Ameriką (JAV) emigravę lietuviai. 1914m. rugsėjo 21-22 d. Čikagoje sušauktojo 250 Amerikos lietuvių atstovų kongreso nutarimuose buvo reikalaujama Lietuvai nepriklausomybės.

Pačioje Lietuvoje 1915m. pabaigoje Vilniuje susitiko žinomų lietuvių grupė ir išrinko 5 narių komitetą, kuris turėjo ginti lietuvių tautos interesus nuo vokiečių okupacijos. Ši grupė 1916m. balandžio 29d. prie Rusijos Pavergtų tautų deklaracijos Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentui pridėjo atskirą pareiškimą, kuriame išdėstė Lietuvos padėtį, o 1916m. birželio 10d. Vokietijos kariuomenės Rytų vyriausiajam vadui įteikė L i e t u v o s politinės istorijos apžvalgą nuo karaliaus Mindaugo laikų iki dabarties.

Dar tais pačiais metais Stokholme įvyko į Rusiją pasitraukusių 1ietuvių ir Amerikos lietuvių suvažiavimas, kuriame taip pat pareikalauta Lietuvos  nepriklausomybės.

1917 metais nuo gegužės 27 iki birželio 3 d. Petrapilyje buvo susirinkę 320 į Rusiją pasitraukusių lietuvių atstovų, jie taip pat pareikalavo atkurti nepriklausomą Lietuvą. O 1917m. rugsėjo 8-16 dienomis Kijeve posėdžiavo Rusijos tautų kongresas, kur lietuvių atstovai irgi pareikalavo Lietuvos nepriklausomybės. Panašų reikalavimą pareiškė Rusijos lietuviai Voronežo suvažiavime 1918m. gruodžio 1 dieną.

1917m. liepos 10 d. Vilniaus lietuviai nusiuntė memorandumą Vokietijos reichskancleriui, kuriame reikalavo Lietuvai nepriklausomybės.

Tuo tarpu lietuviai Lietuvoje stengėsi sudaryti lietuvių tautos atstovybę. Nežiūrint didelių kliūčių, daromų vokiečių valdžios, vis dėlto 1917m. rugsėjo 18-22 dienomis Vilniuje įvyko konferencija, kurioje dalyvavo 214 asmenų. Ji pasisakė u ž Lietuvos nepriklausomybę ir išrinko atstovybę, pasivadinusia Taryba. Tačiau vokiečių karinė valdžia pabrėžtinai pareiškė, kad ji Tarybą laikysianti tik pagalbiniu, patariamuoju organu. Politiniai konferencijos iškelti tikslai negalėjo išeiti į viešumą.

Bet jie buvo paskelbti antrojoje Stokholmo konferencijoje, įvykusioje 1917m. spalio 18-20d. Panašų žingsnį žengė Amerikos, Rusijos ir Lietuvos lietuviai Berno konferencijoje 1917m. lapkričio 6d.

1917m. gruodžio 11d. Taryba, Vokietijos Reicho vyriausybės ir užsienio lietuvių pripažinta kaip lietuvių tautos atstovybė, paskelbė šį pareiškimą, kurio visą redakciją beveik pažodžiui pasiūlė Vokietijos Reicho vadovybė:

I.

Lietuvos Taryba, krašto ir užsienio lietuvių pripažinta kaip vienintelė įgaliota lietuvių tautos atstovė, pasiremdama pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir 1917m. rugsėjo 18-23 d. lietuvių konferencijos Vilniuje nutarimu, skelbia atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę su sostine Vilnium ir atsisakanti visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis šalimis.

II.

Šiai valstybei atkurti ir jos interesams ginti taikos derybose Lietuvos Taryba prašo Vokietijos Imperiją apsaugos ir pagalbos. Atsižvelgdama į gyvybinius Lietuvos interesus, kurie reikalauja nedelsiant atkurti artimus ir ilgalaikius ryšius su Vokietijos Imperija, Lietuvos Taryba pasisako už amžiną ir tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos Imperija; ta sąjunga turėtų reikštis pirmiausia karo ir susisiekimo konvencijomis, muitų ir pinigų sistemos bendrumu.

Bet pareiškim o Lietuvoje nebuvo galima skelbti. Tačiau Vokietijos delegacija per taikos derybas Lietuvos Brastoje nurodė, kad Lietuva jau pasinaudojo apsisprendimo teise paskelbusi 1917m. gruodžio 11d. pareiškimą.

Kai Lietuvos Taryba ėmėsi dar kitų žygių, kad Lietuvos nepriklausomybė būtų pripažinta, ji pagaliau 1918m. sausio 27d. gavo Reicho vyriausybės atstovo (gen. Nadolny) raštą, kuriame po įžanginių žodžių buvo pasakyta: „...jog aš esu įgaliotas Kaizerinės vokiečių vyriausybės vardu, remdamasis 1917m. gruodžio 11d. rezoliucijos I ir II punktu, Jums patvirtinti, kad Vokietija pripažįsta Lietuvos valstybės nepriklausomybę.

1918 metų vasario 16 Taryba paskelbė Nepriklausomybės aktą, kuris turėjo būti įteiktas Rusijai, Vokietijai ir kitoms valstybėms. Tai buvo dingstis Vokietijos reichskancleriui 1918m. vasario 21d. pareikšti, kad kaizerinė vyriausybė šiuo metu negalinti „šiomis pakeistomis sąlygomis pareikšti pripažįstanti Lietuvą“.

Tačiau Taryba vėl kreipėsi vasario 28d., ir 1918 metų kovo 20 nutarimu pasiuntė į Berlyną delegaciją, kuri ten nuvyko kovo 22 dieną.

Ir jau 1918m. kovo 23d. Vokietijos kaizeris paskelbė tokį pareiškimą:

„Mes, Vilhelmas, iš Dievo malonės Vokietijos kaizeris, Prūsijos karalius ir t.t., pranešame ir skelbiame:

Po to, kai Lietuvos Taryba, kaip pripažinta lietuvių tautos atstovė, 1917m. gruodžio 11d. paskelbė atkurianti nepriklausomos Lietuvos valstybę, sudarančią su Vokietijos Imperija amžiną ir tvirtą sąjungą, susietą konvencijomis, ypač karo, susisiekimo, muitų bei pinigų srityse, ir paprašė valstybei atkurti Vokietijos apsaugos ir pagalbos, taigi kai ligšioliniai valstybiniai Lietuvos ryšiai tapo sutraukyti, – šiuo raštu Mes pavedame Mūsų Reichskancleriui grafui von Hertlingui pranešti Lietuvos Tarybai, kad Mes, remdamiesi aukščiau minėtu Lietuvos Tarybos 1917m. gruodžio 11d. pareiškimu, Vokietijos Imperijos vardu pripažįstame Lietuvą laisva ir nepriklausoma valstybe ir esame pasiruošę Lietuvos valstybei suteikti jos prašomą apsaugą ir paramą atkurti kraštui. Tai darydami Mes vadovaujamės nuomone, kad šios konvencijos bus sudaromos atsižvelgiant į Vokietijos Imperijos interesus, kaip ir į Lietuvos, ir kad Lietuva prisiims dalį Vokietijos karo sunkumų, kurių reikėjo taip pat ir jos išlaisvinimui.

Taip pat Mes suteikiame Mūsų Reichskancleriui įgaliojimus derėtis su Lietuvos gyventojų atstovais ir nepriklausomos Lietuvos atkūrimui imtis atitinkamų priemonių, taip pat sudaryti tvirtą sąjungą su Vokietijos Imperija ir aukščiau numatytas būtinas konvencijas.

Tai skelbdami, Mes visa tai savo didžiai garbinga ranka pasirašome ir Mūsų antspaudu patvirtiname. 

Duota Vyriausiojoj Karo būstinėje,  1918m. kovo 23d.

Grafas von Hertlingas“  Vilhelmas I. R.

Nežiūrint šio pareiškimo, karo valdžia Lietuvoje ir toliau liko nepakitusi. Nebuvo leista imtis Lietuvos valstybės atkūrimo.

Į Tarybos prezidento Antano Smetonos padėkos telegramą Vokietijos kaizeris, be kita ko, atsakė: „Man buvo malonu, kad Mano pulkų pergalingas žygis išvadavo Lietuvą iš rusų jungo ir kad todėl galėjau atkurti Lietuvą, kaip laisvą ir nepriklausomą valstybę“.

Bet lietuvių delegaciją, gavusią visus šiuos pareiškimus, vokiečių karinė valdžia tuoj pat atšaukė į Vilnių. Ji turinti čia skelbti Lietuvos nepriklausomybę ir surengti šventę. Užsienio reikalų ministerijos atstovas davė Lietuvos delegacijai garbės žodį, kad jai tuoj po Velykų bus leista vykti į Berlyną tęsti derybų, kaip atkurti Lietuvos valstybę.

Bet grįžusi į Vilnių delegacija nustebo sužinojusi, kad karinė valdžia nenorinti leisti lietuviams derėtis su Reicho vadovybe. Apie kokią nors šventę Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo proga ji apskritai negalvojo. Net pats nepriklausomybės aktas Lietuvoje neturįs būti skelbiamas. Ir kelionės leidimas į Berlyną delegacijai nebuvo išduotas.

Tuo tarpu pradėta energingai agituoti – tą darė net karinės valdžios tarnautojai, – už Lietuvos sąjungą su Saksonija. Čia paminėtinos Voigto ir Kayserlingko pavardės. Vis labiau buvo pabrėžiama, jog Lietuva neturinti pakankamai inteligentų, kad pati galėtų valdyti savo kraštą.

Ir vis atviriau vokiečių karinė valdžia kirtosi su Lietuvos Taryba. Kova dėl Lietuvos nepriklausomybės, tęsiama Lietuvos Tarybos ir jos prezidento Antano Smetonos, tolydžio sunkėjo. Pareiškimai, kuriuos Taryba įteikė 1918m. balandžio 30d., gegužės 18d. ir vėliau, tą ypač aiškiai rodo.

1918m. birželio 4 d. raštu Lietuvos Taryba pasiūlė hercogui von Urachui, Viurtembergo grafui, tapti Lietuvos karaliumi, ir šis 1918m. liepos 1d. raštu pasiūlymą priėmė.

Taryba nuosekliai pasivadino Lietuvos Valstybės Taryba ir 1918 metų liepos 13d. raštu pranešė Vokietijos reichskancleriui, kad ji 1918m. liepos 2d. nutarusi Lietuvoje įkurti konstitucinę monarchiją, kad ji norinti greitai atkurti Lietuvos valstybę ir kad Lietuvos karaliumi išrinkusi hercogą von Urachą.

Dėl to 1918m. liepos 21d. laikrašty „Norddeutsche Allgemeine Zeitung“ pasirodė žinutė, kuri be komentaro „Vyriausiosios Rytų karinės vadovybės įsakymu“ buvo perspausdinta lietuviškame laikraštyje „Lietuvos aidas“. Toje žinutėje karaliaus išrinkimas ir Tarybos pasivadinimas Lietuvos Valstybės taryba pasmerktas kaip savavališkas aktas. Kandidatą į sostą esą galima skirti tik glaudžiai bendradarbiaujant su Vokietijos vyriausybe. Tačiau Tarybai vis tiek nebuvo duota leidimo vykti į Berlyną tartis. Be to, anoje „Norddeutsche Allgemeine Zeitung“ išspausdintoje žinutėje buvo dar teigiama, kad „žinia, jog hercogas von Urachas priėmęs karūną, yra neteisinga“.

Labai keistai pareiškė savo nuomonę to meto vokiečių valdžios atstovas Lietuvos komisaras von Falkenhausenas. Pasak 1918m. rugpjūčio 5 d. „Kolnische Volkszeitung“ Nr.10, jis pareiškęs: „Taryba puikiai žino, kad Lietuvos šalį, kaip valstybę, Vokietija pripažins (!) tik įvykdžius tam tikras sąlygas“. Tačiau pagal kaizerio pareiškimą nepriklausoma Lietuva pripažinta dar 1918m. kovo 23 d. Bet ponui von Falkenhausenui tai, matyt, nieko nereiškė.

1918m. rugpjūčio 20d. Lietuvos karinio gubernatoriaus rašte aiškiai pabrėžta, kad Taryba tik patarianti valdžiai krašto reikalais ir perteikianti krašto gyventojų norus.

Pagaliau net Vokietijos reichskancleris 1918m. rugsėjo 14d., be kita ko, Tarybos prezidentui rašė: „...savarankiškos Lietuvos valstybės pripažinimas (!) priklauso nuo sąlygos, kad konvencijos tarp Vokietijos Reicho ir Lietuvos būtų palankios Vokietijos interesams“.

Taigi ir čia buvo iškraipytas kaizerio pareiškimas. Reikalingos sudaryti konvencijos juk jau turėjo būti ne pripažinimo sąlyga, o pasekmė, jų reikėjo kuriantis Lietuvos valstybei. Galima tik numanyti, kad nors kaizeris ir pripažino Lietuvos valstybę, Vokietijos valdantiesiems sluoksniams jos buvimas buvo labai nepageidautinas.

Visai galimas dalykas, kad tais laikais buvo daug vokiečių, kurie į Lietuvą buvo linkę žiūrėti tik kaip į naują Vokietijos provinciją. Panaši nuomonė pareiškiama ne taip jau retai. Istorijos profesorius Otto Hoetzschas 1918m. rugpjūčio 21d. laikraščio „Neue Preussische Zeitung“ Nr.424 iš tikrųjų dėstė: „Reicho interesai... neleidžia (!) Lietuvos nepriklausomybės, kuri būtų tik popieriuje, nes Lietuva, kaip savarankiška valstybė, pati negalėtų išsilaikyti“.

Ypač aiškiai anų laikų kai kurių vokiečių pažiūras 1918 metais išreiškia Karaliaučiaus profesoriaus dr. Friedricho Lezijaus rankraštis ir slaptai išspausdintas raštas. Ten p.3 jis sako apie Lenkiją: „Savarankiška Lenkijos karalystė mums būtų mirtinas pavojus“. Ir toliau rašoma: „Taip pat Lietuva ir kitos pusiau suverenios Baltijos buferines valstybės yra kenksmingas kompromisas“.

Ir visiškai pametęs saiką, jis kaip pavyzdį nurodo romėnus, kurie iškilę diktatūrine valdžia, tik vengę kalbinės prievartos.

Užtat keista, kai prof. Fr.Lezijus, daugiau ar mažiau sąmoningai suvokdamas tai, ką pats sako, savo rašto p.9 taip teigia: „Kad jie (lietuviai) savo noru (!) mokytųsi vokiečių kalbos, uždėkime jiems antrus ir trečius tarnybos metus, bet to nereikalaukime, jei jie, ateidami į tarnybą, vokiškai pakankamai supranta“.

Kokia dvasia apskritai tvyro šio autoriaus rašinyje, matyti iš kitų teiginių. Tame pačiame p.9 sakoma: „Kol kas siūloma elgtis griežtai“.....Atsirado naujoviškas vokiečių principas, kad užimti žemę be žmonių pateisinama“. Tačiau toliau sakoma: „Tai visai neatitinka mūsų interesų – iškelti visą užkariautųjų (!) masę“.

Fr.Lezijus p.11 rašo: „Gausią, beveik 2 milijonų lietuvių valstietiją... iškeldinti mums nėra reikalo“... „Mūsų karo vadai gali Kurše ir Lietuvoje gauti dvarų“.

„Lietuvių valstiečiai gauna kaimo mokyklas savo kalba, kur gali būti šiek tiek mokoma ir vokiečių kalbos, jeigu to nori vaikų tėvai. Jeigu jie to nenori, jiems bus leista (!) likti vokiškai nemokantiems“.

„Visiška savivalda tik tuomet galima, kai mieste ir kaime yra pakankamai gausu vokiečių. Jeigu ne – užtenka karo gubernatorių diktatūros“.

P.16 dar pasakyta: „Mes neabejojame, kad ji (Reicho vadovybė) naujai užimtuosius kraštus tvirtai ir nuosekliai valdys paisydama ne užkariautųjų (!), o vien vokiečių tautos interesų“.

Nėra ko stebėtis, kad tokie žmonės tada visus Rytprūsius liečiančius politinius planus priskyrė Prūsijos lietuviams...

Iš viso to, kas čia išdėstyta, tikriausiai pakankamai aišku, kad to rašinio autorius mano, jog tik viena vokiečių tauta turi teisę gyventi ir išlaikyti savo ypatumus. Didesnį įžūlumą vargu ar berastum. Ir kai mąstai apie tą graudų likimą, kuris netrukus ištiko vokiečių tautą, tai, rodos, šitaip pateikta tinkama tragedijai medžiaga, kuri galėtų pranokti ir Eschilo „Persus“... Tikras poetas neturėtų jos palikti be dėmesio.

Turint omenyje visas šitas pareikštas vokiečių nuomones, lietuvių kova dėl savo valstybės politinės nepriklausomybės turėjo būti neapsakomai sunki. Ir tik atsigręžus į praeitį, galima šiandien suprasti, kiek jėgų reikėjo Lietuvos valstybės Tarybai ir jos prezidentui Antanui Smetonai siekiant tikslo...

Tačiau buvo ir vokiečių, norėjusių padėti lietuvių tautai pasiekti nepriklausomybę. Pirmiausia paminėtinas žinomas parlamentaras Matthias Erzbergeris. Tačiau į tai, kad jis palaikė Lietuvą, buvo žiūrima toli gražu ne palankiai. Pavyzdžiui, laikraštis „Konigsberger Allgemeine Zeitung“ 1918m. vasario 28d. energingai prieš jį pasisakė. Taigi Lietuva iš esmės tegalėjo pasikliauti pati savimi.

Tačiau net savo laikrašty lietuviams nebuvo leidžiama kalbėti apie Lietuvos valstybės atkūrimą, ir 1918m. spalio 4d. dėl to jie dar turėjo skųstis Vokietijos reichskancleriui. O iš milijoninių pajamų, kurias vokiečių valdžia susirinko Lietuvoje, Valstybės Taryba Lietuvos reikalams nuo 1918m. rugsėjo 1d. kas mėnuo tegaudavo 18 600 markių.

Taip pat lietuviams nebuvo be kliūčių leista tvarkyti grįžimo iš Rusijos, todėl į Lietuvą galėjo įvažiuoti žmonių, su ja visai nesusijusių.

Atrodė, kad netvarka ir savivalė krašte nuolat didėjo, nors vokiečių valdžia ir buvo. Gana paminėti plintantį banditizmą ir priverčiamųjų darbų gausėjimą. Dar ir 1918m. spalio 9d. Lietuva neturėjo savo  policijos.

O kai pagaliau vokiečių kariuomenė pasitraukė iš visų per karą okupuotų kraštų, Lietuvoje ji dar liko. Atrodytų, Lietuvai tai buvo net naudinga. Iki pat paskutinio momento Lietuvai buvo kliudoma organizuoti savo kariuomenę, taigi ji neturėjo kaip gintis nuo besiveržiančių priešų. Bet lietuviai dar ir šiandien nepaliauja aimanavę dėl tada krašte likusios vokiečių kariuomenės.

Galop į Lietuvą dar įsiveržė Bermonto-Goltzo kariuomenė. Ji turėjo ginti kraštą nuo bolševikų. Bet ji pati tapo tokia baisi rykštė, kad jos nusikratyti lietuviai tegalėjo kuo skubiau sukaupę visas savo jėgas ir su ginklu rankose stoję ginti savo gyvybės, turto ir nepriklausomybės nuo Bermonto kariuomenės ir bolševikų. Ir tik tada Pasaulinį karą laimėjusios valstybės puolė ir Lietuvai į glėbį... Visai nesuprantama likimo išdaiga.


5. VOKIEČIŲ VALDŽIA – KOVOTOJA UŽ LENKIŠKUMĄ LIETUVOJE 

Suprantama, kad vokiečiai, peržengę sieną, iš pradžių į Lietuvą žiūrėjo kaip į Rusijos sritį. Bet jau keista, jog vokiečių kariuomenės pranešimuose Lietuvos vardas atsirado labai vėlai. Ir tikrai labai krinta į akis, kad Lenkiją ir lenkiškumą vokiečiai ilgainiui visa savo veikla ėmė vis labiau kelti.

Vien tik atsišaukimas į Vilniaus miesto, senosios Lietuvos sostinės, gyventojus, kur teigiama, kad šis miestas „visados buvęs garsiosios Lenkijos valstybės perlas“, rodo ne tik vokiečių menką istorijos išmanymą, bet ir jų požiūrį į Lenkiją.

Lenkams tuoj pat buvo leista Vilniuje formuoti karinę policiją. Tarpininkais tarp valdžios įstaigų ir gyventojų buvo parinkti beveik tik lenkai arba vokiečiai kariškiai iš Poznanės, moką lenkiškai. Tik retkarčiais pasinaudojama Prūsijos lietuvių pagalba.

Užsieny surinktos Lietuvai aukos buvo perduodamos naudotis lenkams. Dar 1916m. liepos 10d. lietuviai skundėsi visomis šitomis priemonėmis pareiškime vokiečių valdomo Vilniaus vyriausiajam burmistrui.

Nors rusų valdymo laikų gyventojų surašymas parodė, kad Vilniaus apygardoje lenkai sudaro tik nedidėlę gyventojų dalį, vokiečių okupacinės valdžios lenkų kalba buvo padaryta pagrindine.

Per 1916m. vokiečių surengtą gyventojų surašymą dirbo daugiausia lenkų kilmės vokiečių kareiviai. Užtat ir galėjo atsitikti, kad net Lietuvos Tarybos nariai dr. J.Šaulys, advokatas Martynas Yčas ir kiti buvo užrašyti kaip lenkai, tas pats buvo įrašyta ir į jų pasus. Įrašai pataisyti tik energingai užprotestavus.

Viešuose skelbimuose Lietuvoje lenkų kalba buvo antroji po vokiečių, o lietuvių – trečioje vietoje. Tik vėliau pakeista.

Tačiau Lietuvoje ir toliau viešumos bendravimui vokiečiai tebeteikė lenkų kalbą. Žemesniaisiais valdininkais daugiausia buvo skiriami lenkai, rečiau Rytprūsių lietuviai.

1916m. liepos mėnesį memorandume Rytų vyriausiajam kariuomenės vadui lietuviai skundžiasi, kad vokiečiai pa1aiką lenkiškų mokyklų steigimą. Lietuviai nežiną nė vieno atvejo, kaip ten sakoma, kad lenkams nebūtų buvę leista lietuviškose apylinkėse steigti lenkiškas mokyklas. Lietuvių dvasininkų buvo oficialiai klausiama, kodėl jie neatidarą lenkiškų mokyklų.

Tokio elgesio pagrindinė priežastis, aišku, buvo tautinių reikalų nesupratimas. Tačiau bet koks rimtesnis tyrimas pernelyg aiškiai rodo pataikavus lenkiškumui ir kenkus lietuvybei.

Todėl Lietuvoje susidarė labai savotiška, plačiai tarp žmonių pasklidusi nuomonė. Anot jos, vokiečiams užėmus Kauną ir Vilnių, valdžia atitekusi lenkams. Taigi lietuviai manė, kad vokiečiai tarnauja lenkams. O faktai, atrodo, tą patvirtino.

Juk lenkai gavo visokių laisvių. Jie galėjo imtis visokių renginių, o lietuviai turėdavo ilgai laukti leidimo. Tuoj po Lietuvos užėmimo lenkams buvo leista turėti savo laikraštį, o lietuviai tik 1917m. rudenį gavo tokį leidimą.

Lenkijoj dar 1916 metais buvo įvesta centralizuota civilinė valdžia, tuo tarpu Lietuvoje to imtasi tik 1918m. spalio mėnesį. Lenkijoje visur skambėjo lenkų kalba, o Lietuvoje lietuvių kalbos beveik niekas nepaisė.

Daugelis lietuvių buvo tiesiog priversti stoti į lenkų legionus. Tik Lietuvos Tarybos pastangomis pavyko juos išvaduoti.

Tame pačiame 1917 metų birželio 17d. pareiškime Vokietijos reichskancleriui buvo nurodyta, jog karinė valdžia iš Lietuvos išvežanti daug daugiau maisto produktų negu iš Kuršo ir Lenkijos.

Įsidėmėtina tame rašte ir labai įžvalgi pastaba, kad sulenkinta Lietuva vokiečiams nebūsianti naudinga, kad Lietuvos valstybė turinti būti kuriama remiantis tik lietuviškuoju elementu. Tuo laiku vokiečiai šito nesuprato.

Tame rašte taip pat skųstasi, kad lenkams leidžiama Lietuvoje prieš Lietuvą kiršinti. O dar 1918m. rugpjūčio 17d. raštu Lietuvos valstybės taryba praneša Vokietijos reichskancleriui, kad Lietuvos valdymui nepasitelkiama lietuvių.

Vokiečių įstaigoms tikriausiai lenkai įteigė, kad lietuviams trūksta inteligentijos.

Toliau Lietuvos Taryba nurodė, kad iš pastaraisiais metais Lenkijoj gautų pajamų Vokietija Lenkijai išmokėjusi 38 milijonus, Austrijai 12 milijonų, o tuo tarpu lietuviams iš pajamų, gautų Lietuvoje, beveik nieko neskirta. Savo reikalams jie turėję naudoti privačias lėšas.

Net 1918 metų pabaigoje, kai lenkų agentų veikla Lietuvoje ypač suaktyvėjo, vokiečių valdžia beveik nieko nedarė tai veiklai sukliudyti. Buvo leista platinti lapelius, kuriuose reikalauta Lietuvos sujungimo su Lenkija. Tačiau lietuvių spaudai iki 1918m. rudens buvo draudžiama vartoti posakius „nepriklausoma Lietuva“, „Vilnius – Lietuvos sostinė“ ir panašiai. To paprasčiausiai neleido vokiečių cenzūra.

Vis tai buvo vokiečių požiūrio į Lenkiją ir Lietuvą natūrali pasekmė. Viskas buvo daroma Lenkijos valstybei atkurti ir beveik nieko – Lietuvai.

Bene 1916m. lapkričio 5d. įsaku jau buvo išspręstas Lenkijos atkūrimo klausimas, o tuo tarpu gerokai anksčiau okupuota Lietuva dar ilgai turėjo labai sunkiai kovoti dėl savo politinės nepriklausomybės.

Vos tik paskelbus Lenkijos karalystę, lenkai Lietuvoje ėmė rūpintis prijungti Lietuvą prie Lenkijos valstybės.

1917m. gegužės 25d. šiuo tikslu lenkai net įteikė Vokietijos reichskancleriui pareiškimą. Prieštaraujantį raštą lietuviai pasiuntė 1917m. liepos 10d. Tačiau Vokietijos vyriausybės nuomonė šiuo klausimu dar ilgai buvo neaiški. Ir kai 1917m. gruodžio 10 d. Vokietijos vyriausybė pasiūlė Lietuvos valstybės atkūrimo formuluotę, tai Vilnius kol kas nebuvo aiškiai paminėtas ir kaip naujosios Lietuvos sostinė.

Lenkijoje buvo leista sudaryti valstybės tarybą tuoj pat paskelbus Lenkijos karalystę. O Lietuvoje Valstybės Taryba susikūrė tik praėjus keliems mėnesiams nuo Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo. Bet ir tada jos veikla buvo beveik uždrausta, kaip matyti ir iš 1918m. liepos 21d. laikraščio „Norddeutsche Allgemeine Zeitung“ pranešimo.

Rytų Vyriausiosios karinės vadovybės spaudos IV skyrius pareikalavo, kad lietuvių laikraštis, „Lietuvos aidas“, tą straipsnį iš „Norddeutsche Allgemeine Zeitung“ persispausdintų nieko nepridurdamas. Ir kai lietuviško laikraščio redaktorius, Lietuvos Valstybės Tarybos prezidentas A.Smetona, atsisakė, jo laikraštis ilgesniam laikui buvo uždraustas.

Paskui, 1918m. liepos 24d., Lietuvos Taryba net gavo Generalinio štabo viršininko generolo Hoffmanno raštą, kuriuo jai draudžiama vadintis Valstybės Taryba.

O tuo tarpu lenkai 1918m. gegužės 3d. Šv.Jono bažnyčioje Vilniuje nekliudomi jau giedojo: „Leisk išsipildyti mūsų švenčiausiai svajonei! Suvienyk Vilnių su Varšuva“.

Spalio 8 d. Lietuvos Tarybos prezidentas norom nenorom turėjo pranešti Vokietijos reichskancleriui, kad okupacinės įstaigos Lietuvoje derasi su Lenkija dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto atskyrimo.

Tik 1918m. spalio 21d. „Norddeutsche Allgemeine Zeitung“ paskelbė, kad Lietuvoje karinė valdžia pakeičiama į civilinę . Bet lietuviai iš to beveik nieko negavo.

Spalio 23d. Lietuvos Valstybės Taryba turėjo skųstis, kad okupacinės įstaigos pakenčia lenkų legionų Vilniuje organizavimą, kad vokiečių karininkai broliaujasi su lenkų legionieriais. Tuo tarpu Tarybai ligi tol vis nebuvo leidžiama sukurti lietuvių milicijos. O lenkų kariuomenės organizatoriai galėjo net iš Varšuvos į Vilnių atvykti.

Įvykiai toliau klostėsi taip, kad Lietuvos sostinė faktiškai buvo atiduota Lenkijai. 1919m. sausyje 10-osios armijos kareivių taryba išleido įsakymą, kuriuo tai pranešama.

Pagal AOK (von Falkenhayno) pranešimą, reikėjo ruoštis (!) pasitraukti iš Vilniaus 1919m. sausio 5d. Tačiau iš tikrųjų vokiečių kariuomenė pasitraukė iš miesto jau sausio 4d. 2 val. nakties. Taigi miestas paliktas jau sausio 3d.

Lozanoj leidžiamame šveicarų laikrašty Lenkų agentūra pranešė, kad Lietuvos sostinę lenkai užėmė sausio 2d. Beje, lenkai dar nuo 1918m. gruodžio antros pusės Vilniuje jautėsi kaip šio miesto šeimininkai ir atitinkamai elgėsi.

Kareivių tarybos įsakymo p.8 teigiama, jog „AOK 10 pavaldi Rytų vyriausioji karo vadovybė „padariusi viską, kas įmanoma žmogaus jėgoms“, kad „Wilną“ lenkams į rankas įduotų“; p.16, kaip ypač pasižymėję, minimi generolas feldmaršalas princas Leopoldas Bavaras ir generalinio štabo viršininkas generolas Hoffmannas. Dažniau nurodoma ir generolą von Falkenhayną taip pat prisidėjus prie Vilniaus perdavimo Lenkijai.

Tačiau vėliau lenkai turėjo Vilnių perleisti rusų bolševikams. O tada galėjo miestą užimti lietuviai. 1920m. spalio 8d. Suvalkų sutartimi Lenkija pripažino Lietuvos teises į Vilnių. Bet jau spalio 9d. lenkai vėl užgrobė beginklį miestą. Sukurti lietuvių kariuomenę vokiečiai juk trukdė iki pat galo.

Taip jie ištisai tarnavo lenkams. Matyt, tikėjosi sau naudos. Kartus patyrimas galbūt dar ir šiandien jų nepamokė, kad tik teisingi darbai atneša didžiausią naudą. Galiausiai dar įsikišo ir didžiosios Vakarų Europos valstybės ir priskyrė Vilnių su trečdaliu senosios Lietuvos Lenkijai.


6. VOKIEČIŲ VALDŽIOS LAIKYSENOS LIETUVIŲ TAUTOS ATŽVILGIU NULEMTUMAS 

Labai patrauklu tuos ką tik čia paminėtus faktus stebėti siejant su daugeliu kitų dalykų. Jau daugiau nei 700 metų praėję nuo tada, kai vokiečiai susidūrė su lietuvių tauta. Tada ši tauta turėjo savo valstybę, nors čia stiprėjančią, čia vėl smunkančią. Bet tauta pati vargu ar buvo tokia gausi kaip šiandien.

Visos Vakarų Europos riterija atsekė vokiečiams iš paskos nukariauti lietuvių. Tačiau galiausiai sudužo Vokiečių ordino riterių galybė, jis net tapo priklausomas nuo Lenkijos.

Labai keista! Lenkai Ordiną atsikvietė. Beje, Ordinas labai pasitarnavo ir lenkams. Net ir sužlugęs Ordinas vis skatino lenkus stoti prieš Lietuvą. Kaip tik dėl Ordino karų prieš Lietuvą ir jis pats pateko Lenkijos valdžion.

Tai buvo prieš 500 metų. Dabar vokiečiai vėl ėmė grėsti lietuvių tautos egzistavimui. Tačiau dabar vokiečių valstybė atrodė visai kitaip negu anais laikais: tai buvo vidujai sutvirtėjusi aukšto lygio pasaulinė galybė.

Tačiau prieš lietuvius ji stojo taip pat, kaip ir anais laikais. Tik pastarojo puolimo buvo iš esmės visai kita priežastis. Žiūrint išoriškai, jį paskatino nuolat stiprėja Europos didžiųjų valstybių prieštaravimai.

Tačiau lietuvybės naikinimo reikšmė iš esmės buvo ta pati kaip ir prieš šimtmečius: remti lenkiškumą, ketinant išplėsti vokiškumo galybę.

Iš tikrųjų ši kova prieš lietuvybę reiškė vokiečių tautai didžiausią pažeminimą, kokį kada nors pati sau buvo padariusi. Vokiečių kariuomenė šiuo kartu tikrai nebuvo lenkų atkviesta. Ji savanoriškai stojo tarnauti Lenkijai, pati nusprendė jai talkinti.

Ką apie tai galvojo aukštieji vokiečių kariškiai, sunku įsivaizduoti. Greičiausiai jie tikėjo šitaip pasieksią savų tikslų. Matyt, niekas iš jų nesvarstė, kaip vėliau gali elgtis lenkai ir kad jie turės elgtis visiškai kaip vokiečiai. Matyt, svaiginami siekimo valdyti, jie stokojo tam sugebėjimo.

Tačiau būtų reikėję prisiminti seną išmintingą posakį. Jeigu būna ne visai aišku, ką duos tavo darbas, tai turi elgtis tik teisingai aukščiausia prasme. Tai apsaugo nuo pralaimėjimų ir gėdos.

Tačiau net ir tada, kai vokiečių galybė jau buvo besubyranti, jie nepersigalvojo teisingiau elgtis su Lietuva. Savo galios suvokimas, atrodo, dažniausiai sunaikina teisingumo jausmą. O tikroji etika ir yra blaivus protas, skatinąs teisingus poelgius.

Tada vokiečiai būtų geriau pažinę lietuvių būdą ir tiksliau įvertinę, palygindami su lenkų. Juk istorijoje lietuviai labai dažnai yra parodę etinį pranašumą, saikingumą ir patikimumą. Aišku, ne tada, kai patiria apgavystę, klastą ir prievartą...

Taigi turėjo įvykti tai, kas įvyko. Vokietija, pasiekusi galybės viršūnę, palaiko lenkus, kad paskui dėl jų rytuose prarastų didžiąją savo jėgos dalį. Ir dar kai kam nepaaiškėjo, kas atsitiko. Dar beveik daugiau negu dėl tų dalykų aimanuojama dėl mažos, anksčiau visai apleistos srities, atitekusios Lietuvai.

Likimas iš tikrųjų keistas dalykas. Tai dar aiškiau parodo ir žvilgsnis į Lietuvą. Kaip tik tada, kai ji buvo visiškai sutrypta, kai lietuvių tauta labiau negu bet kuri kita buvo vokiečių valdžios engiama, kaip tik tada ši ir sukiužo.

Tik kad vėl, kaip ir prieš šimtmečius, Vakarų Europos valstybės perėmė Vokietijos požiūrį į lietuvybę!

Nors ir išblėso vokiečių galybė, Prancūzija, Anglija ir jų sąjungininkės darė ką galėdamos Lietuvai susilpninti.

Lietuvai teliko pasitikėti vien savo tautos jėgomis. Tačiau tai išėjo į gera. Taip lietuviai išmoko pasikliauti savo jėgomis, kurios iš pradžių buvo vien tik dvasinės, bet kurias jie vis labiau įsisąmonino.

Taigi šitaip lietuviai atsistojo su savo nepriklausoma valstybe greta kitų.

Tačiau jos padėtis buvo nepaprastai sunki. Per Lietuvą praūžė karas. Ji buvo baisiai nuniokota. Paskutinį savo gerą buvo priversta atiduoti Vokietijai. Bet taikos sutartyje Lietuvai nebuvo numatyta jokių žalos atlyginimų. Atsigauti turėjo pasikliaudama tik savo jėgomis.

Ir šį uždavinį ji atliko kuo sėkmingiausiai. Siaučiant pasaulinei krizei, tik keturiolikai metų praėjus po Pasaulinio karo, ji ūkiškai laikosi puikiausiai. Visose kultūros srityse ji per šiuos 14 metų beveik prisivijo gerokai ją pranokusias kitas tautas, kurios šimtmečiais buvusios laisvos. Ir šitaip įrodė, kaip susimenkina tie vokiečiai, kurie ir toliau reiškia panieką lietuvių tautai.


7. DAR KARTĄ RELIGIJA, KAIP IR PAČIOJE PRADŽIOJE 

Vokiečių tautos santykiai su lietuviais ir po karo iš esmės nepasikeitė. Vokiečių laikraščiai vis teberašo apie Lietuvą su į akis krintančiu priešiškumu. Kartais pavartojami ir visai neįtikėtini posakiai. Padėtis Klaipėdos krašte duoda tam dingstį. Kai kurie vokiečiai tiesiog negali pakęsti, kad vietos lietuviai laikosi ir nori ugdyti savo kalbą ir tautiškumą. O tai labai reikšminga.

Šitaip ir toliau tebepuoselėjamas vokiečių priešiškumas pagaliau prasiveržė tokioje srityje, kur, atrodo, mažiausiai būtų derėję. Lietuvoje yra ir bažnytinių evangelikų bendruomenių. Jas sudaro tiek lietuviai, tiek ir vokiečiai. Ir čia tuoj po karo pradėta veikla, kuri labai greit pasireiškė puolimu prieš lietuvybę.

Iš Vokietijos ir Latvijos atvykę vokiečiai, tarp jų ir dvasininkai, pridėjo jėgų šiam puolimui. Nenoromis prisimeni skverbimąsi iš tų pačių šalių prieš šitiek šimtmečių. O vokiečių laikraščiai Klaipėdoje ir Vokietijoje rašė apie tai šiurkščiausiai užsipuldami Lietuvą.

Yra pasirodę ir atskirų publikacijų apie įvykius tose bendruomenėse. Tepaminėsime porą. Vokietis A.Ballerstedtas iš Karaliaučiaus parašė knygą „Evangelikų bažnyčios Lietuvoje kova dėl savo laisvės“ (Leipcigas, 1928), o lietuvis dr. Gaigalaitis – „Evangelikų liuteronų bažnyčia Lietuvoje, jos vargai ir kovos 1925 – 1929m. laikotarpiu“ (Klaipėda, 1929).

Jau vien pavadinimai verti dėmesio. Atrodytų, kad vokiečių-ietuvių prieštaravimai, kaip ir prieš 700 metų, vėl iškyla religijos srityje. O iš tikrųjų reikėtų kalbėti apie siekimo valdyti padarinius.

Iš kurios pusės puldinėjimai prasideda, turėjo parodyti tie praėję 700 metų. Tačiau berlynietis profesorius A.Deissmannas, parašęs A. Ballerstedto knygai pratarmę, atrodo, nėra to pastebėjęs. Jo samprotavimuose nerasi nė menkiausios užuominos, kad, girdi, gal ir vokiečiai galėjo būti bent kiek kalti.

Matyt, toks jau likimas. Vokiečiai vis dar nesupranta, ką gi pagaliau atskleidžia vokiečių elgesys su lietuviais.

Kiekviena tauta, ypač didelė, turi savo misiją. Toji misija gali būti tik tarnavimas žmonijai. O tai neįmanoma slopinant ir naikinant mažesnės tautos savitumus. Ji turėtų būti tik žmoniškumo ugdymas, kad ir kokiu būdu tai pasireikštų.

Kai to nesuprantama, ištinka skaudi lemtis. Tobulėjant žmonių gyvenimui visados imama labiau vertinti gyvybė ir jos reiškimosi pavidalai, ypač – žmogaus pakopoje. To nepaisymas meta iššūkį likimui. Dabar, kai toms bendruomenėms vadovauja lietuviai, ten jau viešpatauja taika. Ir į tai nereikėtų žiūrėti kaip į gryną atsitiktinumą.

Vokiečių ir lietuvių santykius neabejotinai veikia aukščiausios kūrybinės jėgos. Per šimtmečius jos vedė šias abi tautas. Ir jos veiksmingiausios tada, kai nuoširdžiai joms atsiduodama ir paklūstama.

Шаблоны joomla скачать здесь