Penktadienis, Rugs 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 11. LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪRA ...

11. LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪRA ... - 2. TAUTIŠKUMAS, KAIP KULTŪROS ELEMENTAS

2. TAUTIŠKUMAS, KAIP KULTŪROS ELEMENTAS

Kiekvieno gyvo padaro pradžia yra gemalinė ląstelė. Tai tinka ir kalbant apie žmogų. Gemalo ląstelėje, kraujyje jau reiškiasi ir tautiškumas. O praslinkus tūkstančiams, net šimtams tūkstančių metų, žmonija vis aiškiau atsiskleidžia savitu būdu. Ir tai suteikia gemalo plazmai nebepašalinamų turinio bei išraiškos ypatumų.

Kiekvienas žmogus nešioja savo kraujyje šitą gyvastingumą, jam perduotą per daugybę kartų, kurį jis perduos toliau savo gemalinėmis ląstelėmis, paveiktomis ir jo patyrimų, kultūros ar nekultūringumo. Jos perteikia toliau atsiskleidžiantį tam tikro pavidalo gyvenimą.

Tiesa, gali susijungti nevienodus ypatumus turinčios gemalinės ląstelės. Bet jei jų skirtybės labai ryškios, tai kelioms kartoms jų paveldimieji ypatumai nebeperduodami. Kartais gemalinių ląstelių kuriantysis pradmuo stengiasi atsiskirti nuo kitokio pobūdžio ypatumus turinčio pradmens. Taigi maišantis nuolatos vyksta ir atsiskyrimo procesas, tačiau pakartotiniu jungimusi darinys gali būti išlaikomas.

Tai galioja ne tik augalams, bet, be abejonės, ir žmonėms. Ten pastebėta dėl to atsirandant naujų ypatumų, o žmonėse šis vyksmas naudingas žmonijai, kai juo pasiekiama išgryninimo. Tauta, kurioje tolydžio vis maišomasi, pasižymi nuolatiniu nerimu.

Mūsų nedidelėje tėviškėje, kaip jau parodyta, siekimui nuo seno išlaikyti ir ugdyti tautinį savitumą buvo tinkamos aplinkybės, nors susidariusios be geros valios. Iki pat XVIII amžiaus vidurio lietuviai netrukdomi galėjo savo bendruomenėje tautines vertybes išsaugoti ir toliau perteikti.

Taigi lietuviškas kraujas, kaip kuriantysis pradmuo, veikė ir toliau. Lietuvių tautybė mūsų tėvynėje išsilaikė kaip kultūrinis elementas. Todėl didžiosios gyventojų daugumos lietuviškumas nesunykęs.

Tuo tarpu vokiečių nuolatos teigiama, kad lietuvių čia nepaliaujamai mažėją. Mūsų tėvynėje jų besą visai nedaug. Tačiau lietuviško kraujo gyvastingumas tikrai dar nesumenkėjęs. Jis nulemia mūsų žmogiškąjį būdą, jo pavidalą, turinį ir išraišką.

Sąjungos su kitos tautybės žmonėmis pastaraisiais šimtmečiais, aišku, būdavo sudaromos. Bet nugalėdavo lietuviškas kraujas. Todėl nieko nuostabaus, kad asmuo vokiška ar prancūziška pavarde į gyvenimą žiūri lietuvišku žvilgsniu, lietuviška burna vokiškais žodžiais atskleisdamas žmogaus vidinį pasaulį.

Žinoma, yra ir žmonių lietuviškomis pavardėmis, kurie visu savo elgesiu rodo vokišką pavidalą. Tik nedažnai tai pasitaiko. Dar rečiau žmonės vokiškomis ar lietuviškomis pavardėmis elgiasi kaip prancūzai. Šios tautybės pradmuo ištirpsta kitų tautybių kraujyje.

Bet jei esi nusiteikęs stebėti, kokių iš tolimiausios praeities iki mūsų dienų yra atnešta kraujo kuriamųjų bei išraiškos galių, žmonija pasirodys esanti tartum keisčiausių prisiminimų galerija. Lyg istorijos šešėliai išnyra totorius, kazokus, rusus, švedus ir kitas tautybes primeną bruožai. Ir nejučia susimąstai apie tas paslaptis ir žiaurybes, apie tai, ką iškentėjo moterys ar kur aistros jas slapta įsuko. Galiausiai viskas tapo pastebima. Tik regi tai ne visi.

Ir vis dėlto mūsų tėvynėje lietuviškas kraujas taip labai reiškiasi savo kuriamąja galia, kad vis dar tebėra krašto kultūrą lemiąs elementas.

O juk kraują atitinka žmonių jausmai, norai ir mąstymas, taigi visa kultūrinė veikla. Visas dvasinio gyvenimo pasaulis perimtas lietuviškumo.

Kaip lietuviškas kraujas nuo pat lietuvių-vokiečių santykių pradžios prievarta buvo silpninamas, pakankamai atskleista šiame kūrinyje. Tik reikia dar ypač pabrėžti, kad dar Ordino laikais daug lietuvių, ypač moterų ir vaikų, išvežta į Vokietiją. Taigi ten lietuviškas kraujas įsiliejo į vokišką.

Ir ne tik žemesni sluoksniai jo gavo. Buvo sudaromos sąjungos su kilmingomis lietuvių giminėmis. Istorijai žinoma, kad, pvz., viena kilminga lietuvė įėjo net į Hohenzollerių dinastiją.

Galiausiai reikia paminėti ir tai, kad lietuvių kraujas visais vokiečių-lietuvių santykių laikais buvo gausiai liejamas. Pradžioje tai buvo kovojant su Ordinu, o vėliau lietuviai tarnavo vokiečių kunigaikščių kariaunose. Ir taip truko šimtmečius. Lietuviai ėjo paskui vokiečių vėliavas ir vykdė vokiečių įsakymus, ir liejosi jų kraujas už vokiečių galybę ir garbę.

Daugiausia lietuvių žuvo Pasauliniame kare. Tada lietuvių tauta neteko ypač daug savo kraujo, kurį sugėrė nebyli tolimų kraštų žemė. O vis dėlto jis tebegyvas mūsų tėvynėje ir tebėra išlaikęs visą savitumą, mažiau sudrumstas svetimo kraujo, nei kuris kitas kur nors pasaulyje.

Dėl to mūsų krašte vis dar tebėra liaudies kultūra lietuviška. Kraujas – vienas jos elementų. Ir ši kultūra aiškiai pastebima, nebent tik kas iš anksto nusistatęs jos nematyti.

Jau žmogaus stotas rodo kultūrą, jei esi gerai sudėtas. Jį lemia tėvų gyvybinių galių visuma, taigi ne vien fizinės, bet ir psichinės bei mentalinės galios. O dailus lietuvių stotas jau nuo senų senovės garsėja.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 11. LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪRA ...