Antradienis, Lap 12th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 11. LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪRA ...

11. LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪRA ... - 12. LIETUVIŲ TAUTINĖ KULTŪRA SENOVINIUOSE...

12. LIETUVIŲ TAUTINĖ KULTŪRA SENOVINIUOSE VARDUOSE

Mąstant apie šį dalyką kyla keista išvada. Senovės laikais visos tautos duodavo tokius vardus, kad jų prasmė būtų visai aiški. Šiandien dažnai parenkami vardai, visai nežinant jų reikšmės. Tai nebeatrodo svarbu.

Asmenvardžiai labai dažnai yra svetimos kilmės. Dėl jų neįprastumo ir duodami tėvų vaikams. Beveik turėtum manyti, kad ir šiuos jie priima kaip kažką svetima, kas pas juos atsirado.

O protėviai mėgo aiškumą. Net mūsų tėvynės upių vardai tai rodo. Jie daugiau ar mažiau susieti su upės tekėjimo ypatumais. Vietovardžiai irgi yra suprantami. Jie arba įvardija pirmąjį tos vietos šeimininką, arba žymi jos atsiradimo aplinkybes.

Labiausiai tačiau verti dėmesio asmenvardžiai. Jie kaip niekas kitas atskleidžia lietuviškumo dvasią. Ypač ryškus jų išskirtinumas palyginus su vokiškais vardais. „Visų germaniškų tautų vardai siaudžia gaudžia jėga, drąsa ir narsa, mūšiais, kovomis ir pergalėmis... Juose girdėti žūtbūtinis ryžtas tautos, kuri... kardu ir ietimi turėjo nukariauti visą Europą..." (Ferdinand Khull, Deutsches Namensbūchlein – „Vokiečių vardų knygelė", Berlin, 1912, p.9).

Taigi senieji vokiečių vardai liudija siekimą valdyti. Lietuvių vardai, priešingai, beveik visi skelbia troškimą gyventi. Iš jų sklinda tam tikras dvasingumas, pastovumas, orumas. Tik pasiklausykime tokių vardų, kaip Ašmantas, Butginas, Daukantas, Galvydas, Gaudrimas, Kantgirdas, Kantalga, Norgaudas, Rameikis. Jų reikšmė paeiliui būtų maždaug tokia: „aš kaip turtas"; „būvio, buto gynėjas"; „labai kantrus"; „galios šalininkas"; „gausmu raminantis"; „kantriai klausantis"; „atpildas už kantrybę"; „norintis gausmo"; „ramiai einantis".

Visi šie vardai sudėti iš dviejų šaknų, lygiai kaip senoviniai vokiečių vardai. Lietuviškų, kaip ir vokiškų, vardų tos dalys būna ir sukeistos. Šalia Vydmanto, „turtų draugo", yra ir vardas Mantvydas, šalia Tautvydo „tautų draugo" — Vytautas. Galbūt ir žodis vitingas, kuriuo Ordino laikais buvo vadinami kai kurie prūsai, kildintinas iš šaknies vyd. Taigi vitingas buvo „draugas, rėmėjas, ištikimasis".

Imi stebėtis lietuviams būdingų vardų rasdamas ir Skandinavuose – švedų , norvegų, islandų kalbose, net ir anglų. Lietuviškas vardas Ašmantas pasiliko ir tarp vokiečių – Ašmann, jeigu tai nėra kitas vardas. Bet vardą Arvydas (Arwid) visai tokį pat turi skandinavai kaip ir lietuviai.

Mokslininkai teigia jį esant skandinavišką. Ar, Arn reiškia „erelis", o wid reiškia „toli". Tačiau lietuviai šį vardą suvokia kaip savą, reiškiantį erelio (aro) draugą, šalininką. Jie taip tvirtina remdamiesi gausa vardų, sudarytų su vyd – „rėmėjas, draugas".

Greta Arvydo paminėtini Ašvydas, Barvydas, Buivydas, Daugvydas, Darvydas, Drovydas, Eivydas, Galvydas, Gedvydas, Gervydas, Gilvydas, Jovydas, Marvydas, Mažvydas, Manvydas, Mantvydas, Minvydas, Ramvydas, Rimvydas, Norvydas, Sovydas, Sirvydas, Tarvydas, Tautvydas, Vaišvydas, Visvydas.

Čia prisideda dar vardai, padaryti sukeičiant šių dalis. Visų vardų prasmė dar ir šiandien lietuviams suprantama.

Kiti vardai labai primena senuosius vokiečių vardus, o gal vokiški primena lietuviškuosius. Žinomą vardą Gudrun kiekvienas lietuvis neabejodamas kildina iš žodžio gudrus. Vardą Gunda taip pat turi ir lietuviai, ir sieja jį su žodžiu gundyti – vilioti.

Senoviniai vokiečių vardai, kaip Ragenward, Ragenhild, savo pirmąja dalimi primena lietuviškus žodžius ragana, vydraga („ragana globėja"), lietuviškus vietovardžius Tauragė, Melnaragė, Ventragė, Ragainė, kurių reikšmė jau aiškinta. Senovės lietuvių vardas Agė, Aga primena pirmąją seno vokiško vardo Agenhilde dalį. Aišku, yra lietuvių kalboje ir vienašalių vardų.

Kai kurie jų, tokie kaip Indra, nuteikia labai savotiškai. Nejučiomis pagalvoji apie indišką vardą. Kai kurie asmenys norėtų jį kildinti iš vokiečių Heinrich. Bet norėtųsi abejoti tokio kildinimo pagrįstumu. Lietuvių pavardė Purvins, kurią galima ir lietuviškai išaiškinti, atitinka sanskritišką žodį, reiškiantį „protėvis", o taip pat „rytietis". Girdime ir pavardę Paura, ją tiksliai atitinka sanskrito žodis, kurio reikšmė „pilietis".

Pavardė Šūrat primena sanskrito žodį shūra „narsusis", pavardė Kūlins – sanskrito kulin „iš geros šeimos"; Radžat – sanskrito radja „valdovas"; pavardė Vaidekas – sanskrito vaidika „išminčius"; Anužys – sanskrito anudja „jaunesnysis"; Deiviks – sanskrito daivika „priklausąs dievybei"; Vaičat – sanskrito vaitshitya „rūpestis" ir t.t.

Visa tai siekia labai senus laikus, kada atskirų indoeuropietiškų kalbų dar nebuvo. Savo asmenvardžiais lietuviai į mūsų laikus atnešė prosenovės kultūrinį palikimą ir neprarado daugumos jų prasmės supratimo. Šitaip lietuvių tautinė dvasia Pasirodo esanti proariška.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 11. LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪRA ...