Sekmadienis, Spa 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 11. LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪRA ...

11. LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪRA ...

XI LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪRA MŪSŲ TĖVYNĖJE

527/567 psl.

1. KULTŪRĄ KURIANTYS VEIKSNIAI 

Kultūros esmė ne visados aiškiai suvokiama. Užtai, sprendžiant apie kitos tautos kultūrą, dažnai klystama. Tik nedaugelis supranta, kad tautiškumas jau savaime yra kultūra. Norint tai suprasti, reikia dar kartą aptarti kultūrą kuriančius veiksnius.

Vienas vokiečių mokslininkas sako, kad ir augalai kurią kultūrą. Žemės paviršiaus juodžemis, gyvojo pasaulio prielaida, esąs to padarinys. Tačiau čia atsižvelgiama ne tiek į atskirus augalus, kiek į visą augaliją, kaip į kūrybinį elementą. Panašiai, matyt, pasakytina ir apie gyvūniją.

Bet pirmiausia kultūros kūrėju laikytinas žmogus . Žmonija įkūnija tokią kūrybinę galią, kuri žemiškojo gyvenimo visumai turi reikšmingiausią poveikį. Bet iš esmės tai supranta tik nedaugelis. Ir nedaugelis vertina šio fakto supratimo svarbą.

Daugumai mąstančių žmonių tikra yra tik tai, kad viskas, kas žmogaus sukurta, jau turi ir žmogiškumo žymę ir kad tai toli pranoksta visa, ką būčiai duoda gyvūnija bei augalija. Žmogaus darbinė ir, deja, griaunamoji veikla bent kiek lygintina su visos natūralios gamtos. Tuo tarpu vien tik žmogus laikytinas kultūros kūrėju.

Žmonija ir yra pasaulyje kultūros veiksnys. Kiekviename atskirame žmoguje tai reiškiasi kaip žmoniškumas, kaip tikroji jo esmė. Tačiau ne visų žmonių ši galia vienodo stiprumo. Užtat vieni žmonės labiau, kiti mažiau žmoniški. Tai tikriausiai visiems žinomas dalykas.

Taip pat neabejotina, kad ir kiekvienas žmogus gali tobulėti. Šitas tobulėjimas ir yra tikroji kultūra. Daugiausia ji randasi iš žmonių tarpusavio poveikio. Tobulėjant žmoniškumui, atsiranda ir visa kita, kas vadinama kultūra.

Panašiai jau suvokė kultūrą senovės graikai ir romėnai. Graikai, kalbėdami apie helenišką auklėjimą, turėjo galvoje tą patį. Kilmingosios giminės garsino savo dievišką kilmę. Taigi stengdamiesi artėti prie heleniškumo, jie iš tikrųjų siekė susidievinimo. O romėnai savo tautos klestėjimo laikais kalbėjo apie humanitas. Bet čia galėjo būti turimas galvoje tik žmogaus esmės vidinis tobulėjimas.

Tačiau reikšminga ne tik žmoniškumo laipsnis: nors ir to paties aukštumo , jis gali reikštis kitokiais būdais. Žmoniškumas kiekvienoje tautoje atsiskleidžia vis kitaip, kaip kad šviesa kiekvienoje atskiroje spalvoje. Todėl kiekviena tauta yra savita žmonijos forma ir savitas turinys.

Tautiškumas yra būties turinys, tuo tarpu apie žmoniją be išlygų to nepasakysi: ji tegali reikštis kokios nors tautos pavidalu. Tautiškumas nuo neatmenamų laikų pereina iš kartos į kartą kaip gyvenimo vertybė, vis labiau persmelkiama žmoniškumo. Ir tai vadinasi sužmoniškėjimas arba kultūra tikriausia prasme.


2. TAUTIŠKUMAS, KAIP KULTŪROS ELEMENTAS

Kiekvieno gyvo padaro pradžia yra gemalinė ląstelė. Tai tinka ir kalbant apie žmogų. Gemalo ląstelėje, kraujyje jau reiškiasi ir tautiškumas. O praslinkus tūkstančiams, net šimtams tūkstančių metų, žmonija vis aiškiau atsiskleidžia savitu būdu. Ir tai suteikia gemalo plazmai nebepašalinamų turinio bei išraiškos ypatumų.

Kiekvienas žmogus nešioja savo kraujyje šitą gyvastingumą, jam perduotą per daugybę kartų, kurį jis perduos toliau savo gemalinėmis ląstelėmis, paveiktomis ir jo patyrimų, kultūros ar nekultūringumo. Jos perteikia toliau atsiskleidžiantį tam tikro pavidalo gyvenimą.

Tiesa, gali susijungti nevienodus ypatumus turinčios gemalinės ląstelės. Bet jei jų skirtybės labai ryškios, tai kelioms kartoms jų paveldimieji ypatumai nebeperduodami. Kartais gemalinių ląstelių kuriantysis pradmuo stengiasi atsiskirti nuo kitokio pobūdžio ypatumus turinčio pradmens. Taigi maišantis nuolatos vyksta ir atsiskyrimo procesas, tačiau pakartotiniu jungimusi darinys gali būti išlaikomas.

Tai galioja ne tik augalams, bet, be abejonės, ir žmonėms. Ten pastebėta dėl to atsirandant naujų ypatumų, o žmonėse šis vyksmas naudingas žmonijai, kai juo pasiekiama išgryninimo. Tauta, kurioje tolydžio vis maišomasi, pasižymi nuolatiniu nerimu.

Mūsų nedidelėje tėviškėje, kaip jau parodyta, siekimui nuo seno išlaikyti ir ugdyti tautinį savitumą buvo tinkamos aplinkybės, nors susidariusios be geros valios. Iki pat XVIII amžiaus vidurio lietuviai netrukdomi galėjo savo bendruomenėje tautines vertybes išsaugoti ir toliau perteikti.

Taigi lietuviškas kraujas, kaip kuriantysis pradmuo, veikė ir toliau. Lietuvių tautybė mūsų tėvynėje išsilaikė kaip kultūrinis elementas. Todėl didžiosios gyventojų daugumos lietuviškumas nesunykęs.

Tuo tarpu vokiečių nuolatos teigiama, kad lietuvių čia nepaliaujamai mažėją. Mūsų tėvynėje jų besą visai nedaug. Tačiau lietuviško kraujo gyvastingumas tikrai dar nesumenkėjęs. Jis nulemia mūsų žmogiškąjį būdą, jo pavidalą, turinį ir išraišką.

Sąjungos su kitos tautybės žmonėmis pastaraisiais šimtmečiais, aišku, būdavo sudaromos. Bet nugalėdavo lietuviškas kraujas. Todėl nieko nuostabaus, kad asmuo vokiška ar prancūziška pavarde į gyvenimą žiūri lietuvišku žvilgsniu, lietuviška burna vokiškais žodžiais atskleisdamas žmogaus vidinį pasaulį.

Žinoma, yra ir žmonių lietuviškomis pavardėmis, kurie visu savo elgesiu rodo vokišką pavidalą. Tik nedažnai tai pasitaiko. Dar rečiau žmonės vokiškomis ar lietuviškomis pavardėmis elgiasi kaip prancūzai. Šios tautybės pradmuo ištirpsta kitų tautybių kraujyje.

Bet jei esi nusiteikęs stebėti, kokių iš tolimiausios praeities iki mūsų dienų yra atnešta kraujo kuriamųjų bei išraiškos galių, žmonija pasirodys esanti tartum keisčiausių prisiminimų galerija. Lyg istorijos šešėliai išnyra totorius, kazokus, rusus, švedus ir kitas tautybes primeną bruožai. Ir nejučia susimąstai apie tas paslaptis ir žiaurybes, apie tai, ką iškentėjo moterys ar kur aistros jas slapta įsuko. Galiausiai viskas tapo pastebima. Tik regi tai ne visi.

Ir vis dėlto mūsų tėvynėje lietuviškas kraujas taip labai reiškiasi savo kuriamąja galia, kad vis dar tebėra krašto kultūrą lemiąs elementas.

O juk kraują atitinka žmonių jausmai, norai ir mąstymas, taigi visa kultūrinė veikla. Visas dvasinio gyvenimo pasaulis perimtas lietuviškumo.

Kaip lietuviškas kraujas nuo pat lietuvių-vokiečių santykių pradžios prievarta buvo silpninamas, pakankamai atskleista šiame kūrinyje. Tik reikia dar ypač pabrėžti, kad dar Ordino laikais daug lietuvių, ypač moterų ir vaikų, išvežta į Vokietiją. Taigi ten lietuviškas kraujas įsiliejo į vokišką.

Ir ne tik žemesni sluoksniai jo gavo. Buvo sudaromos sąjungos su kilmingomis lietuvių giminėmis. Istorijai žinoma, kad, pvz., viena kilminga lietuvė įėjo net į Hohenzollerių dinastiją.

Galiausiai reikia paminėti ir tai, kad lietuvių kraujas visais vokiečių-lietuvių santykių laikais buvo gausiai liejamas. Pradžioje tai buvo kovojant su Ordinu, o vėliau lietuviai tarnavo vokiečių kunigaikščių kariaunose. Ir taip truko šimtmečius. Lietuviai ėjo paskui vokiečių vėliavas ir vykdė vokiečių įsakymus, ir liejosi jų kraujas už vokiečių galybę ir garbę.

Daugiausia lietuvių žuvo Pasauliniame kare. Tada lietuvių tauta neteko ypač daug savo kraujo, kurį sugėrė nebyli tolimų kraštų žemė. O vis dėlto jis tebegyvas mūsų tėvynėje ir tebėra išlaikęs visą savitumą, mažiau sudrumstas svetimo kraujo, nei kuris kitas kur nors pasaulyje.

Dėl to mūsų krašte vis dar tebėra liaudies kultūra lietuviška. Kraujas – vienas jos elementų. Ir ši kultūra aiškiai pastebima, nebent tik kas iš anksto nusistatęs jos nematyti.

Jau žmogaus stotas rodo kultūrą, jei esi gerai sudėtas. Jį lemia tėvų gyvybinių galių visuma, taigi ne vien fizinės, bet ir psichinės bei mentalinės galios. O dailus lietuvių stotas jau nuo senų senovės garsėja.


3. ARTIMUMO GAMTAI IŠLAIKYMAS

Kūryba tikriausia prasme vyksta vidiniame žmogaus gyvenime. Ten būties turinys virsta sąmonės turiniu, apskritai kalbant, veikia patirties faktai. Būties vyksmas sukelia būsenas, žadina vaizdinius, jausmus ir nuomones. O šie vėl per žmogų veikia aplinką. Pažinimo principas, esminis žmogui, nuolatos pasireiškia kūrybine veikla.

Juk pažinti – tai ne kas kita, kaip kurti, remiantis būties vyksmu. Jeigu žmogus nepajėgia pats savarankiškai mąstyti, tai jis nepatirs ir pažinimo, neįgis supratimo. Pasiskolinta mintis, kuri lieka užsilaikiusi atmintyje, dar nėra joks pažinimas.

Tačiau pažymėtina, kad kiekvienas žmogus savotiškai veiklus priklausomai nuo jo žmoniškumo išsivystymo, nuo kilmės bei tautybės. Taip ir lietuviai per šimtus ir tūkstančius metų kūrė savo vidinio gyvenimo pavidalus ir turinį, niekada neatitrūkdami nuo gamtos.

Vokiečių valdovai, ypač pirmaisiais vokiečių-lietuvių santykių metais, lietuviams leidę gyventi vieniems savo aplinkoje, labai prisidėjo prie savito jų kultūros pobūdžio išlaikymo. Šitaip išliko savitų patirties apraiškų gausa. Elementarios gamtos reiškiniai, augalijos ir gyvūnijos pasaulis, žmonių tarpusavio santykiai, jų santykis su žemesniąja gamta ir su kosminėmis bei antgamtinėmis jėgomis tapo savitai įprasminta. Tūkstantmečių senumo išmintis tolydžio buvo ugdoma, nors jos šviesą ir prislopindavo artimosios aplinkos šešėliai.

Atkreiptinas dėmesys į sugebėjimą susieti atskirus reiškinius. Pavyzdžiui, kaulavaisiai, tokie kaip slyvos, vyšnios, lietuviui atrodo esą panašios sandaros kaip kad gyvūnų kūnai, ir todėl lietuviškai sakant – tai ne akmuo vaisiuje,*(Vokiškai vaisiaus kauliukas yra Stein – „akmuo, akmenukas" (Vert.) o kauliukas. Šitaip lietuvis liudija įžvelgiąs gyvybės veikimo visuotinumą. Atitinkamai šiai nuostatai jis reiškia savo mintis ir kreipia visą savo elgseną.

Aišku, yra žmonių, tokios dvasinio gyvenimo kultūros ženklus laikančių prietarais. Bet kiekvieną liaudies išmintį palyginę su mokslo požiūriu, joje pamatysime esant mažiau susikaustymo, daugiau prasmės ir pastovumo, tuo tarpu mokslas nuolat svyruoja: jis neigia, pripažįsta ir vėl paneigia.

Lietuvis, būdamas žemdirbys, nuo seno labai atidžiai stebėjo, kaip kosminės jėgos veikia augimą bei tarpimą. Jis gerai žinojo, kada reikia sėti ir sodinti, kad išaugtų gausesnis derlius, lietuvė mokėjo taip prižiūrėti gėles, kad tos kuo labiau pražystų. Buvo labai paisoma mėnulio atmainų ir jo šviesos poveikis. Ir šiandien tikriausiai tik nedaugelis „mokslinčių" neigia tokią mėnulio reikšmę.

Kaip su augalais, panašiai lietuviai elgiasi ir augindami gyvulius. Jų augimas, vislumas, kergimo laikas – viskas tvarkoma pagal tam tikrus dėsnius ir kosmines jėgas. Visas gyvasis pasaulis lietuviui ir dabar, kaip kad seniau, atrodo labai susijęs, ar bent jau taip vertinamas kiekvienas gyvas padaras ir gamtos reiškinys.

Įžvalgių pastebėjimų lietuvis turi ir apie maistą. Dar šiandien tebemanoma, kad pienas būna tada vertingiausias ir skaniausias, kai jis tik vienos karvės. Sumaišytas pienas jau nebe toks geras. Dar galima vien o ūkio karvių pieną pilti į vieną indą, tik jokiu būdu ne kelių.

Kas bent kiek nusimano, kaip nevienodai laikomos karvės per visą jų amžių, tas negalės paneigti tų priemonių tikslingumo. Į jas žiūrėti kaip į mažareikšmes būtų tikras kietasprandiškas prastumas.

Atskirų gyvūnų savotiškumo supratimą, ypač senesniais laikais, rodo ir tai, kad lietuviai skirtingiems naminiams gyvuliams įrengdavo atskirą patalpą. Taigi tvartas arkliams buvo arklidė, tvartas karvėms – karvidė, avims – avidė, vištoms – vištidė, žąsims – žąsidė ir t. t.

Kita vertus, visa, kas yra sodyboje, suvokiama kaip kokia gyva bendruomenė ir vadinama žodžiu gyvata. Ji apima ir tuos gyvulius bei paukščius, kurie iš tikrųjų nėra naminiai. Lietuvio sodybos gyvastis pačiam lietuviui beveik nepastebimai pereina į visą kitą gamtą. Pasak Ordino kronikininkų pranešimų, lietuviai prižiūrėję net ir didelius miškų žvėris, ir dėl to šie buvę visai jaukūs.

Taigi lietuvis nuo seno brangino vidinius ryšius su visa gamta, ypač su gyvąja. Ir dėl to jis aiškiai jautė gamtą gaivinančias ir ardančias, vystančias ir trukdančias jai vystytis jėgas. Net ligi šiol jis tebėra išsaugojęs supratimą apie savijautos ir kosminių procesų ryšį.

Gamtos gyvenimui jis jaučiasi esąs tam tikra prasme giminingas. Iš čia kyla jo meilė gėlėms bei medžiams, požiūris į gyvūniją. Dar prieš keletą metų lietuviai be reikalo neskabydavo gėlių ar šakelių, nenulauždavo šakos, o apie gyvulių kankinimą negalėjo būti nė kalbos.

Dėl to nuolat buvo ugdomas atitinkamas supratimas. Kiekviena lietuvė motina stengėsi stiprinti vaiko vidinį ryšį su augalais ir gyvuliais. Ne tai svarbu, kaip augalai ir gyvuliai išrodą, o kokia jų esmė. Tai turįs suvokti jau ir vaikas.

Visa tai tinka ir žmogui. Iš jo eisenos, elgesio, žvilgsnio ir balso visados sprendžiama apie jo būdą. Viską, kas kyla iš žmogaus, lietuvis stengiasi vidujai vertinti. Taigi jis išoriškai labai santūrus, viduje būna pilnas gyvybingumo, kuris visados įsiplieskia sužadintas išgyvenimų.

Dėl to lietuvis niekados nebūna abejingas apskritai jokiems gamtos reiškiniams, o ypač savo tėviškės grožiui, visai jos gyvasčiai. Nuolat stebi ją ir gauna paskatų vidiniam savo gyvenimui. Bet tai būna ne tiek paprastas gamtos  stebėjimas, o veikiau patirtas išgyvenimas. Nuolat trokšta suvokti viską, kiek leidžia jo sugebėjimas pažinti, kad pasijustų esąs gamtos visumoje.

Kur įteisintai neigiama egzistuojant tokią kultūrą, ten tikriausiai pristabdoma senovinio gyvenimo ir jo kultūros tėkmė arba persveria nekultūros požymiai, kurių juk gausu ir lietuvių tautoje.


4. GEBĖJIMAS PAJUSTI SUBTILESNĮ PASAULIO TURINĮ

Kaip žinoma, tie pasaulio dalykai, kurie žmogaus pojūčiams neprieinami, dar net pastaruoju laiku buvo neigiami. Iš fakto, jog gyvuliai dažnai junta tai, ko žmogus ir dėdamas didžiausias pastangas nė kiek nepastebi, nebuvo daroma jokių išvadų. Tik naujausi atradimai patvirtina, kad pojūčiai teapima dalį to, kas iš tikrųjų egzistuoja.

Vaikai beveik visada geba subtiliau pastebėti pasaulio turinį. Ligi šiol daugiausia būdavo jie už tai barami, jeigu tik pasipasakodavo. Beje, toks pastabumas gali tverti ir iki pat žilos senatvės. Lietuviai tai nuo seniausių laikų vertina. Puoselėti tą sugebėjimą turįs kiekvienas žmogus. Tuo tarpu tai liko dalykas, apie kurį paprastai nelinkstama kalbėti.

Tačiau tam tikri duomenys nuolat tai paliudija. Pavyzdžiui, daugelis lietuvių galėdavo ir šiandien tebegali papasakoti apie įvairių vietų ypatumus. Ir šitie ypatumai nėra vien išorinis įspūdis, o ten pasireiškiančių galių savitumas. Kokio nors slėnio ar aukštumos, kurios nors griovos ar lygumos, lauko ar pamiškės, upės kranto ar pajūrio magnetinės bangos veikia kaip tam tikros jėgos. O gebėjimas pažinti iš jų tuojau pat ir ima formuoti pavidalus.

Taigi lietuviui viskas ir atrodo gyva bei turininga. Įvairiose vietovėse jam atsiveria ne tik per amžius nekintantis jų turinys, bet prie jo dar prisideda nuo seniausių laikų iki pat dabarties vis kai kas naujo. Pojūčiams atsiskleidžia vis didesni turtai. Laiko atnešami įvykiai vis gausiau įsodrina kiekvieną tėviškės kertelę.

Žmogus ir gamta bendrai daro tą patį. Ir kaip gamta yra neaprėpiama, gausi, taip ir žmogaus kūrybinės jėgos esti kuo didžiausios įvairovės. Visa tai būčiai teikia turinį, visokeriopus pavidalus. Deja, kai kurie žmonės iš visos tos gausos tik labai paviršutiniškai šį tą pajaučia ir pastebi. Taip, vadinamasis jų išsilavinimas kaip tik juos ir atskiria nuo visų gausingų gamtos grožybių. Ir vien liaudies kultūra moko rasti kelią į jas.

Tačiau iš naivumo ir kvailumo ji šmeižiama. Užtat tokius liaudies gyvenimo pasiekimus teko slėpti. Ir vis dėlto daug kas pasklidę aplinkui. Juk žmonės turi pagaliau parodyti savo pojūčius ir gausią vidinio gyvenimo patirtį.

Ypač reikšminga, kaip žiūrima į tą kitimą, kurio atskirus tarpsnius įvardija sąvokos gimimas, gyvenimas ir mirtis. Lietuviai juk nuo seno buvo įsitikinę, kad mirtis nėra pabaiga, kad žmogaus esmės ji nepaliečia. Dar ligi šiol daugeliui savaime suprantama, lygiai kaip koks įvykis pojūčių pasaulyje, jog mirtis yra grįžimas iš pojūčių pasaulio į vidinį, jog žmogui tai savęs, savo esmės susigrąžinimas.

Su tuo susiejama ir daug vaizdinių, kurie labiau ar mažiau atitinka tikrovę ir dažnai laikomi niekais ar apgaule. Aišku, vaizdinys nėra tikrovė. Tačiau ji duoda vaizdiniui pagrindą, o patį pavidalą jau formuoja žmogus.

Taigi šitaip labai lengvai gali kilti nesusipratimų, bet vaizdinys niekad nebūna visai be pagrindo. Tik nevalia sakomosios naujos mirusiojo egzistavimo formos priskirti medžiaginiam pasauliui, o reikia ją suprasti kaip vidinį išgyvenimą.

Taigi lietuviai yra poveikio lauke ne vien tų jėgų, kurių bangos užgauna jų pojūčius, bet kartu ir tų, kurios pasiekia jų dvasinio gyvenimo gelmes.

Labiausiai tuos pajutimus ugdosi lietuvė. Tai ir suprantama. Juk moteriškoji lytis pašaukta patirti savo organizme kuriamąją gyvybės galių veiklą nesirūpindama jų tikslingumu. Dėl to moteriai kur kas lengviau suprasti negu vyrui pojūčių pasaulio ryšius su dvasiniu ir atvirkščiai.

Ko kitos tautos seniai neteko, daugeliui lietuvių tebėra likę iki šių dienų. O tai ne viena lietuvė, išlaikiusi per gyvenimą žmoniškumą ir savo esybe sušildanti asmeninę aplinką, dar ir šiandien tebėra aiškiaregė, net dvasininkė, magė. Ji taip pat išsiugdžiusi sampratą, kaip veikia vaistingosios žolės, ir sugeba jomis gydyti.

Tačiau jau labai daug kas iš jos senosios išminties pražuvo. O kartais anas žinojimas net pritaikomas darbams, kurių gerais nepavadinsi. Juk žinoma esant augalų sulčių, kurios erzina lytines liaukas, ir tokių žolės sėklų, kurios geba sukelti keisčiausius reginius, paakinti visokioms kvailystėms.

Būties paslaptis atskleisti galima tik su viena sąlyga: žmogus turi stebėtis, turi leistis stebinamas ir mokėti gėrėtis. Lietuvės motinos nuolat moko savo vaikus. Taigi jie taip gauna ir išsiugdo gebėjimą pajusti subtilesnį pasaulio turinį.


5. YPATINGŲJŲ GYVYBINIŲ GALIŲ UGDYMAS IR PANAUDOJIMAS

Gebėjimas pajusti subtilųjį pasaulio turinį sąlygoja ir savo kūno ypatingųjų galių pažinimą. Lietuviai mano, kad kai kurie žmonės apdovanoti slaptingomis galiomis. O žmogus esąs giliau nei bet kokia kita gyva būtybė paniręs į kuriamųjų galių srovę. Ji – nelygu kokia žmogaus nuostata – išplukdanti gėrį ar blogį, sėkmę ar negerovę.

Todėl su vienais žmonėmis per gyvenimą einanti palaima, o su kitais prakeiksmas. O viskas priklausą nuo žmogaus valios. Jis keičiąs galias, ir dėl to vieną reikia gerbti, kito vengti. Menkos dvasios žmonės užtat pasiduoda visokiems būgštavimams ir dažnai labai iškreiptai vaizduojasi žmogaus sukeliamą slaptingą poveikį.

Blogos akys juk žinomas ir kitoms tautoms dalykas. Tačiau lietuviai apie tai šneka ne taip dažnai. Dažniau minimas žodis. Viskas priklausą nuo jo ištarimo. Dažnai jis būnąs kaip iš makštų traukiamo durklo blykstelėjimas. Tačiau ir rankos mostas laikomas sėkmės ar negerovės lėmėju. Stipriausiai veikią, kaip manoma, prisilietimas kartu su žvilgsniu ir žodžiu.

Šios galios mielai naudojamos darant gerus darbus. Jos puikiai malšina skausmus ir išgydo ligas. Tų galių turinčio žmogaus uždėta ranka daranti stebuklus. Tyliai sušnabždėtas žodis, palydimas atitinkamo rankos judesio, nuvarąs liūdesį, baimę, išvarąs ligą. Taip galima pašalinti ir pyktį, neapykantą ir nesantaiką. Kai kurių žmonių žvilgsnis sužadinąs kito žmogaus visas gerąsias galias, kitų – visas piktąsias. Kai kurių žmonių buvimas šalia, kai pradedamas koks darbas ar žygis, nulemiąs jo sėkmę.

Yra nemažai posakių, kuriais įvardijamos slėpiningosios galios. Jei kas sugeba paskatinti augimą, vešėjimą, sakoma, kad jis galįs kerėti. Šis žodis greičiausiai kilęs iš senovės arijų šaknies kr, reiškiančios magišką veiklą. Vokiškai tas žodis paprastai verčiamas zaubern.

Kitas žodis yra burti. Jis reiškia, kad kalbėjimu atskleidžiamas arba paslepiamas ateities vaizdas, sukeliamas gėris ar blogis. Čia turimas galvoje burna atliekamas būrimas. Dėl to tiek bučiuoti, tiek bartis sakoma – burnoti.

Jeigu lietuviškai sakoma paistyti, tai turima galvoje rankos judesius, kurie pašaliną kokius nemalonumus, pavyzdžiui, karpas, randus, išbėrimą ir t.t. Labai daugiareikšmis žodis yra žynauti, kuris paprastai irgi verčiamas zaubern, bet reiškia, jog asmuo veikia kaip žinantysis (žynys) ar žinančioji (žynė).

Ypatingos slaptosios galios pasakomos žodžiu raganauti. Čia kalbama apie raganiaus arba raganos veiklą. Su šaknimi rag esama ir daugiau lietuviškų žodžių: regėti, ragauti, raginti, bet jos tikrąją reikšmę suprasime tik pažiūrėję į kitų kalbų žodžius: pvz., sanskrite ši šaknis reiškia karalystę, gotų kalboje — išmintį, skandinavų kalbose — net dieviškumą.

Nuo seno mūsų tėvynėje šiuo žodžiu išsakoma itin didelė panieka. Tą patį vadinant kitais žodžiais, vertinimas bent kiek pakrypsta ar į vieną, ar į kitą pusę. Taip pat yra ir su kitais šios srities žodžiais, nors čia ir nepaminėtais.

Požiūris, kad žmogus turi slėpiningų galių, artimai susijęs su kitu požiūriu – kad jas galima išsiugdyti. Tai esą daroma tam tikrais būdais. Tačiau labiau paplitęs įsitikinimas, kad tos galios turi būti įgimtos. Esama ir nuomonės, kad šios galios labiausiai veikia, kai žmogus dvasiškai darnus ir, svarbiausia, jei jaučiasi priklausąs aukštesnėms vertybėms.

Šis priklausymas suteikiąs pagalbą, reikalingą kiekvienam, ištiktam bėdų, kančių ir nesėkmių. Tik būtina į tai žiūrėti su giliu vidiniu įsitikinimu. Tada tikrai pasidarys lengviau.

Visa tai yra tam tikras liaudies mokslas, per tūkstančius metų ugdytas ir saugotas. Tačiau ilgainiui, savaime aišku, prie jo išminties prisidėjo ir ne viena kvailybė bei nesąmonė. Šituo galima paaiškinti ir tai, jog kai kuriems čia aptartiems žodžiams teikiama bjauri prasmė, kurios anksčiau jie neturėjo. Bet pagaliau ir nesąmonės pagrindas buvo kokia nors prasmė, antraip ji nė nebūtų atsiradusi.


6. MĄSTYMO IR KALBOS KULTŪRA

Tai, kas išjausta vidujai ir suformuota į kokį nors turinį, tas veržiasi būti išsakoma. Todėl kiekvienas žmogus vidiniam pasauliui išreikšti turi dar ir kalbą. Iš pažinimo ir mąstymo kyla kalba. Ir kaip tik čia pasirodo, kad prosenovės kultūros vertybės nuolatos buvo puoselėjamos.

Apie šias kultūrines lietuvių vertybes čia jau kalbėta. Reikia dar tik pabrėžti pačius esminguosius ir reikšminguosius dalykus. Tebus prisiminta vien aisčių pasaulėjauta bei gyvenimo samprata, bylojanti apie žmogaus jutiminio pasaulio ir jo gyvenimo sąsają su aukštesniuoju pasauliu, tai yra su vidiniu pasauliu. Tai sąlygoja visą lietuviško mąstymo savitumą ir prasmę.

Aisčiui, kitaip tariant, lietuviui, vidinis dvasinis pasaulis nėra išorinio pasaulio priedas, – kaip tik pastarasis yra vidinio pasaulio išraiška ir visokeriopai nuo jo priklauso. Išorinis pasaulis formuojasi tiktai pagal vidinį. Todėl bet koks pasaulio tobulinimas turi prasidėti žmogaus viduje. Kur vidinio pasaulio galios sugniuždytos, ten ir išorinis pasaulis pavirs griuvėsiais, chaosu.

Šis senovinių laikų požiūris tikriausiai aisčių buvo visados puoselėjamas. Mūsų laikais kai kurie vokiečiai su ypatingu malonumu priskiria jį senovės vokiečiams.

Skaitydamas tokią knygą, kaip Hermanno Wirtho „Žmonijos pradžia" (Aufgang der Menschheit), arba jo brošiūrą „Kas yra vokiečių kalba?" (Was heisst Deutsch?), patiri įspūdį, esą nuo senovės laikų vien germanai kūrę kultūrą. Tačiau juk labai sunku manyti germanus ar pagaliau ir vokiečius nuo senovės laikų buvus išskirtine tauta. Didžiausią indėlį į pažinimą įnešusiais laikytini prosenovės arijai, galbūt jie dar ir saugotojai bei ugdytojai tos išminties, kurią jau kiti anksčiau buvo pasiekę. H.von Glasenappo teiginiai apie indų kultūros ryšį su dravidų kultūra skatina tokias mintis.

Lietuvių vartojamas žodis vokietis pirmiausia reiškia Vokios gyventoją. Bet šis vardas tikriausiai kildintinas iš žodžio vokti — ruoštis, tvarkyti savo reikalus. (Nereikėtų šio žodžio maišyti su žodžiu vogti, kaip kartais tą daro šaipūnai.) O tada vėlgi būtų kalbama ne apie tautą, o apie luomą, aukštesnį sluoksnį.

Sunykus aukštesniajam luomui, visada ateina kultūros nuopuolis. Pagal senovės supratimą, tai būtų žmogiškosios esmės pasitraukimas atgal į uždarą gyvenimą. Hermanno Wirtho knygos „Kas yra vokiečių kalba?" p.11 sakoma: „Kai milesiečiai, arba keltai, nugalėjo Tuatha De Danann, Žemės motinos tautą, Tuathai – pasak padavimų – pasitraukę į pilkapius. Nuo tada juos imta vadinti „fir side" – „kalvų žmonės"." Tuatai kadaise buvo megalitų kultūros kūrėjai ir religijos skelbėjai.

Panašiai kalba apie aisčių kultūros kūrėjus lietuviai. Svetimšalių antpuoliai sunaikino kultūros centrus. Beliko tik piliakalniai, ant kurių kadaise stovėjo senos pilys, valdovų būstinės ir kultūros centrai. O žmonės patys, taip pasakojama, pasitraukę su visomis vertybėmis į piliakalnių vidurį ir laukią dienos, kada jie su visu savo kultūros grožiu galėsią vėl pasirodyti.

Kiekvienas piliakalnis, beje, turi savo legendą. Istorinių įvykių, kai žūva senoji kultūra, – priklausomai nuo laiko ir aplinkybių, nuo užpuolikų ir gynėjų, – būta įvairių. Bet visoms sakmėms yra bendra, kad žuvusios kultūros žmonės tebesą piliakalnio viduje ir laukią prisikėlimo laikų, kai vidinės galios vėl atgysiančios.

Dar ir šiandien žmonės apmąsto tas sakmes. Juk jose aiškiausiai sakoma, kad drąsa, pasikliovimas, pasitikėjimas savimi, atsidavimas tikrajam gyvenimui pagaliau sukurs atsinaujinusią žmoniją.

Panašią mintį, kaip šios sakmės, turi ir lietuvių mitai bei pasakos. Visuose juose kalbama apie žmoniškumo persvarą arba tiesiog pergalę prieš nežmoniškumą. Ir tai galiausiai yra pagrindinė visų pasaulio tautų pasakų mintis. Tačiau pasakoms sekti šiandieninis vadinamasis kultūringas pasaulis nei beturi laiko, nei kas jas besupranta. Tik vaikai dar gali pasakomis džiaugtis. Lietuvių tautoje pasakas seka vien labai seni žmonės.


7. VEIKLOS KULTŪRA

Žmogaus veikla pirmiausia yra jo žinių, kad ir kokios menkos jos būtų, įgyvendinimas. Tik žmogaus veiklos nevalia painioti su kai kurių jo psichinių būsenų pasireiškimu arba net fizinio gyvenimo vyksmu. Apie žmogaus veiklą kalbėtina tik tada, kai ja įgyvendinamos kokios nors nuostatos ar sumanymai. Kūniško ir psichinio gyvenimo poreikiai vis dėlto gali prie to prisidėti.

Taigi apibūdinant veiklos kultūrą kalbėtina apie žmogaus darbus ir jų atlikimą. Lietuvių gyvenime, žinoma, turi reikšmės iš vokiečių ir iš kitur ateinančios pažiūros ir patyrimai. Lietuviai juk nėra nuošalyje nuo dabartinės kultūros. Tačiau žemdirbys visados yra artimesnis praeičiai. Užtat ir jo veikloje aiškiausiai matyti tautos nuo senovės puoselėta darbo samprata ir kaip reikia dirbti.

Pagal tą sampratą lietuvis žemdirbys apdirba savo dirvas, prižiūri pievas, augina sodą ir gyvulius. Aišku, jis mokosi ir iš šiandieninio ūkininkavimo pateikiamų naujovių. O kaip džiaugiasi, kai naujausias mokslas tik patvirtina senąsias lietuvių žinias.

Pirmiausia jis mato, kad darbą reikia derinti prie gamtos jėgų , atlikti jį pagal tų jėgų antplūdį ir atoslūgį. Visa žmogaus veikla turi paklusti jų tėkmei ir niekad neiti prieš ją. Technikos beatodairiškumo vengtina kaip ir trumpalaikės sėkmės. Labai reikia diegti mintį, kad viskas gyvenime sudaro didžiulę bendriją, taip pat ir žmogus su gamta. Tokių pažiūrų įgyvendinimui reikalingas apsisprendimas, aišku, stiprina ir žmogaus pasitikėjimą savimi.

Ir tai pasakytina apie bet kokią veiklą. Visur lietuvis stengiasi pagelbėti pats sau. Šių laikų mašinos pagedusios daugiausia reikalauja specialistų, kad sutaisytų. O lietuvis bando net čia pats pasiekti tam reikalingų įgūdžių.

O dažniausiai lietuvis labai pasiduoda savo polinkiui kur tik įmanoma gamintis pačiam įrankius. Todėl greta mašinų jo vis dar turima ir savo darbo padargų. Ir jie vartojami kaip įprasta.

Lietuvio veiklos kultūrą iš esmės sudaro pastangos darbu kuo tiksliau įdiegti kas yra įsidėmėta ir suprasta . Tai, kas reikalauja aklo paklusnumo, jam nerūpi. Taigi žmogus, žmogiškumas jame tobulėja tik tada, kai jis veikla paverčia tai, ką laiko teisinga ir gera.

Labai įsidėmėtina, kaip lietuviai vertina žmonių veiklą. Nuo seno tikrai žmogaus verta veikla laikomi bene du dalykai. Tai žemės darbas, kuriuo skatinamas augimas gamtoje, ir mokymo darbas, kuriuo skatinamas žmoniškumo augimas. Todėl lietuviai ir linkę daugiausia į šio pobūdžio profesijas, tuo tarpu kitos ne itin mėgstamos bei vertinamos.


8. DOROVĖS KULTŪRA

Dorovės sąvoka yra visai aiški, ir nesunku ją suprasti. Žmogaus asmenybė pilna įvairių jėgų, visokių instinktų, troškimų, aistrų, besiveržiančių pasireikšti, visokiausių minčių įgyvendinti. Žmoniškumui dažnai belieka mažai vietos. Ir tai vadinama menku dorovingumu. Kai žmoniškumas stipresnis už nežmoniškumą, jį pranokdamas atsiskleidžia ir reiškiasi, tada jau galima kalbėti apie dorovingą asmenybę.

Išoriškai tai pirmiausia reiškiasi elgesiu su kitais žmonėmis. Labai į akis krintantis bruožas – santūrumas. Lietuviai jį vertina nuo seno. Užtat kadaise aisčiai garsėjo taikingumu. Kur viešpatauja tikras santūrumas, tik ten gali būti taika.

Tik santūrus žmogus niekada nepasiduoda aplinkybių valdomas. Tam tikra prasme jis tada lūkuriuoja. Kai, pvz., vokiečių sakoma, kad negerai yra neatsilaikyti (sich hinreissen lassen), lietuviai tuo tarpu sako, jog nereikia išsišokti. Vadinasi, vokiečiai teigia paskatą gavę iš šalies, o lietuviai pabrėžia savo apsisprendimą.

Taigi lietuvis elgiasi paklusdamas savo esybei, tai yra reikšdamas savo žmoniškumą. Todėl jis lieka tam tikra prasme pastovus keičiantis aplinkybėms ir santykiams.

Pasitikėjimas ateitimi jam nelengvai dingsta ir sunkiomis aplinkybėmis. Taip, kaip tik tada lietuvis susiima ir pagyvėja. O jeigu su kuo nors būna rimtai susidraugavęs, tai, ir patyręs iš jo nemalonumų, ne tuoj nusigręžia. Nepasitraukia šalin, tarsi norėtų likti ištikimas, net kai supranta, jog tokia ištikimybė nepelnyta. Patyręs nors kiek gero, lietuvis to neužmirš.

Jis visada jaučiasi atsakingas už sugyvenimą su kitais. Įvairiais atvejais sprendžia pernelyg pagal save ir atitinkamai elgiasi. Tačiau savojo aš jis ieško ne kokiam nors nežmoniškume, o dvasinio pasaulio gelmėse.

Lietuviai tėvai nuo seno šitaip auklėja savo vaikus. Vaikai nuolat girdi įspėjimą: „Tik vis atsimink savęs!"*(Vydūno pateiktas lietuviškas tekstas.Vert.). Tai reiškia anaiptol ne egoizmo skatinimą, kaip galėtų, paviršutiniškai galvojant, atrodyti, o kaip tik tą santūrumą, kuris ir esti tada, kai žmogus, patekęs į visokias sąlygas ir aplinkybes, nepuola į paniką, o bet kokiu atveju išlaiko savo žmoniškumą.

Aišku, reikalavimas šitaip elgtis yra vienas gražiausių lietuvių tautos kultūros bruožų. Jei kiekvienas jo paisytų, visi lietuviai būtų kilnūs žmonės. Deja, jie toli gražu ne tokie. Bet jau vien tai, kad toks reikalavimas yra, kad jo būta ir senovės laikais, kad jis visų itin vertinamas, rodo ganėtiną ir savitą dorovės kultūrą.


9. LIETUVIŠKUMAS MENE

Iš visų trijų žmoniškumo apraiškų – mokslo, meno ir dorovės – menas aiškiausiai atskleidžia, koks yra kūrėjas. Juk jis perkelia tam tikra prasme savo esybės atšvaitą į kokį nors pojūčių pasaulio objektą arba į ką nors, kas lengvai leidžiasi suvokiama, kaip kad vaidinimas, melodija.

Todėl liaudies mene taip atsispindi tautos būdas, kad jį, kaip sakoma, gali beveik užčiuopti. Kokias savybes žmonės suteikia savo statomiems namams, kaip jie padaro daiktus ir kokias žymes juose palieka, ką jie atvaizduoja, pagaliau kaip jie patys atsiskleidžia dainomis ir pasakojimais, – visa tai tos tautos žmoniškumą padaro kone pojūčiais juntamą.

Lietuvių liaudies menas mūsų mažoje tėvynėje nėra sukūręs kažkokių labai įspūdingų kūrinių. Nebent jie atsiranda tam tikra prasme atsitiktinai. Tačiau kaip tik lietuvių liaudies meno visuose Rytprūsiuose yra gausiausia. Prof. R.Dethlefseno veikale „Valstiečių trobesiai ir medinės bažnyčios Rytprūsiuose" tai aiškiai matyti. Pastatai, ypač jų paskirties įvairumas, rodo, kiek jų kūrėjuose būta savito žmoniškumo. Namo erdvės suskirstymas, jo durų anga, priebutis, stogo danga, papuošimas išpjaustinėtais stulpeliais ir atbrailom, – visa tai yra kūrybinės galios savita išraiška.

Anksčiau, kai lietuviai kiekvienam buities reikalui statėsi atskirą pastatą, tai buvo dar aiškiau matyti. Tada buvo namas šeimos židiniui, miegamas namas, dar vienas namie dirbamiems darbams, atskiras maisto atsargoms, pirtis, jauja ir t.t. Kad juose anksčiau nebuvo kaminų, tai reikia atsiminti, kad jų nežinojo taip pat graikai ir romėnai ir kad pirmieji kaminai Vokietijoje buvo pastatyti tik 1347 metais.

Atskirų trobesių paskirtį atitiko ir jų puošyba. Tai buvo labai reikšminga. Puošyba neabejotinai turėjo maginį poveikį. Dėl to net ir įvairių naminių gyvulių pastogės buvo savotiškai papuoštos.

Net šiandien įvairūs kasdienės apyvokos reikmenys padailinti savotiškais raštais. Visa tai paprastai vadinama ornamentais. Bet kai žmogus ima atskleisti savo vidinį pasaulį, tai iš esmės ir yra magija, kurią jis pasitelkia. Juk visada menas yra magija. O visi ornamentai yra kadaise buvę maginiai ženklai.

Apie tai, aišku, šių dienų lietuvis mažai ką bežino. Tačiau jis vis dar tebesinaudoja paveldėta patirtim. Kaip sapne jis tebekartoja senuosius kultūrinius įpročius.

Ryškiausiai jie matyti antkapiuose. Labiausiai atkreipiantys dėmesį yra žmogaus liemens formos, išpjauti iš lentos. Vargiai įžiūrėtum čia ką nors meniška, jeigu tai nebūtų didžiulio vidinio turinio išraiška. Ši kapinių lenta būtent yra nuoroda, jog žmogus grįžta į pačią savo esmę, taigi nueina į vidinį pasaulį. Nors ir kokia neišmoninga atrodytų toji išraiška, tačiau kokia ryški jos kūrybinė idėja, pateikta simboliškai!

Ne kitoks ir tas lietuvių liaudies menas, kuris išeina iš moterų ir mergaičių rankų. Jau senieji apdarai vertintini šiuo požiūriu. Tai rodo moterų ir mergaičių drabužių skirtumo buvimas. Dar labiau krinta į akis jų simboliškumas, kai religinėms šventėms ir iškilmėms dėvimos baltos drapanos, o šiokiadienės esti margos.

O kokių prasmių į juos įdedama, seniau buvo visai aišku. Net ir palaidinukės puošimui siuvinėta vieta, pvz., žastas, buvo parenkama ne šiaip sau. Panašią prasmę turi ir šiandien kai kurių tautų dėvimi amuletai.

Tas pats pasakytina apie ženklus juostose, pirštinėse, ant krepšelio, kuris, kaspinais pririštas prie juosmens, nešiojamas prieš skreitą ir t.t. Visa tai buvo tam tikra gyvenimo suvokimo išraiška, o ženklai pilni paslaptingos galios. Tik nedera jų aiškintis tiesmukai, nes tai labai atitolintų nuo tikros jų prasmės.

Tik pažvelkime į pirštinių raštus! Ir jau bus aišku, kad lietuviai ranką laikė duodančia, kuriančia, padedančia. Vokiečiams taip pat patinka šias pirštines dėvėti.

Kas čia žodžiais tik bandyta nusakyti, galima geriau pastudijuoti iš pateikiamų paveikslų. Šitaip tikrai įmanoma labiau suprasti mūsų tėvynės lietuvių liaudies kultūrą.

Verta čia paminėti ir lietuvių liaudies žaidimus. Jie saviti tuo, kad jais bandoma ne jėga ir ne vikrumas, o reiškiama visų žaidžiančiųjų bendra nuotaika. Tas pat pasakytina ir apie liaudies šokius.

Šiandien mūsų tėvynėje ir vokiečių jaunimas žaidžia įvairius liaudies žaidimus, tiktai nutylima jų lietuviška kilmė. Paminėtini čia „audėjų " ir „žvejų" žaidimai.


10. LIETUVIŠKA DAINA IR LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪRA

Su lietuvių liaudies menu pasaulis galbūt pirmiausia susipažino per liaudies dainą. Ji gal ir stipriausiai išreiškia lietuvių tautos savitumą ir atspindi jos kultūrą. Taip pat ji daugiau nei kas kita pateikia žinių apie lietuvių tautinius bruožus.

Dainos su tokiais pat žodžiais ir melodijomis, jei kiek ir pakeistos, skamba tiek palei Kuršių įlanką, tiek ir Neries aukštupy, Vilniaus apylinkėse. Tačiau iš dainų rinkinių taip pat matyti, kad ankstyviausios nepakitusios išliko tik mūsų tėvynėje. Ir tai ypatingas įrodymas, kad lietuviai mūsų tėvynėje yra senbuviai.

Pirmiausia dainos savitumas matyti iš joje skambančių nepaprastai švelnių jausmų. Jų vaizdiniai tikriausiai paimti iš kasdienybės, bet jie būna perėję per sielos gelmes. Kad ir toks nedidelis pavyzdys. Motina išleido ištekėjusią savo dukrą ir žiūri dabar nuo namų į netolimą mišką. Tada jai sukyla tokios mintys:

Oi tu eglele, girios dukrele,

Eglele siūbuonėle!

Tai tu siūbavai, tai tu lingavai

Žaliam, puikiam gojely.

Tu prisiūbavai savo šakeles,

Suklostei viršūnėlę.

Tarp tų šakelių, tarp tų tankiųjų

Kukuoja gegužėlė.

Kasmet kukavo, kol iškukavo

Dukrelę iš močiutės.

Norint teisingai suprasti šios dainelės realųjį turinį, reikėtų pažvelgti lietuvio akimis. Lietuvis panašų gyvenimo vyksmą mato medžio augime, vaiko augime ir gegutės kukavime. Gyvenimo jėgos lietuvei atneša kūdikį ir vėl jį nusineša. O kaip – paslaptis.

Hermannas Sudermannas viename savo kūrinyje pateikia lietuvišką dainą. Ji prasideda žodžiais: „Duktė mano, Simoniene, kur tu gavai vaiką?" H.Sudermannas spėja, kad čia kalbama apie merginos kūdikį. Betgi Simonienė – tai Simono žmona... Taigi ir šioje dainoje suskamba tas rimtas gyvenimo kaip paslapties suvokimas, kuris išreikštas ir Goethe's žodžiais: „Poetui atsiranda kūrinys kaip kad moteriai vaikas, nesuprantant, kaip..." Ir iš to aiškiai matyti, koks nepaprastai didelis skirtumas tarp lietuviškos ir vokiečio rašytojo mąstysenos.

Lietuvių dainų tematika nėra labai plati, kaip ir kitų sėslių tautų, lyginant su klajoklių tautų dainomis. Užtat iš juo didesnės gelmės išplaukia išgyvenimai. Tokių dainų pamėgimas, nenutrūkęs iki šios dienos, taip pat rodo, koks yra lietuvių liaudies kultūros siekis.

Labai savitos lietuvių dainų melodijos. Senosios yra visai kitokios derminės struktūros negu dabartinės aštuonialaipsnės melodijos. Senųjų lietuvių melodijų dermės yra penkialaipsnės, o tokios vadinamos senovės kultūrų dermėmis; jas, pvz., pažinę ir keltai.

Labai abejotina, ar į jas reikia žiūrėti kaip į dabartinių labiau išplėtotų dermių žemesniąją raidos pakopą. Anos senovinių dermių melodijos kur kas išraiškingesnės ir kelia taip pat daug stipresnį įspūdį. Nors ir apimdamos mažiau laipsnių, jos nepaprastai įtaigios. Jos visada yra tarytum tiesioginė jausmo išraiška.

Kad šios melodijos išliko, rodo jas kilus iš lietuvio savitumo ir lietuvius nenustojus jų dainuoti. Taigi jos vertintinos ne tik kaip lietuvių liaudies kultūros ženklas, bet kaip ir priemonė lietuvių tautiniam savitumui iš1aikyti. Be to, dainų minties ir jausmo turinys glaudžiausiai susijęs su melodija ir tai sustiprina jų įtaigą.


11. LIETUVIŲ TAUTINĖ KULTŪRA LIETUVIŲ KALBOJE

Kaip kiekviena kalba, taip ir lietuvių, yra kartu tautos mokslo ir meno padarinys. Apie jos savitumą ir vietą tarp indoeuropiečių kalbų buvo jau minėta. Čia bandysime joje įžvelgti lietuvių tautinę kultūrą.

Labai daug reiškia jau tai, kad tauta savo kalboje išlaikiusi seniausios kultūros ženklų. Mintis, kad žmonijos istorijoje ji užimanti menkesnę vietą, šiandien beveik jau išblėsusi. Nes jau žinoma, kad kultūros nėra išsidėsčiusios viena virš kitos kaip kad kopėčių skersiniai, kad jos yra įvairių laikų žmoniškumo išraiška ir todėl kiekviena turi savo vertę.

Ir šias vertybes lietuviai išlaikė, nors jie, kaip ir visa aisčių tauta, per šimtmečius buvo smarkiausiai puolami. Todėl šios tautos kultūrinis pajėgumas negalėjo būti menkas.

Tačiau keista, kad, nežiūrint viso to, lietuvių kalbos įtaka kultūrai dar nėra pakankamai vertinama. Per lengvai lietuvių kalba nustumiama žemiau kitų kalbų. Pernelyg mėgstama teigti, kad kai kurie jos žodžiai yra perimti iš kitų kalbų, o tuo tarpu šiuos žodžius lietuvių tauta atsinešė iš tolimiausios senovės.

Bent jau reikėtų labiau pabrėžti, kad lietuvių kalboje yra žodžių, kurie vartojami ir kitose senose kalbose ir kad jie turi neabejotiną ryšį su tam tikra kultūra. Tada būtų aiškiau, kad ta kultūra klostėsi tuo laiku, kol kalbos dar nebuvo atsiskyrusios.

Net ir paviršutiniška apžvalga rodo lietuvių kalbą išlaikius ir kasdieninėje kalboje tebevartojant senąja prasme daug žodžių, kurie beveik taip pat skamba ir sanskrito, graikų, lotynų, gotų, skandinavų, senovės vokiečių aukštaičių, senovės slavų ir kitose senosiose kalbose.

Pirmiausia tai yra skaitvardžiai, žodžiai gamtos objektams, saulei ir žvaigždėms, abstrakčioms būties sąvokoms, laikams, bet taip pat ir kultūros dalykams, įrankiams ir t.t. pavadinti. Kas bent kiek susipažinęs su sanskritu, graikų, lotynų ir gotų kalbomis, tas stebisi bendrų su lietuviškais žodžių gausumu šiose kalbose, ir sunku paneigti, kad kai kurie tų žodžių kilę iš lietuvių kalbos.

Gotų kalboj, pvz., sakoma asilas, lietuviškai irgi asilas. Bet į šį žodį labai panašūs ir ausylas „turintis ausis", ąsa, abu iš ausis. Vėl gotų avethe „avių banda" visai panašiai skamba kaip lietuvių avidė „avių tvartas", sudarytas iš avis ir dėti. Kad lietuviškasis žodis negalėjo būti paimtas iš gotų kalbos, rodo žodžio reikšmės apibrėžtumas, o ir panaši kitų žodžių sandara, tokių kaip arklidė, karvidė, ir t.t. Greičiau jau šie žodžiai bus gotų skoliniai iš lietuvių kalbos.

Gotų kalbos žodis sunus yra visai toks pat kaip lietuvių sūnus. Gotų šaknis kun reiškia giminę, padermę. Su juo susijęs senovės vokiečių aukštaičių žodis kunnig „karalius", o lietuvių kunigas arba kuningas, latvių kungs „ponas" laikomi skoliniais. Tačiau lietuvių kalboje yra kūnas, ir kuningas reikštų „stipraus kūno". Taigi šis žodis galėtų būti laikomas pirminiu.

Vokiečių žodis Anker („inkaras") senovės vokiečių aukštaičių kalboje buvo ankar ir kildintinas iš lotyniško ancora. Lietuviškai tai yra inkaras ir, atrodo, sudarytas iš in „į" ir karti „kabinti". Taigi inkaras būtų tai, kas įkabinama. Liaudies etimologija galėtų taip aiškinti ir skolintą žodį. Tačiau sanskrito žodis ankush tikrai nėra paskolintas iš lotynų kalbos; jis čia veldinys. Ar to nebūtų galima pasakyti ir apie aną lietuvišką žodį?

Jau minėta, kad bendros prosenovės laikais sukurtieji daiktų pavadinimai dar ir šiandien kultūriniame gyvenime nepraradę savo reikšmės. Tebus paminėta ir daugiau pavyzdžių: graikų oikos – ir lietuvių ūkis; sanskrito svar atitinka lietuvių sverti, sanskrito sya ir lietuvių kalbos sijoti, sietas turi tą pačią šaknį; taip pat sanskrito dvar, graikų thyra, gotų daura ir lietuvių durys, sanskrito patis, graikų despotes, lietuvių patis „ponas, viešpats"; gotų haims, lietuvių namas; prosenoviškas ar, graikų aroo, lotynų aro, gotų arju, lietuvių ariu; sanskrito aksha, lotynų axis, senovės vokiečių aukštaičių ahsa ir lietuvių — ašis; sanskrito kankaną ir lietuvių kankalas „varpelis", graikų polis — lietuvių pilis; graikų kome — lietuvių kaimas ir t. t. Gerai matyti, kad dar prosenovėje kultūrinio gyvenimo dalykai buvo vadinami tais pačiais žodžiais. Sanskrito žodis ashva „arklys" buvo vartojamas ir lietuvių kalboje, o viena upė ir dabar tebevadinama Ašava, t.y. greičiausiai – „arklių plukdymo vieta".

Apie lietuvių kalbos ryšius su sanskritu galima būtų daug kalbėti, tačiau nebėra reikalo. Garsusis sanskrito posakis – tat tuam asi lietuviškai būtų tat tu asi.

Kaip lietuviškai mąstoma, teparodys pora pavyzdžių. Gyvulys sudarytas iš gyvas ir maloninės priesagos ulis, ulys. Taigi gyvulys reikštų „mielas gyvūnas".

Žodis gyvatė vėl primena žodį gyvas. Šiaip ar taip, matyt, norėta pabrėžti šito gyvio gajumą.

Tebus dar kartą priminta, kad visa, kas sodyboje gyva, vadinasi gyvata.

Lietuviškas žodis gaidys vokiškai dažniausiai verčiamas Hahn. Bet pirmiausia jis reiškia giesmininką. Ir lietuvis, savo bičiulį vadindamas gaideliu, nori pasakyti, kad jis dainorėlis, o ne kad gaidžiukas – Hahnchen, kaip kai kurie verčia.

Tai tik kelios pastabos apie lietuvių kalbos kultūrinį turinį. Reikėtų į tai labiau įsigilinti. Kol kas tikriausiai dar nėra buvę kiek rimtesnio šios srities tyrimo.


12. LIETUVIŲ TAUTINĖ KULTŪRA SENOVINIUOSE VARDUOSE

Mąstant apie šį dalyką kyla keista išvada. Senovės laikais visos tautos duodavo tokius vardus, kad jų prasmė būtų visai aiški. Šiandien dažnai parenkami vardai, visai nežinant jų reikšmės. Tai nebeatrodo svarbu.

Asmenvardžiai labai dažnai yra svetimos kilmės. Dėl jų neįprastumo ir duodami tėvų vaikams. Beveik turėtum manyti, kad ir šiuos jie priima kaip kažką svetima, kas pas juos atsirado.

O protėviai mėgo aiškumą. Net mūsų tėvynės upių vardai tai rodo. Jie daugiau ar mažiau susieti su upės tekėjimo ypatumais. Vietovardžiai irgi yra suprantami. Jie arba įvardija pirmąjį tos vietos šeimininką, arba žymi jos atsiradimo aplinkybes.

Labiausiai tačiau verti dėmesio asmenvardžiai. Jie kaip niekas kitas atskleidžia lietuviškumo dvasią. Ypač ryškus jų išskirtinumas palyginus su vokiškais vardais. „Visų germaniškų tautų vardai siaudžia gaudžia jėga, drąsa ir narsa, mūšiais, kovomis ir pergalėmis... Juose girdėti žūtbūtinis ryžtas tautos, kuri... kardu ir ietimi turėjo nukariauti visą Europą..." (Ferdinand Khull, Deutsches Namensbūchlein – „Vokiečių vardų knygelė", Berlin, 1912, p.9).

Taigi senieji vokiečių vardai liudija siekimą valdyti. Lietuvių vardai, priešingai, beveik visi skelbia troškimą gyventi. Iš jų sklinda tam tikras dvasingumas, pastovumas, orumas. Tik pasiklausykime tokių vardų, kaip Ašmantas, Butginas, Daukantas, Galvydas, Gaudrimas, Kantgirdas, Kantalga, Norgaudas, Rameikis. Jų reikšmė paeiliui būtų maždaug tokia: „aš kaip turtas"; „būvio, buto gynėjas"; „labai kantrus"; „galios šalininkas"; „gausmu raminantis"; „kantriai klausantis"; „atpildas už kantrybę"; „norintis gausmo"; „ramiai einantis".

Visi šie vardai sudėti iš dviejų šaknų, lygiai kaip senoviniai vokiečių vardai. Lietuviškų, kaip ir vokiškų, vardų tos dalys būna ir sukeistos. Šalia Vydmanto, „turtų draugo", yra ir vardas Mantvydas, šalia Tautvydo „tautų draugo" — Vytautas. Galbūt ir žodis vitingas, kuriuo Ordino laikais buvo vadinami kai kurie prūsai, kildintinas iš šaknies vyd. Taigi vitingas buvo „draugas, rėmėjas, ištikimasis".

Imi stebėtis lietuviams būdingų vardų rasdamas ir Skandinavuose – švedų , norvegų, islandų kalbose, net ir anglų. Lietuviškas vardas Ašmantas pasiliko ir tarp vokiečių – Ašmann, jeigu tai nėra kitas vardas. Bet vardą Arvydas (Arwid) visai tokį pat turi skandinavai kaip ir lietuviai.

Mokslininkai teigia jį esant skandinavišką. Ar, Arn reiškia „erelis", o wid reiškia „toli". Tačiau lietuviai šį vardą suvokia kaip savą, reiškiantį erelio (aro) draugą, šalininką. Jie taip tvirtina remdamiesi gausa vardų, sudarytų su vyd – „rėmėjas, draugas".

Greta Arvydo paminėtini Ašvydas, Barvydas, Buivydas, Daugvydas, Darvydas, Drovydas, Eivydas, Galvydas, Gedvydas, Gervydas, Gilvydas, Jovydas, Marvydas, Mažvydas, Manvydas, Mantvydas, Minvydas, Ramvydas, Rimvydas, Norvydas, Sovydas, Sirvydas, Tarvydas, Tautvydas, Vaišvydas, Visvydas.

Čia prisideda dar vardai, padaryti sukeičiant šių dalis. Visų vardų prasmė dar ir šiandien lietuviams suprantama.

Kiti vardai labai primena senuosius vokiečių vardus, o gal vokiški primena lietuviškuosius. Žinomą vardą Gudrun kiekvienas lietuvis neabejodamas kildina iš žodžio gudrus. Vardą Gunda taip pat turi ir lietuviai, ir sieja jį su žodžiu gundyti – vilioti.

Senoviniai vokiečių vardai, kaip Ragenward, Ragenhild, savo pirmąja dalimi primena lietuviškus žodžius ragana, vydraga („ragana globėja"), lietuviškus vietovardžius Tauragė, Melnaragė, Ventragė, Ragainė, kurių reikšmė jau aiškinta. Senovės lietuvių vardas Agė, Aga primena pirmąją seno vokiško vardo Agenhilde dalį. Aišku, yra lietuvių kalboje ir vienašalių vardų.

Kai kurie jų, tokie kaip Indra, nuteikia labai savotiškai. Nejučiomis pagalvoji apie indišką vardą. Kai kurie asmenys norėtų jį kildinti iš vokiečių Heinrich. Bet norėtųsi abejoti tokio kildinimo pagrįstumu. Lietuvių pavardė Purvins, kurią galima ir lietuviškai išaiškinti, atitinka sanskritišką žodį, reiškiantį „protėvis", o taip pat „rytietis". Girdime ir pavardę Paura, ją tiksliai atitinka sanskrito žodis, kurio reikšmė „pilietis".

Pavardė Šūrat primena sanskrito žodį shūra „narsusis", pavardė Kūlins – sanskrito kulin „iš geros šeimos"; Radžat – sanskrito radja „valdovas"; pavardė Vaidekas – sanskrito vaidika „išminčius"; Anužys – sanskrito anudja „jaunesnysis"; Deiviks – sanskrito daivika „priklausąs dievybei"; Vaičat – sanskrito vaitshitya „rūpestis" ir t.t.

Visa tai siekia labai senus laikus, kada atskirų indoeuropietiškų kalbų dar nebuvo. Savo asmenvardžiais lietuviai į mūsų laikus atnešė prosenovės kultūrinį palikimą ir neprarado daugumos jų prasmės supratimo. Šitaip lietuvių tautinė dvasia Pasirodo esanti proariška.


13. LIETUVIŲ TAUTINĖ KULTŪRA IR RELIGIJA

Iš pradžių tikriausiai reikia dar kartą priminti, kas yra religija. Dažniausiai ja laikoma tam tikra pasaulėžiūra, pasaulio ir visos būties, žmogaus, jo gyvenimo pareigos ir prasmės, pagaliau aukščiausiojo gėrio samprata. Dėl to religija dažnai laikoma ir kultūros požymiu.

Bet taip negali būti, nes religija juk yra kiekvienos kultūros sąlyga. Religingi žmonės visados būna ir kūrybingi. Religija reiškia, kad žmogus gyvai jaučia priklausąs aukščiausiajai gyvenimo galybei, aukščiausiajai visos būties prasmei. Užtat kiekvienos kultūros pradžia, kaip ir stiprybė, yra iš religijos.

Bet taip negali būti, nes religija juk yra kiekvienos kultūros sąlyga. Religingi žmonės visados būna ir kūrybingi. Religija reiškia, kad žmogus gyvai jaučia priklausąs aukščiausiajai gyvenimo galybei, aukščiausiajai visos būties prasmei. Užtat kiekvienos kultūros pradžia, kaip ir stiprybė, yra iš religijos.

Nuo senų senovės aisčiai jautėsi esą susieti su aukštesniuoju pasauliu. Visas jų gyvenimas buvo persmelktas religijos. Jie jautėsi esą ne vien šio pasaulio žmonės, o priklausą dar ir anam, amžinajam. Kad keletą šimtmečių tai būdavo paliudijama, jau čia minėta.

Aisčių savitumas turėjo būti priežastis, kad svetimšaliai juos tiek puldinėjo. Juk taip darė žmonės, visiškai atsidavę šiam gyvenimui ir kuo toliau, tuo labiau juo besirūpiną. Dėl to ir kitokia gyvensena jiems atrodė visai nepakenčiama.

Kita vertus, aisčiai, lietuviai, matyt, irgi kažkuo skatino tokius puldinėjimus. Nėra abejonių, kas tai buvo, bet smulkiau čia to negvildensime.

Visiškai natūralu, kad išnaikinus religijos ugdytojus aisčių tautos religingumas turėjo apmirti. Ilgus laikus jis ruseno kaip žarijos, užpūtus liepsną.

Tačiau ir sumenkėjęs religingumas dar galėjo gaivinti senąją kultūrą. Tai todėl, kad lietuvius mūsų tėvynėje krašto valdovas laikė izoliuotus, paliko be jokios religinės globos. Galėtų atrodyti gana keista, kad jų religingumas vėl ėmė kilti, kai tuo susirūpinta. Tačiau taip atsitiko ne dėl bažnyčių, kurių ten buvo pristatyta, o dėl pačių lietuvių pastangų palaikyti religingumą.

Paskatos tam atsirado palyginti vėlai, XVIII amžiuje, iš pietizmo. Jo mistika labai atitiko lietuvišką dvasią, dėl to pietizmą lietuviai nepaprastai palaikė. Ir per jį neapsakomai suklestėjo jų žmoniškumo kilniosios jėgos, o kartu labiau išryškėjo lietuvių savitumas.

Žmonėse atsirado itin pajėgių ir įtaigių religijos skelbėjų. Lietuvių kalbos dvasia nepaprastai suklestėjo. Net pradėta lietuvių kalba savarankiškai dėstyti krikščionių religinio pažinimo dalykus.

Nors, kaip ir senovėje, sužadintoji dvasinė jėga buvo paveiki tik skelbiant žodį. Religinių svarstymų neliko užrašytų. Tačiau iš to religingumo kūrėsi giesmės, kurios užrašytos ir išspausdintos sulaukė mūsų dienų. Joms buvo sukurtos ir savo melodijos, kurios, beveik visai taip pat kaip ir liaudies dainos, atskleidžia lietuvių dvasios ypatumus.

Šių giesmių giedojimas – tai gražiausi brandaus amžiaus sulaukusių žmonių prisiminimai, stipriausi jų jaunystės įspūdžiai. Toks giedojimas jaudinamai parodydavo, koks gali būti religinis pakilimas. Tada atsiveriančiai dvasingumo gelmei prilyginti galima nebent paprastų žmonių religinius pamokslus susirinkimuose.

Ir šiandien tiesiog nukrečia girdint, kaip bažnyčiose blankiai, vangiais balsais giedamos tradicinės giesmės, kurios anksčiau irgi ten aidėdavo.

Gana keista, kad kaip tik religiniais dalykais besirūpinantys lietuviai priešinasi visiems lietuvių liaudies kultūros reiškiniams. Būtų galima aiškinti, kad jie atmeta pasaulietiškus dalykus. Bet taip nėra. Su visai tais pačiais vokiečių kultūros reiškiniais, kurie dažnai dar labiau pasaulietiški, jie niekad nekovoja. Įrodymai nenuginčijami: viską nulemia autoritetų poveikis.

Tačiau dar ir šiandien būtent religiškai veiklūs lietuvių sluoksniai yra karščiausi lietuviškumo saugotojai. Ne vien tik kalba, bet ir visas būdas, visos lietuviškosios vertybės mūsų tėvynėje tebepuoselėjamos kaip tik jų.


14. SAVO KULTŪROS SUVOKIMAS

Nuo seno apie mūsų krašto lietuvius sakoma, kad jie norėtų gyventi tik tarp savo tautiečių. Svetimųjų būdą jie iškalbingai apibūdina kaip žalojantį jų žmoniškumą (taip, pvz., teigia Matas Pretorijus savo veikale „Prūsijos regykla" XVI, p.57). Ir tokią nuomonę šiandien dažnai galima rasti knygose. Štai ji: „Kiekviena svetima įtaka kultūrai tautas ir valstybes dvasiškai ir materialiai nuskurdina" (dr. K.G.Bittner, Magie, 1930, p.244).

Tokį požiūrį, kaip jau išdėstyta, atitiko ir lietuvių elgesys. Įrodymas – prisirišimas prie tradicijos, retos santuokos su nelietuviais.

Žinoma, pastaruoju laiku daug kas pasikeitė. Nepaprasta vokiečių neapykanta lietuvybei negalėjo nepalikti pėdsako. Taigi daugelis vengia prisipažinti esą lietuviai.

Tačiau neretai galima išgirsti mąstančius lietuvius sakant, kad vokiškas žodis stokojąs tokios gilumos kaip lietuviškas. Tokie lietuviai, matyt, dar tebeturi gyvą pirmykštį lietuvišką mąstymą, o kalbėdami vokiškai, to mąstymo gyvumo nebegali turėti.

Taip pat ir ypatingas gėrėjimasis lietuvių liaudies menu, lietuviška daina, apskritai lietuviškais dalykais rodo, kad lietuviškumas juose sąmoningai suvokiamas.

Labiausiai tai akivaizdu, kai iškeliama senovės lietuvių požiūris į gyvenimą, į visą būtį ir žmogaus vietą joje. Santykis su visu viešuoju gyvenimu, ramus paklusimas išmintingesniam, pagarba senesniems ir daugiau patyrusiems žmonėms, dėkingumas ir ištikimybė yra tie bruožai, kurie lietuviui pačiam atrodo labai svarbūs.

Dar ir šiandien lietuvius, kurie laikosi savo tautybės, galima girdėti stebintis, kaip dėl materialinės naudos galima meluoti. Ir tai geriau nei kas kita įrodo, kad tokie lietuviai kultūrą supranta kaip dvasinės vertybės išlaikymą ir išaukštinimą. Tai ir yra savos, jų pačių asmeninės kultūros suvokimas. Ir čia smelkiasi mintis, kad kaip tik lietuvis ir turėtų ja rūpintis.

Dar ir šiandien lietuvius, kurie laikosi savo tautybės, galima girdėti stebintis, kaip dėl materialinės naudos galima meluoti. Ir tai geriau nei kas kita įrodo, kad tokie lietuviai kultūrą supranta kaip dvasinės vertybės išlaikymą ir išaukštinimą. Iš to, kas čia pasakyta, psichologinis tų dalykų ryšys jau turėtų būti aiškus. Juk visa tai kai kuriems lietuviams ir tapo paskata „garbėn kelti lietuviškumą". Iš to, kad vokiečiams būtent šitai atrodo nepaprastai įtartina, matyti, jog jie tų pastangų visiškai nesupranta ir todėl nėra kultūringi.

Nėra jokio pagrindo manymui, kad lietuviai menkaverčiai. Čia kaip tik reikėtų pabrėžti, kiek lietuviškumas mūsų tėvynėje reiškiasi savo kultūrinėmis vertybėmis.

Lietuvių tautinės kultūros lygis matyti iš vidinės nuostatos viso mūsų tėvynės žmonių gyvenimo atžvilgiu, iš praktinės veiklos, beprasmybės vengimo. Tokios nuostatos labai būdingos lietuviams, jas tegalima apibūdinti kaip tikrą žmoniškumą.

Štai vienas pavyzdys iš daugybės. Vienas pagyvenęs, visai paliegęs lietuvis prieš keletą metų ketino aplankyti sūnų, gyvenantį mieste. Geležinkelio stotyje policininkas šį suėmė pagal laikraščio žinutę apie ieškomą nusikaltėlį ir, užuot nulydėjęs pas arti gyvenantį sūnų, pirmiausia nuvedė į toli esančią policijos nuovadą.

Į pagrįstą sūnaus pasipiktinimą policininko elgesiu ligonis tėvas, kuris, beje, po kelių mėnesių ir mirė, atsakė, kad nedera jam nei sūnui paduoti skundą. Pernelyg daug žmonių, valdininkų ir net teisėjų, turėtų vargti visai be reikalo, nes jis nukentėjęs per klaidą. O policininkas kitą kartą pats būsiąs atsargesnis.

Po kelių dienų sūnus sutiko seną tėvo bičiulį, vokietį. O tas patarė jokiu būdu nenusileisti dėl jo tėvui padarytos skriaudos. Šis vokietis, beje, dar buvo dvasininkas.

Lieka neatsakyta į klausimą, kuris iš tų dviejų požiūrių rodo aukštesnę kultūrą. Kad ir kaip iš pradžių susijaudinęs, vėliau sūnus pritarė tėvo nuomonei. Daugeliui tai atrodys silpnumas, šis teisėto pasipiktinimo sutramdymas. Tačiau susitramdymui tikriausiai reikia kur kas daugiau dvasios jėgų. Be to, tokiais atvejais reikia visada kelti klausimą, koks aukštesnis tikslas tenkinant tą apmaudą bus pasiektas. Tačiau tik didžiai kultūringiems žmonėms kyla toks klausimas.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 11. LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪRA ...