Trečiadienis, Lie 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 11. LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪRA ...

11. LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪRA ... - 9. LIETUVIŠKUMAS MENE

9. LIETUVIŠKUMAS MENE

Iš visų trijų žmoniškumo apraiškų – mokslo, meno ir dorovės – menas aiškiausiai atskleidžia, koks yra kūrėjas. Juk jis perkelia tam tikra prasme savo esybės atšvaitą į kokį nors pojūčių pasaulio objektą arba į ką nors, kas lengvai leidžiasi suvokiama, kaip kad vaidinimas, melodija.

Todėl liaudies mene taip atsispindi tautos būdas, kad jį, kaip sakoma, gali beveik užčiuopti. Kokias savybes žmonės suteikia savo statomiems namams, kaip jie padaro daiktus ir kokias žymes juose palieka, ką jie atvaizduoja, pagaliau kaip jie patys atsiskleidžia dainomis ir pasakojimais, – visa tai tos tautos žmoniškumą padaro kone pojūčiais juntamą.

Lietuvių liaudies menas mūsų mažoje tėvynėje nėra sukūręs kažkokių labai įspūdingų kūrinių. Nebent jie atsiranda tam tikra prasme atsitiktinai. Tačiau kaip tik lietuvių liaudies meno visuose Rytprūsiuose yra gausiausia. Prof. R.Dethlefseno veikale „Valstiečių trobesiai ir medinės bažnyčios Rytprūsiuose" tai aiškiai matyti. Pastatai, ypač jų paskirties įvairumas, rodo, kiek jų kūrėjuose būta savito žmoniškumo. Namo erdvės suskirstymas, jo durų anga, priebutis, stogo danga, papuošimas išpjaustinėtais stulpeliais ir atbrailom, – visa tai yra kūrybinės galios savita išraiška.

Anksčiau, kai lietuviai kiekvienam buities reikalui statėsi atskirą pastatą, tai buvo dar aiškiau matyti. Tada buvo namas šeimos židiniui, miegamas namas, dar vienas namie dirbamiems darbams, atskiras maisto atsargoms, pirtis, jauja ir t.t. Kad juose anksčiau nebuvo kaminų, tai reikia atsiminti, kad jų nežinojo taip pat graikai ir romėnai ir kad pirmieji kaminai Vokietijoje buvo pastatyti tik 1347 metais.

Atskirų trobesių paskirtį atitiko ir jų puošyba. Tai buvo labai reikšminga. Puošyba neabejotinai turėjo maginį poveikį. Dėl to net ir įvairių naminių gyvulių pastogės buvo savotiškai papuoštos.

Net šiandien įvairūs kasdienės apyvokos reikmenys padailinti savotiškais raštais. Visa tai paprastai vadinama ornamentais. Bet kai žmogus ima atskleisti savo vidinį pasaulį, tai iš esmės ir yra magija, kurią jis pasitelkia. Juk visada menas yra magija. O visi ornamentai yra kadaise buvę maginiai ženklai.

Apie tai, aišku, šių dienų lietuvis mažai ką bežino. Tačiau jis vis dar tebesinaudoja paveldėta patirtim. Kaip sapne jis tebekartoja senuosius kultūrinius įpročius.

Ryškiausiai jie matyti antkapiuose. Labiausiai atkreipiantys dėmesį yra žmogaus liemens formos, išpjauti iš lentos. Vargiai įžiūrėtum čia ką nors meniška, jeigu tai nebūtų didžiulio vidinio turinio išraiška. Ši kapinių lenta būtent yra nuoroda, jog žmogus grįžta į pačią savo esmę, taigi nueina į vidinį pasaulį. Nors ir kokia neišmoninga atrodytų toji išraiška, tačiau kokia ryški jos kūrybinė idėja, pateikta simboliškai!

Ne kitoks ir tas lietuvių liaudies menas, kuris išeina iš moterų ir mergaičių rankų. Jau senieji apdarai vertintini šiuo požiūriu. Tai rodo moterų ir mergaičių drabužių skirtumo buvimas. Dar labiau krinta į akis jų simboliškumas, kai religinėms šventėms ir iškilmėms dėvimos baltos drapanos, o šiokiadienės esti margos.

O kokių prasmių į juos įdedama, seniau buvo visai aišku. Net ir palaidinukės puošimui siuvinėta vieta, pvz., žastas, buvo parenkama ne šiaip sau. Panašią prasmę turi ir šiandien kai kurių tautų dėvimi amuletai.

Tas pats pasakytina apie ženklus juostose, pirštinėse, ant krepšelio, kuris, kaspinais pririštas prie juosmens, nešiojamas prieš skreitą ir t.t. Visa tai buvo tam tikra gyvenimo suvokimo išraiška, o ženklai pilni paslaptingos galios. Tik nedera jų aiškintis tiesmukai, nes tai labai atitolintų nuo tikros jų prasmės.

Tik pažvelkime į pirštinių raštus! Ir jau bus aišku, kad lietuviai ranką laikė duodančia, kuriančia, padedančia. Vokiečiams taip pat patinka šias pirštines dėvėti.

Kas čia žodžiais tik bandyta nusakyti, galima geriau pastudijuoti iš pateikiamų paveikslų. Šitaip tikrai įmanoma labiau suprasti mūsų tėvynės lietuvių liaudies kultūrą.

Verta čia paminėti ir lietuvių liaudies žaidimus. Jie saviti tuo, kad jais bandoma ne jėga ir ne vikrumas, o reiškiama visų žaidžiančiųjų bendra nuotaika. Tas pat pasakytina ir apie liaudies šokius.

Šiandien mūsų tėvynėje ir vokiečių jaunimas žaidžia įvairius liaudies žaidimus, tiktai nutylima jų lietuviška kilmė. Paminėtini čia „audėjų " ir „žvejų" žaidimai.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 11. LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪRA ...