Sekmadienis, Spa 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 11. LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪRA ...

11. LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪRA ... - 14. SAVO KULTŪROS SUVOKIMAS...

14. SAVO KULTŪROS SUVOKIMAS

Nuo seno apie mūsų krašto lietuvius sakoma, kad jie norėtų gyventi tik tarp savo tautiečių. Svetimųjų būdą jie iškalbingai apibūdina kaip žalojantį jų žmoniškumą (taip, pvz., teigia Matas Pretorijus savo veikale „Prūsijos regykla" XVI, p.57). Ir tokią nuomonę šiandien dažnai galima rasti knygose. Štai ji: „Kiekviena svetima įtaka kultūrai tautas ir valstybes dvasiškai ir materialiai nuskurdina" (dr. K.G.Bittner, Magie, 1930, p.244).

Tokį požiūrį, kaip jau išdėstyta, atitiko ir lietuvių elgesys. Įrodymas – prisirišimas prie tradicijos, retos santuokos su nelietuviais.

Žinoma, pastaruoju laiku daug kas pasikeitė. Nepaprasta vokiečių neapykanta lietuvybei negalėjo nepalikti pėdsako. Taigi daugelis vengia prisipažinti esą lietuviai.

Tačiau neretai galima išgirsti mąstančius lietuvius sakant, kad vokiškas žodis stokojąs tokios gilumos kaip lietuviškas. Tokie lietuviai, matyt, dar tebeturi gyvą pirmykštį lietuvišką mąstymą, o kalbėdami vokiškai, to mąstymo gyvumo nebegali turėti.

Taip pat ir ypatingas gėrėjimasis lietuvių liaudies menu, lietuviška daina, apskritai lietuviškais dalykais rodo, kad lietuviškumas juose sąmoningai suvokiamas.

Labiausiai tai akivaizdu, kai iškeliama senovės lietuvių požiūris į gyvenimą, į visą būtį ir žmogaus vietą joje. Santykis su visu viešuoju gyvenimu, ramus paklusimas išmintingesniam, pagarba senesniems ir daugiau patyrusiems žmonėms, dėkingumas ir ištikimybė yra tie bruožai, kurie lietuviui pačiam atrodo labai svarbūs.

Dar ir šiandien lietuvius, kurie laikosi savo tautybės, galima girdėti stebintis, kaip dėl materialinės naudos galima meluoti. Ir tai geriau nei kas kita įrodo, kad tokie lietuviai kultūrą supranta kaip dvasinės vertybės išlaikymą ir išaukštinimą. Tai ir yra savos, jų pačių asmeninės kultūros suvokimas. Ir čia smelkiasi mintis, kad kaip tik lietuvis ir turėtų ja rūpintis.

Dar ir šiandien lietuvius, kurie laikosi savo tautybės, galima girdėti stebintis, kaip dėl materialinės naudos galima meluoti. Ir tai geriau nei kas kita įrodo, kad tokie lietuviai kultūrą supranta kaip dvasinės vertybės išlaikymą ir išaukštinimą. Iš to, kas čia pasakyta, psichologinis tų dalykų ryšys jau turėtų būti aiškus. Juk visa tai kai kuriems lietuviams ir tapo paskata „garbėn kelti lietuviškumą". Iš to, kad vokiečiams būtent šitai atrodo nepaprastai įtartina, matyti, jog jie tų pastangų visiškai nesupranta ir todėl nėra kultūringi.

Nėra jokio pagrindo manymui, kad lietuviai menkaverčiai. Čia kaip tik reikėtų pabrėžti, kiek lietuviškumas mūsų tėvynėje reiškiasi savo kultūrinėmis vertybėmis.

Lietuvių tautinės kultūros lygis matyti iš vidinės nuostatos viso mūsų tėvynės žmonių gyvenimo atžvilgiu, iš praktinės veiklos, beprasmybės vengimo. Tokios nuostatos labai būdingos lietuviams, jas tegalima apibūdinti kaip tikrą žmoniškumą.

Štai vienas pavyzdys iš daugybės. Vienas pagyvenęs, visai paliegęs lietuvis prieš keletą metų ketino aplankyti sūnų, gyvenantį mieste. Geležinkelio stotyje policininkas šį suėmė pagal laikraščio žinutę apie ieškomą nusikaltėlį ir, užuot nulydėjęs pas arti gyvenantį sūnų, pirmiausia nuvedė į toli esančią policijos nuovadą.

Į pagrįstą sūnaus pasipiktinimą policininko elgesiu ligonis tėvas, kuris, beje, po kelių mėnesių ir mirė, atsakė, kad nedera jam nei sūnui paduoti skundą. Pernelyg daug žmonių, valdininkų ir net teisėjų, turėtų vargti visai be reikalo, nes jis nukentėjęs per klaidą. O policininkas kitą kartą pats būsiąs atsargesnis.

Po kelių dienų sūnus sutiko seną tėvo bičiulį, vokietį. O tas patarė jokiu būdu nenusileisti dėl jo tėvui padarytos skriaudos. Šis vokietis, beje, dar buvo dvasininkas.

Lieka neatsakyta į klausimą, kuris iš tų dviejų požiūrių rodo aukštesnę kultūrą. Kad ir kaip iš pradžių susijaudinęs, vėliau sūnus pritarė tėvo nuomonei. Daugeliui tai atrodys silpnumas, šis teisėto pasipiktinimo sutramdymas. Tačiau susitramdymui tikriausiai reikia kur kas daugiau dvasios jėgų. Be to, tokiais atvejais reikia visada kelti klausimą, koks aukštesnis tikslas tenkinant tą apmaudą bus pasiektas. Tačiau tik didžiai kultūringiems žmonėms kyla toks klausimas.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 11. LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪRA ...