Antradienis, Gruo 10th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 11. LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪRA ...

11. LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪRA ... - 13. LIETUVIŲ TAUTINĖ KULTŪRA IR...

13. LIETUVIŲ TAUTINĖ KULTŪRA IR RELIGIJA

Iš pradžių tikriausiai reikia dar kartą priminti, kas yra religija. Dažniausiai ja laikoma tam tikra pasaulėžiūra, pasaulio ir visos būties, žmogaus, jo gyvenimo pareigos ir prasmės, pagaliau aukščiausiojo gėrio samprata. Dėl to religija dažnai laikoma ir kultūros požymiu.

Bet taip negali būti, nes religija juk yra kiekvienos kultūros sąlyga. Religingi žmonės visados būna ir kūrybingi. Religija reiškia, kad žmogus gyvai jaučia priklausąs aukščiausiajai gyvenimo galybei, aukščiausiajai visos būties prasmei. Užtat kiekvienos kultūros pradžia, kaip ir stiprybė, yra iš religijos.

Bet taip negali būti, nes religija juk yra kiekvienos kultūros sąlyga. Religingi žmonės visados būna ir kūrybingi. Religija reiškia, kad žmogus gyvai jaučia priklausąs aukščiausiajai gyvenimo galybei, aukščiausiajai visos būties prasmei. Užtat kiekvienos kultūros pradžia, kaip ir stiprybė, yra iš religijos.

Nuo senų senovės aisčiai jautėsi esą susieti su aukštesniuoju pasauliu. Visas jų gyvenimas buvo persmelktas religijos. Jie jautėsi esą ne vien šio pasaulio žmonės, o priklausą dar ir anam, amžinajam. Kad keletą šimtmečių tai būdavo paliudijama, jau čia minėta.

Aisčių savitumas turėjo būti priežastis, kad svetimšaliai juos tiek puldinėjo. Juk taip darė žmonės, visiškai atsidavę šiam gyvenimui ir kuo toliau, tuo labiau juo besirūpiną. Dėl to ir kitokia gyvensena jiems atrodė visai nepakenčiama.

Kita vertus, aisčiai, lietuviai, matyt, irgi kažkuo skatino tokius puldinėjimus. Nėra abejonių, kas tai buvo, bet smulkiau čia to negvildensime.

Visiškai natūralu, kad išnaikinus religijos ugdytojus aisčių tautos religingumas turėjo apmirti. Ilgus laikus jis ruseno kaip žarijos, užpūtus liepsną.

Tačiau ir sumenkėjęs religingumas dar galėjo gaivinti senąją kultūrą. Tai todėl, kad lietuvius mūsų tėvynėje krašto valdovas laikė izoliuotus, paliko be jokios religinės globos. Galėtų atrodyti gana keista, kad jų religingumas vėl ėmė kilti, kai tuo susirūpinta. Tačiau taip atsitiko ne dėl bažnyčių, kurių ten buvo pristatyta, o dėl pačių lietuvių pastangų palaikyti religingumą.

Paskatos tam atsirado palyginti vėlai, XVIII amžiuje, iš pietizmo. Jo mistika labai atitiko lietuvišką dvasią, dėl to pietizmą lietuviai nepaprastai palaikė. Ir per jį neapsakomai suklestėjo jų žmoniškumo kilniosios jėgos, o kartu labiau išryškėjo lietuvių savitumas.

Žmonėse atsirado itin pajėgių ir įtaigių religijos skelbėjų. Lietuvių kalbos dvasia nepaprastai suklestėjo. Net pradėta lietuvių kalba savarankiškai dėstyti krikščionių religinio pažinimo dalykus.

Nors, kaip ir senovėje, sužadintoji dvasinė jėga buvo paveiki tik skelbiant žodį. Religinių svarstymų neliko užrašytų. Tačiau iš to religingumo kūrėsi giesmės, kurios užrašytos ir išspausdintos sulaukė mūsų dienų. Joms buvo sukurtos ir savo melodijos, kurios, beveik visai taip pat kaip ir liaudies dainos, atskleidžia lietuvių dvasios ypatumus.

Šių giesmių giedojimas – tai gražiausi brandaus amžiaus sulaukusių žmonių prisiminimai, stipriausi jų jaunystės įspūdžiai. Toks giedojimas jaudinamai parodydavo, koks gali būti religinis pakilimas. Tada atsiveriančiai dvasingumo gelmei prilyginti galima nebent paprastų žmonių religinius pamokslus susirinkimuose.

Ir šiandien tiesiog nukrečia girdint, kaip bažnyčiose blankiai, vangiais balsais giedamos tradicinės giesmės, kurios anksčiau irgi ten aidėdavo.

Gana keista, kad kaip tik religiniais dalykais besirūpinantys lietuviai priešinasi visiems lietuvių liaudies kultūros reiškiniams. Būtų galima aiškinti, kad jie atmeta pasaulietiškus dalykus. Bet taip nėra. Su visai tais pačiais vokiečių kultūros reiškiniais, kurie dažnai dar labiau pasaulietiški, jie niekad nekovoja. Įrodymai nenuginčijami: viską nulemia autoritetų poveikis.

Tačiau dar ir šiandien būtent religiškai veiklūs lietuvių sluoksniai yra karščiausi lietuviškumo saugotojai. Ne vien tik kalba, bet ir visas būdas, visos lietuviškosios vertybės mūsų tėvynėje tebepuoselėjamos kaip tik jų.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 11. LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪRA ...