Antradienis, Gruo 10th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 12. NAUJŲ LAIKŲ ATĖJIMAS

12. NAUJŲ LAIKŲ ATĖJIMAS

5. VOKIŠKI ŽODŽIAI IR VOKIŠKA DVASIA /Pasakyta Goethe's/

„Apie auklėjimą yra tiek daug prikalbėta ir prirašyta, o aš matau tik nedaugelį žmonių, kurie galetų suprasti ir imtis įgyvendinti šią paprastą, bet didžią sąvoką, į kurią telpa visa kita. Nes kiekvienas žmogus tiek ribotas, kad norėtų kitus išauklėti visai pagal savo paveiks1ą . Užtat laimingi tie, kuriems likimas leidžia išsiauklėti kiekvienam pagal savo būdą".

„Tiesiog neįtikėtina, ką gali sau ir kitiems padaryti išsilavinęs žmogus, jeigu jis, netrokšdamas valdžios, yra nusiteikęs globoti daugelį, jiems nurodyti, kas kokiu laiku darytina, ką jie visi noriai ir darytų, ir vesti juos į tikslą, kurį patys turi prieš akis, o tik neranda tikro kelio!"

„Visa, kas mus ištinka, palieka savo pėdsakus; viskas nepastebimai prisideda prie mūsų ugdymo. Bet pavojinga bandyti vesti viso to apskaitą. Tada mes arba būsime išdidūs ir vangūs, arba nusiminę ir nedrąsūs: ir viena, ir kita kliudo tolesniam siekiui. Patikimiausia yra visada daryti tai, ko reikia dabar".

„Tik visi žmonės sudaro žmoniją, tik visos jėgos kartu yra pasaulis. Jos dažnai būna tarpusavy priešiškos ir stengiasi viena kitą sunaikinti, kol gamta jas sutramdo ir vėl paleidžia veikti... Kiekvienas polinkis yra svarbus, ir reikia jį ugdyti. Jei vienas tiekia tik grožį, o kitas vien naudingus dalykus, tai iš jų abiejų teišeitų vienas žmogus. Naudingi dalykai gausina vieni kitus, nes juos tiekia minios, ir niekas negali be jų apsieiti; o grožį reikia skatinti, nes nedaug kas jį kuria, o daugelis pasigenda.

Viena jėga nugali kitą, bet jokia jėga nepajėgia sukurti kitos. Kiekvienam polinky irgi glūdi savęs tobulinimo galia; tai supranta nedaugelis žmonių, norinčių ir mokyti, ir veikti.

Ramiai ir protingai svarstyti nekenkia niekada; ir, įpratę galvoti apie kitų sugebėjimus, nejučiomis perkeliame į jų vietą savuosius ir nesunkiai atsisakome tada bet kokios nerimtos veiklos, kuri tik buvo kilusi mūsų vaizduotėje".

(Iš: Vilhelmo Meisterio mokymosi metai)

Esti reikšmingas laikas, apie kurį mes maža žinom, aplinkybių, kurių svarba mums paaiškėja tik iš jų pasekmių. Tas laikas, kurį sėkla praleidžia žemėje, neabejotinai jau priklauso augalo gyvenimui.

Esti ypatingas laikas, apie kurį mes žinome nedaug, bet kuo keisčiausių dalykų. Tada iškyla nepaprastų individų, įvyksta rečiausių atsitikimų. Tokios epochos padaro lemiamą įspūdį, įkvepia didingus paveikslus, kurie žavi savo paprastumu.

Istorinis laikas mums pasirodo per patį dienos skaistumą. Nuo ryškios šviesos nebelieka šešėlių, per skaistų spindesį nebeįžvelgi pavidalų, miško – per medžius, žmonijos – per žmones; bet atrodo, kad visi, kiekvienas patiria teisingumą ir kiekvienas patenkintas.

Bet kokia būtybė egzistuoja mums tik tiek, kiek mes patys tai suvokiame. Todėl neteisingai vertinam tuos ramius, tamsius laikus, kai žmogus, pats savęs nepažindamas, veikė skatinamas vidinės jėgos, puikiausiai sau dirbo ir nepaliko jokio dokumento, kad jo gyventa, tik savo darbus, kurie vertintini labiau nei bet kokie dokumentai.

Jei patyrinėsime, kaip klostėsi ankstesni laikai, atskiros apylinkės, gyvenamos vietos, tai mums prieš akis iškils iš tamsios praeities darbštūs ir puikūs žmonės, drąsūs, gražūs, geri, dailūs pažiūrėti. Pagiriamoji giesmė žmonijai, kurios mielai galėtų klausytis dievybė, niekad nenutyla, ir mes patys patiriame dievišką laimę suvokdami per visus amžius ir šalis atsklindantį harmoningą jos srautą – išgirstame tai atskirus balsus, tai atskirus chorus, tai fugas, tai nuostabų unisoną.

Matyt, reikėtų jautria neatbukinta ausimi įsiklausyti į tai ir atsisakyti menkiausio išankstinio šališko egoistinio nusistatymo – gal net dar labiau negu kad įmanoma žmogui.

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 12. NAUJŲ LAIKŲ ATĖJIMAS