Penktadienis, Spa 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 12. NAUJŲ LAIKŲ ATĖJIMAS

12. NAUJŲ LAIKŲ ATĖJIMAS

3. KAIP VOKIEČIAI PATYS SUPRANTA VOKIŠKOJO TAUTIŠKUMO PAŽEIDIMĄ

Kai vokiečių tautiniam savitumui iškyla grėsmė, vokiečiai labai puikiai pajunta, kas yra teisinga, o kas neteisinga. Laikraščiai mūsų tėvynėje labai energingai reaguoja į tokius įvykius. Ir tiesiog stebėtina, kaip jie nesuvokia, kad lygiai tokį pat elgesį su lietuvybe mūsų krašte jie skatina, o kai kiti gręžiasi prieš vokiečius, tai laiko didžiausiu nusikaltimu. Norom nenorom turi tai laikyti dvasiniu aklumu ar apsvaigimu.

Pavyzdžiui, „Tilsiter Allgemeine Zeitung" 1929m. nr. 175 išspausdina straipsnį „Elzasas ir mes. Iš tremtinio dienoraščio" (Johannes VVunsch, Das Elsass und wir, Freiburg i. Br.).

Čia, be kita ko, sakoma: „Tautos gimtojoje kalboje yra kažkas šventa, palaiminga. Gimtoji kalba yra giliai širdin įaugusi, kartu su motinos meile ir tikėjimu, ji yra kaip juosta, nuo pat vaikystės iki mirties juosianti žmogaus sielą ir visada ieškanti jam vilties bei stiprybės". O dar kitoje vietoje: „Kas bando iš tautos atimti jos kalbą, tas atima jai sielą ir vietoje meilės ugdo neapykantą. Tai sena, visiems žinoma tiesa".

Toliau seka įdomūs pripažinimai: „Net per ilgą prancūzų viešpatavimą 1681 – 1870 metais ji (vokiečių kalba) nebuvo išstumiama... Vokiškai buvo sakomi pamokslai bažnyčiose, vokiškai buvo mokoma mokyklose. Elzaso poetai ir rašytojai rašė savo kūrinius vokiečių kalba..."

„Kai kurie žmonės, tardamiesi esą geresni prancūzai už imperatorių (Napoleoną III), stengėsi šią kalbą jėga išstumti. Matyt, tikėta, kad jei niekas vokiškai nebekalbėtų, tai Prancūzijai amžiams būtų saugu nuo priešų..." Šitas mintis Johannesas Wunschas vadina kvailomis, absurdiškomis, žalingomis ir net juokingomis. Ir „Tilsiter Allgemeine Zeitung" spausdina tai retintomis raidėmis.

„Tada, 1869m., du kunigai išleido atsišaukimą prieš vokiečių kalbos naikinimą, ir savaitraštis „Der Volksfreund" ta proga rašė: „Tai sukilkit, gerieji lotaringiečiai, ir stokite visi kaip vienas prieš tuos, kurie nori iš Jūsų atimti gimtąją kalbą. Tikrai laimėsite. Nors Jus ir gina pats imperatorius (Napoleonas III), turėkite geresnių ginklų nei Jūsų priešininkai".

Tokioje pat padėtyje, kaip vokiečiai Elzase, dabar čia atsidūrė lietuviai. Bet, atrodo, nė vienas vokietis to nesupranta. Kai tik lietuviai panašiai parašo, tai šaukiama, kad tai pjudymas ir kurstymas. Ar taip ir prancūzai vokiečiams yra darę? O gal prancūzų kultūra aukštesnė negu vokiečių? Bent jau nė vienas vokiečių kaizeris nėra trukdęs drausti lietuvių kalbą mokyklose.

1929m. birželio 28d. dienraštyje „Deutsches Tageblatt" Jūrgenas von Raminas rašo: „Mes, nacionalistai, laisve laikome galimybę savaip ir kūrybiškai vystytis... Mūsų priešininkai, atrodo, nepripažįsta, kad savitas kūrybinis vystymasis vokiškumui yra organiška ir dorinė būtinybė... Imperializmas yra jokiu erdvės trūkumu nepagrįsta savavališka prielaida, nepripažįstanti kitoms tautoms teisės savaimingai vystytis".

„Bendras požymis visų, kurie nepripažįsta pareigos rūpintis tautos kūrybinio savitumo vystymusi, yra melagingumas (!)"

Panašiai kaip elzasietis rašo ir tirolietis dr. Eduardas Reut-Nicolussi savo knygoje „Tirolis po kirviu" (Tirol unterm Beil). Kas jo ten pasakyta apie italų (fašistų) elgesį, rodo, kad prievartos formos visur vienodos.

Teiginiai, posakiai, užgauliojimai, nepagrįsti kaltinimai, grasinimai visuomet tie patys.

Jie visiškai prieštarauja didžios tautos orumui. Dr. Eduardas Reut-Nicolussi 1922m. lapkričio 17d. Italijos parlamente pareiškė: „Mano nuomone, savigarba yra vienintelis pagrindas, kuriuo remdamasi didžioji valstybė, 39 milijonų tauta, gali deramai tvarkyti ketvirtadalio milijono mažumos reikalus" (Tirol unterm Beil, p.119).

Toliau, p.126, dr. E. Reut-Nicolussi pasakoja, kad italas prefektas Guadagninis jam pareiškęs: „kaip mums (– vokiečiams) būtų naudinga italų tautoje ištirpti!" Šie žodžiai labai aiškiai primena žodžius, sakomus lietuviams vokiečių įstaigose.

Ką gimtosios kalbos priespauda reiškia, dr. E. Reut-Nicolussi pateikia tokiais žodžiais iš senos italų knygos, priešiškos Vokietijai ir Austrijai (p.134): „Valdančioji tauta imasi ištrinti kiekvieną skirtingumą, šitaip žudydama savo pavergtų valdinių prigimtinę sąžinę, o drausdama vartoti gimtąją kalbą raute išrauna tos sąžinės šaknis". P.135 įdėtas Ciuricho profesoriaus Fritzo Medicus atviras laiškas, kur kalbama apie dvasinį pasienio gyventojų pavergimą.

O apie gimtąją kalbą p.157 rašoma: „Gimtosios kalbos niekas pats neįsigyja, bet visiems ji yra viena didžiųjų pasaulio brangenybių. Gimtoji kalba yra širdies ir jausmo kalba, joje atsiskleidžia sielos gyvenimas su visomis mintimis, jausmais ir nuotaikomis. Taigi ji yra taip suaugusi su dvasiniu savitumu, kad bet koks jos puolimas yra tarsi mėginimas atskiram žmogui ir visai tautai išplėšti dalį sielos".

Taip tad mūsų laikais vokiečiai supranta gimtosios kalbos reikšmę ir jos draudimą.

Vokietijos ministras E. Stresemannas 1929m. kovo 6d. Ženevoje Tautų Sąjungos posėdyje savo kalboje, be kita ko, apie mažumų globą pasakė, kad tai neturįs būti tik laikinų sunkumų sušvelninimas, kol mažuma išnyksianti daugumoje, o kad globa turinti būti nuolatinė; toliau, kad vienos valstybės rūpinimasis mažumomis kitoje valstybėje neturėtų būti laikomas neleistinu politiniu kišimusi (!) į svetimos valstybės vidaus reikalus. Baigdamas jis pareiškė, kad mažumų klausimas turėtų dominti Tautų Sąjungą visais atžvilgiais, kad „taika, kuri yra žmonijos idealas, gali būti pasiekta tik garantuojant teisingumą kiekvienam, ginančiam prigimtinę teisę į savo kalbą, tikėjimą, visą dvasinį gyvenimą".

Prūsijos ministerijos skyriaus vedėjas Paulis Kesneris mėnraščio „Velhagen und Klasings Monatshefte" 1929m. liepos numeryje rašo apie liaudies švietimo kryptis ir tikslus pasienio srityse. Beje, ten sakoma, kad lig šiol per maža buvo skirta jėgų mokyti pažinti tėviškę, jos kalbą, istoriją ir būdą. Po karo pradedama įsitikinti, kad darbas pasienyje – tai šviečiamasis darbas. Pažodžiui sakoma taip: „Mes norime ir toliau viso švietimo darbo atspirties tašku laikyti tai, kad būtų atsižvelgiama į esamus savitumus, būtų bandoma juos suprasti ir į juos įsijausti".

„Mes norime patys įsisąmoninti ir kitiems perduoti supratimą, kad savaime susiformavę savitumai jau yra stipriai išsivysčiusi sava ir tikra lavinimosi forma, kuri, jeigu bus uždengiama kitokios lavinimo formos, anaiptol ne pagerės, o tik taps lėkštesnė ir gali sunykti".

„Išorine prievarta galima greit ir paprasčiausiom priemonėm sukurti išorinę tvarką. Bet taip sukurta tvarka nebus kūrybinis lavinimas. Jis sužlugs nuo pirmutinio panašių išorinių priemonių smūgio, nes ir buvo jų tik išoriškai suformuotas. Jis pasiduos pirmiems sunkumams".

Tokios yra vokiečių pažiūros. Jos plinta ir mūsų tėvynėje. Bet, rodos, niekas nepastebi, kaip joms akivaizdžiai prieštarauja vokiečių elgesys su lietuviais. Beveik būtų galima manyti, kad to niekas nė nejunta, o gal kad trūksta drąsos arba geros valios šias nuostatas įgyvendinti ir lietuvių atžvilgiu.

Mėnraščio „Westermanns Monatshefte" 1929m. liepos numeryje paskelbtame dr. Wernerio Wirtho straipsnyje apie svetur gyvenančių vokiečių darbą yra ir tokių sakinių: „Kiekvienos tautos teisė į savo kalbą ir būdą yra dieviška teisė. Niekas negali sustabdyti pavergtų Europos tautų kovos už apsisprendimo teisę, kuri joms dabar nepripažįstama.

Jis pacituoja dar ir tai, kas per 1929m. Sekmines Zalcburge vokiečių gynybinės sąjungos Schutzbundo dešimtmečio sukakties suvažiavime buvo pasakyta: „Svetur gyvenančių vokiečių darbas skirtas išlaikyti vokiečiui, jo kūnui ir jo vokiškai dvasiai išlaikyti". Toliau: „Valdžia taip pat yra pareiga, ir tik tada ji virsta teise, kai panaudojama Dievo ir tiesos vardu". „Vokiečiai yra mažumų tauta – išskirtinai... Visi klausimai, susiję su mažumų teisėmis ir mažumų globa, tapo vokiečių klausimais. Vokiečių tauta šiandien turi pirmoji stoti į eiles tų tautų, kurios visose internacionalinio gyvenimo srityse skatina plėsti mažumų teises ir toliau vykdo šį darbą". Taip kalbėjo Rudolfas Brandschas, Siebenburgo atstovas, Zalcburgo suvažiavime.

1927 metais mėnraščio „Velhagen und Klasings Monatshefte" gruodžio numeryje Paulis Oskaras Hockeris straipsnyje „Vokiečių širdis pietryčių Europoje" (Das deutshe Herz in Sūdosteuropa) rašo: „Mes čia visi vokiečiai. Vengriška, rumuniška, rusiška ar kiniška būtų valdžia, pažiūros banate* (Banatas – bano valdoma pasienio apygarda Vengrijoje. (Red.) vis tiek liks vokiškos!" – sako vienas senas valstietis... O mes sakome: „Labai puiku!"

„Visos mišriakalbės tautos turėtų uoliai siekti vokiškose vietovėse išlaikyti vokiečių kalbą, nes užsispyrėlis vokietis, nors kartais ir pamurmėdamas, visados yra ištikimas pilietis tos šalies, kuriai moka mokesčius, jeigu tik jam paliekama jo kalba, religija ir papročiai".

„Siekdami tarpusavio pagarbos ir pakantumo, užgesinsime neapykantos židinio pietryčių Europoje liepsnas".

Turint visa tai prieš akis, reiktų tik palinkėti, kad vokiečiai pagaliau suprastų, kaip skriaudžia mūsų tėvynėje lietuvius, kurie turi nepalyginamai daugiau teisės būti laikomi ištikimais įstatymams negu vokiečiai kur nors kitur.

Mėnraštis ,,Memelland", švęsdamas savo dešimtmetį, pirmame puslapyje išspausdino dr. iur. W. Steputato žodį. Jis buvo toks:

„Juo daugiau neteisybės kam nors daroma jėga, juo didėja siekis panaikinti tą neteisybę ir juo mažesni šansai išlaikyti tą jėgą. Šita paguoda ir šis įspėjimas tinka tiek tautoms, tiek ir atskiriems žmonėms".

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 12. NAUJŲ LAIKŲ ATĖJIMAS