Pirmadienis, Spa 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 10. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI MŪSŲ TĖVYNĖJE...

10. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI MŪSŲ TĖVYNĖJE...

 

5. NORAS PALAUŽTI LIETUVIŲ SAVIGARBĄ 

Kai kuriems vokiečiams rūpi sugriauti paskutinę lietuvybės tvirtovę. O tai – jų savigarba, lietuviška lietuvio siela. Svarbiausioji gyvenimo galia juk yra dvasinė. Materiali galia neilgai tveria ir apima siaurą sritį. Ir tautos gyvenime ištvermę teikia ne tiek išorinė jėga, kiek sąmoningumas ir pasitikėjimas savo žmogišku vertingumu. Tuo tik ir išsilaikė Prūsijos lietuviai.

Atrodo, kad tai daugiau ar mažiau suprasta ir pačių vokiečių. Užtat pastaruoju laiku ypač pasmarkėjo bandymai palaužti lietuvių savigarbą. Jie turį patys save niekinti, išsižadėti lietuviškumo, jį slėpti.

Betgi jau nuo senų laikų vokiečiai nelabai gerbė lietuvius. Vis dėlto anksčiau, kaip jau rodyta, dar buvo labai svarių balsų, kurie galėjo pasakyti lietuvius turint tikrai didelių vertybių. Tačiau tokių liudijimų pritrūko garsiau prabilus tiems, kurie lietuvius žemina.

Ypač po Pasaulinio karo tai tapo daugelio mūsų tėvynės vokiškų laikraščių kone kasdienine praktika. Lietuvis savo lietuviškumą turįs jausti kaip negarbę ir gėdą. Tada jis pats save išduosiąs , tam tikra prasme pats nuo savęs bėgsiąs.

Tačiau lietuviškumas lietuviui įgimtas. Įpratimas kalbėti vokiškai nedaug tepakeičia. Pabėgti nuo lietuviškumo, aišku, negalima. Taigi lietuvis tampa dvilypis, norom nenorom ima veidmainiauti.

Be įrodinėjimų aišku, jog šitaip lietuvybei suteikiamas menkavertiškumo žymuo, jog valdžia jos visai nepaiso. Tai, kad mažai kam rūpi lietuvių kalba mokykloje ir bažnyčioje arba iš ten visiškai išstumiama, tą nuostatą turi dar sustiprinti.

Didžiausią įspūdį turėję padaryti tariamai moksliniai teiginiai, kad lietuviai čia anksčiau buvę tik vietos iešką darbininkai. Gal taip ir manė daktarė G.Heinrich. O kad tuo būtų tikėjęs dr. P.Karge, abejotina. Įkarštis, juntamas jo teiginiuose, nerodo autoriaus įsitikinimų tvirtumo. Bet laikraščiai pasinaudojo jo darbu labai smulkmeniškai, kad tik sumenkintų  lietuvius.

Juo veiksmingiau tada turi būti visa, kas lietuvybę galėtų apjuodinti. Jeigu neturima nieko konkretaus pasakyti, tai bent jau pats prisipažinimas, kad esi lietuvis, pasmerkiamas kaip niekšybė, o bet koks rūpinimasis lietuvybe laikomas nusižengimu, krašto išdavyste, jeigu ne nusikaltimu.

Tai rodo ir juodesnėm raidėm išspausdintos antraštės laikraščiuose, kaip kad: „Lietuviai pjudytojai“, „Lietuvių kurstymai“, „Didžialietuviška beprotybė“, „Kankinimų rūsys Doviluose“, „Viduramžiai Lietuvoje“ ir t.t. Straipsniuose lietuviai vadinami fanatikais, didžiausiais kvailiais, akiplėšomis ir panašiai.

Kaip didžiausia begėdystė visados plūstamas lietuvių noras kelti į viešumą savo padėtį ir pastangos ją pagerinti. Pvz., 1928m. vasario 16 d. „Tilsiter Allgemeine Zeitung“ straipsnyje, antrašte „Ką tai reiškia?“, rašo: „Pastaruoju metu Tilžėje lietuviai fanatikai (!) vėl ima agituoti prieš Prūsijos valstybę!“

Čia turima galvoje paskaita apie lietuvių padėtį po 1870-1871 m., kai lietuvių kalba buvo pašalinta iš mokyklų. Tame laikraštyje toliau sakoma: „Tik pamanykite: lietuvių kalba iš mokyklų išstumiama, bet to visai nežino lietuviai, kuriuos tas liečia. Tai jiems pirmiausia turi papasakoti agitatorius“.

Nėra abejonės, kokia šios kvailystės prasmė. Į minėtą paskaitą esą žiūrėtina kaip į begėdystę. Lietuviai neturį kalbėti apie tai, kas jiems padaryta. O jei kalba – tai jau piktas darbas.

Štai pavyzdys iš pastarųjų laikų. 1932m. vasario mėnesį „Tilsiter Allgemeine Zeitung“ rašo „apie didžialietuvišką propagandą Tilžėje“, apie lietuviškas mokyklas, apie judošišką lietuvių pirštą (!) ir t.t. Kiekvienas, kas dar nors kiek mąsto, turėtų pasakyti, kad kuklus Tilžės lietuvių rūpinimasis savąja kalba yra smulkmena palyginti su tuo, ką užsienyje, kad ir Lietuvoje, daro vokiečiai savo vokiškai dvasiai palaikyti, ir už tai niekas jų neplūsta . O kai čia tą daro lietuviai, jau laikoma išdavyste.

Todėl mėgaujamasi vartojant tokius žodžius, kaip šie: „didžialietuviškai, didžialietuvis“ ir t.t. Žmonėms jie turi atrodyti kaip užgauliojimas. Jau ir žodžiui „lietuvis“ kai kas norėtų suteikti tokią prasmę. Jis tiesiog turįs tapti keiksmažodžiu. Dėl to gatvėje nuolat ir girdi plūstant žinomesnius lietuvius: „Lietuvis“, „lietuviškas šuo“, „išdavikas“ ir t.t.

Vaikai papasakoja, kad mokyklose mokytojai ir mokytojos mažiausia proga niekina lietuvybę. Girdėti įvairiausių mokyklų mokinius žinomesniems lietuviams įkandin garsiai sušunkant, tokiais pat žodžiais, kaip tai daro ir kiti, o kartais net – čia nepakartotinais plūdimais. Norom nenorom turi sutikti, kad vokiečių mokyklose ir toliau lietuviai boikotuojami.

Kai mūsų krašto lietuviai gindamiesi pradėjo leisti sąsiuvinius vokiečių kalba, 1929m. lapkričio 28 d. „Tilsiter Allgemeine Zeitung“ parašė: „Šitie sąsiuvinėliai „Unsere Stimme"*(Mūsų balsas (vok.)  yra chameleoniškas leidinys, memorandumo stiliaus kurstytojiškas dalykas". (1927m. buvo pasiųstas į Ženevą Tautų kongresui memorandumas apie Prūsijos lietuvių padėtį.) Toliau ten rašoma: „Laikraštis vokiečių kalba, bet lietuviška dvasia yra žvejojimas drumstame vandenyje“. Tikriausiai ir silpnaprotis supras, kad vokiečiams, nemokantiems lietuviškai, taip suteikiama galimybė sužinoti lietuvių siekimus. Bet reikia gi įtikinėti, kad lietuviai yra kažką pikta sumanę. O juk kiekvienas jų žingsnis yra tik gynimasis.

Pagaliau tame straipsnyje lietuviams prikišama, kad jie nekenčia vokiečių kalbos. Bet lietuviai tikrai nėra tokie kvaili, nors ir gali būti išimčių, kad manytų, jog savo kalbą ir savitumą išugdys nekęsdami ir plūsdami, kiek tik gali, kitataučius.

Tuo tarpu 1927m. gegužės 25 d. šventiniame laikraščio „Das Memelland“ numeryje pasirodo dar visai nekaltas dr. Goldsteino straipsnis. Jame kalbama apie „Klaipėdos krašto literatūrą“ ir suminėta daugybė rašytojų. Tiktai lietuviai, girdi, tegalį prieš juos su vienu rašytoju pasirodyti, bet ir tas dėl lietuvių kalbos negalįs būti tinkamai įvertintas...

Tačiau lietuviai dabar nė neketina su vokiečiais lygintis. Tik jie iš vokiečių tikisi teisingesnio vertinimo. Juk visi žino, kad vokiečiai savo vokiškumui ugdyti turi visas reikiamas švietimo įstaigas, o lietuviai sau – nieko. Ir štai toks žmogus ramiausiai kalba apie lietuvių atsilikimą. Jis net linkęs lietuvius menkinti.

Lietuvių niekinimas per spaudą žinoma, poveikį turi. Kas per ilgus metus buvo drebiama ant lietuvybę ginančių žmonių, po truputį vis kaupiasi. Tik herojiškai pergalėdami natūralų pasipiktinimą daugelis įstengia savo gyvenimu liudyti garbingą žmoniškumą. Silpnesni dvasiškai žmonės lietuvybės atsisako.

Paskutiniu ir stipriausiu išpuoliu prieš lietuvybę, matyt, reikia laikyti įvykį, kai vokiečiai savo įniršį išliejo ant tokio žmogaus, kurį lietuviai tam tikra prasme laiko aukštos kultūros simboliu.

Dar 1931m. rudenį vokiečių priešiškumas jam pradėjo reikštis smarkiau. Matyt, paveikė skelbiami lietuvių kalbos kursai, paskaitos, rengiami dainų vakarai, Lietuvoje pradėta rinkliava Tilžės lietuvių namams įsigyti, pagaliau vieno puikaus Kauno choro koncertas. Prie to prisidėjo 1932 metų pradžios vokiečių-lietuvių konfliktas Klaipėdoje. Ir kai dėl to 1932m. vasario 14 d. prie Nemuno tilto vokiečiai surengė mitingą, tuojau po jo susitvenkė minia prieš namus, kur buvo lietuvių salė ir kur tuo laiku vyko paskaita lietuvių kalba. Įsibrovę į salės prieangį vokiečiai trukdė paskaitininkui. Paskaitą teko sutrumpinti. Lauke stovinti minia, sutikdama išeinančius iš salės lietuvius, neslėpė savo priešiškumo.

O pagaliau kai paskutinis po paskaitos išėjo pats kalbėtojas, tai atrodė, kad norima jį užpulti. Šlykščiausi keiksmai ir grasinimai pasipylė ant jo.

Ir šis lietuvis turėjo dabar eiti per miestą, lydimas policininkų ir apsuptas rėkiančios, siuntančios, į jį spjaudančios, jį apmėtančios minios, ir į jį pataikė kažkuo labai kietu.

Matyt, lietuviškumą norėta labiausiai užgauti pažeminant šitą žmogų. O tas žmogus, dar vaikas būdamas, gyvenimo tikslu pasirinko garbėn kelti lietuviškumą.

Įsidėmėtina, kad vėliau vokiečių spauda kuo įžūliausiai dar pabandė kaltę suversti tam pačiam lietuviui. Jo elgesys buvęs „provokuojantis“... Laikraščiams „Konigsberger Allgemeine" ir „Ostpreussische Zeitung" buvo nurodyta, jog tai netiesa, bet redaktoriai neturėjo drąsos paskelbti atitaisymo.

Kad kalbamasis lietuvis elgtųsi provokuojamai, neįmanomas dalykas. Tada jau reikėtų lietuvišką kilmę ir darbą lietuviškai kultūrai laikyti provokacija. Taip iš tikrųjų ir yra. Pirmiausia niekinamas ir smerkiamas lietuviškumas tų asmenų, kuriuos lietuviai gerbia. Vokiečių teismai tam nesipriešina. Taigi vokiečių elgesį įvertinti paliekama pasaulio istorijai.

Labai didelį poveikį turėjo toks įvykis. 1932m. rugpjūčio 11d. Hagoje paskelbė savo sprendimą Tautų Sąjungos įkurtas Aukštasis teismas, išnagrinėjęs Vokietijos ir Lietuvos ginčą. Lietuva buvo išteisinta.

Kelias savaites nepaprastai daug buvo kalbama apie tą teismą. O mūsų krašto vokiečių laikraščiai nematė galo beplūsdami Lietuvą. Visur vieni užgauliojimai, tokie kaip: „plėšikų valstybė“, „skatikinė valstybė“, „lietuviška blakė“ ir t.t.

Ir dar labai keista, kad viešuose posėdžiuose Hagoje didžiųjų Europos valstybių atstovai itin piktai stojo prieš Lietuvą ir palaikė Vokietiją panašiai kaip prieš daugelį šimtmečių, vokiečių-lietuvių santykių pradžioje.

Vokiečių laikraščiai irgi nepailsdami plūdo lietuvius kaip nusikaltėlius, kaip vokiečių teisių laužytojus, todėl mūsų tėvynėje vėl sustiprėjo nepalankumas lietuviams.

Ir staiga toks sprendimas. Visas kultūringasis pasaulis jį išgirdo. Ir turi apie ką pagalvoti.

 

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 10. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI MŪSŲ TĖVYNĖJE...