Antradienis, Lap 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 11. LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪRA ...

11. LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪRA ... - 3. ARTIMUMO GAMTAI IŠLAIKYMAS

3. ARTIMUMO GAMTAI IŠLAIKYMAS

Kūryba tikriausia prasme vyksta vidiniame žmogaus gyvenime. Ten būties turinys virsta sąmonės turiniu, apskritai kalbant, veikia patirties faktai. Būties vyksmas sukelia būsenas, žadina vaizdinius, jausmus ir nuomones. O šie vėl per žmogų veikia aplinką. Pažinimo principas, esminis žmogui, nuolatos pasireiškia kūrybine veikla.

Juk pažinti – tai ne kas kita, kaip kurti, remiantis būties vyksmu. Jeigu žmogus nepajėgia pats savarankiškai mąstyti, tai jis nepatirs ir pažinimo, neįgis supratimo. Pasiskolinta mintis, kuri lieka užsilaikiusi atmintyje, dar nėra joks pažinimas.

Tačiau pažymėtina, kad kiekvienas žmogus savotiškai veiklus priklausomai nuo jo žmoniškumo išsivystymo, nuo kilmės bei tautybės. Taip ir lietuviai per šimtus ir tūkstančius metų kūrė savo vidinio gyvenimo pavidalus ir turinį, niekada neatitrūkdami nuo gamtos.

Vokiečių valdovai, ypač pirmaisiais vokiečių-lietuvių santykių metais, lietuviams leidę gyventi vieniems savo aplinkoje, labai prisidėjo prie savito jų kultūros pobūdžio išlaikymo. Šitaip išliko savitų patirties apraiškų gausa. Elementarios gamtos reiškiniai, augalijos ir gyvūnijos pasaulis, žmonių tarpusavio santykiai, jų santykis su žemesniąja gamta ir su kosminėmis bei antgamtinėmis jėgomis tapo savitai įprasminta. Tūkstantmečių senumo išmintis tolydžio buvo ugdoma, nors jos šviesą ir prislopindavo artimosios aplinkos šešėliai.

Atkreiptinas dėmesys į sugebėjimą susieti atskirus reiškinius. Pavyzdžiui, kaulavaisiai, tokie kaip slyvos, vyšnios, lietuviui atrodo esą panašios sandaros kaip kad gyvūnų kūnai, ir todėl lietuviškai sakant – tai ne akmuo vaisiuje,*(Vokiškai vaisiaus kauliukas yra Stein – „akmuo, akmenukas" (Vert.) o kauliukas. Šitaip lietuvis liudija įžvelgiąs gyvybės veikimo visuotinumą. Atitinkamai šiai nuostatai jis reiškia savo mintis ir kreipia visą savo elgseną.

Aišku, yra žmonių, tokios dvasinio gyvenimo kultūros ženklus laikančių prietarais. Bet kiekvieną liaudies išmintį palyginę su mokslo požiūriu, joje pamatysime esant mažiau susikaustymo, daugiau prasmės ir pastovumo, tuo tarpu mokslas nuolat svyruoja: jis neigia, pripažįsta ir vėl paneigia.

Lietuvis, būdamas žemdirbys, nuo seno labai atidžiai stebėjo, kaip kosminės jėgos veikia augimą bei tarpimą. Jis gerai žinojo, kada reikia sėti ir sodinti, kad išaugtų gausesnis derlius, lietuvė mokėjo taip prižiūrėti gėles, kad tos kuo labiau pražystų. Buvo labai paisoma mėnulio atmainų ir jo šviesos poveikis. Ir šiandien tikriausiai tik nedaugelis „mokslinčių" neigia tokią mėnulio reikšmę.

Kaip su augalais, panašiai lietuviai elgiasi ir augindami gyvulius. Jų augimas, vislumas, kergimo laikas – viskas tvarkoma pagal tam tikrus dėsnius ir kosmines jėgas. Visas gyvasis pasaulis lietuviui ir dabar, kaip kad seniau, atrodo labai susijęs, ar bent jau taip vertinamas kiekvienas gyvas padaras ir gamtos reiškinys.

Įžvalgių pastebėjimų lietuvis turi ir apie maistą. Dar šiandien tebemanoma, kad pienas būna tada vertingiausias ir skaniausias, kai jis tik vienos karvės. Sumaišytas pienas jau nebe toks geras. Dar galima vien o ūkio karvių pieną pilti į vieną indą, tik jokiu būdu ne kelių.

Kas bent kiek nusimano, kaip nevienodai laikomos karvės per visą jų amžių, tas negalės paneigti tų priemonių tikslingumo. Į jas žiūrėti kaip į mažareikšmes būtų tikras kietasprandiškas prastumas.

Atskirų gyvūnų savotiškumo supratimą, ypač senesniais laikais, rodo ir tai, kad lietuviai skirtingiems naminiams gyvuliams įrengdavo atskirą patalpą. Taigi tvartas arkliams buvo arklidė, tvartas karvėms – karvidė, avims – avidė, vištoms – vištidė, žąsims – žąsidė ir t. t.

Kita vertus, visa, kas yra sodyboje, suvokiama kaip kokia gyva bendruomenė ir vadinama žodžiu gyvata. Ji apima ir tuos gyvulius bei paukščius, kurie iš tikrųjų nėra naminiai. Lietuvio sodybos gyvastis pačiam lietuviui beveik nepastebimai pereina į visą kitą gamtą. Pasak Ordino kronikininkų pranešimų, lietuviai prižiūrėję net ir didelius miškų žvėris, ir dėl to šie buvę visai jaukūs.

Taigi lietuvis nuo seno brangino vidinius ryšius su visa gamta, ypač su gyvąja. Ir dėl to jis aiškiai jautė gamtą gaivinančias ir ardančias, vystančias ir trukdančias jai vystytis jėgas. Net ligi šiol jis tebėra išsaugojęs supratimą apie savijautos ir kosminių procesų ryšį.

Gamtos gyvenimui jis jaučiasi esąs tam tikra prasme giminingas. Iš čia kyla jo meilė gėlėms bei medžiams, požiūris į gyvūniją. Dar prieš keletą metų lietuviai be reikalo neskabydavo gėlių ar šakelių, nenulauždavo šakos, o apie gyvulių kankinimą negalėjo būti nė kalbos.

Dėl to nuolat buvo ugdomas atitinkamas supratimas. Kiekviena lietuvė motina stengėsi stiprinti vaiko vidinį ryšį su augalais ir gyvuliais. Ne tai svarbu, kaip augalai ir gyvuliai išrodą, o kokia jų esmė. Tai turįs suvokti jau ir vaikas.

Visa tai tinka ir žmogui. Iš jo eisenos, elgesio, žvilgsnio ir balso visados sprendžiama apie jo būdą. Viską, kas kyla iš žmogaus, lietuvis stengiasi vidujai vertinti. Taigi jis išoriškai labai santūrus, viduje būna pilnas gyvybingumo, kuris visados įsiplieskia sužadintas išgyvenimų.

Dėl to lietuvis niekados nebūna abejingas apskritai jokiems gamtos reiškiniams, o ypač savo tėviškės grožiui, visai jos gyvasčiai. Nuolat stebi ją ir gauna paskatų vidiniam savo gyvenimui. Bet tai būna ne tiek paprastas gamtos  stebėjimas, o veikiau patirtas išgyvenimas. Nuolat trokšta suvokti viską, kiek leidžia jo sugebėjimas pažinti, kad pasijustų esąs gamtos visumoje.

Kur įteisintai neigiama egzistuojant tokią kultūrą, ten tikriausiai pristabdoma senovinio gyvenimo ir jo kultūros tėkmė arba persveria nekultūros požymiai, kurių juk gausu ir lietuvių tautoje.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 11. LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪRA ...