Penktadienis, Rugs 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 10. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI MŪSŲ TĖVYNĖJE...

10. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI MŪSŲ TĖVYNĖJE...

2. LIETUVIŠKOS KILMĖS PRŪSIJOS PILIEČIŲ TEISIŲ SUVARŽYMAS IR PAŽEIDINĖJIMAS 

Reikia suprasti šitos antraštės turinį. Prieš įstatymą lietuvis, kaip valstybės pilietis, yra visai lygus vokiečiui. Abiem, kaip valstybės piliečiams, privalu vienodos pareigos, lygiai taip pat jie turi ir vienodas teises. Tai neginčytina.

Abeji mūsų tėvynėje yra laisvi žmonės. Abeji turi vienodai darbuotis visuomenės, o kartu ir savo labui ir teikti tam tikrą naudą. Abeji gali per laisva valia išrinktus atstovus dalyvauti visuomenės gyvenime kaime, mieste, provincijoj, valstybėje ir imperijoje.

Valstybė įstatymais saugo, kad nebūtų pasikėsinta į abiejų tautų žmonių kūno neliečiamybę, nuosavybę ir garbę. Ir reikėtų manyti, kad tvarkingoje valstybėje yra organai, kurie rūpinasi įstatymų veiksmingumu.

Ir vis dėlto lietuvio padėtis visame mūsų valstybės gyvenime kitokia negu vokiečio. Kaip jau čia išdėstyta, lietuvis visai nepatiria rūpinimosi jo įgimtu savitumu, ka1ba , kokį patiria vokietis. Taigi šioje srityje lietuvis jau neprilygsta vokiečiui. Čia jo, kaip valstybės piliečio, teisės jau apribotos. Jos galioja tik tiek, kiek nekliudo jo tautinio savitumo.

Tačiau ir į šį savitumą Vokiečių imperijos konstitucija dabar atsižvelgia. Tačiau valstybė lietuviškumui lįg šiol mūsų tėvynėje dar nieko nėra padariusi. Kad bažnyčiose lietuvių kalba dar šiek tiek vartojama, tai tėra buvusio, jos gyvybingumo aidas.

Lietuviams paliekama savomis pastangomis ugdytis tautinį savitumą ir kalbą. Bet ir tai galima tik labai siaurame rate: šeimoje, na ir dar draugijose. O jei pažvelgsime į mokyklinį jaunimą, tuoj susidursim su apribojimais. Šiaip ar taip, lietuviams lieka galimybė patiems rūpintis lietuvybe.

Tačiau po Pasaulinio karo iš pradžių nedrąsiai, o paskui vis garsiau ir atkakliau šią teisę imta ginčyti. Kiekviena pastanga puoselėti lietuvybę laikoma priešiškumu vokiečiams. O kiekvienas lietuvis, kuris viešai stoja už lietuvybę , apšaukiamas vokiečių priešu ar net valstybės išdaviku.

Dėl to mūsų tėvynėje nuolat visokiausiais būdais pažeidinėjamos lietuvių teisės. Šito negalima aiškinti tuo, kad dalis krašto atsiskyrė ir gresia dar didesnio atsiskyrimo pavojus. Tada juk puoselėti vokiškumą tokiuose mažuose kraštuose, kaip Estija, Latvija, Lietuva, būtų buvę kur kas pavojingiau. Ir vis dėlto ten galima tuo rūpintis. Matyt, esama nuomonės, kad bet koks lietuvių teisių pažeidimas sutvirtina vokiškumą.

Iš to paaiškėja, kad platesni sluoksniai paprastai nepažeidinėja lietuvių teisių. Plūdimas ir grasinimai paprastai pasipila pakursčius laikraščiams. Ir kurstymui pirmiausia pasiduoda išsilavinę žmonės. Taigi priešiškumą lietuviams daugiausia rodydavo valdininkai, mokytojai ir t. t. Visus pralenkdavo įvairios įstaigos.

Net pašte pažeidinėjamos teisės. Kad lietuvišką laikraštį laiškanešiai niekino ir patarinėjo jo neužsisakyti, tai tik menkniekis. Dažniau pasitaikydavo, kad atplėšiami laiškai žymesniesiems lietuviams. Visas nuotraukų paketas tikrinant buvo perdurtas. 1927m. liepos mėnesį Tilžės paštas reikalavo didesnio mokesčio už lietuviškų spaudinių siuntimą. Lietuviški telefono pokalbiai būdavo pertraukinėjami. Tam tikros formos knygų siuntos į Lietuvą 1930 rudenį buvo priimtos tik pasiskundus pašto viršininkui. Negirdėta, kad valdininkai, pažeidę teises, būtų nubausti. Džiugu, jog pastaraisiais metais apie lietuvių teisių pažeidinėjimus pašte nebegirdėti.

Toliau policija. Kol ji dar nebuvo valstybinė, daug kur yra pažeidusi pilietines lietuvių teises. Ji dažnai atsakydavo apsaugą lietuvių dainų koncertams, kuriems buvo planingai trukdoma, pvz., 1924m. Kaukėnuose, 1925m. Nemunyne. Čia net dviem lietuviams iki kraujo buvo praskeltos galvos, visai nesikišant policijai.

Lietuvių koncertą, turėjusį vykti Tilžėje 1925m. rugsėjo 20 d. lietuvių Giedotojų draugijos trisdešimties metų jubiliejaus proga, Tilžės miesto policijos valdyba uždraudė prieš dvi dienas. Atsakomybė už šį teisių pažeidimą priskirtina Tilžės vyriausiajam burmistrui Ernstui Salgei.

Žiūrovams nebebuvo galima pranešti, kad koncertas uždraustas. Taigi jie suvažiavo į miestą, kas kokiomis priemonėmis galėdamas. Daugelis apie pietus jau rinkosi į salę, kad pasilsėję dar pasivaikščiotų po miestą. Pati šventė turėjo prasidėti 5 valandą popiet. Tik šiam laikui ir buvo uždrausta. Tačiau policija nieko nepaisydama jau vijo susirinkusius iš salės per pietus.

Visai negirdėtai policija pasielgė Nemunyne, kai išvaikytuosius lietuvius, irgi suėjusius į koncertą, dar išlaikė keletą valandų suimtus.

Apie salės išpuošimą valdininkai protokole parašė, kad salė buvusi išpuošta „didžiosios Lietuvos“ spalvomis. Tai buvo netiesa.

Kai vėliau vėl ketinta rengti koncertus, valdininkai patardavo salių savininkams, kad lietuviams jų nebeišnuomotų. Pasak salių savininkų, panašiai dariusios ir karinės įstaigos. Kaimiečiai taip pat pranešė, kad nuo lietuviškų koncertų juos atkalbinėję žandarai.

Tilžės policijos valdininkai pažeidinėjo ir lietuvių rinkimines teises. Kaimuose jie vaikščiojo po lietuvių namus ir bandė gąsdinti, kad nebalsuotų už žmones, ginančius lietuvių reikalus.

Valstybės policija juk turi saugoti piliečių teises. Tačiau Tilžėje 1932 metų vasario 14 dieną įvairių policijos valdininkų akivaizdoje gausi minia užgauliojo ir įžeidinėjo vieną žymų lietuvį, grasino jam, o policija nėmaž nesikišo. Galbūt laukė, kad jos paprašytų.

Net teismas aiškiai elgiasi taip, lyg lietuviai nebūtų pilnateisiai piliečiai. 1920 metų pradžioje vienas lietuvis buvo nubaustas nemaža pinigine bauda už tariamą priešiškumą vokiečiams. Bet apie tai negalėjo būti nė kalbos. Jis buvo priėmęs iš amerikiečių, norinčių padėti Lietuvos valstybei, sveikinimą, deramai pagarbų tiek Vokietijai, tiek Lietuvai. Jis manė, kad išsilavinę vokiečių sluoksniai supras tą jo poelgį.

Vėliau įvairūs lietuviai ne kartą dėl tariamų spaudos įstatymo pažeidimų buvo suimami, nuteisiami arba kartais paleidžiami. O juk juos „nusižengti“ ir paskatino kaip tik pernelyg energingi vokiečių užsipuolimai.

O ten, kur, kaip Kaukėnuos ir Nemunyne, sukurstyti žmonės lietuvius sumušė, neatsirado prokuroro, kuris pasirūpintų lietuvių teisėmis.

Gana savotiškai pasielgė teismas, kai laikraščiai „Tilsiter Zeitung“ ir „Konigsberger Allgemeine Zeitung“ labai įžeidžiamai parašė apie to meto Lietuvių susivienijimo pirmininką. Pirmasis laikraštis jį net išvadino išdaviku, todėl šis padavė jį į teismą. 1925m. įvykęs teismas bylą užtęsė, kaltinamajam ginti pritaikė baudžiamojo kodekso 193-iąjį paragrafą ir tų pat metų lapkričio mėnesį bylą nutraukė. Mat čia esąs politinis dalykas, kuriam pritaikytina reichsprezidento paskelbta amnestija. Ir net padengti teismo išlaidas priteisė įžeistajam lietuviui. Taip, o dėl „Konigsberger Allgemeine Zeitung“ – tai įžeistasis net turėjo apmokėti ir atsakovo advokato honorarą.

O dar vienam lietuviui buvo priteista netrumpai kalėti už tai, kad tas išgėręs neva niekinamai kalbėjęs apie Vokietijos himną. Jo liudininkas šaukimo į teismą negavo.

Pagaliau ir kitos valdžios įstaigos pasirodė nepaisančios lietuvių teisių. Tilžės vyriausiasis burmistras Salgė rašte 1928m. apkaltino, kad Prūsijos lietuviai deda pastangas atsiskirti, ir vieną lietuvį, nurodydamas pavardę, pavadino to sąjūdžio vadu. Prašymo atsiimti kaltinimą jis nepatenkino. Bylos, žinoma, nebuvo iškelta. Visa tai minėtajam asmeniui rodės dėmesio nevertas dalykas.

Gumbinės vietos valdžios vadovas visą laiką trukdė Tilžės lietuviams vykti į Klaipėdą. 1923m. rudenį lietuvių Giedotojų draugijai neduota kolektyvinės vizos. Kita grupė 1927m. liepos mėnesį už tai turėjo sumokėti mokestį, nors vokiečių draugijos galėjo važinėti be jokių mokesčių.

Į prašymą išduoti kolektyvinį raštą vietoje pasų vaikams, važiuojantiems atostogų į Lietuvą, taip ilgai buvo neatsakyta, kad paskui keliauti jau buvo per vėlu.

Tilžės vandens apsaugos tarnyba 1925m. išdrįso lietuvių Giedotojų draugijai sutrukdyti išsilaipinti Nemunyno prieplaukoje. Niekas nežino, ar vietos valdžios vadovas pareikalavo tą įstaigą pasiaiškinti.

Įvairioms vadinamosioms tėvyniškoms draugijoms buvo galima lietuvius pjudyti. Policija leido jiems protestuoti, kad nebūtų rengiami lietuvių koncertai. O vietos valdžios galva jų norą patenkino.

Iki šiol į visus skundus ir prašymus ginti lietuvių teises įstaigos neatsakinėja. O dėl garbės ir gero vardo plėšimo lietuviai yra visai beteisiai ir visai neginami. Tik tiek, kad valstybinė policija kol kas dar saugo jų fizinę neliečiamybę.

Matyt, vokiečiai mano, kad turi teisę šitaip pažeidinėti įstatymus. O lietuviai kiekvieną tų vokiečių laiko piktadariu, teisių pažeidinėtoju ar, apskritai kalbant, baisiu nusidėjėliu.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 10. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI MŪSŲ TĖVYNĖJE...