Trečiadienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 10. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI MŪSŲ TĖVYNĖJE...

10. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI MŪSŲ TĖVYNĖJE...

 

7. MENAMAS PASITARNAVIMAS VOKIŠKUMUI 

Vokiečių ir lietuvių santykiuose dar iš seno vokiečių potroškis valdyti kirtosi su lietuvių potroškiu gyventi. Tai pasakytina tiek apie lietuvius apskritai, tiek ir nedidelėje mūsų tėviškėje. Atitinkamai ir daugelis vokiečių elgėsi su viskuo, kas tik lietuviška.

Tačiau vokiečių pusėje vis labiau ryškėjo keistas dalykas. Potroškis valdyti akivaizdžiai neteko pagrindo, būtent – savo galios pajutimo. Dėl to jiems vis labiau ėmė trūkti drąsos pripažinti tikrus faktus. Kadangi lietuvybė mūsų tėviškėje tebegyvavo, nors ir buvo stengtasi ją išnaikinti, tai dabar bandyta ją nutylėti. Tada bent jau nebe taip regimas jos buvimas.

Labai ryškus to pavyzdys yra knyga „Vokiečių liaudies menas. Rytprūsiai“ (Delphin-Vcrlag, Műnchen, 1927), t.10. Joje yra 250 iliustracijų, iš kurių 44 – lietuvių liaudies meno. Bet nė prie vieno jų nėra to nurodyta. Pvz., po 13-ąja parašyta: „Klaipėdos krašto klėtis“. Tą patį paveikslėlį matome dr. Alberto Zwecko knygoje „Lietuva“ (Stuttgart, 1898), p.164. Bet tenai skaitome: „Lietuviška klėtis“. Po 168 iliustracija parašyta: „Klaipėdos krašto šventinis apdaras“. Po tuo pačiu atvaizdu Zwecko knygoje parašas: „Sena lietuvė, šventadieniškai apsitaisiusi“.

Taigi 1ietuvių liaudies menas rodomas kaip vokiškas. Bet tai juk melagystė. O į ją dar tebežiūrima kaip į žmogaus menkavertiškumo požymį. Įsivaizduojamas pasitarnavimas vokiškumui šitaip tampa jo nuvertinimu.

Panašių dalykų matyti ir kitur. Prieš keletą metų lietuviškas namelis Jakobsruhėje vokiečių pavadintas tėviškės nameliu. Kitomis aplinkybėmis galima būtų ir neprieštarauti. Bet 1929m. rugpjūčio 8 d. „Tilsiter Allgemeine Zeitung", be kita ko, rašo: „Aiškumo dėlei... reikia dar pasakyti, kad mūsų tėviškės namelis visiškai nieko bendro neturi su lietuvybe nei išorine išvaizda, nei vidaus įrengimu, o yra grynai vokiškos dvasios bei kultūros pajėgų kūrinys".

Tai yra visiškas tikrovės nežinojimas arba tyčinė melagystė. Pažiūrėkime kad ir į prof. Dethlefseno veikalą „Valstiečių trobesiai ir medinės bažnyčios Rytprūsiuose“ (Bauernhauser und Holzkirchen in Ost-preussen), Berlin, 1911, arba jo knygą „Gražieji Rytprūsiai" (Das schone Ostpreussen), Mūnchen, 1916, arba aplankykime Kraštotyros muziejų Karaliaučiuje. Tada jau bus aišku, kad tėviškės namas Tilžės Jokūbynėje yra lietuviškas.

Bet ir jo atsiradimo istorija tai rodo. Jį pastatyti sumanė prof. A.Kuršaitis, Lietuvių literatūrinės draugijos pirmininkas. Tai turėjo būti muziejus po atviru dangumi – lietuvių sodyba. Buvo specialiai pakviesta ir lietuvių apsvarstyti. Namo statybai jie tuojau pasisiūlė įnešti savo dalį. Šios knygos autorius irgi dalyvavo. Tai buvo daugiau kaip prieš 25 metus. O dabar štai vokiečių laikraštis pareiškia, kad šis namas nieko lietuviško neturi.

O ką reikia sakyti, kai 1930m. kovo 30 d. „Kőnigsberger Allgemeine Zeitung" išspausdino Tilžės lietuvių bažnyčios nuotrauką su parašu : „Rusų bažnyčia"? Kadaise ji buvo statoma b ū t e n t kaip lietuvių bažnyčia, dar ir šiandien tilžiškiai ją taip vadina, iki 1878m. ji ir oficialiai turėjo šį pavadinimą. Tiesa, ji užbaigta 1763m., Rytprūsius valdant rusams. Bet dėl to ją vadinti rusiška bažnyčia – nemenkas išradimas!

Vokiečių mokslininkas dr. Engelis, mūsų krašte tyrinėjantis senovę, kalba irgi ne apie lietuvišką, o apie ,,kuršių kultūrą" mūsų tėviškėj. Bet gal taip ir gali būti, nes kuršiai yra aisčių, arba baltų, tautos šaka, o lietuviai – jos kamienas.

Aiškiai apibūdina kai kurių vokiečių garbės supratimą jų elgesys su lietuvių geografiniais vardais. Mūsų tėvynėje jie pakeičiami vokiškais, kaip jau minėta, turint aiškų tikslą – patvirtinti mūsų krašto vokiškumą. Bet ir Lietuvos lietuviški pavadinimai vokiečių vartojami slaviška ir labai retai – suvokietinta forma. Tiesiog atkakliai vokiečiai lietuvišką Kauno miestą vadina Kowno, nors anksčiau šis vardas buvo suvokietintas į Kaucn. Panašiai elgiamasi ir su kitais lietuviškais vietovardžiais. Ir tai labai reikšminga.

Lietuvos žemėlapyje, kurį 1918m. Hamburge išleido L.Friedrichseno ir Co leidykla, vietovardžiai pateikti, kaip ten pažymėta, vokiškai ir lietuviškai. Kaip vokiškas formas ten, pvz.r skaitome: Wladislawa,Wilkowischki, Kowno, Radziwilischki ir t.t., o ne suvokietintus lietuviškus vietovardžius: Radwilischken, Wilkawischken ir t.t. Ir naujausiuose vokiečių atlasuose Lietuvos vietovardžių formos slaviškos.

Suvokietinta forma parašyti tik keli Lietuvos vietovardžiai, būtent: Wirballen, Schaulen, Tauroggen. Apie pastarąjį neseniai „Tilsiter Allgemeine Zeitung" rašė, kad šis vokiškas (!) pavadinimas dabar sulietuvintas į Tauragė. Norėdami pateisinti redaktorių, manykime, kad tai iš nežinojimo.

Vartodami kitus Lietuvos vietovardžius slaviška forma, vokiečiai akivaizdžiai susipainiojo. Lietuvių vardų slavinimas yra slaviškos dvasios padarinys. Ir ją vokiečiai paremia, kenkdami lietuvybei. Istoriškai tai yra lemtingas dalykas: vokiečiai ir šitokiu būdu pasitarnauja slavams, kurie kelia didžiausią grėsmę vokiškumui. Kartojasi prieš 700 metų pradėtas žaidimas.

Ar nebuvo Friedrichas Nietzsche teisus, dar 1890m. rašydamas, kad „dabartinė Vokietija yra proslaviška stotis, ruošianti dirvą panslaviškai Europai“.

Nebe taip blogai elgiamasi su lietuvių asmenvardžiais. Bent jau sumenkinamas vokiškumas teigiant, kad suvokietintos formos esančios teisingos, o ankstesnės lietuviškos buvusios iškreiptos. Taip buvo ne kartą rašoma vokiečių laikraščiuose – „Tilsiter Allgemeine Zeitung" ir „Preussische Zeitung". Ir kaip tos pavardės kartais sudarkomos! Pvz., Kėkštaitis rašoma Keckstadt, Thewelies — vietoje Tėvelis ir t. t.

„Tilsiter Allgemeine Zeitung" vis pyksta, kad lietuviai prie asmenvardžių kamieno prisega galūnes -as arba -is. Jie teigia, kad be šitų galūnių asmenvardžiai būtų vokiški ir tik tada tikri. Tai yra visiška nesąmonė ir rodo tik, kokie šie žmonės kvaili ir neišmanėliai.

Lietuvių kalba, kaip ir visos senosios kalbos, negali žodžiais be galūnės aiškiai išreikšti minties. Net ir vokiečių kalba, pasigelbstinti prielinksniais ir artikeliais, būtų sudarkyta numetus dar turimas galūnes. „Schweig ist bess als Red" (Turėtų būti: Schweigen ist besser als Reden – „Tylėjimas geriau negu kalbėjimas". (Vert.)* galėtų būti tik mikniaus pasakyta. Bet šio laikraščio redaktorius norėtų, kad taip kalbėtų lietuviai. Kaip lengvai puikybė susisieja su paikumu. Taip tad atstovaujama vokiškumui.

Taigi kokie jie patys yra, norėtų ir kitus tokius padaryti, kad tik lietuviai būtų laikomi vertais paniekos ir neapykantos. Minėtasis laikraštis, pvz., 1925 08 01 rašė apie „kankinimų rūsį Doviluose“, Klaipėdos apskr., o 1925 09 02 apie „viduramžius Lietuvoje“.

Žandaras Wolffas vieną lietuvį berniuką rūsyje nuo 1924 12 27 iki 1925 01 06 taip žiauriai kankino, kad tam reikėjo nupjauti abi kojas. Žandarą nuteisė 4 metams kalėjimo. Teisme jis pareiškė, kad, būdamas vokiečių kareivis (!), esąs pripratęs prie tvarkos. Berniuko neklusnumas jį įsiutinęs. Berniukas neprisipažino taip elgęsis, kuo žandaras jį kaltino.

O vokiškas laikraštis straipsniuose su minėtomis antraštėmis lietuviams primeta vokiečio barbariškumą. Skaitytojai klaidinami, kad lietuviai esą tokie nekultūringi. Žmonių kvailinimas tam tikra prasme yra ir jų žalojimas. Ir kai kas dar tai laiko pasitarnavimu vokiškumui. Tuo jau daug metų garsėja „Tilsiter Allgemeine Zeitung" redaktorius Fritzas Karlas Eschmannas.

Kaip toli šia prasme yra nuėję vokiečiai, rodo toks 1932 metų pradžios pavyzdėlis. Viena išsilavinusių vokiečių sluoksniui priklausanti moteris papasakojo kitai apie žinomo Tilžės lietuvio gėdingą elgesį: neseniai ji pati mačiusi, kaip anoj pusėj tilto jis šypsodamas lietuviškai kalbėjęs su Lietuvos valdininkais. Ir tai esąs baisus dalykas! Taigi jau šitaip sugedusi vokiečių mąstysena.

Kas greta vokiškų laikraščių gali skaityti ir lietuviškus, pastebi tarp jų didelį skirtumą: vokiškuose žymu susijaudinimas, keistas sąmyšis, lietuviškuose – kuklumas ir skaidri, natūrali ramybė. Taigi ten dirba lengvabūdiški žmonės.

Visu savo turiniu vokiškoji kultūra daugeliu atžvilgių lietuvių kultūrą toli pranoksta. Su tuo nesunkiai sutiks kiekvienas lietuvis. Tad kiekvienas vokietis ir turėtų šitą pranašumą branginti. Tačiau, priešingai, daugelis jų elgiasi taip, kad parodytų savo menkumą. Tarytum daugeliui svarbiausia būtų sunaikinti vokiečių tautos įsitikinimą savo galia. Ko nepadarė net pralaimėtas Pasaulinis karas, tai bando dabar padaryti s p a u d a . Ir, atrodo, sėkmingai.

Taigi vis rašoma apie pavojingą lietuvių propagandą. O kai kartu dar ir šaukiama, kad mūsų tėvynėje lietuvių esą nedaug, tai nebeįmanoma įveikti tų   lietuvių  baimės. Rami nuovoka jau sutrikdyta.

Kartais tai paskatina imtis neįtikimiausių priemonių. Kai 1925m. rugpjūčio 16 d. Nemunyne turėjo įvykti iš anksto numatytas lietuvių koncertas, prieš jį buvo sukelti Tilžės, Labguvos ir kitų vietų „tėvynės sąjungos" vyrai. Taigi kokie 300 ginkluotų vyrų užėmė koncertų salę, į kurią atėjo 23 lietuvės dainininkės ir 8 dainininkai. Koncertas tada įvyko privačiame sode, klausantis keliems šimtams žmonių.

Visas tos vyrijos žygis norom nenorom primena narsiuosius švabus, kurie su didžiausiu atsargumu ryžosi išvyti iš kopūstų daržo vieną zuikį, kaip nepaprastai komiškai yra pavaizdavęs M. von Schwindas. Anų narsiųjų vyrų vadas buvęs baronas von Tr. Kaip mokėdamas jis pasitarnavo vokiškumui.

Iš esmės irgi panašiai vokiečiai pasielgė su lietuviais 1932 metų pradžioje. Palyginti su tikraisiais vokiečių tautos interesais, tai buvo antraeilės reikšmės dalykas, dėl kurio vokiečių laikraščiai Vokietijoje bandė sukelti didžiulį sujudimą. Matyt, jie nebegalėjo pasitenkinti paprastai vartojamais šlykščiais posakiais apie lietuvius – taip buvo įsisiautėjusios aistros. Užtat bešališkai išdėstyti tą dalyką tada buvo tiesiog neįmanoma. Tik rami lietuvių informacija leido tai teisingiau suprasti.

1932m. vasario 14 d. Tilžėje vyko jau aprašytas tiesiog groteskiškas spektaklis, sukurstytas laikraščių. Jo veikėjai daugiausia buvo asmenys iš vidutinių sluoksnių ir aukštesniųjų mokyklų mokiniai. Prisidėjo net ir tarnautojų bei mokytojų, kurie dar ir vėliau apie tai kalbėjo su didžiausiu pasitenkinimu. Ką iš to galėjo laimėti vokiškumas, vargu ar kuris jų būtų įstengęs pasakyti. Taip pat nebūtų įstengę atsakyti, kodėl taip gėdingai pasielgė su anuo žmogumi. Kas kiekvienam vokiečiui, kuris, gyvendamas svetimame krašte, puoselėja vokiškumą ir stengiasi jį išaukštinti, būtų laikoma didžiausia šlove, tas šitam lietuviui – dėl jo lietuviškumo – jo paties tėvynėje buvo pasmerkta kaip begėdystė, nusižengimas.

Tai buvo laikraščių kurstymų padarinys. Keista, bet iš jų matyti, jog kurstytojų būta tik vienas kitas. Beveik visos Vokietijos laikraščiai vartojo tas pačias frazes, panašius posakius. Taigi keletas labai menkos doros žmonių griebėsi plunksnos. O vokiečių tauta leidosi pažeminama. Tilžės visuomenė elgėsi beveik kaip kokioje kvailių šventėje.

Pagaliau paminėtinas dar labai reikšmingas dalykas. Jeigu lietuviai pasiskundžia kokia nors vokiečių jiems padaryta skriauda, vokiečių spauda tuoj pat skuba paneigti net ir visiems žinomus faktus. Kad šitaip jie žlugdo bet kokią vokiečių savigarbą, bet kokią moralinę drąsą atsakyti už savo veiksmus, jiems nesvarbu. Taip esą pasitarnaujama vokiškumui.

Labai krinta į akis vokiečių spaudos pozicija dėl Hagos teismo. Kai metų pradžioje kilo ginčas dėl Klaipėdos, ji nepaliovė kartojusi, kad šis ginčas turįs būti perduotas Hagos teismui. O kai teismo sprendimas buvo Lietuvos naudai, iš pradžių bandyta tai nuslėpti. Paskui vokiečių laikraščiai ėmė tvirtinti, kad teismo sprendimas neteisingas. Šitame Vokietijos ir nedidelės Lietuvos ginče, nepaisant tiesos nei teisingumo, buvo reikalaujama palankaus Vokietijai sprendimo. Taip žemai gali nusmukti vokiečių garbės supratimas.

Tokio elgesio negalima paaiškinti vokiečių lemtimi. Tauraus žmogaus taurumas geriausiai ir atsiskleidžia nelaimėje. O tauri tauta kaip tik tada pasirodo esanti didi. Nieko panašaus neturi mūsų krašto „vokiečiai". O keisčiausia, kad tie žmonės, kurie sukurstė minią šitaip gėdingai apsijuokti, šlovinami kaip vokiškumo puoselėtojai.

Visiškai aišku, kad visa jų veikla prieštarauja vokiškumo esmei ir garbei. Vokiečių moksle, mene, jų socialinėj santvarkoj – visur matyti didybės, tikro, reikšmingo žmoniškumo siekimas; tai ne taip dažna kitose tautose. Ir štai tas dvasinis skurdumas net Goethe's jubiliejaus metais, tartum Goethe vokiečių tautai nieko nebūtų davęs. Nesąžiningi žmonės vokiečius daro nevertus vokiškumo, o vokiečiams net atrodo, jog tai daroma vokiškumo labui.

Paminėtina čia ir enciklopedija „Der Grosse Brockhaus". Ką tik pasirodžiusiame 12-tame tome straipsnis apie Klaipėdos kraštą (p. 382) ne tiktai atskleidžia nusistatymą prieš Lietuvą, jame yra ir neteisingų teiginių. Ir tai vokiečių mokslas! Konfliktas dėl Klaipėdos atsiradęs per Lietuvos kaltę.

Tai štai kokia pasidarė vokiečių tauta, kovodama su lietuvybe . Ir toliau ji taip save smukdo. Atrodo, niekas nesupranta, jog savajai tautai iš tikrųjų pasitarnaujama tik tuo, kas daro garbę žmonijai ir yra žmoniškumas. O kur tam nusižengiama, ten net ir daug pasiekusi tauta grimzta į pražūtį. Ir nors tie padariniai būtų pastebimo gal tik per šimtmečius, tokia lemtis nesulaikomai artėja.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 10. VOKIEČIAI IR LIETUVIAI MŪSŲ TĖVYNĖJE...