Pirmadienis, Vas 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 10. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI MŪSŲ TĖVYNĖJE...

10. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI MŪSŲ TĖVYNĖJE...

X.   VOKIEČIAI IR LIETUVIAI MŪSŲ TĖVYNĖJE PO DIDŽIOJO KARO

p.485-526 

1. DABARTINIO VOKIEČIŲ NUSITEIKIMO APIBŪDINIMAS 

Nelengva dabar visiškai ramiai ką nors sakyti apie vokiečių laikyseną pastaraisiais laikais lietuvių atžvilgiu. Tai, kas buvo ir kas toliau darosi, yra griežčiausia priešingybė viskam, kas duotų pagrindą vokiečius didžiai gerbti. Nuolat kyla klausimas, kaip tokia laikysena pasidarė įmanoma. Atsakymą galima rasti tik atsižvelgiant į daugelį dalykų.

Pirmą kartą įsibrovusius į mūsų tėviškę vokiečius vedė mintis, kad jie, būdami krikščionys, už pagonis vietos gyventojus kur kas pranašesni ir todėl turį teisę juos užkariauti. Ilgainiui tai pasikeitė: užkariautieji mūsų krašto gyventojai jau irgi vadinasi krikščionys.

Tada senąją pakeitė nauja pranašumo samprata. Vokiečių tauta, taip manyta, esanti nepalyginamai aukštesnė už prūsus ir lietuvius. Kame toji aukštesnė vertė galėtų glūdėti, dažniausiai nelabai gilintasi. Bet pretenzijos būta didelės, kad neabejotinai yra taip. O gal didesnė gausa rodo didesnę vertę esant?

Vėliau vokiečiai nusigriebė minties, kad tik vokiečių kultūra esanti kultūra, o lietuviškos ir visai nesą. Kur bebūtų nors koks kultūros ženklas, ji esanti tik iš vokiečių. Tokią nuomonę per paskutinius du šimtmečius, o ypač pastaruoju dešimtmečiu, kaip jau minėta, vokiečiai skelbė itin garsiai. Atitinkamai ir į lietuvybę visur žiūrima kaip į visiškai menkavertį dalyką, toliau ji vis labiau niekinama. Jos žūtis, apgalvotas sunaikinimas esą būtų visai pateisinama.

Tada kilo Pasaulinis karas. Didingos vokiečių kariuomenės pergalės gausybėje šiurpių mūšių turėjo, suprantama, daugybei vokiečių sužadinti pasaulinės vokiškumo reikšmės jutimą, kurio ligi šiol niekas nebuvo turėjęs. Juo didesnis tada atrodė atstumas tarp vokiečių tautos pasaulinės galybės ir visiškai bejėgės lietuvybės. Tai pasidarė kone apčiuopiamai akivaizdu, šitai galybei užplūdus visą Lietuvą.

Dabar atrodė visiškai pasitvirtinus sprendimą, kad lietuvybė menkavertė. Vokiečiams išsiplėtė akys pamačius lietuvių skurdą, kurį užtraukė šimtmetinė vergovė ir nelaisvė. Tuo didesnė buvo vokiečių nuostaba ir net atvirai reiškiamas apmaudas pajutus, kad š i tauta siekia nepriklausomybės. Ji buvo laikoma esanti visai netinkama nepriklausomybei. Geriausiu atveju ji galėtų įgauti bent kiek reikšmės tarnaudama vokiečių tautai.

Turint galvoje tokį požiūrį, aiškesni darosi ir nuolatiniai vokiečių trukdymai lietuviams sujungti visas savo tautos jėgas į vientisą valstybę. Bet paskui padėtis kardinaliai pasikeitė. Karas baigėsi visišku vokiečių galybės sutriuškinimu. Reikėjo atsižadėti net visų su mažyte Lietuva susijusių ketinimų. Vokiečiams tai buvo niekaip nesuprantama. Tik delsiant buvo išvesti iš Lietuvos paskutiniai vokiečių kariuomenės daliniai. Tačiau bent dalį jos žemių dar sugebėta lenkams pasukti.

Nežiūrint viso to, Lietuva, nors ir apkarpyta, tapo nepriklausoma. Ir vis dėlto daugeliui vokiečių dar ir šiandien sunku suprasti, kad lietuviai apskritai galėjo pretenduoti į kokią nors reikšmę pasaulyje. O galiausiai įvyko visiškai negirdėtas dalykas: taikos sutartimi Lietuvai buvo atiduota, nors ir palyginti visai maža, ir lig šiol nelabai vertinta sritis, priklausiusi Prūsijai.

Iš pradžių niekas dėl to labai nesijaudino, nes argi galima buvo tikėti, kad Lietuva išliks nepriklausoma. Todėl pradžioje buvo beveik pritarta, kad šiaurinis Rytprūsių kampelis būtų paskirtas Lietuvai. Bet kai taip ir buvo padaryta, vėlgi kilo mintis, kad galima buvo ir kitaip, verčiau būtų buvę pasitarnauta vokiečių savigarbai, o ne lietuvybei.

Lietuviai pradžioje santykiuose su vokiečiais akivaizdžiai demonstravo kuklumą. Ir tai buvo neteisingai suprasta. Vokiečiams vėl ir juo stipriau atgijo įsitikinimas savo pranašumu prieš lietuvius. Ir šitai pradėta rodyti veiksmais.

Tuo tarpu darėsi vis aiškiau, kad ir lietuvių turima vertingų savybių ir net ketinama jas rodyti. O vokiečiai į tai pažiūrėjo kaip į kenkimą vokietybei. Pradėta tiesiog kalbėti apie pavojų vokietybei tiek Rytprūsiuose, Klaipėdos krašte, tiek ir pačioje Lietuvoje. Lietuviai tolydžio ėmė vis labiau priešintis nuo seno brukamam vokiškumui, Lietuvoje bažnyčiose, Klaipėdos krašte – mokyklose. O tada vokiečiuose sukilo viena pasipiktinimo banga po kitos, kol galiausiai išaugo į tikrą priešiškumą lietuvybei ir išsiliejo realia neapykanta.

Galbūt vokiečiai ne visiškai suvokia savo pačių vidinės būsenos reikšmę. Juk paprastai labiau matomi išoriniai, o ne vidiniai praradimai. Ir vis dėlto pastarųjų buvo paisoma, nes juk į bet kokį lietuvių vertės pasireiškimą žiūrėta kaip į žalą vokiečiams. Atrodo, nė nebūta minties, jog taip nusikalstama kitos tautybės žmonėms. Vokietybės nuosmukis aiškinamas vokiečių valdžios suvaržymu. O apie mūsų tėviškės lietuvius, kai tik jie ima rūpintis lietuviškos kultūros ugdymu, tiesiog sakoma: „Jie veikia prieš Prūsijos valstybę“, jie esą politiniai kenkėjai. Kad mūsų krašto lietuviai, ugdydami tautiškumą, tobulina savo žmogiškąją vertę, daugeliui vokiečių visai nesuvokiama.

Prie viso to prisideda dar ir politiniai sumetimai. Lietuva atrodo esanti silpniausia tarp visų valstybių, kurios vokiečių valstybei žlungant galėjo iškilti. Ir dabar manoma – jei tik Lietuva kur pralaimėtų, tai būtų padaryta pradžia vokietybės pakilimui. Kaip svetima atrodo šiandieniniam vokiečių suvokimui mintis, kad bet koks pakilimas galimas tik per dorinių vertybių išugdymą. Prieš šimtą metų vokiečiams šita mintis dar labai daug reiškė.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 10. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI MŪSŲ TĖVYNĖJE...