Antradienis, Lie 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 12. NAUJŲ LAIKŲ ATĖJIMAS

12. NAUJŲ LAIKŲ ATĖJIMAS

2. TRUKDĄ VEIKSNIAI IR JŲ KITIMAS

Vokiečių tautos kultūros svarba patvirtinama dar ir tuo, kad ji davė pasauliui žymių pedagogų. Vokiečių pedagogai garsūs visame pasaulyje. Jų rimti siūlymai jaunuomenės auklėjimui labai vertinami. Ir esmingiausi jų yra tie, kurie iškelia įgimto tautinio savitumo ir kalbos ugdymo reikšmę.

Ir vienas vokiečių poetas, kilęs iš mūsų tėvynės, yra apie tai labai įtaigiai kalbėjęs. Jo dainos apie gimtąją kalbą vokiečių pedagogai su ypatinga meile moko vaikučius.

Kad ir kaip keista, vokiečiai pamiršta visa tai, ko didieji vokiečiai pedagogai reikalauja ir ką minėta dainelė šlovina, kai tik pasukama į lietuvių vaikų auklėjimą. Niekam iš švietimo darbuotojų, nė pačiam kultūros ir švietimo ministrui, rodos, nė nekyla mintis, kad su lietuvių vaikais mokyklose elgiamasi priešingai auklėjimo nuostatoms.

Tiesa, lietuvių vaikai taip pat mokomi dainos apie gimtąją kalbą. Taigi jie turi įsiminti žodžius, kurie giria gimtąją kalbą, kaip didžiausią dvasinį turtą, – o su jų gimtąja kalba elgiamasi kaip su niekingiausiu dalyku pasaulyje. Taigi šitaip vaikui sunaikinama kažkas, ko niekad nebebus įmanoma atitaisyti.

Paprastai sakoma, kad lietuviai tėvai norį, jog jų vaikai tik vokiškai mokytųsi. Bet tai yra paprasčiausias vokiečių elgesio teisinimas, jei ne tiesiog piktavališkas tvirtinimas. Kad lietuviai kiek galėdami kovojo prieš savo kalbos gujimą iš mokyklos, buvo pakankamai atskleista. Vadinamoji tėvų valia čia yra abejingas pasidavimas likimui ar gal net visiškas gyvenimo ir pažangos poreikio neturėjimas, nejautrumas toli siekiančiai protinei bei dorinei žalai, kurią patiria lietuvių vaikai mokyklose dėl nepedagogiško elgesio.

Nors ir turėdami kuo geriausią išmanymą, vokiečiai elgiasi neteisingai. Matyt, esama kažko, kas kliudo tai praktikuoti. Vokiečiai tikriausiai nė nejunta, kaip labai jie lietuviams nusikalsta. Jie kartais tariasi esą dideli geradariai lietuvių vaikus pratindami prie vokiečių kalbos. Taip iš tikrųjų ir būtų, jeigu prieš tai vaikai būtų gerai išmokyti tėvų kalbos. Kadangi to nedaroma, pripratinimas prie svetimos kalbos yra neatitaisoma žala lietuviams, nes vaikystės metais jie nepajėgia pasipriešinti.

Jeigu kas nors bando ši faktą vokiečiams paaiškinti, tai jie arba nieko neatsako, arba teigia, kad čia nesą jokio trukdymo vaiko vystimuisi. Vokiečių kalba esanti tobulesnė už lietuvių ir įvedanti vaiką į vokiečių kultūrą. Pirmasis teiginys apskritai neteisingas, o antrasis priklausomas nuo vienos sąlygos, būtent – reikia tam tikro dvasinių jėgų išugdymo, kad galėtum pasiekti kultūros lobius. Vien išmokti kalbą tam nepakanka.

Tokių išvedžiojimų ir svarstymų jau gana dažnai girdėti. Lig šiol jie nieko gero nedavė. Tik paaiškėjo, kad visai kas kita nusvėrė sprendžiant lietuvių vaikų reikalus, ne pedagogikos žinios. Jų tartum nė nebūta. Už viso to slypi vien siekimas valdyti. Jis kūrė istoriją ir kūrė kančias.

Tai jo kaltė, ką aisčių tauta, ką lietuviai per septynis šimtus metų iš vokiečių patyrė, visa tai, ką mūsų tėvynės lietuviai pastaraisiais laikais turėjo iškęsti – savo teisių pažeidinėjimą, priešiškumą, šmeižtus, užgauliojimą, grasinimus ir kenkimą, ir vis dar tebekenčia.

Siekimas valdyti tik tada neša gerovę, kai kyla iš vidinio orumo. Bet politikai vargu ar tai kada buvo būdinga. Taigi ne kitokie buvo ir vokiečių ketinimai Lietuvos atžvilgiu. Tik likimo jėgos nebuvo jiems palankios. Daugeliui vokiečių tai buvo tiesiog pragaištinga. Atsirado net neįtikėtinas požiūris: bandyta rimtai įsikalbėti, kad Prūsijos lietuviai turį tų pačių politinių ketinimų Rytprūsių atžvilgiu, kokių vokiečiai buvo puoselėję prieš Lietuvą.

Į visiškai absurdiškus tuos prasimanymus nebekreipiama dėmesio ir apie tai nebegalvojama. Tačiau nuolat vis skelbiama, kad Lietuva nereikšmingas kraštas ir dėl to vokiečiai turį teisę su lietuviais nepagarbiausiai elgtis.

Taigi siekimas valdyti įgyja dar vieną reikšmę. Ligi šiol tas siekimas tik apsunkino vokiečių-lietuvių santykius. O nuo dabar jis yra kliūtis kylančiai kultūrai. Šitaip jis įgijo dar vieną ypatingą savybę – tą siekimą skatina neapykanta ir kartu baimė. Ši trijulė dabar viešpatauja visame pasaulyje. O naujieji laikai turi dar palaukti.

Baimė ir neapykanta sužadino minėtą vokiečių elgesį su lietuviais ir neleidžia teisingai vertinti faktų. Vokiečiams pavojų kelia ne lietuviai. Už jų yra likimo jėgos. Tai tos jėgos, kurios sergsti ir tvarko tautų tarpusavio santykius.

Dabar vokiečių tauta yra atsidūrusi tokioje padėtyje, kuri nepaprastai veržliai siekimą valdyti paverčia siekimu gyventi. Taip vėl sugriūva senosios pedagoginės nuostatos.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 12. NAUJŲ LAIKŲ ATĖJIMAS