Sekmadienis, Rugs 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 10. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI MŪSŲ TĖVYNĖJE...

10. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI MŪSŲ TĖVYNĖJE...

 

6. LIETUVIAI PRISIDEDA PRIE LIETUVYBĖS NIEKINIMO 

Nuo seno lietuviai viliojami tarnauti vokiškumui. Jie ir pateisino tas viltis. Prisiimtas pareigas sąžiningiausiai atlieka. Tą pripažįsta ir vokiečiai. Užtat garbė abiem pusėms.

Bet tarnavimas vokiečiams jau seniai pasidarė ir lietuvybės žlugdymas . Daugelis lietuvių beveik to nepastebėjo. Kai kurie to nemato dar ir šiandien. Veiklą prieš lietuvybę jie juk laiko darbu, lietuviams suteikiančiu pranašumo, nors jis prievarta jiems užkariamas.

To, kaip elgiamasi su lietuvybe, savaime paveikiami ir vokiškumui tarnaujantys lietuviai. Apie vadinamąjį lietuvių vokietinimą iš vidaus jau kalbėta ne vieną kartą. Natūrali įtampa susimaišius skirtingų tautų kraujui galėtų net pasireikšti teigiamai. Bet yra visai kas kita, kai prieštaraujama protu suvokiamam faktui. Žmogus žino, kad yra gimęs lietuvis, o turi tai neigti, turi savo kilmę niekinti, trokšti kitokios. Ir kuo ji atrodo jam menkesnė, tuo priešiškiau į ją žiūri ir tuo labiau stengiasi išdildyti iš savo sąmonės tikro fakto suvokimą.

Kad tai lemtingai atsiliepia dorai, dvasinei žmogaus būklei, proto aiškumui, galėtų suprasti ir neturintis psichologinės nuovokos. Lietuvis, stengiąsis atsižadėti lietuviškumo ir su juo kovojąs, galiausiai pradės jo nekęsti, kad ir kur susidūręs. Ir jis tada noriai stos tarnauti tiems, kurių siekis yra kova su lietuvybe.

Taigi būtent šitaip iš lietuvių išauga nuožmiausi lietuvybės priešai. Ir jie visas jėgas nukreipia prieš tuos, kurie savo lietuviškumą gerbia ir nori jį išaukštinti. Įrodinėdami savo vokiškumą, jie nesiliauja savo viengenčių užgaulioję, kaltinę ir persekioję, o sulauktas bet koks vokiečių pripažinimas jiems puikiausias laimėjimas. Kuo labiausiai didžiuodamiesi jie tuo giriasi ir vis pabrėžia savo vokiškumą, tuo tarpu jų sielą baudžia tas melas.

Po karo kai kuriems žmonėms tai prasiveržė gaivališka jėga. Kovoti su lietuvybe ir ją niekinti labiausiai puolė nevokiečiai. Žinoma, vokiečiai dažnai vadovavo. Šioje kovoje jie nesibjaurėjo jokiais žodžiais nei priemonėmis. Neapykantos pilni straipsniai laikraščiuose, šlykščiausi prasimanymai buvo nevokiečių rankų darbas. Jie šitą veiklą tebetęsia ir šiandien. Paskelbiami absurdiškiausi dalykai ir, nors keista, jie veikia kaip patraukiančios sugestijos.

Mūsų tėvynėje yra keletas tokių žmonių. Jie padaro tokių dalykų, jog sunku patikėti. Vienas valstybinėje tarnyboj dirbąs jaunas vyriškis tuojau po karo pradėjo rašyti laikraščiams straipsnius, gindamas tariamai pavojuj atsidūrusį mūsų tėvynėje vokiškumą. Jie dažniausiai buvo persunkti neapykantos lietuviams ir lietuvybei.

Galiausiai jis pasiuntė skundą į Berlyną prieš savo viršininką. Tame skunde iškėlė apie 20 kaltinimų dėl tariamo jo lietuvybės protegavimo. Viršininkas atsidūrė prokuratūroj. Prasidėjo drausminės bylos nagrinėjimas teisme. Ten paaiškėjo, kad nė vienas kaltinimų punktas nebuvo pagrįstas. Taip neįtikėtinai lengvabūdiškai buvo surašyti visi tie skundai.

O skundikas toliau kovojo už tariamai pavojuje esančią vokietybę . Ir tai jis darė su garsingu patosu, plačiai užsimodamas. Aišku, nebuvo čia jokio tikro ir sveiko jausmo. Antraip argi būtų taip rizikingai švaistęsis visai nepagrįstais kaltinimais.

O tada įvyko keisčiausias dalykas, apibūdinąs ir teisėjus: skundikas buvo nubaustas tik pinigine bauda. Be to, turėjo būti iškeltas į kitą vietą. Tokia neįprastai švelni bausmė pagrįsta tuo, kad skundikas kaltindamas turėjęs „kilnių motyvų". Perkeltas jis buvo po labai ilgo laiko, ir tai atrodė kaip paaukštinimas tarnyboje.

Taigi proceso metu nebuvo nė kalbos apie tai, kad įskundimais vokiškumo neišgelbėsi ir kad nuo grėsmės jie tikrai neapsaugo. Tačiau bent jau tai galima numanyti, kad šių skundų kūrėjas, ir toliau kovodamas su lietuvybe, pasitelks gausybę šmeižtų, prasimanymų ir tiesos iškraipymų. Bet juo tikima.

O vėliau atsitiko dar keistesnis dalykas: apskųstasis viršininkas savo straipsniais tapo pasekėju to, kuris jį buvo apšmeižęs. Ir jis rodės pastarajam nenusileidžiąs prasimanymais, lietuvių užgauliojimu ir niekinimu. Greičiausiai jam priskirtina atsakomybė už vienos apskrities jaunimo kurstymą.

Abiejų vyrų pavardės nevokiškos. Abu tarnauja vokiškumui. Ir abu ypatingai pasižymi priešiškumu lietuvybei. Ar jie tai daro iš įsitikinimo, labai abejotina. Juk yra tiek daug siekių, kurie nulemia žmonių poelgius.

Vienas iš šitų vyriškių, viršininkas, pavarde Kairys, o antrojo pavardė lenkiška – Kačinskis.

 

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 10. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI MŪSŲ TĖVYNĖJE...