Ketvirtadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 11. LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪRA ...

11. LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪRA ... - 11. LIETUVIŲ TAUTINĖ KULTŪRA LIETUVIŲ...

11. LIETUVIŲ TAUTINĖ KULTŪRA LIETUVIŲ KALBOJE

Kaip kiekviena kalba, taip ir lietuvių, yra kartu tautos mokslo ir meno padarinys. Apie jos savitumą ir vietą tarp indoeuropiečių kalbų buvo jau minėta. Čia bandysime joje įžvelgti lietuvių tautinę kultūrą.

Labai daug reiškia jau tai, kad tauta savo kalboje išlaikiusi seniausios kultūros ženklų. Mintis, kad žmonijos istorijoje ji užimanti menkesnę vietą, šiandien beveik jau išblėsusi. Nes jau žinoma, kad kultūros nėra išsidėsčiusios viena virš kitos kaip kad kopėčių skersiniai, kad jos yra įvairių laikų žmoniškumo išraiška ir todėl kiekviena turi savo vertę.

Ir šias vertybes lietuviai išlaikė, nors jie, kaip ir visa aisčių tauta, per šimtmečius buvo smarkiausiai puolami. Todėl šios tautos kultūrinis pajėgumas negalėjo būti menkas.

Tačiau keista, kad, nežiūrint viso to, lietuvių kalbos įtaka kultūrai dar nėra pakankamai vertinama. Per lengvai lietuvių kalba nustumiama žemiau kitų kalbų. Pernelyg mėgstama teigti, kad kai kurie jos žodžiai yra perimti iš kitų kalbų, o tuo tarpu šiuos žodžius lietuvių tauta atsinešė iš tolimiausios senovės.

Bent jau reikėtų labiau pabrėžti, kad lietuvių kalboje yra žodžių, kurie vartojami ir kitose senose kalbose ir kad jie turi neabejotiną ryšį su tam tikra kultūra. Tada būtų aiškiau, kad ta kultūra klostėsi tuo laiku, kol kalbos dar nebuvo atsiskyrusios.

Net ir paviršutiniška apžvalga rodo lietuvių kalbą išlaikius ir kasdieninėje kalboje tebevartojant senąja prasme daug žodžių, kurie beveik taip pat skamba ir sanskrito, graikų, lotynų, gotų, skandinavų, senovės vokiečių aukštaičių, senovės slavų ir kitose senosiose kalbose.

Pirmiausia tai yra skaitvardžiai, žodžiai gamtos objektams, saulei ir žvaigždėms, abstrakčioms būties sąvokoms, laikams, bet taip pat ir kultūros dalykams, įrankiams ir t.t. pavadinti. Kas bent kiek susipažinęs su sanskritu, graikų, lotynų ir gotų kalbomis, tas stebisi bendrų su lietuviškais žodžių gausumu šiose kalbose, ir sunku paneigti, kad kai kurie tų žodžių kilę iš lietuvių kalbos.

Gotų kalboj, pvz., sakoma asilas, lietuviškai irgi asilas. Bet į šį žodį labai panašūs ir ausylas „turintis ausis", ąsa, abu iš ausis. Vėl gotų avethe „avių banda" visai panašiai skamba kaip lietuvių avidė „avių tvartas", sudarytas iš avis ir dėti. Kad lietuviškasis žodis negalėjo būti paimtas iš gotų kalbos, rodo žodžio reikšmės apibrėžtumas, o ir panaši kitų žodžių sandara, tokių kaip arklidė, karvidė, ir t.t. Greičiau jau šie žodžiai bus gotų skoliniai iš lietuvių kalbos.

Gotų kalbos žodis sunus yra visai toks pat kaip lietuvių sūnus. Gotų šaknis kun reiškia giminę, padermę. Su juo susijęs senovės vokiečių aukštaičių žodis kunnig „karalius", o lietuvių kunigas arba kuningas, latvių kungs „ponas" laikomi skoliniais. Tačiau lietuvių kalboje yra kūnas, ir kuningas reikštų „stipraus kūno". Taigi šis žodis galėtų būti laikomas pirminiu.

Vokiečių žodis Anker („inkaras") senovės vokiečių aukštaičių kalboje buvo ankar ir kildintinas iš lotyniško ancora. Lietuviškai tai yra inkaras ir, atrodo, sudarytas iš in „į" ir karti „kabinti". Taigi inkaras būtų tai, kas įkabinama. Liaudies etimologija galėtų taip aiškinti ir skolintą žodį. Tačiau sanskrito žodis ankush tikrai nėra paskolintas iš lotynų kalbos; jis čia veldinys. Ar to nebūtų galima pasakyti ir apie aną lietuvišką žodį?

Jau minėta, kad bendros prosenovės laikais sukurtieji daiktų pavadinimai dar ir šiandien kultūriniame gyvenime nepraradę savo reikšmės. Tebus paminėta ir daugiau pavyzdžių: graikų oikos – ir lietuvių ūkis; sanskrito svar atitinka lietuvių sverti, sanskrito sya ir lietuvių kalbos sijoti, sietas turi tą pačią šaknį; taip pat sanskrito dvar, graikų thyra, gotų daura ir lietuvių durys, sanskrito patis, graikų despotes, lietuvių patis „ponas, viešpats"; gotų haims, lietuvių namas; prosenoviškas ar, graikų aroo, lotynų aro, gotų arju, lietuvių ariu; sanskrito aksha, lotynų axis, senovės vokiečių aukštaičių ahsa ir lietuvių — ašis; sanskrito kankaną ir lietuvių kankalas „varpelis", graikų polis — lietuvių pilis; graikų kome — lietuvių kaimas ir t. t. Gerai matyti, kad dar prosenovėje kultūrinio gyvenimo dalykai buvo vadinami tais pačiais žodžiais. Sanskrito žodis ashva „arklys" buvo vartojamas ir lietuvių kalboje, o viena upė ir dabar tebevadinama Ašava, t.y. greičiausiai – „arklių plukdymo vieta".

Apie lietuvių kalbos ryšius su sanskritu galima būtų daug kalbėti, tačiau nebėra reikalo. Garsusis sanskrito posakis – tat tuam asi lietuviškai būtų tat tu asi.

Kaip lietuviškai mąstoma, teparodys pora pavyzdžių. Gyvulys sudarytas iš gyvas ir maloninės priesagos ulis, ulys. Taigi gyvulys reikštų „mielas gyvūnas".

Žodis gyvatė vėl primena žodį gyvas. Šiaip ar taip, matyt, norėta pabrėžti šito gyvio gajumą.

Tebus dar kartą priminta, kad visa, kas sodyboje gyva, vadinasi gyvata.

Lietuviškas žodis gaidys vokiškai dažniausiai verčiamas Hahn. Bet pirmiausia jis reiškia giesmininką. Ir lietuvis, savo bičiulį vadindamas gaideliu, nori pasakyti, kad jis dainorėlis, o ne kad gaidžiukas – Hahnchen, kaip kai kurie verčia.

Tai tik kelios pastabos apie lietuvių kalbos kultūrinį turinį. Reikėtų į tai labiau įsigilinti. Kol kas tikriausiai dar nėra buvę kiek rimtesnio šios srities tyrimo.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 11. LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪRA ...