Pirmadienis, Spa 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 10. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI MŪSŲ TĖVYNĖJE...

10. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI MŪSŲ TĖVYNĖJE...

 

4. PRŪSŲ LIETUVA NETURI BŪTI PRŪSIJOS LIETUVIŲ TĖVYNĖ 

Aišku, tai irgi kovos prieš lietuvius sritis. Bet čia jau žodį taria mokslas. Visai aišku, kad jis nori pasitarnauti politikai. Taigi reikia įrodyti, kad lietuviai mūsų tėviškėje ne vietiniai, o atkilę į vokiečių kraštą. Dėl to jau 1930m. buvo atšvęstas 700 metų jubiliejus, kaip vokiečiai valdo Prūsiją. Nors 1230 metais vokiečių riteriai priėjo tik vakarines šios šalies sienas.

Jau pasirodė daugybė rašinių, kuriuose Prūsijos lietuviams ginčijama jų tėvynė. Ir visi tie rašiniai pretenduoja į moksliškumą. Jų teiginius, paremtus atskirais faktais, trumpai galima taip sutraukti: prūsų lietuviai esą nuo XV amžiaus iš šiaurės ir rytų atkeliavę į Prūsiją, kur vokiečiai juos maloniai priėmę.

Tuoj po Pasaulinio karo (1921m.) Tilžėje kalbėta, kad viena jauna, graži tamsiaakė lietuvaitė vokiška pavarde už darbą apie lietuvių emigraciją į Prūsiją gavusi mokslų daktaro laipsnį. Tam darbui ją paskatinęs tada privatdocentas, o dabar profesorius dr. J.Gerulis.

Apie tai daugiau sužinota, kai 1925m. pasirodė dr. Paulio Kargės darbas „Senosios Prūsijos lietuvių klausimas istoriniu požiūriu“ (Die Litauerfrage in Altpreussen in geschichtlicher Beleuchtung). Šis darbas daugiausia rėmėsi minėtu doktoratu, kuris 1927m. buvo išspausdintas ir platinamas. Jis vadinosi „Nacionaliniu ir imigraciniu klausimu Prūsų Lietuvoj“ (Beitrage zu den Na-tionalitdts- und Siedlungsverhaltnissen von Pr. Litauen).

Dėstymo būdas, taip pat šaltinių panaudojimas daro patrauklų mokslo veikalo įspūdį. Dr. Gertrūda Heinrich tartum tikrai įrodo, kad lietuviai tik nuo XV amžiaus atkeliavę į mūsų kraštą.

Tačiau, atidžiau darbą skaitydamas, atkreipi dėmesį į daugelį abejotinų dalykų. Paminėsiu čia tik kai ką. Pirmiausia, rodos, darbe stengtasi atskirų sričių gyventojus pavaizduoti esant skirtingų genčių. Net žemaičiai ir aukštaičiai prieš šimtmečius lyg ir nebuvę susiję, nors minima artimi žemaičių ir aukštaičių valdovų giminystės ryšiai. Ir aiškiai sakoma, kad žemaičiai net po pergalių prieš Vokiečių ordiną siekė sąjungos su aukštaičių valdovu. Ar tik nenorėjo, kad būtų jų valdovas?

Kaip anksčiau išdėstyta, iš tikrųjų buvo bendras gynimosi tikslas, bet nebuvo bendro vadovavimo visai tautai, visoms jos dalims.

Į akis krinta sakinys, turįs ypatingą paskirtį, kur teigiama: „Skalviai ir nadruviai niekad nėra gyvenę net Lietuvos pasienio srityse“. Tačiau tuo nėra paneigiamas faktas, kad pačioje Vokiečių ordino kovų prie Vyslos pradžioje, nukariaujant prūsus, lietuviai pasistato gynybinę Vėluvos pilį.

Jei Lietuvos valdovai atsižadėdavo kai kurių sričių, tai reikia tuos jų veiksmus aiškinti sunkia padėtimi. Padėčiai pagerėjus, jie vėl reikalaudavo jas grąžinti. Taigi ir dr. Gertrūda Heinrich savo darbo p.24 sako, kad Vytautas 1414 metais reikalavęs ne tik visos Žemaitijos ir Sūduvos, bet ir Prūsijos.

Žemaitijos sienų ieškoti ten, kur 1412 metais buvo žemaičių pilys, nėra pakankamo pagrindo. Kad visas kraštas iki Nemuno anksčiau buvo gyvenamas, rodo daugybė piliakalnių, apie kuriuos dar ir šiandien byloja sakmės, kaip gyvi liudijimai. Taip pat neabejotina, kad gyventojai nuo užpuolikų vis labiau traukėsi ten, kur jie galėjo geriau gintis. Bet tai ir yra Žemaitijos aukštumų pakraštys.

Taip pat negalime laikyti senovine krašto siena 1400 metų vakarinės aukštaičių apgyventų sričių sienos. Iš kelių aprašymų, sudarytų 1384-1402 metais, galima tik spręsti, kiek toli į rytus buvo nuniokotas kraštas. Upės, jūra, ežerai visados vėl pritraukia žmones. Žmonės nuo jų nutolsta tik aplinkybių verčiami.

Kraštą į rytus nuo Alnos ir Deimenos ir į šiaurę nuo Nemuno žemupio Ordinas buvo pavertęs dykra. O kad dr. Gertrūda Heinrich paminėtą krašto ruožą dar prieš Ordinui ateinant mano buvus dykra ir p.59 priduria, jog tai esą nepaaiškinamas dalykas, – visa tai kelia naujų minčių.

Šitame darbe, regis, vis svarbiau darosi įrodyti, kad nadruviai ir skalviai nebuvo artimiau susiję su lietuviais. Įrodinėjant, jog tose vietovėse gyventa kitos kilmės tautų, liudininku šaukiamasi net Petras Dusburgietis, kuris taip menkai suprato vietos kalbą, jog žodį romovė kildino iš Roma.

Jog skalviai XV amžiuje buvo laikomi prūsais, rodo pirmiausia tai, kad prūsais vis dažniau buvo vadinami viso krašto gyventojai. Toliau skalvių susiliejimas su lietuviais tikriausiai aiškintinas jų bendra kilme.

Galima būtų prisiminti dar ir daugelį kitų smulkmenų. Tačiau savo reikšme jos toli gražu neprilygsta pagrindinėms to veikalo nuostatoms. Vis dėlto jį dar verta skaityti.

Visai kitoniškas dr. Paulio Kargės darbas, kuriam jis pasinaudojo ir dr. Gertrūdos Heinrich disertacija. Aistringas jo teiginių tonas iš karto sukelia nepasitikėjimą jų teisingumu, nors autorius remiasi labai gausia literatūra.

Jis iš karto sumenkina tą literatūrą, jei tik joje kalbama apie artimesnius genčių ryšius – tarp žemaičių bei aukštaičių iš vienos pusės ir skalvių bei nadruvių – iš kitos. Net dokumentai tada jam kelia įtarimą, išvados rodosi nepagrįstos. (Žr. p. 81, 82, 83, 89.) Taigi jis teigia, kad Lotharas Weberis „lietuvių klausimu nenusimanąs“, atmeta Alexanderio Brūcknerio teigimą, kad skalviai ir nadruviai buvę lietuviai. Apie sūduvių kalbą jis sako, kad „ji nieko arba beveik nieko bendro neturinti su lietuvių kalba“. O juk sūduvių vardai, tokie kaip Skumantas, Kantgirdis ir kiti, aiškiausiai primena lietuviškuosius: Daumantą, Vydmantą, Ašmantą ir t.t.( Algirdą, Daugirdą, Visgirdą ir t.t.

Karge visai nemoka lietuvių kalbos, o tačiau p. 88 apie žodžius satė, setą, remdamasis Pilsatės vardu, rašo: „Lietuviai ir prūsai šio žodžio nežino“. Tai visai netiesa. Visoje Lietuvoje vartojami žodžiai sieti, sietas, saitis. Posakis „Jis bado siete“ turi net priežodžio reikšmę. Pilsate, lietuviškai Pilsaitis, reiškia pilies aptvarą, pilies teritoriją. Panašiai reikia suprasti ir pavadinimą Nemirseta, kuris suvokietintas į Nimmersatt („besotis“).

Labai savotiškai nuteikia teigimas, jog visas kraštas šiauriau Nemuno žemupio nuo amžių buvęs negyvenamas ir Žemaičiams nepriklausęs. Tada juk kovos dėl šito krašto būtų buvusios beprasmės. Ordinui tebūtų reikėję jį užimti, ir būtų turėjęs ryšį su šiaure. Tai kodėl tada taip atkakliai dėl šitos srities kovojo žemaičiai, vis griovė ir griovė vokiečių pastatytą Klaipėdą, jeigu taip toli nuo ten gyveno? Ir kaip tada suprasti Dusburgiečio nuomonę, kad Nemunas buvęs Prūsijos siena? Arba kam statytos pilys palei Nemuną žemupy nuo Ragainės iki Ventės?

Labai keista, kad žemaičiai vadinami užpuolikais. Istoriniai faktai liudija užpuoliku buvus Ordiną. – Dar keistesnis teigimas Žemaitijos aukštumų žemę buvus prastesnę negu kad pamario ir pajūrio dykros. Juk tai tik patvirtintų, jog žemaičiai iš ten pasitraukę vien dėl nuolatinių puldinėjimų.

Šiais abiem darbais remiasi daugelis kitų, o pirmiausia laikraščiai. Ten esą pateikiami moksliniai įrodymai, kad lietuviai laikytini tik atvykėliais į šį kraštą. Dr. Paulis Karge nepavargdamas kartoja, kad lietuviai čia buvę priimti vien kaip darbininkai.

Ir vis dėlto pagrindiniai klausimai, į kuriuos reikia atsakyti norint rimtai tokius dalykus tvirtinti, nė viename šių abiejų darbų nebuvo nė paliesti. Pirmiausia – kodėl Prūsų Lietuva šitaip pasivadino. Pasaulio istorijoje nežinoma tokio atvejo, kad kraštas būtų imtas vadinti atvykėlių darbininkų, o ne jo šeimininkų vardu. Šio klausimo abu autoriai iš tolo vengia. O atsakymas į jį būtų vertas daktaro disertacijos.

Taigi abu darbai, regis, kažką labai reikalingo įrodę. Tačiau net nepabandyta paaiškinti, kaip Ordinas, ir dar savo smukimo metu, pajėgė apgyvendinti tokią gausybę atvykėlių. Kai 1732 metais atvyko zalcburgiečiai, turėjo praeiti ne vienas dešimtmetis, kol buvo jų įkurdinta 10 000. Be to, jie dažnai buvo įkeliami tiesiog į lietuvių sodybas, o šie, iš jų išvaryti, turėjo pelnytis duoną kaip benamiai darbininkai.

Mūsų tėvynėje gyvenančių lietuvių skaičius apie 1500 metus visai nebuvo mažas. 1709- 1710 metais maru išmirė apie 160 000 lietuvių. Tai turėjo būti maždaug pusė visų lietuvių gyventojų. Taigi iki tol mūsų tėvynėje gyventa mažiausiai 320 000 lietuvių. Per laiko tarpą nuo 1732 iki 1932 metų mūsų krašto gyventojų skaičius nuo kokių 200 000 išaugo maždaug iki 600 000. Kadangi anksčiau gyventojų vargu ar taip sparčiai gausėjo, per du šimtmečius nuo 1500 iki 1700m. jų vis tiek galėjo bent padvigubėti. Gyvenimo sąlygos tada apskritai buvo sunkios. Taigi apie 1500 metus mūsų krašte galėjo būti maždaug 160 000 lietuvių.

Bet jei tas skaičius būtų buvęs ir gerokai mažesnis, kokių 120 000, vis tiek būtų buvę neįmanoma tiek įkurdinti, ypač per palyginti trumpą 1450- 1500 metų laikotarpį. Nes kaip tik tada Ordinas buvo patekęs į labai sunkią padėtį. Įrodinėjant, kaip jis vis dėlto pajėgė apgyvendinti šitiek žmonių, reikia kur kas labiau pasamprotauti, neužtenka vien pasakyti, jog lietuviai čia traukdavę „būriais – kaip darbininkai“.

O jeigu tai būtų teisybė, tai vėl kiltų klausimas, kaip Ordinas aprūpino šiuos žmones darbu ? Tuo laiku tik pradėta šiose vietovėse steigti dvarus. Atskiros Ordino pilys juk buvo pastatytos ne žemės ūkio tikslams.

Toliau kyla klausimas, iš kur šitie lietuviai būtų galėję a t k e 1 i a u t i. Aukštaitija ir Žemaitija dėl šimtmečius besitęsiančių karų buvo retai gyvenamos. Toks didelis išvykusių kiekis būtų dar labiau praretinęs gyventojus.

Tiesa, Lietuvos valdovai tikrai skundėsi, kad Ordinas priglobiąs pabėgėlius. Tas pat kartojasi ir šiandien, kai Lietuvoje nusikaltę žmonės Rytprūsiuose maloniai priimami. Bet per sieną pereina labai nedaug pabėgėlių.

Dar reikia prisiminti, kad valstiečių padėtis mūsų krašte po 1500 metų vis sunkėjo, kai buvo vis gausiau kuriama valdžios įstaigų, domenų ir dvarų. Vis labiau didėjo darbo jėgos poreikis ir noras įgyti valstiečių. Dėl to daugelis valstiečių palikdavo savo namus bei ūkį ir bėgdavo per sieną būtent į Lietuvą arba Lenkiją. Tai ar tik nebuvo ten geresnės gyvenimo sąlygos? Tai kuo gi anksčiau čia atvykdami jie susiviliojo?

Galbūt įmanoma tą didelį mūsų tėvynės gyventojų skaičių apie 1500m. ir kitaip paaiškinti. Vadinamoji „dykra“ nebuvo visai tuščia, o tik gyvenama negausiai. Be to, daugelis žmonių nuo Vokiečių ordino kardo ir ugnies bėgo į rytus, bet daugelį Ordinas parsivarė į Vakarus . Kaip minėta, 1300m. Prūsijoje būta lietuvių valstiečių. Winrichas von Kniprodė viename įsake juos mini greta sembų ir notangų (Hennenberger, Žemėlapių aiškinimai..., p.170). Per karo žygius dar toliau į rytus vis buvo parsigabenama žmonių iš Žemaitijos ir Aukštaitijos, jie šiame krašte naudoti kaip darbo jėga.

Taigi tik į savo tėvynę grįžo senieji krašto gyventojai arba jų palikuonys, po 1422 metų į mūsų kraštą, taip ilgai buvusį karo lauku, sugrįžus taikai. Vienas vokietis apie tai sako, jog „Dievas maloningąją taiką suteikęs“. Nors gyvenimo sąlygos ir buvo sunkios, tėvynė juos šaukė. Taigi jie kantriai vėliau perkentė ir visus lažo sunkumus. Jie nebuvo jokie ateiviai, o tik grįžę į protėvių gimtinę .

Prie jų prisidėjo ir iš tolimesnių rytų atgabenti lietuviai bei kai kurie atvykėliai iš šiaurinių ir rytinių sričių. Šitaip greit susidarė didelė gyventojų gausa. Iš vakarų grįžo daugiausia norintys gyventi ne tarp kolonistų vokiečių, o tarp artimo kraujo žmonių. O krašto valdžiai tai buvo labai pravartu , kaip jau anksčiau kalbėta.

Visi šie gyventojai imti vadinti bendru lietuvių vardu vietoje atskirų genčių — skalvių, nadruvių, lietuvių — vardų, tokiu pat būdu kaip vokiečiai kad vartoja prūsų vardą.

Taip gyveno čia šitie lietuviai, kirsdami miškus, ruošdami ten laukus ir juos dirbdami. Statėsi jie čia pastoges, namus, kūrė sodybas ir pasakojosi vieni kitiems apie praėjusių šimtmečių baisius įvykius.

Dar ir šiandien jie sako garsiuosius piliakalnius buvus senovės valdovų buveines. Vokiečiai, tiesa, bando aiškinti, kad atvykėliai radę pilių liekanas ir davę joms vardus.

Nepastebėdami, kad su kiekviena pilimi dar ir šiandien tebesiejami padavimai. Ir visados tie padavimai turi istorinį pagrindą . Taigi šitaip įrodoma esant kartų sąryšį nuo pat anų laikų.

Ir neabejotinas faktas yra tai, kad būtent lietuviai vėl sugrąžino mūsų tėvynę kultūrai, tuo tarpu kai Vokiečių ordinas joje senąją kultūrą buvo sunaikinęs. Garbingiausiai jie susigrąžino savo tėvynę, ją laimėjo. Ir tai pripažino patys vokiečiai, to laiko Prūsijos valdovai. Šį kraštą jie pavadino Prūsų Lietuva. Čia dar primintini panašūs šio darbo šeštosios dalies teiginiai.

Galiausiai reikia paminėti ir tai, kaip tėvynė lietuviams buvo imta ginčyti. Čia pasidarbavo valdžios įstaigos. Seni lietuviški vietovardžiai suvokietinami arba pakeičiami visai naujais vokiškais vardais. Tai pradėta daryti dar prieš 30 metų. Tada, sakykim, buvusios Tilžės apskrities kaimas Stum-ragiriai vokiškai pervadintas Auerochsendorf. Suprantama, gyventojai pasipriešino. Šiandien lietuviški vietovardžiai ištrinami vienas po kito. Lietuvis turi jaustis gyvenąs ne savo gimtiniame, o vokiškame krašte.

Kokią visa tai turi prasmę, matyti iš vokiečių mokslininkų pastangų. Jie nori užkirsti kelią bet kokioms galimoms pretenzijoms, bet kokioms galimoms istorinėms teisėms. Tačiau pasaulio istorijoje dar nė vienas kraštas nėra perėjęs kitam valdovui pagal istorinę teisę. Visados viską lemia jėga. Ir net aiškiausioje neteisybėje jėga randa kaip save pateisinti. Tuo tarpu kam trūksta galios, to ir aiškiausia tiesa išverčiama kita puse. Mūsų tėvynėje stengiamasi atimti lietuviams teises į ją. J i e čia turį būti tik pakenčiami. Jiems tenka nešioti menkavertiškumo žymę visas teises turinčiųjų akivaizdoje.

 

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 10. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI MŪSŲ TĖVYNĖJE...