Ketvirtadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 11. LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪRA ...

11. LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪRA ... - 10. LIETUVIŠKA DAINA IR LIETUVIŲ...

10. LIETUVIŠKA DAINA IR LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪRA

Su lietuvių liaudies menu pasaulis galbūt pirmiausia susipažino per liaudies dainą. Ji gal ir stipriausiai išreiškia lietuvių tautos savitumą ir atspindi jos kultūrą. Taip pat ji daugiau nei kas kita pateikia žinių apie lietuvių tautinius bruožus.

Dainos su tokiais pat žodžiais ir melodijomis, jei kiek ir pakeistos, skamba tiek palei Kuršių įlanką, tiek ir Neries aukštupy, Vilniaus apylinkėse. Tačiau iš dainų rinkinių taip pat matyti, kad ankstyviausios nepakitusios išliko tik mūsų tėvynėje. Ir tai ypatingas įrodymas, kad lietuviai mūsų tėvynėje yra senbuviai.

Pirmiausia dainos savitumas matyti iš joje skambančių nepaprastai švelnių jausmų. Jų vaizdiniai tikriausiai paimti iš kasdienybės, bet jie būna perėję per sielos gelmes. Kad ir toks nedidelis pavyzdys. Motina išleido ištekėjusią savo dukrą ir žiūri dabar nuo namų į netolimą mišką. Tada jai sukyla tokios mintys:

Oi tu eglele, girios dukrele,

Eglele siūbuonėle!

Tai tu siūbavai, tai tu lingavai

Žaliam, puikiam gojely.

Tu prisiūbavai savo šakeles,

Suklostei viršūnėlę.

Tarp tų šakelių, tarp tų tankiųjų

Kukuoja gegužėlė.

Kasmet kukavo, kol iškukavo

Dukrelę iš močiutės.

Norint teisingai suprasti šios dainelės realųjį turinį, reikėtų pažvelgti lietuvio akimis. Lietuvis panašų gyvenimo vyksmą mato medžio augime, vaiko augime ir gegutės kukavime. Gyvenimo jėgos lietuvei atneša kūdikį ir vėl jį nusineša. O kaip – paslaptis.

Hermannas Sudermannas viename savo kūrinyje pateikia lietuvišką dainą. Ji prasideda žodžiais: „Duktė mano, Simoniene, kur tu gavai vaiką?" H.Sudermannas spėja, kad čia kalbama apie merginos kūdikį. Betgi Simonienė – tai Simono žmona... Taigi ir šioje dainoje suskamba tas rimtas gyvenimo kaip paslapties suvokimas, kuris išreikštas ir Goethe's žodžiais: „Poetui atsiranda kūrinys kaip kad moteriai vaikas, nesuprantant, kaip..." Ir iš to aiškiai matyti, koks nepaprastai didelis skirtumas tarp lietuviškos ir vokiečio rašytojo mąstysenos.

Lietuvių dainų tematika nėra labai plati, kaip ir kitų sėslių tautų, lyginant su klajoklių tautų dainomis. Užtat iš juo didesnės gelmės išplaukia išgyvenimai. Tokių dainų pamėgimas, nenutrūkęs iki šios dienos, taip pat rodo, koks yra lietuvių liaudies kultūros siekis.

Labai savitos lietuvių dainų melodijos. Senosios yra visai kitokios derminės struktūros negu dabartinės aštuonialaipsnės melodijos. Senųjų lietuvių melodijų dermės yra penkialaipsnės, o tokios vadinamos senovės kultūrų dermėmis; jas, pvz., pažinę ir keltai.

Labai abejotina, ar į jas reikia žiūrėti kaip į dabartinių labiau išplėtotų dermių žemesniąją raidos pakopą. Anos senovinių dermių melodijos kur kas išraiškingesnės ir kelia taip pat daug stipresnį įspūdį. Nors ir apimdamos mažiau laipsnių, jos nepaprastai įtaigios. Jos visada yra tarytum tiesioginė jausmo išraiška.

Kad šios melodijos išliko, rodo jas kilus iš lietuvio savitumo ir lietuvius nenustojus jų dainuoti. Taigi jos vertintinos ne tik kaip lietuvių liaudies kultūros ženklas, bet kaip ir priemonė lietuvių tautiniam savitumui iš1aikyti. Be to, dainų minties ir jausmo turinys glaudžiausiai susijęs su melodija ir tai sustiprina jų įtaigą.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 11. LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪRA ...