Šeštadienis, Rugp 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 12. NAUJŲ LAIKŲ ATĖJIMAS

12. NAUJŲ LAIKŲ ATĖJIMAS

XII NAUJŲ LAIKŲ ATĖJIMAS

p.567- 604

1. POŽYMIAI IR POREIKIAI

Dabar jau apskritai visi žino, kad pasaulyje vyksta dideli pokyčiai. Tas keitimasis toks visuotinis, koks tikriausiai anksčiau niekad nebuvo. Vien faktas, kad nepaprastai daugeliui kultūros žmonių staiga nebelieka kas veikti, labai krinta į akis. Matyt, jų veikla ligi šiol pernelyg krypo viena linkme.

O dabar žmonės priversti kitaip darbuotis, skirti savo jėgas kitiems tikslams. Dėl to, žinoma, ir aplinkuma įgauna kitokį pavidalą. Ir daugeliui tai reiškia ateinant naują kultūrą. Iš jos tikimasi žmonių būklės ir tarpusavio santykių pagerėjimo.

Šio pasikeitimo priežastimi daugelis neabejodami laiko Pasaulinį karą. Bet iš tikrųjų jis yra ankstesnės, pirmiausia techninės, kultūros padarinys. Ir jis atnešė visai žmonijai didžiausių kančių. Tačiau šitaip jis atskleidė žmonių ligšiolinių pastangų esmę.

Visose Žemės rutulio dalyse dabarties žmonių kultūra daugiausia buvo orientuota į išorinį pasaulį bei jo turinį ir skatinama tarpusavio prieštaravimų. O paskui pagaliau paaiškėjo, kad kultūringoji žmonija, nežiūrint visos techninės pažangos, slysta atgal. Vadinasi, turėjo būti kažkas padaryta visai priešingai.

O dabar daugumai žmonių reikia apsiriboti vien tik būtiniausiais gyvenimo dalykais. Todėl jie siekia artimesnio ryšio su žeme ir apskritai su gamta. Jie ieško pagrindinių būties, gyvenimo jėgų. Tokios pastangos turėtų priartinti esminį pakilimą.

Tačiau vėlgi nereikėtų to suprasti tik kaip kitos rūšies kultūros kūrimo. Geriausiu atveju tai tegalėtų reikšti pažangą viena kryptimi. Jokiu būdu nereikia tikėtis ko nors pasiekti veiklumu ir išorine jėga. Svarbiausia čia yra tai, kad atgytų žmogaus esmė, kad ji imtų tobulėti. Tik šitaip gali atsirasti tikra ir visuotinė pažanga.

O pažangos reikia ieškoti pačiame žmoguje. Taigi kalbama apie visos žmonijos taurėjimą. Juk tas žmogus neabejotinai bus tobulesnis, bus kultūringas, kuris rodo daugiau žmoniškumo nei kiti, kurio gyvenimo būdas pažymėtas skaidresnio, tauresnio žmoniškumo ženklu. Ir tai aiškiai rodo, kad žmonijos lemiamoji jėga yra tokios asmenybės.

Ko pageidautume iš atskiro žmogaus, tas tinka ir visai tautai.

Ir tauta pakilusi ant aukštesnės pakopos, jei joje pastebima daugiau žmoniškumo. Tada tautos gyvenimas savo dvasingumu, minčių ir nuotaikų pasauliu yra tarytum gerokai skaidresnis.

Aišku, vienos tautos žmonės nėra vienodi. Jų vidaus, dvasinis pasaulis skiriasi išmintimi, stiprybe, esmingumu. Dėl to į bendrą gyvenimo paveikslą vieni meta šešėlius, kiti lieja šviesą ir gyvastingumą. Dėl to jame matyti nuolatinis kitimas. Gyvenimas nuolat pasiduoda permainoms. Tauta pažangą bus pasiekusi tik tada, kai visos tautos dvasiniame pasaulyje pagausės doros, tikrojo žmoniškumo.

Jėgos tam kaupiasi per atskirus individus. Vien jų skirtingumas veikia skatinamai. Priešybė išryškina kiekvieną savitumą, stiprėja gyvybinės galios. Blogio akivaizdoje suaktyvėja gėris, o blogis pasidaro labiau atpažįstamas.

Su kuo eis, apsispręsti turi individas. Nuo jo tada priklauso ir visuomenės pažanga ar atsilikimas, laimėjimas ar praradimas. Kai į visuomenės gyvenimą gausiau įliejama niekšiškumo ir žemų aistrų, tada jis nusmunka ant žemesnės pakopos, o kur visuomenės gyvenime reiškiasi kilnūs jausmai, didžiadvasiškumas ir sielos tyrumas, ten gyvenimas pagyvės, labiau suklestės, pasieks aukštesnės vertės, sutviskės stipresne šviesa.

Bet ir lygios vertės individai skatina vieni kitus tobulėti, ypač jei jie savo būdu skirtingi. Tą skirtingumą duoda kilmė. Nors ir lygaus stiprumo, žmoniškumas kiekvienoj tautybėj atsiskleidžia kitaip. Juk ir safyras gali būti ar mėlynas, ar geltonas. Koks nors romaniškas ar gotiškas vokiečio meistro statinys meniškumu gali būti visai lygiavertis su prancūzišku, tačiau jis visiškai kitaip atrodys. Ir tikrasis žmoniškumas iš vienos tautybės žmogaus spinduliuoja visai kitaip negu iš kitos tautybės. Kitaip jis ir reiškiasi.

Kaip tik dėl to kuriančioji galia išugdė įvairias tautas ir toliau palaiko jų skirtingumą. Jos turi viena kitą supažindinti su skirtingais dalykais, kaip sau įprastiniais ir teikti naujos patirties. Įvairumas yra būtinas kylančios pažangos ženklas. Vienodumas reiškia sąstingį, pusiausvyrą, o skirtingumų panaikinimas – atsilikimą, nuosmukį.

Žmogui tikrai nėra įmanoma prigimties suteiktų duomenų visai pakeisti, nebent ryžtųsi juos su šaknimis išrauti. Tačiau pristabdyti jų vystimąsi jis gali labai nesunkiai. O paskatina pastarąjį nuoseklus prigimties polinkių paisymas.

Taigi jei vienos tautybės žmogui primetamas kitos tautybės būdas, tai, kaip jau anksčiau minėta, suvaržomas jo įgimtas būdas ir, aišku, trukdoma reikštis jo žmoniškumui.

Ir tada šalia kitų žmonių jis darosi menkavertis, šitą savo trūkumą perkelia ir į visuomenės gyvenimą, tapdamas tamsiąja jėga.

Taigi kiekviena kylanti kultūra kaip prielaidą veiklumui turi turėti aukštesnio žmoniškumo, žmonių su nesulaužytu, o – sutaurintu tautiniu savitumu. Tik tokie žmonės savo paveldėtom gyvenimiškom ir kultūrinėm vertybėm gali skatinti kitų suklestėjimą. Šitaip susiklosto tikra kultūra, palyginti su kuria tariama perimtoji iš svetur kultūra tėra vien nubaltintas tinkas. Tik tikrą kultūrą turintys visi žmonės, visos tautos gali sėkmingai skatinti žmonijos pažangą.


2. TRUKDĄ VEIKSNIAI IR JŲ KITIMAS

Vokiečių tautos kultūros svarba patvirtinama dar ir tuo, kad ji davė pasauliui žymių pedagogų. Vokiečių pedagogai garsūs visame pasaulyje. Jų rimti siūlymai jaunuomenės auklėjimui labai vertinami. Ir esmingiausi jų yra tie, kurie iškelia įgimto tautinio savitumo ir kalbos ugdymo reikšmę.

Ir vienas vokiečių poetas, kilęs iš mūsų tėvynės, yra apie tai labai įtaigiai kalbėjęs. Jo dainos apie gimtąją kalbą vokiečių pedagogai su ypatinga meile moko vaikučius.

Kad ir kaip keista, vokiečiai pamiršta visa tai, ko didieji vokiečiai pedagogai reikalauja ir ką minėta dainelė šlovina, kai tik pasukama į lietuvių vaikų auklėjimą. Niekam iš švietimo darbuotojų, nė pačiam kultūros ir švietimo ministrui, rodos, nė nekyla mintis, kad su lietuvių vaikais mokyklose elgiamasi priešingai auklėjimo nuostatoms.

Tiesa, lietuvių vaikai taip pat mokomi dainos apie gimtąją kalbą. Taigi jie turi įsiminti žodžius, kurie giria gimtąją kalbą, kaip didžiausią dvasinį turtą, – o su jų gimtąja kalba elgiamasi kaip su niekingiausiu dalyku pasaulyje. Taigi šitaip vaikui sunaikinama kažkas, ko niekad nebebus įmanoma atitaisyti.

Paprastai sakoma, kad lietuviai tėvai norį, jog jų vaikai tik vokiškai mokytųsi. Bet tai yra paprasčiausias vokiečių elgesio teisinimas, jei ne tiesiog piktavališkas tvirtinimas. Kad lietuviai kiek galėdami kovojo prieš savo kalbos gujimą iš mokyklos, buvo pakankamai atskleista. Vadinamoji tėvų valia čia yra abejingas pasidavimas likimui ar gal net visiškas gyvenimo ir pažangos poreikio neturėjimas, nejautrumas toli siekiančiai protinei bei dorinei žalai, kurią patiria lietuvių vaikai mokyklose dėl nepedagogiško elgesio.

Nors ir turėdami kuo geriausią išmanymą, vokiečiai elgiasi neteisingai. Matyt, esama kažko, kas kliudo tai praktikuoti. Vokiečiai tikriausiai nė nejunta, kaip labai jie lietuviams nusikalsta. Jie kartais tariasi esą dideli geradariai lietuvių vaikus pratindami prie vokiečių kalbos. Taip iš tikrųjų ir būtų, jeigu prieš tai vaikai būtų gerai išmokyti tėvų kalbos. Kadangi to nedaroma, pripratinimas prie svetimos kalbos yra neatitaisoma žala lietuviams, nes vaikystės metais jie nepajėgia pasipriešinti.

Jeigu kas nors bando ši faktą vokiečiams paaiškinti, tai jie arba nieko neatsako, arba teigia, kad čia nesą jokio trukdymo vaiko vystimuisi. Vokiečių kalba esanti tobulesnė už lietuvių ir įvedanti vaiką į vokiečių kultūrą. Pirmasis teiginys apskritai neteisingas, o antrasis priklausomas nuo vienos sąlygos, būtent – reikia tam tikro dvasinių jėgų išugdymo, kad galėtum pasiekti kultūros lobius. Vien išmokti kalbą tam nepakanka.

Tokių išvedžiojimų ir svarstymų jau gana dažnai girdėti. Lig šiol jie nieko gero nedavė. Tik paaiškėjo, kad visai kas kita nusvėrė sprendžiant lietuvių vaikų reikalus, ne pedagogikos žinios. Jų tartum nė nebūta. Už viso to slypi vien siekimas valdyti. Jis kūrė istoriją ir kūrė kančias.

Tai jo kaltė, ką aisčių tauta, ką lietuviai per septynis šimtus metų iš vokiečių patyrė, visa tai, ką mūsų tėvynės lietuviai pastaraisiais laikais turėjo iškęsti – savo teisių pažeidinėjimą, priešiškumą, šmeižtus, užgauliojimą, grasinimus ir kenkimą, ir vis dar tebekenčia.

Siekimas valdyti tik tada neša gerovę, kai kyla iš vidinio orumo. Bet politikai vargu ar tai kada buvo būdinga. Taigi ne kitokie buvo ir vokiečių ketinimai Lietuvos atžvilgiu. Tik likimo jėgos nebuvo jiems palankios. Daugeliui vokiečių tai buvo tiesiog pragaištinga. Atsirado net neįtikėtinas požiūris: bandyta rimtai įsikalbėti, kad Prūsijos lietuviai turį tų pačių politinių ketinimų Rytprūsių atžvilgiu, kokių vokiečiai buvo puoselėję prieš Lietuvą.

Į visiškai absurdiškus tuos prasimanymus nebekreipiama dėmesio ir apie tai nebegalvojama. Tačiau nuolat vis skelbiama, kad Lietuva nereikšmingas kraštas ir dėl to vokiečiai turį teisę su lietuviais nepagarbiausiai elgtis.

Taigi siekimas valdyti įgyja dar vieną reikšmę. Ligi šiol tas siekimas tik apsunkino vokiečių-lietuvių santykius. O nuo dabar jis yra kliūtis kylančiai kultūrai. Šitaip jis įgijo dar vieną ypatingą savybę – tą siekimą skatina neapykanta ir kartu baimė. Ši trijulė dabar viešpatauja visame pasaulyje. O naujieji laikai turi dar palaukti.

Baimė ir neapykanta sužadino minėtą vokiečių elgesį su lietuviais ir neleidžia teisingai vertinti faktų. Vokiečiams pavojų kelia ne lietuviai. Už jų yra likimo jėgos. Tai tos jėgos, kurios sergsti ir tvarko tautų tarpusavio santykius.

Dabar vokiečių tauta yra atsidūrusi tokioje padėtyje, kuri nepaprastai veržliai siekimą valdyti paverčia siekimu gyventi. Taip vėl sugriūva senosios pedagoginės nuostatos.


3. KAIP VOKIEČIAI PATYS SUPRANTA VOKIŠKOJO TAUTIŠKUMO PAŽEIDIMĄ

Kai vokiečių tautiniam savitumui iškyla grėsmė, vokiečiai labai puikiai pajunta, kas yra teisinga, o kas neteisinga. Laikraščiai mūsų tėvynėje labai energingai reaguoja į tokius įvykius. Ir tiesiog stebėtina, kaip jie nesuvokia, kad lygiai tokį pat elgesį su lietuvybe mūsų krašte jie skatina, o kai kiti gręžiasi prieš vokiečius, tai laiko didžiausiu nusikaltimu. Norom nenorom turi tai laikyti dvasiniu aklumu ar apsvaigimu.

Pavyzdžiui, „Tilsiter Allgemeine Zeitung" 1929m. nr. 175 išspausdina straipsnį „Elzasas ir mes. Iš tremtinio dienoraščio" (Johannes VVunsch, Das Elsass und wir, Freiburg i. Br.).

Čia, be kita ko, sakoma: „Tautos gimtojoje kalboje yra kažkas šventa, palaiminga. Gimtoji kalba yra giliai širdin įaugusi, kartu su motinos meile ir tikėjimu, ji yra kaip juosta, nuo pat vaikystės iki mirties juosianti žmogaus sielą ir visada ieškanti jam vilties bei stiprybės". O dar kitoje vietoje: „Kas bando iš tautos atimti jos kalbą, tas atima jai sielą ir vietoje meilės ugdo neapykantą. Tai sena, visiems žinoma tiesa".

Toliau seka įdomūs pripažinimai: „Net per ilgą prancūzų viešpatavimą 1681 – 1870 metais ji (vokiečių kalba) nebuvo išstumiama... Vokiškai buvo sakomi pamokslai bažnyčiose, vokiškai buvo mokoma mokyklose. Elzaso poetai ir rašytojai rašė savo kūrinius vokiečių kalba..."

„Kai kurie žmonės, tardamiesi esą geresni prancūzai už imperatorių (Napoleoną III), stengėsi šią kalbą jėga išstumti. Matyt, tikėta, kad jei niekas vokiškai nebekalbėtų, tai Prancūzijai amžiams būtų saugu nuo priešų..." Šitas mintis Johannesas Wunschas vadina kvailomis, absurdiškomis, žalingomis ir net juokingomis. Ir „Tilsiter Allgemeine Zeitung" spausdina tai retintomis raidėmis.

„Tada, 1869m., du kunigai išleido atsišaukimą prieš vokiečių kalbos naikinimą, ir savaitraštis „Der Volksfreund" ta proga rašė: „Tai sukilkit, gerieji lotaringiečiai, ir stokite visi kaip vienas prieš tuos, kurie nori iš Jūsų atimti gimtąją kalbą. Tikrai laimėsite. Nors Jus ir gina pats imperatorius (Napoleonas III), turėkite geresnių ginklų nei Jūsų priešininkai".

Tokioje pat padėtyje, kaip vokiečiai Elzase, dabar čia atsidūrė lietuviai. Bet, atrodo, nė vienas vokietis to nesupranta. Kai tik lietuviai panašiai parašo, tai šaukiama, kad tai pjudymas ir kurstymas. Ar taip ir prancūzai vokiečiams yra darę? O gal prancūzų kultūra aukštesnė negu vokiečių? Bent jau nė vienas vokiečių kaizeris nėra trukdęs drausti lietuvių kalbą mokyklose.

1929m. birželio 28d. dienraštyje „Deutsches Tageblatt" Jūrgenas von Raminas rašo: „Mes, nacionalistai, laisve laikome galimybę savaip ir kūrybiškai vystytis... Mūsų priešininkai, atrodo, nepripažįsta, kad savitas kūrybinis vystymasis vokiškumui yra organiška ir dorinė būtinybė... Imperializmas yra jokiu erdvės trūkumu nepagrįsta savavališka prielaida, nepripažįstanti kitoms tautoms teisės savaimingai vystytis".

„Bendras požymis visų, kurie nepripažįsta pareigos rūpintis tautos kūrybinio savitumo vystymusi, yra melagingumas (!)"

Panašiai kaip elzasietis rašo ir tirolietis dr. Eduardas Reut-Nicolussi savo knygoje „Tirolis po kirviu" (Tirol unterm Beil). Kas jo ten pasakyta apie italų (fašistų) elgesį, rodo, kad prievartos formos visur vienodos.

Teiginiai, posakiai, užgauliojimai, nepagrįsti kaltinimai, grasinimai visuomet tie patys.

Jie visiškai prieštarauja didžios tautos orumui. Dr. Eduardas Reut-Nicolussi 1922m. lapkričio 17d. Italijos parlamente pareiškė: „Mano nuomone, savigarba yra vienintelis pagrindas, kuriuo remdamasi didžioji valstybė, 39 milijonų tauta, gali deramai tvarkyti ketvirtadalio milijono mažumos reikalus" (Tirol unterm Beil, p.119).

Toliau, p.126, dr. E. Reut-Nicolussi pasakoja, kad italas prefektas Guadagninis jam pareiškęs: „kaip mums (– vokiečiams) būtų naudinga italų tautoje ištirpti!" Šie žodžiai labai aiškiai primena žodžius, sakomus lietuviams vokiečių įstaigose.

Ką gimtosios kalbos priespauda reiškia, dr. E. Reut-Nicolussi pateikia tokiais žodžiais iš senos italų knygos, priešiškos Vokietijai ir Austrijai (p.134): „Valdančioji tauta imasi ištrinti kiekvieną skirtingumą, šitaip žudydama savo pavergtų valdinių prigimtinę sąžinę, o drausdama vartoti gimtąją kalbą raute išrauna tos sąžinės šaknis". P.135 įdėtas Ciuricho profesoriaus Fritzo Medicus atviras laiškas, kur kalbama apie dvasinį pasienio gyventojų pavergimą.

O apie gimtąją kalbą p.157 rašoma: „Gimtosios kalbos niekas pats neįsigyja, bet visiems ji yra viena didžiųjų pasaulio brangenybių. Gimtoji kalba yra širdies ir jausmo kalba, joje atsiskleidžia sielos gyvenimas su visomis mintimis, jausmais ir nuotaikomis. Taigi ji yra taip suaugusi su dvasiniu savitumu, kad bet koks jos puolimas yra tarsi mėginimas atskiram žmogui ir visai tautai išplėšti dalį sielos".

Taip tad mūsų laikais vokiečiai supranta gimtosios kalbos reikšmę ir jos draudimą.

Vokietijos ministras E. Stresemannas 1929m. kovo 6d. Ženevoje Tautų Sąjungos posėdyje savo kalboje, be kita ko, apie mažumų globą pasakė, kad tai neturįs būti tik laikinų sunkumų sušvelninimas, kol mažuma išnyksianti daugumoje, o kad globa turinti būti nuolatinė; toliau, kad vienos valstybės rūpinimasis mažumomis kitoje valstybėje neturėtų būti laikomas neleistinu politiniu kišimusi (!) į svetimos valstybės vidaus reikalus. Baigdamas jis pareiškė, kad mažumų klausimas turėtų dominti Tautų Sąjungą visais atžvilgiais, kad „taika, kuri yra žmonijos idealas, gali būti pasiekta tik garantuojant teisingumą kiekvienam, ginančiam prigimtinę teisę į savo kalbą, tikėjimą, visą dvasinį gyvenimą".

Prūsijos ministerijos skyriaus vedėjas Paulis Kesneris mėnraščio „Velhagen und Klasings Monatshefte" 1929m. liepos numeryje rašo apie liaudies švietimo kryptis ir tikslus pasienio srityse. Beje, ten sakoma, kad lig šiol per maža buvo skirta jėgų mokyti pažinti tėviškę, jos kalbą, istoriją ir būdą. Po karo pradedama įsitikinti, kad darbas pasienyje – tai šviečiamasis darbas. Pažodžiui sakoma taip: „Mes norime ir toliau viso švietimo darbo atspirties tašku laikyti tai, kad būtų atsižvelgiama į esamus savitumus, būtų bandoma juos suprasti ir į juos įsijausti".

„Mes norime patys įsisąmoninti ir kitiems perduoti supratimą, kad savaime susiformavę savitumai jau yra stipriai išsivysčiusi sava ir tikra lavinimosi forma, kuri, jeigu bus uždengiama kitokios lavinimo formos, anaiptol ne pagerės, o tik taps lėkštesnė ir gali sunykti".

„Išorine prievarta galima greit ir paprasčiausiom priemonėm sukurti išorinę tvarką. Bet taip sukurta tvarka nebus kūrybinis lavinimas. Jis sužlugs nuo pirmutinio panašių išorinių priemonių smūgio, nes ir buvo jų tik išoriškai suformuotas. Jis pasiduos pirmiems sunkumams".

Tokios yra vokiečių pažiūros. Jos plinta ir mūsų tėvynėje. Bet, rodos, niekas nepastebi, kaip joms akivaizdžiai prieštarauja vokiečių elgesys su lietuviais. Beveik būtų galima manyti, kad to niekas nė nejunta, o gal kad trūksta drąsos arba geros valios šias nuostatas įgyvendinti ir lietuvių atžvilgiu.

Mėnraščio „Westermanns Monatshefte" 1929m. liepos numeryje paskelbtame dr. Wernerio Wirtho straipsnyje apie svetur gyvenančių vokiečių darbą yra ir tokių sakinių: „Kiekvienos tautos teisė į savo kalbą ir būdą yra dieviška teisė. Niekas negali sustabdyti pavergtų Europos tautų kovos už apsisprendimo teisę, kuri joms dabar nepripažįstama.

Jis pacituoja dar ir tai, kas per 1929m. Sekmines Zalcburge vokiečių gynybinės sąjungos Schutzbundo dešimtmečio sukakties suvažiavime buvo pasakyta: „Svetur gyvenančių vokiečių darbas skirtas išlaikyti vokiečiui, jo kūnui ir jo vokiškai dvasiai išlaikyti". Toliau: „Valdžia taip pat yra pareiga, ir tik tada ji virsta teise, kai panaudojama Dievo ir tiesos vardu". „Vokiečiai yra mažumų tauta – išskirtinai... Visi klausimai, susiję su mažumų teisėmis ir mažumų globa, tapo vokiečių klausimais. Vokiečių tauta šiandien turi pirmoji stoti į eiles tų tautų, kurios visose internacionalinio gyvenimo srityse skatina plėsti mažumų teises ir toliau vykdo šį darbą". Taip kalbėjo Rudolfas Brandschas, Siebenburgo atstovas, Zalcburgo suvažiavime.

1927 metais mėnraščio „Velhagen und Klasings Monatshefte" gruodžio numeryje Paulis Oskaras Hockeris straipsnyje „Vokiečių širdis pietryčių Europoje" (Das deutshe Herz in Sūdosteuropa) rašo: „Mes čia visi vokiečiai. Vengriška, rumuniška, rusiška ar kiniška būtų valdžia, pažiūros banate* (Banatas – bano valdoma pasienio apygarda Vengrijoje. (Red.) vis tiek liks vokiškos!" – sako vienas senas valstietis... O mes sakome: „Labai puiku!"

„Visos mišriakalbės tautos turėtų uoliai siekti vokiškose vietovėse išlaikyti vokiečių kalbą, nes užsispyrėlis vokietis, nors kartais ir pamurmėdamas, visados yra ištikimas pilietis tos šalies, kuriai moka mokesčius, jeigu tik jam paliekama jo kalba, religija ir papročiai".

„Siekdami tarpusavio pagarbos ir pakantumo, užgesinsime neapykantos židinio pietryčių Europoje liepsnas".

Turint visa tai prieš akis, reiktų tik palinkėti, kad vokiečiai pagaliau suprastų, kaip skriaudžia mūsų tėvynėje lietuvius, kurie turi nepalyginamai daugiau teisės būti laikomi ištikimais įstatymams negu vokiečiai kur nors kitur.

Mėnraštis ,,Memelland", švęsdamas savo dešimtmetį, pirmame puslapyje išspausdino dr. iur. W. Steputato žodį. Jis buvo toks:

„Juo daugiau neteisybės kam nors daroma jėga, juo didėja siekis panaikinti tą neteisybę ir juo mažesni šansai išlaikyti tą jėgą. Šita paguoda ir šis įspėjimas tinka tiek tautoms, tiek ir atskiriems žmonėms".


4. EUROPOS TAUTŲ ATEITIES GYVENIMO VIZIJA

Pastaraisiais šimtmečiais Europos kultūra labiausiai suklestėjo technikos srityje. Tuo pačiu metu labai pagausėjo Europos gyventojų. Ir tai neliko be pėdsako individualioje žmonių sąmonėje.

Paskutiniais XVIII amžiaus dešimtmečiais tai pasireiškė per Prancūzų revoliuciją, kur buvo reikalaujama žmonėms laisvės, lygybės, brolybės. Dėl to kai kuriose valstybėse, veikiant įvairioms istorinėms aplinkybėms, pasikeitė luomų santykiai. Ir galiausiai prie asmenybės verčių imta priskirti tautinius ypatumus.

Tačiau į šią vertybę įvairių valstybių valdantieji nekreipė dėmesio. Išimtis buvo tik Napoleono III elgesys su vokiečiais Elzase. Tuo tarpu Prūsijoj, kaip jau sakyta, elgtasi visai beatodairiškai. Tai buvo po 1870-1871 metų karo. Tada visa vokiečių tauta pradėjo gyventi vildamasi savo galybe. Pasaulinis karas sunaikino šią galybę. Ir dabar didelės dalies vokiečių padėtis ypač pasikeitė. Anksčiau jie visi priklausė tautinei vokiečių valstybei, o dabar turėjo dėtis prie kitų tautybių.

Tautos, anksčiau sunkiai galėjusios išlaikyti savo tautinį savitumą svetimųjų priespaudoje, netrukus sukūrė savo valstybes. Tai pavyko, pavyzdžiui, baltų tautoms ir slavams, anksčiau pavaldiems Austrijai. Jų teritorijose vokiečių padėtis nuo seno buvo išskirtinė. Dabar to nebeliko.

Dėl to milijonams vokiečių pabudo tautiškumo ir gimtosios kalbos vertės suvokimas. Su dar neišblėsusių vokiškumo svarbos jausmu jie stojo ginti tų vertybių. Jų gimtinė, dar išlaikiusi siekimą valdyti, atėjo jiems į pagalbą.

Šitas siekimas ypač garsiai skamba politiniame vidaus sąjūdyje, pavadintame nacionalsocialistiniu. Jis itin pabrėžia įgimto tautiškumo vertę, tačiau niekina kitas tautybes Vokietijos teritorijoje.

Visai kitaip jaučiasi vokiečiai tarp naujųjų svetimų sienų. Jie kartu su kitomis tautomis, tokiomis, kaip, pvz., slovėnai, net ėmėsi iniciatyvos sušaukti Europos tautybių, gyvenančių kitų tautų valstybėse, atstovų suvažiavimą.

Nuo 1925m. rudens šis atstovų suvažiavimas kartą per metus posėdžiauja Ženevoje, kur vyksta ir Tautų Sąjungos konferencijos. Lig šiol sušaukti aštuoni Europos tautinių mažumų atstovų suvažiavimai. Kiekviename jų energingai reikalaujama kiekvienai tautai, kad ir kur ji gyventų, teisės į tautinį savitumą. Kai kuriose naujai susikūrusiose valstybėse tas teises garantuoja tarpvalstybinės sutartys. Tačiau daugelyje viskas priklauso nuo pagrindinės tautos geros valios.

Taigi čia, tautybių kongrese, kalbama apie visai naują dalyką, kad prigimtinis tautinis būdas ir kalba yra neįkainojama vertybė žmogaus tobulėjimui. Ir šie atstovų suvažiavimai už tai kovoja. Bet be jokių pretenzijų į jėgos panaudojimą, be jokių materialių pajėgų. Jie pasitelkę tik žodį. Juo bando pažadinti teisingumo ir neteisybės supratimą arba, kaip sakoma, prabilti į Europos tautų sąžinę. Galiausiai net iškėlė mažumų kultūrinės autonomijos reikalavimą.

Didelėje knygoje, 1931m. išleistame pranešimų rinkinyje „Europos valstybių tautos" (Die Nationalitaten in den Staaten Europas. Sammlung von Lageberichten, Wien II, Schadegasse 8), išdėstyta atskirų tautybių būklė. Šita knyga – tai energingas reikalavimas garantuoti kiekvienai tautinei mažumai teisę į savarankišką vystymąsi, į savo būdo ir kalbos ugdymą įvairiose valstybėse.

Bet visa tai labai sukrėtė Vokietiją užplūdusi naujoji siekimo valdyti banga, 1931m. dar sustiprėjusi, nuo kurios apsiginti mažesnės valstybės griebėsi įvairių kontrpriemonių. Ir naujosios idėjos ši banga nebenuslopins. Nebesiliaus reikalavimai teisės ugdyti savo tautinį būdą ir kalbą.

Tačiau mūsų tėvynėje, regis, visos šios mintys dar nedaro jokio poveikio. Dar labai toli esame nuo to, kad jos būtų pripažintos vertomis dėmesio ir taikytinos lietuviams. Taigi ir toliau beprotybė ir piktavališkumas gali siaubti Prūsijos lietuvius.


5. VOKIŠKI ŽODŽIAI IR VOKIŠKA DVASIA /Pasakyta Goethe's/

„Apie auklėjimą yra tiek daug prikalbėta ir prirašyta, o aš matau tik nedaugelį žmonių, kurie galetų suprasti ir imtis įgyvendinti šią paprastą, bet didžią sąvoką, į kurią telpa visa kita. Nes kiekvienas žmogus tiek ribotas, kad norėtų kitus išauklėti visai pagal savo paveiks1ą . Užtat laimingi tie, kuriems likimas leidžia išsiauklėti kiekvienam pagal savo būdą".

„Tiesiog neįtikėtina, ką gali sau ir kitiems padaryti išsilavinęs žmogus, jeigu jis, netrokšdamas valdžios, yra nusiteikęs globoti daugelį, jiems nurodyti, kas kokiu laiku darytina, ką jie visi noriai ir darytų, ir vesti juos į tikslą, kurį patys turi prieš akis, o tik neranda tikro kelio!"

„Visa, kas mus ištinka, palieka savo pėdsakus; viskas nepastebimai prisideda prie mūsų ugdymo. Bet pavojinga bandyti vesti viso to apskaitą. Tada mes arba būsime išdidūs ir vangūs, arba nusiminę ir nedrąsūs: ir viena, ir kita kliudo tolesniam siekiui. Patikimiausia yra visada daryti tai, ko reikia dabar".

„Tik visi žmonės sudaro žmoniją, tik visos jėgos kartu yra pasaulis. Jos dažnai būna tarpusavy priešiškos ir stengiasi viena kitą sunaikinti, kol gamta jas sutramdo ir vėl paleidžia veikti... Kiekvienas polinkis yra svarbus, ir reikia jį ugdyti. Jei vienas tiekia tik grožį, o kitas vien naudingus dalykus, tai iš jų abiejų teišeitų vienas žmogus. Naudingi dalykai gausina vieni kitus, nes juos tiekia minios, ir niekas negali be jų apsieiti; o grožį reikia skatinti, nes nedaug kas jį kuria, o daugelis pasigenda.

Viena jėga nugali kitą, bet jokia jėga nepajėgia sukurti kitos. Kiekvienam polinky irgi glūdi savęs tobulinimo galia; tai supranta nedaugelis žmonių, norinčių ir mokyti, ir veikti.

Ramiai ir protingai svarstyti nekenkia niekada; ir, įpratę galvoti apie kitų sugebėjimus, nejučiomis perkeliame į jų vietą savuosius ir nesunkiai atsisakome tada bet kokios nerimtos veiklos, kuri tik buvo kilusi mūsų vaizduotėje".

(Iš: Vilhelmo Meisterio mokymosi metai)

Esti reikšmingas laikas, apie kurį mes maža žinom, aplinkybių, kurių svarba mums paaiškėja tik iš jų pasekmių. Tas laikas, kurį sėkla praleidžia žemėje, neabejotinai jau priklauso augalo gyvenimui.

Esti ypatingas laikas, apie kurį mes žinome nedaug, bet kuo keisčiausių dalykų. Tada iškyla nepaprastų individų, įvyksta rečiausių atsitikimų. Tokios epochos padaro lemiamą įspūdį, įkvepia didingus paveikslus, kurie žavi savo paprastumu.

Istorinis laikas mums pasirodo per patį dienos skaistumą. Nuo ryškios šviesos nebelieka šešėlių, per skaistų spindesį nebeįžvelgi pavidalų, miško – per medžius, žmonijos – per žmones; bet atrodo, kad visi, kiekvienas patiria teisingumą ir kiekvienas patenkintas.

Bet kokia būtybė egzistuoja mums tik tiek, kiek mes patys tai suvokiame. Todėl neteisingai vertinam tuos ramius, tamsius laikus, kai žmogus, pats savęs nepažindamas, veikė skatinamas vidinės jėgos, puikiausiai sau dirbo ir nepaliko jokio dokumento, kad jo gyventa, tik savo darbus, kurie vertintini labiau nei bet kokie dokumentai.

Jei patyrinėsime, kaip klostėsi ankstesni laikai, atskiros apylinkės, gyvenamos vietos, tai mums prieš akis iškils iš tamsios praeities darbštūs ir puikūs žmonės, drąsūs, gražūs, geri, dailūs pažiūrėti. Pagiriamoji giesmė žmonijai, kurios mielai galėtų klausytis dievybė, niekad nenutyla, ir mes patys patiriame dievišką laimę suvokdami per visus amžius ir šalis atsklindantį harmoningą jos srautą – išgirstame tai atskirus balsus, tai atskirus chorus, tai fugas, tai nuostabų unisoną.

Matyt, reikėtų jautria neatbukinta ausimi įsiklausyti į tai ir atsisakyti menkiausio išankstinio šališko egoistinio nusistatymo – gal net dar labiau negu kad įmanoma žmogui.


6. REALIOS GALIMYBĖS

Praėjo septyni šimtai metų nuo tada, kai vokiečių ir lietuvių tautos užmezgė santykius. O septyni šimtai metų tautų gyvenime reiškia baigtinį laikotarpį. Gimsta kažkas nauja. Lietuvių ir vokiečių santykiai turėtų dabar pakisti. Jie, aišku, turėtų būti pagrįsti likimo.

Vokiečių tauta buvo viena iš svarbiausių kūrėjų kultūros, kurios reikšmė suprasta dabar, jai smunkant. Remdamasi šia kultūra ji visus septynis šimtmečius lietuvių tautą puldinėjo ir jos nekentė. O dabar, kai ta kultūra ima menkti, anas priešiškumas nebeturėtų atgyti. Tačiau vokiečiai vėl vis labiau rodo savo galią ir, pasikliaudami ja, reiškia į lietuvius išskirtines teises.

Aisčių tauta anos kultūros kūrime beveik nedalyvavo, arba tik vienas kitas asmuo. Ji turėjo savo atskirą kultūrą. Iš jos susiklostė visai kitoks lietuvių gyvenimo būdas. Lietuviams nebūdinga siekimas valdyti. Ir nors kadaise, kai reikėjo gintis, jis buvo bent kiek sukilęs, tačiau greitai ir vėl nuslūgo. Tik ten, kur jau įlieta ir vokiško ar kito svetimo kraujo, tai gali retkarčiais pasirodyti. Šiaip lietuviai nori būti tokie žmonės, kurie savo tautiniu savitumu brandina žmoniškumą. Jie nori savo prosenovinėje tėvynėje gyventi „savo papratimu", būti „geri ir laimingi" ir gyvenimui teikti kilnesnių žmoniškumo vertybių.

Ir vokiečių tauta galėtų tai kuo labiausiai skatinti. Ji nuo seno buvo rėmusis pojūčių pasaulio tikrenybe. Jai būdinga prisirišimas prie žemės. Bet jai įgimta ir nerimas, amžinas ieškojimas. Net savo dvasiniu pasauliu tai klajoklių tauta: ji nuolat susiduria su kitomis tautomis ir svetimomis mintimis. O šitaip joje pabudęs vidinis jautrumas lieka susijęs su apčiuopiamuoju pasauliu.

Visa tai lietuviui svetima. Jis pernelyg menkai vertina pojūčių pasaulį. Pernelyg domisi dvasiniais dalykais. Todėl jis nesuvokia pasaulio reikalų ir nieko reikšmingesnio žmonijai nenuveikė. Jeigu lietuvis būtų galėjęs atsiremti į sunkiasvorį vokiškumą, tikriausiai būtų jo būdas sutvirtėjęs, o pats išmokęs atsidėti pasaulio dalykams.

Besivystančioje Europos kultūroje vokiečiai pasiekė viršūnę. Bet gal kaip tik dėl to vokiečiams liko nesuprasta jų misijos aisčių ar baltų tautai, lietuviams, tikroji esmė. Mūsų tėviškėje, kaip jau matėme, vokiečiai daugiausia vengė su lietuviais turėti gerų santykių. Ir dėl to lietuviai, vietinė padermė, iš pat pradžių buvo priversta, atkakliai priešindamasi vokiečių siekiams, grumtis dėl savito gyvenimo galimybės.

Prieš septynis šimtmečius vokiečiai užsitraukė likimo nuosprendį patys sau. Daugelis jų ir dabar elgiasi taip pat. Ne kartą atrodė, kad likimas jau žada savo nuosprendį skelbti, tačiau ir vėl susilaiko. Dėl didžiųjų vokiškumo vertybių nuosprendis atidedamas ir galėtų dar pakrypti į gera.

Vokiečiai jau ėmė suvokti tautiškumo vertę žmonijai. Visame pasaulyje jie šaukte šaukia, jog vokiečiams esą nepaprastai svarbu, kad vokiškumas išliktų ten, kur patiria svetimųjų siekimo valdyti priespaudą. Jie garsiai šaukia net ir ten, kur jų tautiečių būklė nepalyginamai geresnė nei lietuvių Vokietijos valdžioje.

O tereikia tik kad būtų laikomasi seno išmintingo priežodžio: Ko norite, kad kiti jums darytų, patys darykite kitiems.

Tačiau tam prieštarauja sustabarėjęs septynių šimtmečių senumo elgesys, visa ilga kultūros raida. Norint tai pakeisti, kad ir koks paprastas tas uždavinys, reikia antžmogiškų jėgų.

Tačiau toji kultūra, kuri ir paskatino vokiečių elgesį, netenka buvusios viešpataujančios galios. Be to, kaip tik šiuo laiku vokiečių tauta labiau nei kada nors ima ieškoti gilesnės savo tautiškumo prasmės, esminio vienos tautos gyvenimo santykio su visa būtimi. Čia galėjo, aišku, bent kiek svarbos turėti ir aisčių tauta.

Aisčiai, senovinė sėsli tauta, gyveno artimiau susijusi su gamta negu klajokliai vokiečiai. Visados jie puoselėjo prieraišumą savo tėvynės gamtai. Gyvenimo tėvynėje gerinimas visą laiką jiems buvo svarbus žmogaus uždavinys ir pareiga. Visą laiką aisčių tauta ugdė ir savo vidinį dvasinį ryšį su Kūrėjo valia, galia ir išmintim. „Visas jos gyvenimas buvo persmelktas religijos". O galiausiai jų gyvenimo prasmė buvo žmogaus vertės išaukštinimas.

Labai palankus dalykas yra lietuvių tautos negausumas. Ji nieko negali primesti kitiems. O tai labai svarbu. Bet todėl norėtųsi, kad ir esant glaudesniam santykiui būtų vengiama kitiems savo būdą primesti. Tai jau savaime būtų nelietuviška. Iš viso lietuvių tautos elgesio ir toliau, kaip ligi šiol, turėtų būti aišku, kad į kiekvieną tautą ji žiūri kaip į žmonijos vertybę.


7. ŽVILGSNIS Į RYTOJŲ

Žmonijai aušta nauja diena. Septynis šimtmečius trukę viduramžiai jau baigėsi. Žmonija, naudodamasi gamta, dabar nebesiekia nugalėti ir viešpatauti. Vis labiau aiškėja pastangos siekti tikresnio žmoniškumo. Ir nors dar didelė dauguma čia pirmiausia rūpinasi kūnu, jį lavina ir ieško gyvenimo patogumų, vis tiek anksčiau ar vėliau pasieks gilesnės išminties. Vokiečių tautoje vis svaresnis darosi posakis: Jeigu esi vokietis, vadinasi, esi žmogus.

Žinoma, keisis net politikų mąstymas. Pagaliau ateity valstybėms reiks ginti ne tiek šalies sienas, kiek orą , tą esmingąjį gyvenimo elementą. Ir tai net simboliška.

Tautos patvarumą pirmiausia garantuoja jos dvasinio gyvenimo būdas . Jei jis darosi tyresnis, įgyja spinduliuojančios galios, tai joks karas, joks pavergimas ilgai tokios tautos nesužalos. Tik žmoniškumo stoka veda tautą į pražūtį.

Lig šiol svarbiausi valstybės viešieji interesai vis būdavo materialiniai. Dabar darosi kitaip. Valstybės svarba mažėja. Vis labiau iškyla tauta, kaip tam tikros taurinančios prigimties gyva išraiška, iškyla tautiškumas, kaip ją pakylėjantis psichomentalinis pasaulis. Vis aiškiau jis suvokiamas kaip ypatinga žmonijos vertybė. Ir kasdien vis geriau matyti, jog tautiškumo turinio, kaip tam tikro gyvenimo būdo, ugdymas yra vienas būsimosios kultūros uždavinių.

Lietuviai, nors svetimšaliai nepaliaujamai bandė nusilpninti jų žmoniškumą, lig šiol atsilaikė, nes ugdė savo suvokimą, kad jie priklausą dieviškosioms gyvenimo jėgoms. Šios priklausomybės suvokimu visados remiasi žmogaus esybės tobulėjimas. O tai yra pažanga, palaikanti ir tautos egzistenciją.

Taigi ir lietuviai turėtų paskatų sukti dviem kryptimis. Techniškoji kultūra, ypač pastarųjų laikų, pažadino visiško išsilaisvinimo nuo gyvenimo dėsningumų pojūtį. Daugelis žmonių, taip sakant, tapo tartum atitrūkę nuo visko, it dulkelės, kybančios erdvėje. Daugelis žmonių tiek fiziškai, tiek dvasiškai yra beveik nuolat kelionėje. Kai kurie jau net galvoja apie kelionę į kosmines tolumas. Taip jie jau nutolę nuo gyvenimo reikalų.

Ir kaip tik tokiems žmonėms labai svarbu galėtų būti gyvenimo, susieto su gamta ir Dievu, pavyzdys. Kultūringoji žmonija turi išmokti fizine ir dvasine prasme tapti sėsliomis tautomis. Tada galės rastis nauja kultūra.

Visos tautos turėtų tapti žmonėmis su tėvyne. Tėvynę turintys žmonės paiso kiekvienos pakopos gyvenimo pavidalų ir gyvenimo turinio. Šitaip jie stiprina ir patys save. Užuot reikalavę, ėmę, užvaldę, jie pasįruošę dalytis, duoti kitiems ir vykdyti didįjį gyvenimo įstatymą – globos įstatymą.

Šitaip savaime pakinta tautų tarpusavio santykiai. Tada ir mūsų tėvynėje vokiečiai ir lietuviai imtų suprasti vieni kitus, atsirastų kūrybinga sąveika. Taurių asmenų, kurių vokiečių tautoje būta ir tebesama, didžiadvasiškumas darytųsi veiksmingesnis. O ir vokiečiai galėtų tada savo pažangai pasinaudoti tuo geru, kuris duodamas lietuvybės.

Su brėkštančiais naujais laikais gimsta ir nauji įsitikinimai. Kai viena tauta gerbia kitą, remia jos vertybių ugdymą, jos kultūrą, tai ji paklūsta Kūrėjo va1iai ir leidžiasi jos vedama. Ir nebeliks tada ko bijoti. Nes niekad nepražus tai, kas išlaiko savo būties prasmę ir savo gyvenimo būdu ją vykdo. Sunyksta vien tai, kas kliūtis tai prasmei.

Kas šitoje knygoje pasakyta, gali būti laikoma liudijimu. Bet tai galėtų reikšti ir daugiau. Likimas prabyla visokiausiais būdais. Tad ir čia pareikštos mintys gal galėtų tapti paskata persigalvoti, gal net suteikti drąsos aiškiai įvertinti save, suprasti visos savo veiklos, viso savo gyvenimo prasmę.

Likimas atskleidžia, kokia yra Kūrėjo valia. Pripažįstant kitų teisę gyventi, patvirtinama ir savoji. Kas elgiasi prieš Kūrėjo valią, pats nuo jos atsiskiria. Ir taip nulemia savo likimą.

O gyvenimo galios laukia džiaugsmingo pritarimo. Laukia vokiečių ir lietuvių. Laukia vaisingo lietuvybės ir vokiškumo bendravimo. Gyvenimo galiose slypi palaiminimas ir prakeiksmas. Jos norėtų, kad palaiminimo žmonės siektų patys.

Vertė RAPOLAS ŠALTENIS

***


VYDŪNAS IR JO VEIKALAS „SEPTYNI ŠIMTMEČIAI VOKIEČIŲ IR LIETUVIŲ SANTYKIŲ": VOKIEČIO PRISIMINIMAI IR MINTYS

Šių eilučių autorius yra vokietis, savo jaunystėje – maždaug nuo 1919m. Tilžėje – buvęs Vydūno mokinys. Todėl jis buvo paprašytas užrašyti savo prisiminimus, kaip buvo sukurta 1932m. vokiečių kalba išėjusi knyga „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių" ir kokios jos atsiradimo aplinkybės, nes šitokie užrašai kada nors vėliau gali būti labai vertinga medžiaga literatūros tyrinėjimams.

Autoriui malonu išpildyti šitą prašymą, tik ne visai aišku, ką šiuo atveju, turint galvoje Vydūno veikalą „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių", laikyti „moksline medžiaga", ar tai turėtų būti sausi prisiminimai apie absoliučiai objektyvius faktus, kurie pasitarnautų vien „tiksliajam mokslui", ar autorius prašomas prisiminti ir išdėstyti taip pat ir savo subjektyvius dvasinius išgyvenimus – „tikslusis mokslas" jais pasinaudoti negali, bet, autoriaus nuomone, tik jie sausiems, plikiems faktams ir įkvepia gyvybės, galbūt tada tik apskritai pamatai šių faktų tikrąją reikšmę gyvenime, taigi dvasiniai išgyvenimai ir patys savaime galėtų turėti nemažos pažintinės vertės. Juk niekas rimtai nė neginčys, kad žmogus kiekvieną problemą, ir ypač didžiuosius gyvenimo ir visos būties klausimus gyvai ir tikroviškai gali įsisąmoninti tik tada, kai jų imasi ir objektyviai, „šaltu protu", ir subjektyviai, „šiltu jausmu", nuskaidrintu absoliučios meilės tiesai ir pasiaukojančio tikrovės pojūčio, – lygiai taip, kaip sunkų daiktą jis turi suimti abiem savo rankom iš dviejų pusių, kad galėtų išjudinti ir panaudoti savo tikslams.

Atskiri žmonės, taip pat ir ištisos tautos gyvenimo tikrovę juk priima ne tik „galva", bet vieni mažiau, kiti daugiau, dar kiti beveik vien tik „širdimi" ir pagal tai nulemia savo gyvenimą ir savo istoriją vienaip ar kitaip – galva ar savo širdimi.

Dėl šios priežasties šių eilučių autorius vėlesniam literatūros mokslui norėtų palikti ne tik savo prisiminimus apie objektyvius, tikrus faktus, bet ir savo su šiais faktais susijusius subjektyvius dvasinius išgyvenimus bei — kaip jis drįsta sakyti — savo subjektyvią „dvasinę patirtį", susijusią visų pirma su kalbamojo veikalo ir jo autoriaus, Vydūno, tikrąja reikšme, nors šių eilučių autoriui visiškai aišku, koks didelis pavojus, kad būsi suprastas klaidingai, nes „dvasinė, jausmų patirtis" todėl vadinama „subjektyvia", kad tas pats dalykas įvairiems žmonėms gali kelti labai skirtingus jausmus — mat jausminio pažinimo vertė priklauso nuo to, kiek jausmą yra sukilninusi išankstinių nusistatymų nepripažįstanti meilė tiesai, savo interesų aukojimas bei tikrovės suvokimas, ir todėl jausmų diktuojamas sprendimas gali turėti didesnę ar mažesnę pažintinę vertę, nelygu kiek jame tiesos ir tikroviškumo.

Tad pirma prisiminimai apie objektyvius faktus.

Maždaug nuo 1923m. Vydūnas įprato šių eilučių autoriui davinėti peržiūrėti savo raštų korektūras, nes manė jį turint ypatingą sugebėjimą pastebėti korektūros klaidas. Prie šitokios nuomonės Vydūnas priėjo maždaug 1923m., kai autoriui, turėjusiam privačių pamokų įvairiems vokiečiams ir suvokietėjusiems lietuviams, leido naudotis savo vadovėlio „Vadovas lietuvių kalbai pramokti" antrojo leidimo korektūra, ir autorius jau ištaisytame tekste rado dar nepastebėtų korektūros klaidų, ką Vydūnas vėliau maloniai paminėjo antrojo leidimo pratarmėje.

1924-1925m. šių eilučių autoriui, dėl ligos negalėjusiam lankyti mokyklos, taip pat buvo leista abėcėlės tvarka dėlioti žodžius, kurie išspausdintame Vydūno žodyne „Rinkinys" buvo sudėti sistemine tvarka.

Šitaip autorius bent maža dalimi galėjo atsidėkoti už tai, kad jam teko laimė daugelį metų klausytis Vydūno pranešimų, skaitytų ketvirtadienio vakarais.

Prie reguliaraus korektūrų tikrinimo 1927m. prisidėjo kitas darbas — Vydūnas buvo nusprendęs vokiečių kalba parašyti veikalą „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių" ir todėl vokiečių grožinėje ir mokslinėje literatūroje, taip pat senose vokiškose ir lotyniškose kronikose ieškojo medžiagos aprašyti vokiečiams ir lietuviams, taip pat apskritai Pabaltijo gyventojams ir prūsų-lietuvių tėvynės ypatumams, kad galėtų suvokti gilesnes dažniausiai niūrių, tragiškai skausmingų santykių per praėjusius septynis šimtus metų priežastis. Šiose įdomiose, pamokomose paieškose autoriui buvo leista talkininkauti savo Mokytojui Vydūnui.

Tačiau vieną kartą — tai galėjo būti 1928m. — Vydūnas autoriui pranešė, kad Tilžės miesto biblioteka, vienintelė Tilžėje, atsisakė jam per tarpmiestinį abonementą užsakyti Hartknocho kroniką ir kitus veikalus. Žodžiu, jam buvo pareikšta, jog esą nepageidautina, kad jis ateityje naudotųsi bibliotekos paslaugomis.

Tai buvo tuo metu, kai Vydūnas su tokiu pačiu paaiškinimu buvo išmestas iš abiejų reikšmingesnių Tilžės kultūrinių draugijų, kurių nariais buvo žymi inteligentijos dalis, — iš Gamtos mokslų ir technikos draugijos, rodos, toks buvo jos pavadinimas, bei iš Meno draugijos, ir jam pasidarė nebeįmanoma dalyvauti paprastai daug paskatų teikiančiuose abiejų draugijų renginiuose. Tad šių prisiminimų autoriui iškilo uždavinys Vydūnui — retkarčiais kartu su Morta Raišukyte — pastoviai kuo išsamiau pranešinėti apie minėtųjų draugijų renginius. Bet svarbiausia, kad autorius dabar prisiėmė uždavinį bibliotekoje neva sau užsisakinėti Vydūnui reikalingas, bibliotekoje trūkstamas kronikas ir kitus veikalus, juos studijuoti bibliotekoje, mat šiais retais veikalais buvo leidžiama naudotis tik pačioje bibliotekoje — kad būtų galima padaryti Vydūnui reikalingus nuorašus ir gauti reikiamą informaciją. Tą patį reikėjo daryti ir su senesne bibliotekoje esančia grožine ir moksline literatūra, kurios nebuvo leidžiama išsinešti į namus.

Prieš atiduodamas baigtą veikalo rankraštį spaustuvei „Lituania" (savininkas Enzys Jagomastas), mašinėle perrašytą M.Raišukytės (kaip būdavo ir su visais kitais spaudai skirtais rašiniais), Vydūnas šių eilučių autoriui pasakė, kad be jo pagalbos ieškant medžiagos, be nurašytų ištraukų ir be rašytinių bei žodinių pranešimų iš kronikų ir senesniosios literatūros knyga nebūtų išėjusi tokia, kokia yra dabar. Normaliomis sąlygomis už suteiktą pagalbą derėtų pratarmėje padėkoti, ir Vydūnas klausė autorių, ką jis apie tai manąs. Tačiau nesupratingo, iš dalies net priešiško daugelio vokiečių ir suvokietėjusių lietuvių nusistatymo prieš Vydūną ir jo veiklą akivaizdoje nebuvo abejonių, kad pavardės paminėjimas pratarmėje šių eilučių autoriui tuo metu ir vėliau būtų užkrovęs sunkią naštą, tad padėkos buvo atsisakyta.

Autorius giliai apgailestauja, kad anuomet Vydūnui negalėjo padėti daug kuo, ką žino dabar. Tada savo veikalo skyriuose, kuriuose charakterizuojami vokiečių ir baltų protėviai, jam nebūtų reikėję remtis tik jų istorijos ir jų liaudies padavimų analize — visų pirma jis būtų galėjęs pasiremti žodžių reikšmės kitimo istorija vokiečių, baltų ir slavų kalbose, taip pat vardų parinkimu vaikams šiose tautose. Štai, pavyzdžiui, senojoje vokiečių kalboje žodis kriegen „gauti" yra kilęs iš daiktavardžio Krieg „karas", taigi tuometiniams vokiečiams karas buvo „ūkinis verslas su kardu rankoje" („Vokiečių teisės kalbos žodynas"). Lietuvių gauti yra išriedėjęs iš dabar jau nevartojamo daiktavardžio, reiškusio ranką, o lietuvių žodis karas, kaip ir jo etimologinis atitikmuo vokiečių kalboje Heer, reiškė „didesnį žmonių sambūrį" — daugiausia vienkiemiuose gyvenusiems baltams šis karo požymis, matyt, labiausiai krito į akis. Vokiečių daiktavardis Fahrt „kelionė, važiavimas" anksčiau reiškė visų pirma „karo žygį, grobį", iš čia Wohlfahrt reikšmė „gerovė, turtingumas, sėkmė" ir t.t., ir t.t. Dukterims ir sūnums šiandieninių vokiečių protėviai duodavo, pavyzdžiui, tokius vardus: Hiltu „karas" (dabar: Hilde) ir Ernestu „sunki kova" (dabar: Ernst) ir t.t., ir t.t. Tačiau gal ir gerai, kad Vydūnas šitų ir panašių dalykų anuomet nepaskelbė, nes vokiškojo fašizmo laikais jam tai būtų kainavę gyvybę kokioje nors stovykloje. Dabar, kai socializmo forma tautose įsigali aukštesnis humanizmas, vokiečių mokslininkams laikas patiems savo valia paskelbti panašius dalykus, o jų nekompromisinė ir nuoširdi draugystė su visais, „kas turi žmogaus veidą", yra pakankamas įrodymas, kad kitų tautų nesupratimo ir nacionalinio egoizmo laikai jau praėjo.

Kaip radikaliai tautos gali pakeisti savo įsitikinimus, geras pavyzdys yra švedai, kurie septynioliktame amžiuje buvo užėmę didelius dabartinės Šiaurės Vokietijos plotus, kariavo Lenkijoje bei Lietuvoje ir kovojo su Rusija, o šiandien Švedija yra kuo taikingiausia valstybė.

Dabar — apie subjektyvius „jausmų potyrius", kurie autorių jaudino anuomet jaunystėje, o ir dabar, nugyvenus ilgą gyvenimą, tebeglūdi giliai širdyje.

Šių eilučių autorius įsitikinęs, kad lig šiol niekas taip giliamintiškai neišanalizavo vokiškumo esmės įvairiais laikotarpiais, niekas nedavė tokios aiškios baltų tautų, ypač prūsų ir lietuvių, charakteristikos, kaip tai sugebėjo padaryti šviesi Vydūno asmenybė vokiškai parašytame veikale „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių". Čia jam pravertė jo nepaprastai aiškus, beveik visuotinai priimtų mąstymo schemų nesukaustytas, savarankiškai sprendžiantis intelektualumas, tačiau pirmiausia — visą būties esmę aprėpiantis, intuityvus, tiesiog būtų galima sakyti, „pranašiškas" sugebėjimas atpažinti tikrąsias varomąsias jėgas ir jų ryšius. Ne tik turinys šioje knygoje, bet ir visas vaizdavimo būdas, jos stilius ir forma daugeliui paviršutiniškai galvojančių, pagal įprastines mąstymo schemas sprendžiančių žmonių, be abejo, atrodo neįprastas, nesuprantamas.

Tačiau kaip tik šitoks vaizdavimo būdas ir šitokia forma Vydūnui leido aprėpti ir akivaizdžiai parodyti visą šio problemų komplekso dydį ir gylį.

Šių prisiminimų autorius įsitikinęs, kad Vydūno veikalas nėra prieštaringas, nacionalinių mąstymo schemų ir išankstinių nuomonių inspiruojamas aprašas, kokie paprastai būna darbai apie istorinius ir dabartinius vokiečių ir lietuvių santykius. Vydūno veikalas naujoviškas savo visa koncepcija, dėl savo skrupulingo teisingumo ir pagarbos priešininkui yra aukščiausios žmogaus dvasinės kultūros išraiška ir todėl pavergia savo dvasiniu grožiu, tuo žavesiu, koks būdingas ir kitiems Vydūno kūriniams, pavyzdžiui, „Amžinai ugniai" ir „Probočių šešėliams". Kalbant apie šitą Vydūno asmenybės ir jo veikalų savitumą, autoriui atrodo reikšmingas pasakojimas, kurį Vydūnas girdėjo iš savo motinos, kad jų šeima — tai tiesioginiai aukščiausių baltų-lietuvių žynių krivių giminės palikuonys iš to meto, kai užgeso šventa amžinoji ugnis.

Visas dvasingumo, išminties, žmogiškumo ir vidinio grožio ypatingumas, sklindąs iš minėtųjų Vydūno kūrinių ir iš jo asmenybės, atitinka aukštą senovės baltų kultūros, suaugusios su gamta, humaniškumo dvasią, kurią Vydūnas parodė visų pirma trilogijos „Amžina ugnis" personažais ir Krivės žodžiais, taip pat Vytauto tame pačiame veikale, Visuomio (dramoje „Ne sau žmonės") ir kitų veikėjų lūpomis.

Šių eilučių autoriui, mąstant apie savo santykį su Vydūnu, visada atrodė ypač reikšmingas ir jokiu būdu ne atsitiktinis dalykas, kad jis, vokietis, žmogus, priklausąs vokiečių tautai, stovi priešais Vydūną, žmogų, į kurį autorius visada žiūrėjo kaip į tobuliausią lietuvių-baltų tautos genijaus įsikūnijimą, kaip Šekspyrą — mutatis mutandis — galima laikyti britiškumo, bent jau tų laikų, įsikūnijimu. Autorių visada apimdavo nuostaba pagalvojus, kad Vydūnas ir jis pats atstovauja toms abiem tautoms, kurių skausmingą santykių istoriją per praėjusius septynis šimtus metų Vydūnas taip patraukliai aprašė savo knygoje.

Autorių nuolat lydėjo mintis, kad tie išpuoliai, kuriuos Vydūnas ir visi Rytprūsių lietuviai patiria iš viešosios nuomonės ir dėl daugelio vokiečių bei suvokietėjusių lietuvių elgesio, yra dalis anų niūrių, septynis šimtus metų trukusių santykių tarp vokiečių ir lietuvių. Tačiau būtent bendravimas su tokiu didžiu lietuvybės atstovu, su Vydūnu, autoriui įžiebė viltį, kad šitie nesutarimai tarp vokiečių ir lietuvių, gimę iš didžiausio nesupratimo ir žemo tautiškai egoistinio nekultūringumo, yra tik paskutinioji tų niūrių septynių šimtmečių fazė ir, vokiečiams giliau perpratus ir suvokus dideles žmogiškąsias baltų tautų vertybes, ateis laimingesni santarvės ir harmonijos laikai.

Puoselėti tokią viltį šių prisiminimų autorius visada manė turįs teisę, nes šitam savo mokytojui, šitam lietuvybės įsikūnijimui jis, vokietis, turėjo būti dėkingas už giliausias ir džiugiausias paskatas, kurias spinduliavo jo didis, aukštos kultūros žmogiškumas ir aukščiausias, palaimingiausias gyvenimo ir būties esmės suvokimas.

Galimybę pagelbėti Vydūnui, o ypač prisidėti prie jo veikalo „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių" šių eilučių autorius laikė laimę teikiančia pareiga, nors ir nereikšminga, tačiau vis dėlto šiokia tokia parama didelėje kovoje tarp demoniškų priešiškų jėgų, atsiradusių dėl savitarpio nesupratimo ir egoizmo, iš vienos pusės, ir vokiečių bei baltų (lietuvių, prūsų, latvių) didžių humaniškumo genijų, iš kitos.

Autorius buvo ir šiandien tebėra giliai įsitikinęs dvasinio-jausminio mąstymo ir pažinimo teisingumu, už ką dėkingas Vydūnui, ir šiuo požiūriu kančių kupinus vokiečių ir baltų tautų santykius, jų tikrąsias priežastis galima suvesti į paprastą formulę: Vydūnas vokiškumo gelmėse matė ir pripažino aukščiausias žmogiškąsias vertybes, kurias išreiškė daugelis genialių vokiečių, tokie kaip Meisteris Eckehardas, Goethe, Schilleris, Thomas Mannas ir kiti, tokias vertybes, kurių baltai savo dvasios gelmėse laukė, kad galėtų papildyti, taigi ir patobulinti savąjį aukštą humanizmą, kurio specifiškumą lėmė iš senų senovės einantis prisirišimas prie gamtos. Tikroji priežastis, kodėl vokiečių ir lietuvių santykiai per praėjusius septynis šimtus metų buvo tokie niūrūs, yra tai, kad, viena vertus, vokiečiai klaidingai suprato savo tikrąją misiją — prūsams, lietuviams ir latviams perduoti humaniškas, kuriančias krikščionybės paskatas, kurios buvo gyvos, sakykime, keltų airiuose, iš kurių, pvz., šiauriniai germanai islandai krikščionybę perėmė savanoriškai ir be kovos, o vokiečiai pas šitas baltų tautas atėjo su agresija ir naikinančia savivale; kita vertus, baltų tautų lūkesčiai buvo apvilti, ir jos pakilo į didvyrišką gynybinę kovą.

Šių prisiminimų autoriaus manymu, plačiausiems lietuvių tautos sluoksniams, jų pačių savimonei ir kartu tvirtam jų savos humanistinės dvasinės kultūros pamatui turėtų didelės reikšmės, jeigu vokiškai parašytas Vydūno veikalas „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių" jiems pasidarytų prieinamas išleidus jo vertimą į lietuvių kalbą. Autoriaus nuomone, dauguma lietuvių pamatytų, kad šitas veikalas yra ne tik brangus jų pačių kultūros turtas, o kad jis priklauso ir prie vertingiausių pasaulinės kultūros lobių, taigi prie gražiausių visos žmonijos kultūros žiedų.

Prof. habil. dr. VIKTORAS FALKENHAHNAS
Berlynas,  1982

Vertė Jonas Kilius

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 12. NAUJŲ LAIKŲ ATĖJIMAS