Trečiadienis, Gruo 11th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 12. NAUJŲ LAIKŲ ATĖJIMAS

12. NAUJŲ LAIKŲ ATĖJIMAS

6. REALIOS GALIMYBĖS

Praėjo septyni šimtai metų nuo tada, kai vokiečių ir lietuvių tautos užmezgė santykius. O septyni šimtai metų tautų gyvenime reiškia baigtinį laikotarpį. Gimsta kažkas nauja. Lietuvių ir vokiečių santykiai turėtų dabar pakisti. Jie, aišku, turėtų būti pagrįsti likimo.

Vokiečių tauta buvo viena iš svarbiausių kūrėjų kultūros, kurios reikšmė suprasta dabar, jai smunkant. Remdamasi šia kultūra ji visus septynis šimtmečius lietuvių tautą puldinėjo ir jos nekentė. O dabar, kai ta kultūra ima menkti, anas priešiškumas nebeturėtų atgyti. Tačiau vokiečiai vėl vis labiau rodo savo galią ir, pasikliaudami ja, reiškia į lietuvius išskirtines teises.

Aisčių tauta anos kultūros kūrime beveik nedalyvavo, arba tik vienas kitas asmuo. Ji turėjo savo atskirą kultūrą. Iš jos susiklostė visai kitoks lietuvių gyvenimo būdas. Lietuviams nebūdinga siekimas valdyti. Ir nors kadaise, kai reikėjo gintis, jis buvo bent kiek sukilęs, tačiau greitai ir vėl nuslūgo. Tik ten, kur jau įlieta ir vokiško ar kito svetimo kraujo, tai gali retkarčiais pasirodyti. Šiaip lietuviai nori būti tokie žmonės, kurie savo tautiniu savitumu brandina žmoniškumą. Jie nori savo prosenovinėje tėvynėje gyventi „savo papratimu", būti „geri ir laimingi" ir gyvenimui teikti kilnesnių žmoniškumo vertybių.

Ir vokiečių tauta galėtų tai kuo labiausiai skatinti. Ji nuo seno buvo rėmusis pojūčių pasaulio tikrenybe. Jai būdinga prisirišimas prie žemės. Bet jai įgimta ir nerimas, amžinas ieškojimas. Net savo dvasiniu pasauliu tai klajoklių tauta: ji nuolat susiduria su kitomis tautomis ir svetimomis mintimis. O šitaip joje pabudęs vidinis jautrumas lieka susijęs su apčiuopiamuoju pasauliu.

Visa tai lietuviui svetima. Jis pernelyg menkai vertina pojūčių pasaulį. Pernelyg domisi dvasiniais dalykais. Todėl jis nesuvokia pasaulio reikalų ir nieko reikšmingesnio žmonijai nenuveikė. Jeigu lietuvis būtų galėjęs atsiremti į sunkiasvorį vokiškumą, tikriausiai būtų jo būdas sutvirtėjęs, o pats išmokęs atsidėti pasaulio dalykams.

Besivystančioje Europos kultūroje vokiečiai pasiekė viršūnę. Bet gal kaip tik dėl to vokiečiams liko nesuprasta jų misijos aisčių ar baltų tautai, lietuviams, tikroji esmė. Mūsų tėviškėje, kaip jau matėme, vokiečiai daugiausia vengė su lietuviais turėti gerų santykių. Ir dėl to lietuviai, vietinė padermė, iš pat pradžių buvo priversta, atkakliai priešindamasi vokiečių siekiams, grumtis dėl savito gyvenimo galimybės.

Prieš septynis šimtmečius vokiečiai užsitraukė likimo nuosprendį patys sau. Daugelis jų ir dabar elgiasi taip pat. Ne kartą atrodė, kad likimas jau žada savo nuosprendį skelbti, tačiau ir vėl susilaiko. Dėl didžiųjų vokiškumo vertybių nuosprendis atidedamas ir galėtų dar pakrypti į gera.

Vokiečiai jau ėmė suvokti tautiškumo vertę žmonijai. Visame pasaulyje jie šaukte šaukia, jog vokiečiams esą nepaprastai svarbu, kad vokiškumas išliktų ten, kur patiria svetimųjų siekimo valdyti priespaudą. Jie garsiai šaukia net ir ten, kur jų tautiečių būklė nepalyginamai geresnė nei lietuvių Vokietijos valdžioje.

O tereikia tik kad būtų laikomasi seno išmintingo priežodžio: Ko norite, kad kiti jums darytų, patys darykite kitiems.

Tačiau tam prieštarauja sustabarėjęs septynių šimtmečių senumo elgesys, visa ilga kultūros raida. Norint tai pakeisti, kad ir koks paprastas tas uždavinys, reikia antžmogiškų jėgų.

Tačiau toji kultūra, kuri ir paskatino vokiečių elgesį, netenka buvusios viešpataujančios galios. Be to, kaip tik šiuo laiku vokiečių tauta labiau nei kada nors ima ieškoti gilesnės savo tautiškumo prasmės, esminio vienos tautos gyvenimo santykio su visa būtimi. Čia galėjo, aišku, bent kiek svarbos turėti ir aisčių tauta.

Aisčiai, senovinė sėsli tauta, gyveno artimiau susijusi su gamta negu klajokliai vokiečiai. Visados jie puoselėjo prieraišumą savo tėvynės gamtai. Gyvenimo tėvynėje gerinimas visą laiką jiems buvo svarbus žmogaus uždavinys ir pareiga. Visą laiką aisčių tauta ugdė ir savo vidinį dvasinį ryšį su Kūrėjo valia, galia ir išmintim. „Visas jos gyvenimas buvo persmelktas religijos". O galiausiai jų gyvenimo prasmė buvo žmogaus vertės išaukštinimas.

Labai palankus dalykas yra lietuvių tautos negausumas. Ji nieko negali primesti kitiems. O tai labai svarbu. Bet todėl norėtųsi, kad ir esant glaudesniam santykiui būtų vengiama kitiems savo būdą primesti. Tai jau savaime būtų nelietuviška. Iš viso lietuvių tautos elgesio ir toliau, kaip ligi šiol, turėtų būti aišku, kad į kiekvieną tautą ji žiūri kaip į žmonijos vertybę.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 12. NAUJŲ LAIKŲ ATĖJIMAS