Penktadienis, Lap 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 10. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI MŪSŲ TĖVYNĖJE...

10. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI MŪSŲ TĖVYNĖJE...

3.PRIEŠIŠKUMAS LIETUVIAMS 

Apie valdžios ir jos įstaigų elgesį su lietuviais, jų teisių varžymą, neteisingus kaltinimus didžioji vokiečių dauguma beveik nežinojo. Apie tai juk rašydavo tik lietuvių laikraštis, kurį galėjo skaityti vos vienas kitas vokietis. Kartais ir vokiečių kalba išspausdinti skundai ar pranešimai menkai galėjo išplisti.

Tuo tarpu vokiečių laikraščiai stengėsi kuo smarkiau lietuvius kaltinti. Jie, girdi, tėvynėje visaip trukdą. Taigi šitaip po truputį susiformavo neįprastas  priešiškumas lietuviams.

Bet niekad nebuvo sakoma, jog reikią lietuvių neapkęsti. Atvirkščiai, teigta, kad lietuviai neapkenčią vokiečių. Vokiečių laikraščiai ypač ėmė tai pabrėžti bene nuo 1924 metų. Ir ne tiek ankštoje mūsų tėviškėje, o kur kas daugiau visoje Vokietijoje. Buvo leidžiami specialūs periodiniai leidiniai ir steigiamos draugijos, kurios puoselėjo mintį, kad lietuviai esą didžiausi vokiečių ir visko, kas vokiška, priešai, ir skatino veikti.

Šitaip ir augo neapykanta lietuvybei. Tačiau lietuviai Lietuvoje griebėsi savo priemonių. Kartais jie galėjo ir netinkamai pasielgti, bet tikrai nepuoselėjo priešiškumo vokietybei. Paprasčiausia jie to negalėjo: tas nedera jų prigimčiai.

O lietuviai mūsų tėvynėje, kaip paprastai nuo senų laikų, atsidėję ramiai rūpinosi lietuvybe. Jie dainavo savo liaudies dainas, rengė koncertus ir tobulino savo kalbą. Ir niekad nešvaistė jėgų ir neieškojo progų vokiečiams ir vokiškumui keikti ar prieš jį eiti.

Tuo tarpu vokiečių laikraščiai be atvangos tvirtino, kaip labai lietuviai neapkenčią vokiečių. Skaitytojai ilgainiui turėjo tuo ir patikėti. Taigi jie pagaliau buvo tikri, jog mūsų senojoj tėviškėj esą lietuvių, kurie kupini neapykantos viskam, kas vokiška. Pavyzdžiui, „Tilsiter Allgemeine Zeitung“ vienintelį lietuvių laikraštį ne kartą yra pavadinęs „gerai žinomu lietuvių kurstytojišku laikraštpalaikiu“. Taip pat jame yra buvę teigiama, kad lietuviai nekenčia vokiečių kalbos ir t.t.

Net ir vienam lietuviui, kuris iš pat jaunystės stengėsi vengti bet kokios nesantarvės, sukylantį priešiškumą kas kartas užslopinti ir vien skleisti žmoniškumą aukščiausia prasme, – jam buvo priskiriama „fanatiška neapykanta viskam, kas vokiška“. Kur tik viešai kalbėdamas, jis visada skelbė savo idėją. Taip, kartais jis ieškodavo progų paveikti lietuvius, kad oriai, taikiai elgtųsi net vokiečių puldinėjami. Visi, kas jį nors truputį pažįsta, žino, kad visa tai eina iš pačios jo prigimties...

Todėl vokiečiai bent iš pradžių rodė šiokio tokio supratingumo. Vėliau ir to neliko nė pėdsakų. O dabar vokiečių laikraščiai nuolat skelbia, kad jis esąs didžiausias vokiškumo priešas ir dėl to vertas visuotinės neapykantos.

Niekas negali pateikti nė vieno įrodymo, kad jis kuo nors nusikaltęs, kad jį būtų galima patraukti į teismą, tik visaip spėliojama. Aišku esą tik tai, jog jis ginąs lietuvybę. Ir to visai užtenka. Rūpinimasis lietuvybe kaip tik ir esąs priešiškumas bet kokiam vokiškumui. Labai jau daug pasaką vien tie pagarbos ženklai, kuriuos jam rodo lietuviai, o ypač dar iš pačios Lietuvos.

Vokiečių laikraštininkai mato tik politinius dalykus. O apie kitokias vertybes, ypač dorines, dvasinio pobūdžio, jie, matyt, neturi jokio supratimo. Ir kad žmonės, kokie ir yra lietuviai, dėl jų, tų vertybių, dėtų tiek pastangų, yra neįtikėtinas daiktas, visai neįmanomas. Taip yra sumenkėjusi tų vokiečių įžvalga.

Taigi, dar kartą pabrėžiant, – vokiečiai negali palankiai žiūrėti į kokią nors lietuvių vertybę. Jeigu kas nors pabandytų to imtis, kitiems iš anksto atrodytų niekai, nesąmonė, juokinga. Taigi šitaip dingsta bet koks vokiečių sugebėjimas normaliai žiūrėti į lietuvybę. O jeigu koks nors lietuvis aiškiai pasirodo esąs ko vertas, šitai paprasčiausiai nuneigiama.

Įvykiai Lietuvoje, ypač jai atitekusioje mūsų tėvynės dalyje, rodos, tą patvirtina. Ten vokiečiai esą prievartaujami įstaigose, net bažnyčiose ir mokyklose, taigi „Tilsiter Allgemeine Zeitung“ rado reikalą didelėmis raidėmis rašyti apie „išmirštančius germanus“.

Bet jei, norėdamas žinoti tiesą, patyrinėji visus paminėtus įvykius, tai paaiškėja visai kas kita. Nors visas Klaipėdos krašto žmonių gyvenimas yra beveik lietuviškas, mokykloje, bažnyčioje, teisme ir valdžios įstaigose vokiečių kalba pirmauja be jokių išlygų.

Taigi gryna melagystė skleidžiama ir ja tikima. Kur ugdoma neapykanta, ten nebelieka vietos tiesai. Juk neapykanta kyla iš baimės, kuriai tikrovė visados kitokia atrodo. Taigi nuodijamas vokiečių protas sąmoningai, norint sukelti prieš lietuvybę ir, jei įmanoma, visai ją sunaikinti. Jau taip toli nueita, kad kai kurie žmonės tiesiog ima siusti išgirdę lietuviškai kalbant.

Šitas neįtikėtinas priešiškumas tuo keistesnis, kad lietuviai vien dėl savo negausumo negali būti vokiečiams priešininkai. Veikiau reikėtų nekęsti didelių tautų. O tačiau su rusais jau seniai sėdame prie vieno stalo, su prancūzais ir anglais keičiamasi viešnagėmis. O Lenkija, kuriai tiek daug vokiečių valdytų žemių priskirta ir kuri skelbiasi toliau pretenduojanti į kitas sritis, tik kai kada traktuojama kaip priešė. Tuo tarpu lietuvybė lieka priešu. Keistas dalykas!

 

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 10. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI MŪSŲ TĖVYNĖJE...