Pirmadienis, Spa 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 10. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI MŪSŲ TĖVYNĖJE...

10. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI MŪSŲ TĖVYNĖJE...

X.   VOKIEČIAI IR LIETUVIAI MŪSŲ TĖVYNĖJE PO DIDŽIOJO KARO

p.485-526 

1. DABARTINIO VOKIEČIŲ NUSITEIKIMO APIBŪDINIMAS 

Nelengva dabar visiškai ramiai ką nors sakyti apie vokiečių laikyseną pastaraisiais laikais lietuvių atžvilgiu. Tai, kas buvo ir kas toliau darosi, yra griežčiausia priešingybė viskam, kas duotų pagrindą vokiečius didžiai gerbti. Nuolat kyla klausimas, kaip tokia laikysena pasidarė įmanoma. Atsakymą galima rasti tik atsižvelgiant į daugelį dalykų.

Pirmą kartą įsibrovusius į mūsų tėviškę vokiečius vedė mintis, kad jie, būdami krikščionys, už pagonis vietos gyventojus kur kas pranašesni ir todėl turį teisę juos užkariauti. Ilgainiui tai pasikeitė: užkariautieji mūsų krašto gyventojai jau irgi vadinasi krikščionys.

Tada senąją pakeitė nauja pranašumo samprata. Vokiečių tauta, taip manyta, esanti nepalyginamai aukštesnė už prūsus ir lietuvius. Kame toji aukštesnė vertė galėtų glūdėti, dažniausiai nelabai gilintasi. Bet pretenzijos būta didelės, kad neabejotinai yra taip. O gal didesnė gausa rodo didesnę vertę esant?

Vėliau vokiečiai nusigriebė minties, kad tik vokiečių kultūra esanti kultūra, o lietuviškos ir visai nesą. Kur bebūtų nors koks kultūros ženklas, ji esanti tik iš vokiečių. Tokią nuomonę per paskutinius du šimtmečius, o ypač pastaruoju dešimtmečiu, kaip jau minėta, vokiečiai skelbė itin garsiai. Atitinkamai ir į lietuvybę visur žiūrima kaip į visiškai menkavertį dalyką, toliau ji vis labiau niekinama. Jos žūtis, apgalvotas sunaikinimas esą būtų visai pateisinama.

Tada kilo Pasaulinis karas. Didingos vokiečių kariuomenės pergalės gausybėje šiurpių mūšių turėjo, suprantama, daugybei vokiečių sužadinti pasaulinės vokiškumo reikšmės jutimą, kurio ligi šiol niekas nebuvo turėjęs. Juo didesnis tada atrodė atstumas tarp vokiečių tautos pasaulinės galybės ir visiškai bejėgės lietuvybės. Tai pasidarė kone apčiuopiamai akivaizdu, šitai galybei užplūdus visą Lietuvą.

Dabar atrodė visiškai pasitvirtinus sprendimą, kad lietuvybė menkavertė. Vokiečiams išsiplėtė akys pamačius lietuvių skurdą, kurį užtraukė šimtmetinė vergovė ir nelaisvė. Tuo didesnė buvo vokiečių nuostaba ir net atvirai reiškiamas apmaudas pajutus, kad š i tauta siekia nepriklausomybės. Ji buvo laikoma esanti visai netinkama nepriklausomybei. Geriausiu atveju ji galėtų įgauti bent kiek reikšmės tarnaudama vokiečių tautai.

Turint galvoje tokį požiūrį, aiškesni darosi ir nuolatiniai vokiečių trukdymai lietuviams sujungti visas savo tautos jėgas į vientisą valstybę. Bet paskui padėtis kardinaliai pasikeitė. Karas baigėsi visišku vokiečių galybės sutriuškinimu. Reikėjo atsižadėti net visų su mažyte Lietuva susijusių ketinimų. Vokiečiams tai buvo niekaip nesuprantama. Tik delsiant buvo išvesti iš Lietuvos paskutiniai vokiečių kariuomenės daliniai. Tačiau bent dalį jos žemių dar sugebėta lenkams pasukti.

Nežiūrint viso to, Lietuva, nors ir apkarpyta, tapo nepriklausoma. Ir vis dėlto daugeliui vokiečių dar ir šiandien sunku suprasti, kad lietuviai apskritai galėjo pretenduoti į kokią nors reikšmę pasaulyje. O galiausiai įvyko visiškai negirdėtas dalykas: taikos sutartimi Lietuvai buvo atiduota, nors ir palyginti visai maža, ir lig šiol nelabai vertinta sritis, priklausiusi Prūsijai.

Iš pradžių niekas dėl to labai nesijaudino, nes argi galima buvo tikėti, kad Lietuva išliks nepriklausoma. Todėl pradžioje buvo beveik pritarta, kad šiaurinis Rytprūsių kampelis būtų paskirtas Lietuvai. Bet kai taip ir buvo padaryta, vėlgi kilo mintis, kad galima buvo ir kitaip, verčiau būtų buvę pasitarnauta vokiečių savigarbai, o ne lietuvybei.

Lietuviai pradžioje santykiuose su vokiečiais akivaizdžiai demonstravo kuklumą. Ir tai buvo neteisingai suprasta. Vokiečiams vėl ir juo stipriau atgijo įsitikinimas savo pranašumu prieš lietuvius. Ir šitai pradėta rodyti veiksmais.

Tuo tarpu darėsi vis aiškiau, kad ir lietuvių turima vertingų savybių ir net ketinama jas rodyti. O vokiečiai į tai pažiūrėjo kaip į kenkimą vokietybei. Pradėta tiesiog kalbėti apie pavojų vokietybei tiek Rytprūsiuose, Klaipėdos krašte, tiek ir pačioje Lietuvoje. Lietuviai tolydžio ėmė vis labiau priešintis nuo seno brukamam vokiškumui, Lietuvoje bažnyčiose, Klaipėdos krašte – mokyklose. O tada vokiečiuose sukilo viena pasipiktinimo banga po kitos, kol galiausiai išaugo į tikrą priešiškumą lietuvybei ir išsiliejo realia neapykanta.

Galbūt vokiečiai ne visiškai suvokia savo pačių vidinės būsenos reikšmę. Juk paprastai labiau matomi išoriniai, o ne vidiniai praradimai. Ir vis dėlto pastarųjų buvo paisoma, nes juk į bet kokį lietuvių vertės pasireiškimą žiūrėta kaip į žalą vokiečiams. Atrodo, nė nebūta minties, jog taip nusikalstama kitos tautybės žmonėms. Vokietybės nuosmukis aiškinamas vokiečių valdžios suvaržymu. O apie mūsų tėviškės lietuvius, kai tik jie ima rūpintis lietuviškos kultūros ugdymu, tiesiog sakoma: „Jie veikia prieš Prūsijos valstybę“, jie esą politiniai kenkėjai. Kad mūsų krašto lietuviai, ugdydami tautiškumą, tobulina savo žmogiškąją vertę, daugeliui vokiečių visai nesuvokiama.

Prie viso to prisideda dar ir politiniai sumetimai. Lietuva atrodo esanti silpniausia tarp visų valstybių, kurios vokiečių valstybei žlungant galėjo iškilti. Ir dabar manoma – jei tik Lietuva kur pralaimėtų, tai būtų padaryta pradžia vokietybės pakilimui. Kaip svetima atrodo šiandieniniam vokiečių suvokimui mintis, kad bet koks pakilimas galimas tik per dorinių vertybių išugdymą. Prieš šimtą metų vokiečiams šita mintis dar labai daug reiškė.


2. LIETUVIŠKOS KILMĖS PRŪSIJOS PILIEČIŲ TEISIŲ SUVARŽYMAS IR PAŽEIDINĖJIMAS 

Reikia suprasti šitos antraštės turinį. Prieš įstatymą lietuvis, kaip valstybės pilietis, yra visai lygus vokiečiui. Abiem, kaip valstybės piliečiams, privalu vienodos pareigos, lygiai taip pat jie turi ir vienodas teises. Tai neginčytina.

Abeji mūsų tėvynėje yra laisvi žmonės. Abeji turi vienodai darbuotis visuomenės, o kartu ir savo labui ir teikti tam tikrą naudą. Abeji gali per laisva valia išrinktus atstovus dalyvauti visuomenės gyvenime kaime, mieste, provincijoj, valstybėje ir imperijoje.

Valstybė įstatymais saugo, kad nebūtų pasikėsinta į abiejų tautų žmonių kūno neliečiamybę, nuosavybę ir garbę. Ir reikėtų manyti, kad tvarkingoje valstybėje yra organai, kurie rūpinasi įstatymų veiksmingumu.

Ir vis dėlto lietuvio padėtis visame mūsų valstybės gyvenime kitokia negu vokiečio. Kaip jau čia išdėstyta, lietuvis visai nepatiria rūpinimosi jo įgimtu savitumu, ka1ba , kokį patiria vokietis. Taigi šioje srityje lietuvis jau neprilygsta vokiečiui. Čia jo, kaip valstybės piliečio, teisės jau apribotos. Jos galioja tik tiek, kiek nekliudo jo tautinio savitumo.

Tačiau ir į šį savitumą Vokiečių imperijos konstitucija dabar atsižvelgia. Tačiau valstybė lietuviškumui lįg šiol mūsų tėvynėje dar nieko nėra padariusi. Kad bažnyčiose lietuvių kalba dar šiek tiek vartojama, tai tėra buvusio, jos gyvybingumo aidas.

Lietuviams paliekama savomis pastangomis ugdytis tautinį savitumą ir kalbą. Bet ir tai galima tik labai siaurame rate: šeimoje, na ir dar draugijose. O jei pažvelgsime į mokyklinį jaunimą, tuoj susidursim su apribojimais. Šiaip ar taip, lietuviams lieka galimybė patiems rūpintis lietuvybe.

Tačiau po Pasaulinio karo iš pradžių nedrąsiai, o paskui vis garsiau ir atkakliau šią teisę imta ginčyti. Kiekviena pastanga puoselėti lietuvybę laikoma priešiškumu vokiečiams. O kiekvienas lietuvis, kuris viešai stoja už lietuvybę , apšaukiamas vokiečių priešu ar net valstybės išdaviku.

Dėl to mūsų tėvynėje nuolat visokiausiais būdais pažeidinėjamos lietuvių teisės. Šito negalima aiškinti tuo, kad dalis krašto atsiskyrė ir gresia dar didesnio atsiskyrimo pavojus. Tada juk puoselėti vokiškumą tokiuose mažuose kraštuose, kaip Estija, Latvija, Lietuva, būtų buvę kur kas pavojingiau. Ir vis dėlto ten galima tuo rūpintis. Matyt, esama nuomonės, kad bet koks lietuvių teisių pažeidimas sutvirtina vokiškumą.

Iš to paaiškėja, kad platesni sluoksniai paprastai nepažeidinėja lietuvių teisių. Plūdimas ir grasinimai paprastai pasipila pakursčius laikraščiams. Ir kurstymui pirmiausia pasiduoda išsilavinę žmonės. Taigi priešiškumą lietuviams daugiausia rodydavo valdininkai, mokytojai ir t. t. Visus pralenkdavo įvairios įstaigos.

Net pašte pažeidinėjamos teisės. Kad lietuvišką laikraštį laiškanešiai niekino ir patarinėjo jo neužsisakyti, tai tik menkniekis. Dažniau pasitaikydavo, kad atplėšiami laiškai žymesniesiems lietuviams. Visas nuotraukų paketas tikrinant buvo perdurtas. 1927m. liepos mėnesį Tilžės paštas reikalavo didesnio mokesčio už lietuviškų spaudinių siuntimą. Lietuviški telefono pokalbiai būdavo pertraukinėjami. Tam tikros formos knygų siuntos į Lietuvą 1930 rudenį buvo priimtos tik pasiskundus pašto viršininkui. Negirdėta, kad valdininkai, pažeidę teises, būtų nubausti. Džiugu, jog pastaraisiais metais apie lietuvių teisių pažeidinėjimus pašte nebegirdėti.

Toliau policija. Kol ji dar nebuvo valstybinė, daug kur yra pažeidusi pilietines lietuvių teises. Ji dažnai atsakydavo apsaugą lietuvių dainų koncertams, kuriems buvo planingai trukdoma, pvz., 1924m. Kaukėnuose, 1925m. Nemunyne. Čia net dviem lietuviams iki kraujo buvo praskeltos galvos, visai nesikišant policijai.

Lietuvių koncertą, turėjusį vykti Tilžėje 1925m. rugsėjo 20 d. lietuvių Giedotojų draugijos trisdešimties metų jubiliejaus proga, Tilžės miesto policijos valdyba uždraudė prieš dvi dienas. Atsakomybė už šį teisių pažeidimą priskirtina Tilžės vyriausiajam burmistrui Ernstui Salgei.

Žiūrovams nebebuvo galima pranešti, kad koncertas uždraustas. Taigi jie suvažiavo į miestą, kas kokiomis priemonėmis galėdamas. Daugelis apie pietus jau rinkosi į salę, kad pasilsėję dar pasivaikščiotų po miestą. Pati šventė turėjo prasidėti 5 valandą popiet. Tik šiam laikui ir buvo uždrausta. Tačiau policija nieko nepaisydama jau vijo susirinkusius iš salės per pietus.

Visai negirdėtai policija pasielgė Nemunyne, kai išvaikytuosius lietuvius, irgi suėjusius į koncertą, dar išlaikė keletą valandų suimtus.

Apie salės išpuošimą valdininkai protokole parašė, kad salė buvusi išpuošta „didžiosios Lietuvos“ spalvomis. Tai buvo netiesa.

Kai vėliau vėl ketinta rengti koncertus, valdininkai patardavo salių savininkams, kad lietuviams jų nebeišnuomotų. Pasak salių savininkų, panašiai dariusios ir karinės įstaigos. Kaimiečiai taip pat pranešė, kad nuo lietuviškų koncertų juos atkalbinėję žandarai.

Tilžės policijos valdininkai pažeidinėjo ir lietuvių rinkimines teises. Kaimuose jie vaikščiojo po lietuvių namus ir bandė gąsdinti, kad nebalsuotų už žmones, ginančius lietuvių reikalus.

Valstybės policija juk turi saugoti piliečių teises. Tačiau Tilžėje 1932 metų vasario 14 dieną įvairių policijos valdininkų akivaizdoje gausi minia užgauliojo ir įžeidinėjo vieną žymų lietuvį, grasino jam, o policija nėmaž nesikišo. Galbūt laukė, kad jos paprašytų.

Net teismas aiškiai elgiasi taip, lyg lietuviai nebūtų pilnateisiai piliečiai. 1920 metų pradžioje vienas lietuvis buvo nubaustas nemaža pinigine bauda už tariamą priešiškumą vokiečiams. Bet apie tai negalėjo būti nė kalbos. Jis buvo priėmęs iš amerikiečių, norinčių padėti Lietuvos valstybei, sveikinimą, deramai pagarbų tiek Vokietijai, tiek Lietuvai. Jis manė, kad išsilavinę vokiečių sluoksniai supras tą jo poelgį.

Vėliau įvairūs lietuviai ne kartą dėl tariamų spaudos įstatymo pažeidimų buvo suimami, nuteisiami arba kartais paleidžiami. O juk juos „nusižengti“ ir paskatino kaip tik pernelyg energingi vokiečių užsipuolimai.

O ten, kur, kaip Kaukėnuos ir Nemunyne, sukurstyti žmonės lietuvius sumušė, neatsirado prokuroro, kuris pasirūpintų lietuvių teisėmis.

Gana savotiškai pasielgė teismas, kai laikraščiai „Tilsiter Zeitung“ ir „Konigsberger Allgemeine Zeitung“ labai įžeidžiamai parašė apie to meto Lietuvių susivienijimo pirmininką. Pirmasis laikraštis jį net išvadino išdaviku, todėl šis padavė jį į teismą. 1925m. įvykęs teismas bylą užtęsė, kaltinamajam ginti pritaikė baudžiamojo kodekso 193-iąjį paragrafą ir tų pat metų lapkričio mėnesį bylą nutraukė. Mat čia esąs politinis dalykas, kuriam pritaikytina reichsprezidento paskelbta amnestija. Ir net padengti teismo išlaidas priteisė įžeistajam lietuviui. Taip, o dėl „Konigsberger Allgemeine Zeitung“ – tai įžeistasis net turėjo apmokėti ir atsakovo advokato honorarą.

O dar vienam lietuviui buvo priteista netrumpai kalėti už tai, kad tas išgėręs neva niekinamai kalbėjęs apie Vokietijos himną. Jo liudininkas šaukimo į teismą negavo.

Pagaliau ir kitos valdžios įstaigos pasirodė nepaisančios lietuvių teisių. Tilžės vyriausiasis burmistras Salgė rašte 1928m. apkaltino, kad Prūsijos lietuviai deda pastangas atsiskirti, ir vieną lietuvį, nurodydamas pavardę, pavadino to sąjūdžio vadu. Prašymo atsiimti kaltinimą jis nepatenkino. Bylos, žinoma, nebuvo iškelta. Visa tai minėtajam asmeniui rodės dėmesio nevertas dalykas.

Gumbinės vietos valdžios vadovas visą laiką trukdė Tilžės lietuviams vykti į Klaipėdą. 1923m. rudenį lietuvių Giedotojų draugijai neduota kolektyvinės vizos. Kita grupė 1927m. liepos mėnesį už tai turėjo sumokėti mokestį, nors vokiečių draugijos galėjo važinėti be jokių mokesčių.

Į prašymą išduoti kolektyvinį raštą vietoje pasų vaikams, važiuojantiems atostogų į Lietuvą, taip ilgai buvo neatsakyta, kad paskui keliauti jau buvo per vėlu.

Tilžės vandens apsaugos tarnyba 1925m. išdrįso lietuvių Giedotojų draugijai sutrukdyti išsilaipinti Nemunyno prieplaukoje. Niekas nežino, ar vietos valdžios vadovas pareikalavo tą įstaigą pasiaiškinti.

Įvairioms vadinamosioms tėvyniškoms draugijoms buvo galima lietuvius pjudyti. Policija leido jiems protestuoti, kad nebūtų rengiami lietuvių koncertai. O vietos valdžios galva jų norą patenkino.

Iki šiol į visus skundus ir prašymus ginti lietuvių teises įstaigos neatsakinėja. O dėl garbės ir gero vardo plėšimo lietuviai yra visai beteisiai ir visai neginami. Tik tiek, kad valstybinė policija kol kas dar saugo jų fizinę neliečiamybę.

Matyt, vokiečiai mano, kad turi teisę šitaip pažeidinėti įstatymus. O lietuviai kiekvieną tų vokiečių laiko piktadariu, teisių pažeidinėtoju ar, apskritai kalbant, baisiu nusidėjėliu.


3.PRIEŠIŠKUMAS LIETUVIAMS 

Apie valdžios ir jos įstaigų elgesį su lietuviais, jų teisių varžymą, neteisingus kaltinimus didžioji vokiečių dauguma beveik nežinojo. Apie tai juk rašydavo tik lietuvių laikraštis, kurį galėjo skaityti vos vienas kitas vokietis. Kartais ir vokiečių kalba išspausdinti skundai ar pranešimai menkai galėjo išplisti.

Tuo tarpu vokiečių laikraščiai stengėsi kuo smarkiau lietuvius kaltinti. Jie, girdi, tėvynėje visaip trukdą. Taigi šitaip po truputį susiformavo neįprastas  priešiškumas lietuviams.

Bet niekad nebuvo sakoma, jog reikią lietuvių neapkęsti. Atvirkščiai, teigta, kad lietuviai neapkenčią vokiečių. Vokiečių laikraščiai ypač ėmė tai pabrėžti bene nuo 1924 metų. Ir ne tiek ankštoje mūsų tėviškėje, o kur kas daugiau visoje Vokietijoje. Buvo leidžiami specialūs periodiniai leidiniai ir steigiamos draugijos, kurios puoselėjo mintį, kad lietuviai esą didžiausi vokiečių ir visko, kas vokiška, priešai, ir skatino veikti.

Šitaip ir augo neapykanta lietuvybei. Tačiau lietuviai Lietuvoje griebėsi savo priemonių. Kartais jie galėjo ir netinkamai pasielgti, bet tikrai nepuoselėjo priešiškumo vokietybei. Paprasčiausia jie to negalėjo: tas nedera jų prigimčiai.

O lietuviai mūsų tėvynėje, kaip paprastai nuo senų laikų, atsidėję ramiai rūpinosi lietuvybe. Jie dainavo savo liaudies dainas, rengė koncertus ir tobulino savo kalbą. Ir niekad nešvaistė jėgų ir neieškojo progų vokiečiams ir vokiškumui keikti ar prieš jį eiti.

Tuo tarpu vokiečių laikraščiai be atvangos tvirtino, kaip labai lietuviai neapkenčią vokiečių. Skaitytojai ilgainiui turėjo tuo ir patikėti. Taigi jie pagaliau buvo tikri, jog mūsų senojoj tėviškėj esą lietuvių, kurie kupini neapykantos viskam, kas vokiška. Pavyzdžiui, „Tilsiter Allgemeine Zeitung“ vienintelį lietuvių laikraštį ne kartą yra pavadinęs „gerai žinomu lietuvių kurstytojišku laikraštpalaikiu“. Taip pat jame yra buvę teigiama, kad lietuviai nekenčia vokiečių kalbos ir t.t.

Net ir vienam lietuviui, kuris iš pat jaunystės stengėsi vengti bet kokios nesantarvės, sukylantį priešiškumą kas kartas užslopinti ir vien skleisti žmoniškumą aukščiausia prasme, – jam buvo priskiriama „fanatiška neapykanta viskam, kas vokiška“. Kur tik viešai kalbėdamas, jis visada skelbė savo idėją. Taip, kartais jis ieškodavo progų paveikti lietuvius, kad oriai, taikiai elgtųsi net vokiečių puldinėjami. Visi, kas jį nors truputį pažįsta, žino, kad visa tai eina iš pačios jo prigimties...

Todėl vokiečiai bent iš pradžių rodė šiokio tokio supratingumo. Vėliau ir to neliko nė pėdsakų. O dabar vokiečių laikraščiai nuolat skelbia, kad jis esąs didžiausias vokiškumo priešas ir dėl to vertas visuotinės neapykantos.

Niekas negali pateikti nė vieno įrodymo, kad jis kuo nors nusikaltęs, kad jį būtų galima patraukti į teismą, tik visaip spėliojama. Aišku esą tik tai, jog jis ginąs lietuvybę. Ir to visai užtenka. Rūpinimasis lietuvybe kaip tik ir esąs priešiškumas bet kokiam vokiškumui. Labai jau daug pasaką vien tie pagarbos ženklai, kuriuos jam rodo lietuviai, o ypač dar iš pačios Lietuvos.

Vokiečių laikraštininkai mato tik politinius dalykus. O apie kitokias vertybes, ypač dorines, dvasinio pobūdžio, jie, matyt, neturi jokio supratimo. Ir kad žmonės, kokie ir yra lietuviai, dėl jų, tų vertybių, dėtų tiek pastangų, yra neįtikėtinas daiktas, visai neįmanomas. Taip yra sumenkėjusi tų vokiečių įžvalga.

Taigi, dar kartą pabrėžiant, – vokiečiai negali palankiai žiūrėti į kokią nors lietuvių vertybę. Jeigu kas nors pabandytų to imtis, kitiems iš anksto atrodytų niekai, nesąmonė, juokinga. Taigi šitaip dingsta bet koks vokiečių sugebėjimas normaliai žiūrėti į lietuvybę. O jeigu koks nors lietuvis aiškiai pasirodo esąs ko vertas, šitai paprasčiausiai nuneigiama.

Įvykiai Lietuvoje, ypač jai atitekusioje mūsų tėvynės dalyje, rodos, tą patvirtina. Ten vokiečiai esą prievartaujami įstaigose, net bažnyčiose ir mokyklose, taigi „Tilsiter Allgemeine Zeitung“ rado reikalą didelėmis raidėmis rašyti apie „išmirštančius germanus“.

Bet jei, norėdamas žinoti tiesą, patyrinėji visus paminėtus įvykius, tai paaiškėja visai kas kita. Nors visas Klaipėdos krašto žmonių gyvenimas yra beveik lietuviškas, mokykloje, bažnyčioje, teisme ir valdžios įstaigose vokiečių kalba pirmauja be jokių išlygų.

Taigi gryna melagystė skleidžiama ir ja tikima. Kur ugdoma neapykanta, ten nebelieka vietos tiesai. Juk neapykanta kyla iš baimės, kuriai tikrovė visados kitokia atrodo. Taigi nuodijamas vokiečių protas sąmoningai, norint sukelti prieš lietuvybę ir, jei įmanoma, visai ją sunaikinti. Jau taip toli nueita, kad kai kurie žmonės tiesiog ima siusti išgirdę lietuviškai kalbant.

Šitas neįtikėtinas priešiškumas tuo keistesnis, kad lietuviai vien dėl savo negausumo negali būti vokiečiams priešininkai. Veikiau reikėtų nekęsti didelių tautų. O tačiau su rusais jau seniai sėdame prie vieno stalo, su prancūzais ir anglais keičiamasi viešnagėmis. O Lenkija, kuriai tiek daug vokiečių valdytų žemių priskirta ir kuri skelbiasi toliau pretenduojanti į kitas sritis, tik kai kada traktuojama kaip priešė. Tuo tarpu lietuvybė lieka priešu. Keistas dalykas!

 


 

4. PRŪSŲ LIETUVA NETURI BŪTI PRŪSIJOS LIETUVIŲ TĖVYNĖ 

Aišku, tai irgi kovos prieš lietuvius sritis. Bet čia jau žodį taria mokslas. Visai aišku, kad jis nori pasitarnauti politikai. Taigi reikia įrodyti, kad lietuviai mūsų tėviškėje ne vietiniai, o atkilę į vokiečių kraštą. Dėl to jau 1930m. buvo atšvęstas 700 metų jubiliejus, kaip vokiečiai valdo Prūsiją. Nors 1230 metais vokiečių riteriai priėjo tik vakarines šios šalies sienas.

Jau pasirodė daugybė rašinių, kuriuose Prūsijos lietuviams ginčijama jų tėvynė. Ir visi tie rašiniai pretenduoja į moksliškumą. Jų teiginius, paremtus atskirais faktais, trumpai galima taip sutraukti: prūsų lietuviai esą nuo XV amžiaus iš šiaurės ir rytų atkeliavę į Prūsiją, kur vokiečiai juos maloniai priėmę.

Tuoj po Pasaulinio karo (1921m.) Tilžėje kalbėta, kad viena jauna, graži tamsiaakė lietuvaitė vokiška pavarde už darbą apie lietuvių emigraciją į Prūsiją gavusi mokslų daktaro laipsnį. Tam darbui ją paskatinęs tada privatdocentas, o dabar profesorius dr. J.Gerulis.

Apie tai daugiau sužinota, kai 1925m. pasirodė dr. Paulio Kargės darbas „Senosios Prūsijos lietuvių klausimas istoriniu požiūriu“ (Die Litauerfrage in Altpreussen in geschichtlicher Beleuchtung). Šis darbas daugiausia rėmėsi minėtu doktoratu, kuris 1927m. buvo išspausdintas ir platinamas. Jis vadinosi „Nacionaliniu ir imigraciniu klausimu Prūsų Lietuvoj“ (Beitrage zu den Na-tionalitdts- und Siedlungsverhaltnissen von Pr. Litauen).

Dėstymo būdas, taip pat šaltinių panaudojimas daro patrauklų mokslo veikalo įspūdį. Dr. Gertrūda Heinrich tartum tikrai įrodo, kad lietuviai tik nuo XV amžiaus atkeliavę į mūsų kraštą.

Tačiau, atidžiau darbą skaitydamas, atkreipi dėmesį į daugelį abejotinų dalykų. Paminėsiu čia tik kai ką. Pirmiausia, rodos, darbe stengtasi atskirų sričių gyventojus pavaizduoti esant skirtingų genčių. Net žemaičiai ir aukštaičiai prieš šimtmečius lyg ir nebuvę susiję, nors minima artimi žemaičių ir aukštaičių valdovų giminystės ryšiai. Ir aiškiai sakoma, kad žemaičiai net po pergalių prieš Vokiečių ordiną siekė sąjungos su aukštaičių valdovu. Ar tik nenorėjo, kad būtų jų valdovas?

Kaip anksčiau išdėstyta, iš tikrųjų buvo bendras gynimosi tikslas, bet nebuvo bendro vadovavimo visai tautai, visoms jos dalims.

Į akis krinta sakinys, turįs ypatingą paskirtį, kur teigiama: „Skalviai ir nadruviai niekad nėra gyvenę net Lietuvos pasienio srityse“. Tačiau tuo nėra paneigiamas faktas, kad pačioje Vokiečių ordino kovų prie Vyslos pradžioje, nukariaujant prūsus, lietuviai pasistato gynybinę Vėluvos pilį.

Jei Lietuvos valdovai atsižadėdavo kai kurių sričių, tai reikia tuos jų veiksmus aiškinti sunkia padėtimi. Padėčiai pagerėjus, jie vėl reikalaudavo jas grąžinti. Taigi ir dr. Gertrūda Heinrich savo darbo p.24 sako, kad Vytautas 1414 metais reikalavęs ne tik visos Žemaitijos ir Sūduvos, bet ir Prūsijos.

Žemaitijos sienų ieškoti ten, kur 1412 metais buvo žemaičių pilys, nėra pakankamo pagrindo. Kad visas kraštas iki Nemuno anksčiau buvo gyvenamas, rodo daugybė piliakalnių, apie kuriuos dar ir šiandien byloja sakmės, kaip gyvi liudijimai. Taip pat neabejotina, kad gyventojai nuo užpuolikų vis labiau traukėsi ten, kur jie galėjo geriau gintis. Bet tai ir yra Žemaitijos aukštumų pakraštys.

Taip pat negalime laikyti senovine krašto siena 1400 metų vakarinės aukštaičių apgyventų sričių sienos. Iš kelių aprašymų, sudarytų 1384-1402 metais, galima tik spręsti, kiek toli į rytus buvo nuniokotas kraštas. Upės, jūra, ežerai visados vėl pritraukia žmones. Žmonės nuo jų nutolsta tik aplinkybių verčiami.

Kraštą į rytus nuo Alnos ir Deimenos ir į šiaurę nuo Nemuno žemupio Ordinas buvo pavertęs dykra. O kad dr. Gertrūda Heinrich paminėtą krašto ruožą dar prieš Ordinui ateinant mano buvus dykra ir p.59 priduria, jog tai esą nepaaiškinamas dalykas, – visa tai kelia naujų minčių.

Šitame darbe, regis, vis svarbiau darosi įrodyti, kad nadruviai ir skalviai nebuvo artimiau susiję su lietuviais. Įrodinėjant, jog tose vietovėse gyventa kitos kilmės tautų, liudininku šaukiamasi net Petras Dusburgietis, kuris taip menkai suprato vietos kalbą, jog žodį romovė kildino iš Roma.

Jog skalviai XV amžiuje buvo laikomi prūsais, rodo pirmiausia tai, kad prūsais vis dažniau buvo vadinami viso krašto gyventojai. Toliau skalvių susiliejimas su lietuviais tikriausiai aiškintinas jų bendra kilme.

Galima būtų prisiminti dar ir daugelį kitų smulkmenų. Tačiau savo reikšme jos toli gražu neprilygsta pagrindinėms to veikalo nuostatoms. Vis dėlto jį dar verta skaityti.

Visai kitoniškas dr. Paulio Kargės darbas, kuriam jis pasinaudojo ir dr. Gertrūdos Heinrich disertacija. Aistringas jo teiginių tonas iš karto sukelia nepasitikėjimą jų teisingumu, nors autorius remiasi labai gausia literatūra.

Jis iš karto sumenkina tą literatūrą, jei tik joje kalbama apie artimesnius genčių ryšius – tarp žemaičių bei aukštaičių iš vienos pusės ir skalvių bei nadruvių – iš kitos. Net dokumentai tada jam kelia įtarimą, išvados rodosi nepagrįstos. (Žr. p. 81, 82, 83, 89.) Taigi jis teigia, kad Lotharas Weberis „lietuvių klausimu nenusimanąs“, atmeta Alexanderio Brūcknerio teigimą, kad skalviai ir nadruviai buvę lietuviai. Apie sūduvių kalbą jis sako, kad „ji nieko arba beveik nieko bendro neturinti su lietuvių kalba“. O juk sūduvių vardai, tokie kaip Skumantas, Kantgirdis ir kiti, aiškiausiai primena lietuviškuosius: Daumantą, Vydmantą, Ašmantą ir t.t.( Algirdą, Daugirdą, Visgirdą ir t.t.

Karge visai nemoka lietuvių kalbos, o tačiau p. 88 apie žodžius satė, setą, remdamasis Pilsatės vardu, rašo: „Lietuviai ir prūsai šio žodžio nežino“. Tai visai netiesa. Visoje Lietuvoje vartojami žodžiai sieti, sietas, saitis. Posakis „Jis bado siete“ turi net priežodžio reikšmę. Pilsate, lietuviškai Pilsaitis, reiškia pilies aptvarą, pilies teritoriją. Panašiai reikia suprasti ir pavadinimą Nemirseta, kuris suvokietintas į Nimmersatt („besotis“).

Labai savotiškai nuteikia teigimas, jog visas kraštas šiauriau Nemuno žemupio nuo amžių buvęs negyvenamas ir Žemaičiams nepriklausęs. Tada juk kovos dėl šito krašto būtų buvusios beprasmės. Ordinui tebūtų reikėję jį užimti, ir būtų turėjęs ryšį su šiaure. Tai kodėl tada taip atkakliai dėl šitos srities kovojo žemaičiai, vis griovė ir griovė vokiečių pastatytą Klaipėdą, jeigu taip toli nuo ten gyveno? Ir kaip tada suprasti Dusburgiečio nuomonę, kad Nemunas buvęs Prūsijos siena? Arba kam statytos pilys palei Nemuną žemupy nuo Ragainės iki Ventės?

Labai keista, kad žemaičiai vadinami užpuolikais. Istoriniai faktai liudija užpuoliku buvus Ordiną. – Dar keistesnis teigimas Žemaitijos aukštumų žemę buvus prastesnę negu kad pamario ir pajūrio dykros. Juk tai tik patvirtintų, jog žemaičiai iš ten pasitraukę vien dėl nuolatinių puldinėjimų.

Šiais abiem darbais remiasi daugelis kitų, o pirmiausia laikraščiai. Ten esą pateikiami moksliniai įrodymai, kad lietuviai laikytini tik atvykėliais į šį kraštą. Dr. Paulis Karge nepavargdamas kartoja, kad lietuviai čia buvę priimti vien kaip darbininkai.

Ir vis dėlto pagrindiniai klausimai, į kuriuos reikia atsakyti norint rimtai tokius dalykus tvirtinti, nė viename šių abiejų darbų nebuvo nė paliesti. Pirmiausia – kodėl Prūsų Lietuva šitaip pasivadino. Pasaulio istorijoje nežinoma tokio atvejo, kad kraštas būtų imtas vadinti atvykėlių darbininkų, o ne jo šeimininkų vardu. Šio klausimo abu autoriai iš tolo vengia. O atsakymas į jį būtų vertas daktaro disertacijos.

Taigi abu darbai, regis, kažką labai reikalingo įrodę. Tačiau net nepabandyta paaiškinti, kaip Ordinas, ir dar savo smukimo metu, pajėgė apgyvendinti tokią gausybę atvykėlių. Kai 1732 metais atvyko zalcburgiečiai, turėjo praeiti ne vienas dešimtmetis, kol buvo jų įkurdinta 10 000. Be to, jie dažnai buvo įkeliami tiesiog į lietuvių sodybas, o šie, iš jų išvaryti, turėjo pelnytis duoną kaip benamiai darbininkai.

Mūsų tėvynėje gyvenančių lietuvių skaičius apie 1500 metus visai nebuvo mažas. 1709- 1710 metais maru išmirė apie 160 000 lietuvių. Tai turėjo būti maždaug pusė visų lietuvių gyventojų. Taigi iki tol mūsų tėvynėje gyventa mažiausiai 320 000 lietuvių. Per laiko tarpą nuo 1732 iki 1932 metų mūsų krašto gyventojų skaičius nuo kokių 200 000 išaugo maždaug iki 600 000. Kadangi anksčiau gyventojų vargu ar taip sparčiai gausėjo, per du šimtmečius nuo 1500 iki 1700m. jų vis tiek galėjo bent padvigubėti. Gyvenimo sąlygos tada apskritai buvo sunkios. Taigi apie 1500 metus mūsų krašte galėjo būti maždaug 160 000 lietuvių.

Bet jei tas skaičius būtų buvęs ir gerokai mažesnis, kokių 120 000, vis tiek būtų buvę neįmanoma tiek įkurdinti, ypač per palyginti trumpą 1450- 1500 metų laikotarpį. Nes kaip tik tada Ordinas buvo patekęs į labai sunkią padėtį. Įrodinėjant, kaip jis vis dėlto pajėgė apgyvendinti šitiek žmonių, reikia kur kas labiau pasamprotauti, neužtenka vien pasakyti, jog lietuviai čia traukdavę „būriais – kaip darbininkai“.

O jeigu tai būtų teisybė, tai vėl kiltų klausimas, kaip Ordinas aprūpino šiuos žmones darbu ? Tuo laiku tik pradėta šiose vietovėse steigti dvarus. Atskiros Ordino pilys juk buvo pastatytos ne žemės ūkio tikslams.

Toliau kyla klausimas, iš kur šitie lietuviai būtų galėję a t k e 1 i a u t i. Aukštaitija ir Žemaitija dėl šimtmečius besitęsiančių karų buvo retai gyvenamos. Toks didelis išvykusių kiekis būtų dar labiau praretinęs gyventojus.

Tiesa, Lietuvos valdovai tikrai skundėsi, kad Ordinas priglobiąs pabėgėlius. Tas pat kartojasi ir šiandien, kai Lietuvoje nusikaltę žmonės Rytprūsiuose maloniai priimami. Bet per sieną pereina labai nedaug pabėgėlių.

Dar reikia prisiminti, kad valstiečių padėtis mūsų krašte po 1500 metų vis sunkėjo, kai buvo vis gausiau kuriama valdžios įstaigų, domenų ir dvarų. Vis labiau didėjo darbo jėgos poreikis ir noras įgyti valstiečių. Dėl to daugelis valstiečių palikdavo savo namus bei ūkį ir bėgdavo per sieną būtent į Lietuvą arba Lenkiją. Tai ar tik nebuvo ten geresnės gyvenimo sąlygos? Tai kuo gi anksčiau čia atvykdami jie susiviliojo?

Galbūt įmanoma tą didelį mūsų tėvynės gyventojų skaičių apie 1500m. ir kitaip paaiškinti. Vadinamoji „dykra“ nebuvo visai tuščia, o tik gyvenama negausiai. Be to, daugelis žmonių nuo Vokiečių ordino kardo ir ugnies bėgo į rytus, bet daugelį Ordinas parsivarė į Vakarus . Kaip minėta, 1300m. Prūsijoje būta lietuvių valstiečių. Winrichas von Kniprodė viename įsake juos mini greta sembų ir notangų (Hennenberger, Žemėlapių aiškinimai..., p.170). Per karo žygius dar toliau į rytus vis buvo parsigabenama žmonių iš Žemaitijos ir Aukštaitijos, jie šiame krašte naudoti kaip darbo jėga.

Taigi tik į savo tėvynę grįžo senieji krašto gyventojai arba jų palikuonys, po 1422 metų į mūsų kraštą, taip ilgai buvusį karo lauku, sugrįžus taikai. Vienas vokietis apie tai sako, jog „Dievas maloningąją taiką suteikęs“. Nors gyvenimo sąlygos ir buvo sunkios, tėvynė juos šaukė. Taigi jie kantriai vėliau perkentė ir visus lažo sunkumus. Jie nebuvo jokie ateiviai, o tik grįžę į protėvių gimtinę .

Prie jų prisidėjo ir iš tolimesnių rytų atgabenti lietuviai bei kai kurie atvykėliai iš šiaurinių ir rytinių sričių. Šitaip greit susidarė didelė gyventojų gausa. Iš vakarų grįžo daugiausia norintys gyventi ne tarp kolonistų vokiečių, o tarp artimo kraujo žmonių. O krašto valdžiai tai buvo labai pravartu , kaip jau anksčiau kalbėta.

Visi šie gyventojai imti vadinti bendru lietuvių vardu vietoje atskirų genčių — skalvių, nadruvių, lietuvių — vardų, tokiu pat būdu kaip vokiečiai kad vartoja prūsų vardą.

Taip gyveno čia šitie lietuviai, kirsdami miškus, ruošdami ten laukus ir juos dirbdami. Statėsi jie čia pastoges, namus, kūrė sodybas ir pasakojosi vieni kitiems apie praėjusių šimtmečių baisius įvykius.

Dar ir šiandien jie sako garsiuosius piliakalnius buvus senovės valdovų buveines. Vokiečiai, tiesa, bando aiškinti, kad atvykėliai radę pilių liekanas ir davę joms vardus.

Nepastebėdami, kad su kiekviena pilimi dar ir šiandien tebesiejami padavimai. Ir visados tie padavimai turi istorinį pagrindą . Taigi šitaip įrodoma esant kartų sąryšį nuo pat anų laikų.

Ir neabejotinas faktas yra tai, kad būtent lietuviai vėl sugrąžino mūsų tėvynę kultūrai, tuo tarpu kai Vokiečių ordinas joje senąją kultūrą buvo sunaikinęs. Garbingiausiai jie susigrąžino savo tėvynę, ją laimėjo. Ir tai pripažino patys vokiečiai, to laiko Prūsijos valdovai. Šį kraštą jie pavadino Prūsų Lietuva. Čia dar primintini panašūs šio darbo šeštosios dalies teiginiai.

Galiausiai reikia paminėti ir tai, kaip tėvynė lietuviams buvo imta ginčyti. Čia pasidarbavo valdžios įstaigos. Seni lietuviški vietovardžiai suvokietinami arba pakeičiami visai naujais vokiškais vardais. Tai pradėta daryti dar prieš 30 metų. Tada, sakykim, buvusios Tilžės apskrities kaimas Stum-ragiriai vokiškai pervadintas Auerochsendorf. Suprantama, gyventojai pasipriešino. Šiandien lietuviški vietovardžiai ištrinami vienas po kito. Lietuvis turi jaustis gyvenąs ne savo gimtiniame, o vokiškame krašte.

Kokią visa tai turi prasmę, matyti iš vokiečių mokslininkų pastangų. Jie nori užkirsti kelią bet kokioms galimoms pretenzijoms, bet kokioms galimoms istorinėms teisėms. Tačiau pasaulio istorijoje dar nė vienas kraštas nėra perėjęs kitam valdovui pagal istorinę teisę. Visados viską lemia jėga. Ir net aiškiausioje neteisybėje jėga randa kaip save pateisinti. Tuo tarpu kam trūksta galios, to ir aiškiausia tiesa išverčiama kita puse. Mūsų tėvynėje stengiamasi atimti lietuviams teises į ją. J i e čia turį būti tik pakenčiami. Jiems tenka nešioti menkavertiškumo žymę visas teises turinčiųjų akivaizdoje.

 


 

5. NORAS PALAUŽTI LIETUVIŲ SAVIGARBĄ 

Kai kuriems vokiečiams rūpi sugriauti paskutinę lietuvybės tvirtovę. O tai – jų savigarba, lietuviška lietuvio siela. Svarbiausioji gyvenimo galia juk yra dvasinė. Materiali galia neilgai tveria ir apima siaurą sritį. Ir tautos gyvenime ištvermę teikia ne tiek išorinė jėga, kiek sąmoningumas ir pasitikėjimas savo žmogišku vertingumu. Tuo tik ir išsilaikė Prūsijos lietuviai.

Atrodo, kad tai daugiau ar mažiau suprasta ir pačių vokiečių. Užtat pastaruoju laiku ypač pasmarkėjo bandymai palaužti lietuvių savigarbą. Jie turį patys save niekinti, išsižadėti lietuviškumo, jį slėpti.

Betgi jau nuo senų laikų vokiečiai nelabai gerbė lietuvius. Vis dėlto anksčiau, kaip jau rodyta, dar buvo labai svarių balsų, kurie galėjo pasakyti lietuvius turint tikrai didelių vertybių. Tačiau tokių liudijimų pritrūko garsiau prabilus tiems, kurie lietuvius žemina.

Ypač po Pasaulinio karo tai tapo daugelio mūsų tėvynės vokiškų laikraščių kone kasdienine praktika. Lietuvis savo lietuviškumą turįs jausti kaip negarbę ir gėdą. Tada jis pats save išduosiąs , tam tikra prasme pats nuo savęs bėgsiąs.

Tačiau lietuviškumas lietuviui įgimtas. Įpratimas kalbėti vokiškai nedaug tepakeičia. Pabėgti nuo lietuviškumo, aišku, negalima. Taigi lietuvis tampa dvilypis, norom nenorom ima veidmainiauti.

Be įrodinėjimų aišku, jog šitaip lietuvybei suteikiamas menkavertiškumo žymuo, jog valdžia jos visai nepaiso. Tai, kad mažai kam rūpi lietuvių kalba mokykloje ir bažnyčioje arba iš ten visiškai išstumiama, tą nuostatą turi dar sustiprinti.

Didžiausią įspūdį turėję padaryti tariamai moksliniai teiginiai, kad lietuviai čia anksčiau buvę tik vietos iešką darbininkai. Gal taip ir manė daktarė G.Heinrich. O kad tuo būtų tikėjęs dr. P.Karge, abejotina. Įkarštis, juntamas jo teiginiuose, nerodo autoriaus įsitikinimų tvirtumo. Bet laikraščiai pasinaudojo jo darbu labai smulkmeniškai, kad tik sumenkintų  lietuvius.

Juo veiksmingiau tada turi būti visa, kas lietuvybę galėtų apjuodinti. Jeigu neturima nieko konkretaus pasakyti, tai bent jau pats prisipažinimas, kad esi lietuvis, pasmerkiamas kaip niekšybė, o bet koks rūpinimasis lietuvybe laikomas nusižengimu, krašto išdavyste, jeigu ne nusikaltimu.

Tai rodo ir juodesnėm raidėm išspausdintos antraštės laikraščiuose, kaip kad: „Lietuviai pjudytojai“, „Lietuvių kurstymai“, „Didžialietuviška beprotybė“, „Kankinimų rūsys Doviluose“, „Viduramžiai Lietuvoje“ ir t.t. Straipsniuose lietuviai vadinami fanatikais, didžiausiais kvailiais, akiplėšomis ir panašiai.

Kaip didžiausia begėdystė visados plūstamas lietuvių noras kelti į viešumą savo padėtį ir pastangos ją pagerinti. Pvz., 1928m. vasario 16 d. „Tilsiter Allgemeine Zeitung“ straipsnyje, antrašte „Ką tai reiškia?“, rašo: „Pastaruoju metu Tilžėje lietuviai fanatikai (!) vėl ima agituoti prieš Prūsijos valstybę!“

Čia turima galvoje paskaita apie lietuvių padėtį po 1870-1871 m., kai lietuvių kalba buvo pašalinta iš mokyklų. Tame laikraštyje toliau sakoma: „Tik pamanykite: lietuvių kalba iš mokyklų išstumiama, bet to visai nežino lietuviai, kuriuos tas liečia. Tai jiems pirmiausia turi papasakoti agitatorius“.

Nėra abejonės, kokia šios kvailystės prasmė. Į minėtą paskaitą esą žiūrėtina kaip į begėdystę. Lietuviai neturį kalbėti apie tai, kas jiems padaryta. O jei kalba – tai jau piktas darbas.

Štai pavyzdys iš pastarųjų laikų. 1932m. vasario mėnesį „Tilsiter Allgemeine Zeitung“ rašo „apie didžialietuvišką propagandą Tilžėje“, apie lietuviškas mokyklas, apie judošišką lietuvių pirštą (!) ir t.t. Kiekvienas, kas dar nors kiek mąsto, turėtų pasakyti, kad kuklus Tilžės lietuvių rūpinimasis savąja kalba yra smulkmena palyginti su tuo, ką užsienyje, kad ir Lietuvoje, daro vokiečiai savo vokiškai dvasiai palaikyti, ir už tai niekas jų neplūsta . O kai čia tą daro lietuviai, jau laikoma išdavyste.

Todėl mėgaujamasi vartojant tokius žodžius, kaip šie: „didžialietuviškai, didžialietuvis“ ir t.t. Žmonėms jie turi atrodyti kaip užgauliojimas. Jau ir žodžiui „lietuvis“ kai kas norėtų suteikti tokią prasmę. Jis tiesiog turįs tapti keiksmažodžiu. Dėl to gatvėje nuolat ir girdi plūstant žinomesnius lietuvius: „Lietuvis“, „lietuviškas šuo“, „išdavikas“ ir t.t.

Vaikai papasakoja, kad mokyklose mokytojai ir mokytojos mažiausia proga niekina lietuvybę. Girdėti įvairiausių mokyklų mokinius žinomesniems lietuviams įkandin garsiai sušunkant, tokiais pat žodžiais, kaip tai daro ir kiti, o kartais net – čia nepakartotinais plūdimais. Norom nenorom turi sutikti, kad vokiečių mokyklose ir toliau lietuviai boikotuojami.

Kai mūsų krašto lietuviai gindamiesi pradėjo leisti sąsiuvinius vokiečių kalba, 1929m. lapkričio 28 d. „Tilsiter Allgemeine Zeitung“ parašė: „Šitie sąsiuvinėliai „Unsere Stimme"*(Mūsų balsas (vok.)  yra chameleoniškas leidinys, memorandumo stiliaus kurstytojiškas dalykas". (1927m. buvo pasiųstas į Ženevą Tautų kongresui memorandumas apie Prūsijos lietuvių padėtį.) Toliau ten rašoma: „Laikraštis vokiečių kalba, bet lietuviška dvasia yra žvejojimas drumstame vandenyje“. Tikriausiai ir silpnaprotis supras, kad vokiečiams, nemokantiems lietuviškai, taip suteikiama galimybė sužinoti lietuvių siekimus. Bet reikia gi įtikinėti, kad lietuviai yra kažką pikta sumanę. O juk kiekvienas jų žingsnis yra tik gynimasis.

Pagaliau tame straipsnyje lietuviams prikišama, kad jie nekenčia vokiečių kalbos. Bet lietuviai tikrai nėra tokie kvaili, nors ir gali būti išimčių, kad manytų, jog savo kalbą ir savitumą išugdys nekęsdami ir plūsdami, kiek tik gali, kitataučius.

Tuo tarpu 1927m. gegužės 25 d. šventiniame laikraščio „Das Memelland“ numeryje pasirodo dar visai nekaltas dr. Goldsteino straipsnis. Jame kalbama apie „Klaipėdos krašto literatūrą“ ir suminėta daugybė rašytojų. Tiktai lietuviai, girdi, tegalį prieš juos su vienu rašytoju pasirodyti, bet ir tas dėl lietuvių kalbos negalįs būti tinkamai įvertintas...

Tačiau lietuviai dabar nė neketina su vokiečiais lygintis. Tik jie iš vokiečių tikisi teisingesnio vertinimo. Juk visi žino, kad vokiečiai savo vokiškumui ugdyti turi visas reikiamas švietimo įstaigas, o lietuviai sau – nieko. Ir štai toks žmogus ramiausiai kalba apie lietuvių atsilikimą. Jis net linkęs lietuvius menkinti.

Lietuvių niekinimas per spaudą žinoma, poveikį turi. Kas per ilgus metus buvo drebiama ant lietuvybę ginančių žmonių, po truputį vis kaupiasi. Tik herojiškai pergalėdami natūralų pasipiktinimą daugelis įstengia savo gyvenimu liudyti garbingą žmoniškumą. Silpnesni dvasiškai žmonės lietuvybės atsisako.

Paskutiniu ir stipriausiu išpuoliu prieš lietuvybę, matyt, reikia laikyti įvykį, kai vokiečiai savo įniršį išliejo ant tokio žmogaus, kurį lietuviai tam tikra prasme laiko aukštos kultūros simboliu.

Dar 1931m. rudenį vokiečių priešiškumas jam pradėjo reikštis smarkiau. Matyt, paveikė skelbiami lietuvių kalbos kursai, paskaitos, rengiami dainų vakarai, Lietuvoje pradėta rinkliava Tilžės lietuvių namams įsigyti, pagaliau vieno puikaus Kauno choro koncertas. Prie to prisidėjo 1932 metų pradžios vokiečių-lietuvių konfliktas Klaipėdoje. Ir kai dėl to 1932m. vasario 14 d. prie Nemuno tilto vokiečiai surengė mitingą, tuojau po jo susitvenkė minia prieš namus, kur buvo lietuvių salė ir kur tuo laiku vyko paskaita lietuvių kalba. Įsibrovę į salės prieangį vokiečiai trukdė paskaitininkui. Paskaitą teko sutrumpinti. Lauke stovinti minia, sutikdama išeinančius iš salės lietuvius, neslėpė savo priešiškumo.

O pagaliau kai paskutinis po paskaitos išėjo pats kalbėtojas, tai atrodė, kad norima jį užpulti. Šlykščiausi keiksmai ir grasinimai pasipylė ant jo.

Ir šis lietuvis turėjo dabar eiti per miestą, lydimas policininkų ir apsuptas rėkiančios, siuntančios, į jį spjaudančios, jį apmėtančios minios, ir į jį pataikė kažkuo labai kietu.

Matyt, lietuviškumą norėta labiausiai užgauti pažeminant šitą žmogų. O tas žmogus, dar vaikas būdamas, gyvenimo tikslu pasirinko garbėn kelti lietuviškumą.

Įsidėmėtina, kad vėliau vokiečių spauda kuo įžūliausiai dar pabandė kaltę suversti tam pačiam lietuviui. Jo elgesys buvęs „provokuojantis“... Laikraščiams „Konigsberger Allgemeine" ir „Ostpreussische Zeitung" buvo nurodyta, jog tai netiesa, bet redaktoriai neturėjo drąsos paskelbti atitaisymo.

Kad kalbamasis lietuvis elgtųsi provokuojamai, neįmanomas dalykas. Tada jau reikėtų lietuvišką kilmę ir darbą lietuviškai kultūrai laikyti provokacija. Taip iš tikrųjų ir yra. Pirmiausia niekinamas ir smerkiamas lietuviškumas tų asmenų, kuriuos lietuviai gerbia. Vokiečių teismai tam nesipriešina. Taigi vokiečių elgesį įvertinti paliekama pasaulio istorijai.

Labai didelį poveikį turėjo toks įvykis. 1932m. rugpjūčio 11d. Hagoje paskelbė savo sprendimą Tautų Sąjungos įkurtas Aukštasis teismas, išnagrinėjęs Vokietijos ir Lietuvos ginčą. Lietuva buvo išteisinta.

Kelias savaites nepaprastai daug buvo kalbama apie tą teismą. O mūsų krašto vokiečių laikraščiai nematė galo beplūsdami Lietuvą. Visur vieni užgauliojimai, tokie kaip: „plėšikų valstybė“, „skatikinė valstybė“, „lietuviška blakė“ ir t.t.

Ir dar labai keista, kad viešuose posėdžiuose Hagoje didžiųjų Europos valstybių atstovai itin piktai stojo prieš Lietuvą ir palaikė Vokietiją panašiai kaip prieš daugelį šimtmečių, vokiečių-lietuvių santykių pradžioje.

Vokiečių laikraščiai irgi nepailsdami plūdo lietuvius kaip nusikaltėlius, kaip vokiečių teisių laužytojus, todėl mūsų tėvynėje vėl sustiprėjo nepalankumas lietuviams.

Ir staiga toks sprendimas. Visas kultūringasis pasaulis jį išgirdo. Ir turi apie ką pagalvoti.

 


 

6. LIETUVIAI PRISIDEDA PRIE LIETUVYBĖS NIEKINIMO 

Nuo seno lietuviai viliojami tarnauti vokiškumui. Jie ir pateisino tas viltis. Prisiimtas pareigas sąžiningiausiai atlieka. Tą pripažįsta ir vokiečiai. Užtat garbė abiem pusėms.

Bet tarnavimas vokiečiams jau seniai pasidarė ir lietuvybės žlugdymas . Daugelis lietuvių beveik to nepastebėjo. Kai kurie to nemato dar ir šiandien. Veiklą prieš lietuvybę jie juk laiko darbu, lietuviams suteikiančiu pranašumo, nors jis prievarta jiems užkariamas.

To, kaip elgiamasi su lietuvybe, savaime paveikiami ir vokiškumui tarnaujantys lietuviai. Apie vadinamąjį lietuvių vokietinimą iš vidaus jau kalbėta ne vieną kartą. Natūrali įtampa susimaišius skirtingų tautų kraujui galėtų net pasireikšti teigiamai. Bet yra visai kas kita, kai prieštaraujama protu suvokiamam faktui. Žmogus žino, kad yra gimęs lietuvis, o turi tai neigti, turi savo kilmę niekinti, trokšti kitokios. Ir kuo ji atrodo jam menkesnė, tuo priešiškiau į ją žiūri ir tuo labiau stengiasi išdildyti iš savo sąmonės tikro fakto suvokimą.

Kad tai lemtingai atsiliepia dorai, dvasinei žmogaus būklei, proto aiškumui, galėtų suprasti ir neturintis psichologinės nuovokos. Lietuvis, stengiąsis atsižadėti lietuviškumo ir su juo kovojąs, galiausiai pradės jo nekęsti, kad ir kur susidūręs. Ir jis tada noriai stos tarnauti tiems, kurių siekis yra kova su lietuvybe.

Taigi būtent šitaip iš lietuvių išauga nuožmiausi lietuvybės priešai. Ir jie visas jėgas nukreipia prieš tuos, kurie savo lietuviškumą gerbia ir nori jį išaukštinti. Įrodinėdami savo vokiškumą, jie nesiliauja savo viengenčių užgaulioję, kaltinę ir persekioję, o sulauktas bet koks vokiečių pripažinimas jiems puikiausias laimėjimas. Kuo labiausiai didžiuodamiesi jie tuo giriasi ir vis pabrėžia savo vokiškumą, tuo tarpu jų sielą baudžia tas melas.

Po karo kai kuriems žmonėms tai prasiveržė gaivališka jėga. Kovoti su lietuvybe ir ją niekinti labiausiai puolė nevokiečiai. Žinoma, vokiečiai dažnai vadovavo. Šioje kovoje jie nesibjaurėjo jokiais žodžiais nei priemonėmis. Neapykantos pilni straipsniai laikraščiuose, šlykščiausi prasimanymai buvo nevokiečių rankų darbas. Jie šitą veiklą tebetęsia ir šiandien. Paskelbiami absurdiškiausi dalykai ir, nors keista, jie veikia kaip patraukiančios sugestijos.

Mūsų tėvynėje yra keletas tokių žmonių. Jie padaro tokių dalykų, jog sunku patikėti. Vienas valstybinėje tarnyboj dirbąs jaunas vyriškis tuojau po karo pradėjo rašyti laikraščiams straipsnius, gindamas tariamai pavojuj atsidūrusį mūsų tėvynėje vokiškumą. Jie dažniausiai buvo persunkti neapykantos lietuviams ir lietuvybei.

Galiausiai jis pasiuntė skundą į Berlyną prieš savo viršininką. Tame skunde iškėlė apie 20 kaltinimų dėl tariamo jo lietuvybės protegavimo. Viršininkas atsidūrė prokuratūroj. Prasidėjo drausminės bylos nagrinėjimas teisme. Ten paaiškėjo, kad nė vienas kaltinimų punktas nebuvo pagrįstas. Taip neįtikėtinai lengvabūdiškai buvo surašyti visi tie skundai.

O skundikas toliau kovojo už tariamai pavojuje esančią vokietybę . Ir tai jis darė su garsingu patosu, plačiai užsimodamas. Aišku, nebuvo čia jokio tikro ir sveiko jausmo. Antraip argi būtų taip rizikingai švaistęsis visai nepagrįstais kaltinimais.

O tada įvyko keisčiausias dalykas, apibūdinąs ir teisėjus: skundikas buvo nubaustas tik pinigine bauda. Be to, turėjo būti iškeltas į kitą vietą. Tokia neįprastai švelni bausmė pagrįsta tuo, kad skundikas kaltindamas turėjęs „kilnių motyvų". Perkeltas jis buvo po labai ilgo laiko, ir tai atrodė kaip paaukštinimas tarnyboje.

Taigi proceso metu nebuvo nė kalbos apie tai, kad įskundimais vokiškumo neišgelbėsi ir kad nuo grėsmės jie tikrai neapsaugo. Tačiau bent jau tai galima numanyti, kad šių skundų kūrėjas, ir toliau kovodamas su lietuvybe, pasitelks gausybę šmeižtų, prasimanymų ir tiesos iškraipymų. Bet juo tikima.

O vėliau atsitiko dar keistesnis dalykas: apskųstasis viršininkas savo straipsniais tapo pasekėju to, kuris jį buvo apšmeižęs. Ir jis rodės pastarajam nenusileidžiąs prasimanymais, lietuvių užgauliojimu ir niekinimu. Greičiausiai jam priskirtina atsakomybė už vienos apskrities jaunimo kurstymą.

Abiejų vyrų pavardės nevokiškos. Abu tarnauja vokiškumui. Ir abu ypatingai pasižymi priešiškumu lietuvybei. Ar jie tai daro iš įsitikinimo, labai abejotina. Juk yra tiek daug siekių, kurie nulemia žmonių poelgius.

Vienas iš šitų vyriškių, viršininkas, pavarde Kairys, o antrojo pavardė lenkiška – Kačinskis.

 


 

7. MENAMAS PASITARNAVIMAS VOKIŠKUMUI 

Vokiečių ir lietuvių santykiuose dar iš seno vokiečių potroškis valdyti kirtosi su lietuvių potroškiu gyventi. Tai pasakytina tiek apie lietuvius apskritai, tiek ir nedidelėje mūsų tėviškėje. Atitinkamai ir daugelis vokiečių elgėsi su viskuo, kas tik lietuviška.

Tačiau vokiečių pusėje vis labiau ryškėjo keistas dalykas. Potroškis valdyti akivaizdžiai neteko pagrindo, būtent – savo galios pajutimo. Dėl to jiems vis labiau ėmė trūkti drąsos pripažinti tikrus faktus. Kadangi lietuvybė mūsų tėviškėje tebegyvavo, nors ir buvo stengtasi ją išnaikinti, tai dabar bandyta ją nutylėti. Tada bent jau nebe taip regimas jos buvimas.

Labai ryškus to pavyzdys yra knyga „Vokiečių liaudies menas. Rytprūsiai“ (Delphin-Vcrlag, Műnchen, 1927), t.10. Joje yra 250 iliustracijų, iš kurių 44 – lietuvių liaudies meno. Bet nė prie vieno jų nėra to nurodyta. Pvz., po 13-ąja parašyta: „Klaipėdos krašto klėtis“. Tą patį paveikslėlį matome dr. Alberto Zwecko knygoje „Lietuva“ (Stuttgart, 1898), p.164. Bet tenai skaitome: „Lietuviška klėtis“. Po 168 iliustracija parašyta: „Klaipėdos krašto šventinis apdaras“. Po tuo pačiu atvaizdu Zwecko knygoje parašas: „Sena lietuvė, šventadieniškai apsitaisiusi“.

Taigi 1ietuvių liaudies menas rodomas kaip vokiškas. Bet tai juk melagystė. O į ją dar tebežiūrima kaip į žmogaus menkavertiškumo požymį. Įsivaizduojamas pasitarnavimas vokiškumui šitaip tampa jo nuvertinimu.

Panašių dalykų matyti ir kitur. Prieš keletą metų lietuviškas namelis Jakobsruhėje vokiečių pavadintas tėviškės nameliu. Kitomis aplinkybėmis galima būtų ir neprieštarauti. Bet 1929m. rugpjūčio 8 d. „Tilsiter Allgemeine Zeitung", be kita ko, rašo: „Aiškumo dėlei... reikia dar pasakyti, kad mūsų tėviškės namelis visiškai nieko bendro neturi su lietuvybe nei išorine išvaizda, nei vidaus įrengimu, o yra grynai vokiškos dvasios bei kultūros pajėgų kūrinys".

Tai yra visiškas tikrovės nežinojimas arba tyčinė melagystė. Pažiūrėkime kad ir į prof. Dethlefseno veikalą „Valstiečių trobesiai ir medinės bažnyčios Rytprūsiuose“ (Bauernhauser und Holzkirchen in Ost-preussen), Berlin, 1911, arba jo knygą „Gražieji Rytprūsiai" (Das schone Ostpreussen), Mūnchen, 1916, arba aplankykime Kraštotyros muziejų Karaliaučiuje. Tada jau bus aišku, kad tėviškės namas Tilžės Jokūbynėje yra lietuviškas.

Bet ir jo atsiradimo istorija tai rodo. Jį pastatyti sumanė prof. A.Kuršaitis, Lietuvių literatūrinės draugijos pirmininkas. Tai turėjo būti muziejus po atviru dangumi – lietuvių sodyba. Buvo specialiai pakviesta ir lietuvių apsvarstyti. Namo statybai jie tuojau pasisiūlė įnešti savo dalį. Šios knygos autorius irgi dalyvavo. Tai buvo daugiau kaip prieš 25 metus. O dabar štai vokiečių laikraštis pareiškia, kad šis namas nieko lietuviško neturi.

O ką reikia sakyti, kai 1930m. kovo 30 d. „Kőnigsberger Allgemeine Zeitung" išspausdino Tilžės lietuvių bažnyčios nuotrauką su parašu : „Rusų bažnyčia"? Kadaise ji buvo statoma b ū t e n t kaip lietuvių bažnyčia, dar ir šiandien tilžiškiai ją taip vadina, iki 1878m. ji ir oficialiai turėjo šį pavadinimą. Tiesa, ji užbaigta 1763m., Rytprūsius valdant rusams. Bet dėl to ją vadinti rusiška bažnyčia – nemenkas išradimas!

Vokiečių mokslininkas dr. Engelis, mūsų krašte tyrinėjantis senovę, kalba irgi ne apie lietuvišką, o apie ,,kuršių kultūrą" mūsų tėviškėj. Bet gal taip ir gali būti, nes kuršiai yra aisčių, arba baltų, tautos šaka, o lietuviai – jos kamienas.

Aiškiai apibūdina kai kurių vokiečių garbės supratimą jų elgesys su lietuvių geografiniais vardais. Mūsų tėvynėje jie pakeičiami vokiškais, kaip jau minėta, turint aiškų tikslą – patvirtinti mūsų krašto vokiškumą. Bet ir Lietuvos lietuviški pavadinimai vokiečių vartojami slaviška ir labai retai – suvokietinta forma. Tiesiog atkakliai vokiečiai lietuvišką Kauno miestą vadina Kowno, nors anksčiau šis vardas buvo suvokietintas į Kaucn. Panašiai elgiamasi ir su kitais lietuviškais vietovardžiais. Ir tai labai reikšminga.

Lietuvos žemėlapyje, kurį 1918m. Hamburge išleido L.Friedrichseno ir Co leidykla, vietovardžiai pateikti, kaip ten pažymėta, vokiškai ir lietuviškai. Kaip vokiškas formas ten, pvz.r skaitome: Wladislawa,Wilkowischki, Kowno, Radziwilischki ir t.t., o ne suvokietintus lietuviškus vietovardžius: Radwilischken, Wilkawischken ir t.t. Ir naujausiuose vokiečių atlasuose Lietuvos vietovardžių formos slaviškos.

Suvokietinta forma parašyti tik keli Lietuvos vietovardžiai, būtent: Wirballen, Schaulen, Tauroggen. Apie pastarąjį neseniai „Tilsiter Allgemeine Zeitung" rašė, kad šis vokiškas (!) pavadinimas dabar sulietuvintas į Tauragė. Norėdami pateisinti redaktorių, manykime, kad tai iš nežinojimo.

Vartodami kitus Lietuvos vietovardžius slaviška forma, vokiečiai akivaizdžiai susipainiojo. Lietuvių vardų slavinimas yra slaviškos dvasios padarinys. Ir ją vokiečiai paremia, kenkdami lietuvybei. Istoriškai tai yra lemtingas dalykas: vokiečiai ir šitokiu būdu pasitarnauja slavams, kurie kelia didžiausią grėsmę vokiškumui. Kartojasi prieš 700 metų pradėtas žaidimas.

Ar nebuvo Friedrichas Nietzsche teisus, dar 1890m. rašydamas, kad „dabartinė Vokietija yra proslaviška stotis, ruošianti dirvą panslaviškai Europai“.

Nebe taip blogai elgiamasi su lietuvių asmenvardžiais. Bent jau sumenkinamas vokiškumas teigiant, kad suvokietintos formos esančios teisingos, o ankstesnės lietuviškos buvusios iškreiptos. Taip buvo ne kartą rašoma vokiečių laikraščiuose – „Tilsiter Allgemeine Zeitung" ir „Preussische Zeitung". Ir kaip tos pavardės kartais sudarkomos! Pvz., Kėkštaitis rašoma Keckstadt, Thewelies — vietoje Tėvelis ir t. t.

„Tilsiter Allgemeine Zeitung" vis pyksta, kad lietuviai prie asmenvardžių kamieno prisega galūnes -as arba -is. Jie teigia, kad be šitų galūnių asmenvardžiai būtų vokiški ir tik tada tikri. Tai yra visiška nesąmonė ir rodo tik, kokie šie žmonės kvaili ir neišmanėliai.

Lietuvių kalba, kaip ir visos senosios kalbos, negali žodžiais be galūnės aiškiai išreikšti minties. Net ir vokiečių kalba, pasigelbstinti prielinksniais ir artikeliais, būtų sudarkyta numetus dar turimas galūnes. „Schweig ist bess als Red" (Turėtų būti: Schweigen ist besser als Reden – „Tylėjimas geriau negu kalbėjimas". (Vert.)* galėtų būti tik mikniaus pasakyta. Bet šio laikraščio redaktorius norėtų, kad taip kalbėtų lietuviai. Kaip lengvai puikybė susisieja su paikumu. Taip tad atstovaujama vokiškumui.

Taigi kokie jie patys yra, norėtų ir kitus tokius padaryti, kad tik lietuviai būtų laikomi vertais paniekos ir neapykantos. Minėtasis laikraštis, pvz., 1925 08 01 rašė apie „kankinimų rūsį Doviluose“, Klaipėdos apskr., o 1925 09 02 apie „viduramžius Lietuvoje“.

Žandaras Wolffas vieną lietuvį berniuką rūsyje nuo 1924 12 27 iki 1925 01 06 taip žiauriai kankino, kad tam reikėjo nupjauti abi kojas. Žandarą nuteisė 4 metams kalėjimo. Teisme jis pareiškė, kad, būdamas vokiečių kareivis (!), esąs pripratęs prie tvarkos. Berniuko neklusnumas jį įsiutinęs. Berniukas neprisipažino taip elgęsis, kuo žandaras jį kaltino.

O vokiškas laikraštis straipsniuose su minėtomis antraštėmis lietuviams primeta vokiečio barbariškumą. Skaitytojai klaidinami, kad lietuviai esą tokie nekultūringi. Žmonių kvailinimas tam tikra prasme yra ir jų žalojimas. Ir kai kas dar tai laiko pasitarnavimu vokiškumui. Tuo jau daug metų garsėja „Tilsiter Allgemeine Zeitung" redaktorius Fritzas Karlas Eschmannas.

Kaip toli šia prasme yra nuėję vokiečiai, rodo toks 1932 metų pradžios pavyzdėlis. Viena išsilavinusių vokiečių sluoksniui priklausanti moteris papasakojo kitai apie žinomo Tilžės lietuvio gėdingą elgesį: neseniai ji pati mačiusi, kaip anoj pusėj tilto jis šypsodamas lietuviškai kalbėjęs su Lietuvos valdininkais. Ir tai esąs baisus dalykas! Taigi jau šitaip sugedusi vokiečių mąstysena.

Kas greta vokiškų laikraščių gali skaityti ir lietuviškus, pastebi tarp jų didelį skirtumą: vokiškuose žymu susijaudinimas, keistas sąmyšis, lietuviškuose – kuklumas ir skaidri, natūrali ramybė. Taigi ten dirba lengvabūdiški žmonės.

Visu savo turiniu vokiškoji kultūra daugeliu atžvilgių lietuvių kultūrą toli pranoksta. Su tuo nesunkiai sutiks kiekvienas lietuvis. Tad kiekvienas vokietis ir turėtų šitą pranašumą branginti. Tačiau, priešingai, daugelis jų elgiasi taip, kad parodytų savo menkumą. Tarytum daugeliui svarbiausia būtų sunaikinti vokiečių tautos įsitikinimą savo galia. Ko nepadarė net pralaimėtas Pasaulinis karas, tai bando dabar padaryti s p a u d a . Ir, atrodo, sėkmingai.

Taigi vis rašoma apie pavojingą lietuvių propagandą. O kai kartu dar ir šaukiama, kad mūsų tėvynėje lietuvių esą nedaug, tai nebeįmanoma įveikti tų   lietuvių  baimės. Rami nuovoka jau sutrikdyta.

Kartais tai paskatina imtis neįtikimiausių priemonių. Kai 1925m. rugpjūčio 16 d. Nemunyne turėjo įvykti iš anksto numatytas lietuvių koncertas, prieš jį buvo sukelti Tilžės, Labguvos ir kitų vietų „tėvynės sąjungos" vyrai. Taigi kokie 300 ginkluotų vyrų užėmė koncertų salę, į kurią atėjo 23 lietuvės dainininkės ir 8 dainininkai. Koncertas tada įvyko privačiame sode, klausantis keliems šimtams žmonių.

Visas tos vyrijos žygis norom nenorom primena narsiuosius švabus, kurie su didžiausiu atsargumu ryžosi išvyti iš kopūstų daržo vieną zuikį, kaip nepaprastai komiškai yra pavaizdavęs M. von Schwindas. Anų narsiųjų vyrų vadas buvęs baronas von Tr. Kaip mokėdamas jis pasitarnavo vokiškumui.

Iš esmės irgi panašiai vokiečiai pasielgė su lietuviais 1932 metų pradžioje. Palyginti su tikraisiais vokiečių tautos interesais, tai buvo antraeilės reikšmės dalykas, dėl kurio vokiečių laikraščiai Vokietijoje bandė sukelti didžiulį sujudimą. Matyt, jie nebegalėjo pasitenkinti paprastai vartojamais šlykščiais posakiais apie lietuvius – taip buvo įsisiautėjusios aistros. Užtat bešališkai išdėstyti tą dalyką tada buvo tiesiog neįmanoma. Tik rami lietuvių informacija leido tai teisingiau suprasti.

1932m. vasario 14 d. Tilžėje vyko jau aprašytas tiesiog groteskiškas spektaklis, sukurstytas laikraščių. Jo veikėjai daugiausia buvo asmenys iš vidutinių sluoksnių ir aukštesniųjų mokyklų mokiniai. Prisidėjo net ir tarnautojų bei mokytojų, kurie dar ir vėliau apie tai kalbėjo su didžiausiu pasitenkinimu. Ką iš to galėjo laimėti vokiškumas, vargu ar kuris jų būtų įstengęs pasakyti. Taip pat nebūtų įstengę atsakyti, kodėl taip gėdingai pasielgė su anuo žmogumi. Kas kiekvienam vokiečiui, kuris, gyvendamas svetimame krašte, puoselėja vokiškumą ir stengiasi jį išaukštinti, būtų laikoma didžiausia šlove, tas šitam lietuviui – dėl jo lietuviškumo – jo paties tėvynėje buvo pasmerkta kaip begėdystė, nusižengimas.

Tai buvo laikraščių kurstymų padarinys. Keista, bet iš jų matyti, jog kurstytojų būta tik vienas kitas. Beveik visos Vokietijos laikraščiai vartojo tas pačias frazes, panašius posakius. Taigi keletas labai menkos doros žmonių griebėsi plunksnos. O vokiečių tauta leidosi pažeminama. Tilžės visuomenė elgėsi beveik kaip kokioje kvailių šventėje.

Pagaliau paminėtinas dar labai reikšmingas dalykas. Jeigu lietuviai pasiskundžia kokia nors vokiečių jiems padaryta skriauda, vokiečių spauda tuoj pat skuba paneigti net ir visiems žinomus faktus. Kad šitaip jie žlugdo bet kokią vokiečių savigarbą, bet kokią moralinę drąsą atsakyti už savo veiksmus, jiems nesvarbu. Taip esą pasitarnaujama vokiškumui.

Labai krinta į akis vokiečių spaudos pozicija dėl Hagos teismo. Kai metų pradžioje kilo ginčas dėl Klaipėdos, ji nepaliovė kartojusi, kad šis ginčas turįs būti perduotas Hagos teismui. O kai teismo sprendimas buvo Lietuvos naudai, iš pradžių bandyta tai nuslėpti. Paskui vokiečių laikraščiai ėmė tvirtinti, kad teismo sprendimas neteisingas. Šitame Vokietijos ir nedidelės Lietuvos ginče, nepaisant tiesos nei teisingumo, buvo reikalaujama palankaus Vokietijai sprendimo. Taip žemai gali nusmukti vokiečių garbės supratimas.

Tokio elgesio negalima paaiškinti vokiečių lemtimi. Tauraus žmogaus taurumas geriausiai ir atsiskleidžia nelaimėje. O tauri tauta kaip tik tada pasirodo esanti didi. Nieko panašaus neturi mūsų krašto „vokiečiai". O keisčiausia, kad tie žmonės, kurie sukurstė minią šitaip gėdingai apsijuokti, šlovinami kaip vokiškumo puoselėtojai.

Visiškai aišku, kad visa jų veikla prieštarauja vokiškumo esmei ir garbei. Vokiečių moksle, mene, jų socialinėj santvarkoj – visur matyti didybės, tikro, reikšmingo žmoniškumo siekimas; tai ne taip dažna kitose tautose. Ir štai tas dvasinis skurdumas net Goethe's jubiliejaus metais, tartum Goethe vokiečių tautai nieko nebūtų davęs. Nesąžiningi žmonės vokiečius daro nevertus vokiškumo, o vokiečiams net atrodo, jog tai daroma vokiškumo labui.

Paminėtina čia ir enciklopedija „Der Grosse Brockhaus". Ką tik pasirodžiusiame 12-tame tome straipsnis apie Klaipėdos kraštą (p. 382) ne tiktai atskleidžia nusistatymą prieš Lietuvą, jame yra ir neteisingų teiginių. Ir tai vokiečių mokslas! Konfliktas dėl Klaipėdos atsiradęs per Lietuvos kaltę.

Tai štai kokia pasidarė vokiečių tauta, kovodama su lietuvybe . Ir toliau ji taip save smukdo. Atrodo, niekas nesupranta, jog savajai tautai iš tikrųjų pasitarnaujama tik tuo, kas daro garbę žmonijai ir yra žmoniškumas. O kur tam nusižengiama, ten net ir daug pasiekusi tauta grimzta į pražūtį. Ir nors tie padariniai būtų pastebimo gal tik per šimtmečius, tokia lemtis nesulaikomai artėja.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 10. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI MŪSŲ TĖVYNĖJE...