Šeštadienis, Lie 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 12. NAUJŲ LAIKŲ ATĖJIMAS

12. NAUJŲ LAIKŲ ATĖJIMAS

VYDŪNAS IR JO VEIKALAS „SEPTYNI ŠIMTMEČIAI VOKIEČIŲ IR LIETUVIŲ SANTYKIŲ": VOKIEČIO PRISIMINIMAI IR MINTYS

Šių eilučių autorius yra vokietis, savo jaunystėje – maždaug nuo 1919m. Tilžėje – buvęs Vydūno mokinys. Todėl jis buvo paprašytas užrašyti savo prisiminimus, kaip buvo sukurta 1932m. vokiečių kalba išėjusi knyga „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių" ir kokios jos atsiradimo aplinkybės, nes šitokie užrašai kada nors vėliau gali būti labai vertinga medžiaga literatūros tyrinėjimams.

Autoriui malonu išpildyti šitą prašymą, tik ne visai aišku, ką šiuo atveju, turint galvoje Vydūno veikalą „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių", laikyti „moksline medžiaga", ar tai turėtų būti sausi prisiminimai apie absoliučiai objektyvius faktus, kurie pasitarnautų vien „tiksliajam mokslui", ar autorius prašomas prisiminti ir išdėstyti taip pat ir savo subjektyvius dvasinius išgyvenimus – „tikslusis mokslas" jais pasinaudoti negali, bet, autoriaus nuomone, tik jie sausiems, plikiems faktams ir įkvepia gyvybės, galbūt tada tik apskritai pamatai šių faktų tikrąją reikšmę gyvenime, taigi dvasiniai išgyvenimai ir patys savaime galėtų turėti nemažos pažintinės vertės. Juk niekas rimtai nė neginčys, kad žmogus kiekvieną problemą, ir ypač didžiuosius gyvenimo ir visos būties klausimus gyvai ir tikroviškai gali įsisąmoninti tik tada, kai jų imasi ir objektyviai, „šaltu protu", ir subjektyviai, „šiltu jausmu", nuskaidrintu absoliučios meilės tiesai ir pasiaukojančio tikrovės pojūčio, – lygiai taip, kaip sunkų daiktą jis turi suimti abiem savo rankom iš dviejų pusių, kad galėtų išjudinti ir panaudoti savo tikslams.

Atskiri žmonės, taip pat ir ištisos tautos gyvenimo tikrovę juk priima ne tik „galva", bet vieni mažiau, kiti daugiau, dar kiti beveik vien tik „širdimi" ir pagal tai nulemia savo gyvenimą ir savo istoriją vienaip ar kitaip – galva ar savo širdimi.

Dėl šios priežasties šių eilučių autorius vėlesniam literatūros mokslui norėtų palikti ne tik savo prisiminimus apie objektyvius, tikrus faktus, bet ir savo su šiais faktais susijusius subjektyvius dvasinius išgyvenimus bei — kaip jis drįsta sakyti — savo subjektyvią „dvasinę patirtį", susijusią visų pirma su kalbamojo veikalo ir jo autoriaus, Vydūno, tikrąja reikšme, nors šių eilučių autoriui visiškai aišku, koks didelis pavojus, kad būsi suprastas klaidingai, nes „dvasinė, jausmų patirtis" todėl vadinama „subjektyvia", kad tas pats dalykas įvairiems žmonėms gali kelti labai skirtingus jausmus — mat jausminio pažinimo vertė priklauso nuo to, kiek jausmą yra sukilninusi išankstinių nusistatymų nepripažįstanti meilė tiesai, savo interesų aukojimas bei tikrovės suvokimas, ir todėl jausmų diktuojamas sprendimas gali turėti didesnę ar mažesnę pažintinę vertę, nelygu kiek jame tiesos ir tikroviškumo.

Tad pirma prisiminimai apie objektyvius faktus.

Maždaug nuo 1923m. Vydūnas įprato šių eilučių autoriui davinėti peržiūrėti savo raštų korektūras, nes manė jį turint ypatingą sugebėjimą pastebėti korektūros klaidas. Prie šitokios nuomonės Vydūnas priėjo maždaug 1923m., kai autoriui, turėjusiam privačių pamokų įvairiems vokiečiams ir suvokietėjusiems lietuviams, leido naudotis savo vadovėlio „Vadovas lietuvių kalbai pramokti" antrojo leidimo korektūra, ir autorius jau ištaisytame tekste rado dar nepastebėtų korektūros klaidų, ką Vydūnas vėliau maloniai paminėjo antrojo leidimo pratarmėje.

1924-1925m. šių eilučių autoriui, dėl ligos negalėjusiam lankyti mokyklos, taip pat buvo leista abėcėlės tvarka dėlioti žodžius, kurie išspausdintame Vydūno žodyne „Rinkinys" buvo sudėti sistemine tvarka.

Šitaip autorius bent maža dalimi galėjo atsidėkoti už tai, kad jam teko laimė daugelį metų klausytis Vydūno pranešimų, skaitytų ketvirtadienio vakarais.

Prie reguliaraus korektūrų tikrinimo 1927m. prisidėjo kitas darbas — Vydūnas buvo nusprendęs vokiečių kalba parašyti veikalą „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių" ir todėl vokiečių grožinėje ir mokslinėje literatūroje, taip pat senose vokiškose ir lotyniškose kronikose ieškojo medžiagos aprašyti vokiečiams ir lietuviams, taip pat apskritai Pabaltijo gyventojams ir prūsų-lietuvių tėvynės ypatumams, kad galėtų suvokti gilesnes dažniausiai niūrių, tragiškai skausmingų santykių per praėjusius septynis šimtus metų priežastis. Šiose įdomiose, pamokomose paieškose autoriui buvo leista talkininkauti savo Mokytojui Vydūnui.

Tačiau vieną kartą — tai galėjo būti 1928m. — Vydūnas autoriui pranešė, kad Tilžės miesto biblioteka, vienintelė Tilžėje, atsisakė jam per tarpmiestinį abonementą užsakyti Hartknocho kroniką ir kitus veikalus. Žodžiu, jam buvo pareikšta, jog esą nepageidautina, kad jis ateityje naudotųsi bibliotekos paslaugomis.

Tai buvo tuo metu, kai Vydūnas su tokiu pačiu paaiškinimu buvo išmestas iš abiejų reikšmingesnių Tilžės kultūrinių draugijų, kurių nariais buvo žymi inteligentijos dalis, — iš Gamtos mokslų ir technikos draugijos, rodos, toks buvo jos pavadinimas, bei iš Meno draugijos, ir jam pasidarė nebeįmanoma dalyvauti paprastai daug paskatų teikiančiuose abiejų draugijų renginiuose. Tad šių prisiminimų autoriui iškilo uždavinys Vydūnui — retkarčiais kartu su Morta Raišukyte — pastoviai kuo išsamiau pranešinėti apie minėtųjų draugijų renginius. Bet svarbiausia, kad autorius dabar prisiėmė uždavinį bibliotekoje neva sau užsisakinėti Vydūnui reikalingas, bibliotekoje trūkstamas kronikas ir kitus veikalus, juos studijuoti bibliotekoje, mat šiais retais veikalais buvo leidžiama naudotis tik pačioje bibliotekoje — kad būtų galima padaryti Vydūnui reikalingus nuorašus ir gauti reikiamą informaciją. Tą patį reikėjo daryti ir su senesne bibliotekoje esančia grožine ir moksline literatūra, kurios nebuvo leidžiama išsinešti į namus.

Prieš atiduodamas baigtą veikalo rankraštį spaustuvei „Lituania" (savininkas Enzys Jagomastas), mašinėle perrašytą M.Raišukytės (kaip būdavo ir su visais kitais spaudai skirtais rašiniais), Vydūnas šių eilučių autoriui pasakė, kad be jo pagalbos ieškant medžiagos, be nurašytų ištraukų ir be rašytinių bei žodinių pranešimų iš kronikų ir senesniosios literatūros knyga nebūtų išėjusi tokia, kokia yra dabar. Normaliomis sąlygomis už suteiktą pagalbą derėtų pratarmėje padėkoti, ir Vydūnas klausė autorių, ką jis apie tai manąs. Tačiau nesupratingo, iš dalies net priešiško daugelio vokiečių ir suvokietėjusių lietuvių nusistatymo prieš Vydūną ir jo veiklą akivaizdoje nebuvo abejonių, kad pavardės paminėjimas pratarmėje šių eilučių autoriui tuo metu ir vėliau būtų užkrovęs sunkią naštą, tad padėkos buvo atsisakyta.

Autorius giliai apgailestauja, kad anuomet Vydūnui negalėjo padėti daug kuo, ką žino dabar. Tada savo veikalo skyriuose, kuriuose charakterizuojami vokiečių ir baltų protėviai, jam nebūtų reikėję remtis tik jų istorijos ir jų liaudies padavimų analize — visų pirma jis būtų galėjęs pasiremti žodžių reikšmės kitimo istorija vokiečių, baltų ir slavų kalbose, taip pat vardų parinkimu vaikams šiose tautose. Štai, pavyzdžiui, senojoje vokiečių kalboje žodis kriegen „gauti" yra kilęs iš daiktavardžio Krieg „karas", taigi tuometiniams vokiečiams karas buvo „ūkinis verslas su kardu rankoje" („Vokiečių teisės kalbos žodynas"). Lietuvių gauti yra išriedėjęs iš dabar jau nevartojamo daiktavardžio, reiškusio ranką, o lietuvių žodis karas, kaip ir jo etimologinis atitikmuo vokiečių kalboje Heer, reiškė „didesnį žmonių sambūrį" — daugiausia vienkiemiuose gyvenusiems baltams šis karo požymis, matyt, labiausiai krito į akis. Vokiečių daiktavardis Fahrt „kelionė, važiavimas" anksčiau reiškė visų pirma „karo žygį, grobį", iš čia Wohlfahrt reikšmė „gerovė, turtingumas, sėkmė" ir t.t., ir t.t. Dukterims ir sūnums šiandieninių vokiečių protėviai duodavo, pavyzdžiui, tokius vardus: Hiltu „karas" (dabar: Hilde) ir Ernestu „sunki kova" (dabar: Ernst) ir t.t., ir t.t. Tačiau gal ir gerai, kad Vydūnas šitų ir panašių dalykų anuomet nepaskelbė, nes vokiškojo fašizmo laikais jam tai būtų kainavę gyvybę kokioje nors stovykloje. Dabar, kai socializmo forma tautose įsigali aukštesnis humanizmas, vokiečių mokslininkams laikas patiems savo valia paskelbti panašius dalykus, o jų nekompromisinė ir nuoširdi draugystė su visais, „kas turi žmogaus veidą", yra pakankamas įrodymas, kad kitų tautų nesupratimo ir nacionalinio egoizmo laikai jau praėjo.

Kaip radikaliai tautos gali pakeisti savo įsitikinimus, geras pavyzdys yra švedai, kurie septynioliktame amžiuje buvo užėmę didelius dabartinės Šiaurės Vokietijos plotus, kariavo Lenkijoje bei Lietuvoje ir kovojo su Rusija, o šiandien Švedija yra kuo taikingiausia valstybė.

Dabar — apie subjektyvius „jausmų potyrius", kurie autorių jaudino anuomet jaunystėje, o ir dabar, nugyvenus ilgą gyvenimą, tebeglūdi giliai širdyje.

Šių eilučių autorius įsitikinęs, kad lig šiol niekas taip giliamintiškai neišanalizavo vokiškumo esmės įvairiais laikotarpiais, niekas nedavė tokios aiškios baltų tautų, ypač prūsų ir lietuvių, charakteristikos, kaip tai sugebėjo padaryti šviesi Vydūno asmenybė vokiškai parašytame veikale „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių". Čia jam pravertė jo nepaprastai aiškus, beveik visuotinai priimtų mąstymo schemų nesukaustytas, savarankiškai sprendžiantis intelektualumas, tačiau pirmiausia — visą būties esmę aprėpiantis, intuityvus, tiesiog būtų galima sakyti, „pranašiškas" sugebėjimas atpažinti tikrąsias varomąsias jėgas ir jų ryšius. Ne tik turinys šioje knygoje, bet ir visas vaizdavimo būdas, jos stilius ir forma daugeliui paviršutiniškai galvojančių, pagal įprastines mąstymo schemas sprendžiančių žmonių, be abejo, atrodo neįprastas, nesuprantamas.

Tačiau kaip tik šitoks vaizdavimo būdas ir šitokia forma Vydūnui leido aprėpti ir akivaizdžiai parodyti visą šio problemų komplekso dydį ir gylį.

Šių prisiminimų autorius įsitikinęs, kad Vydūno veikalas nėra prieštaringas, nacionalinių mąstymo schemų ir išankstinių nuomonių inspiruojamas aprašas, kokie paprastai būna darbai apie istorinius ir dabartinius vokiečių ir lietuvių santykius. Vydūno veikalas naujoviškas savo visa koncepcija, dėl savo skrupulingo teisingumo ir pagarbos priešininkui yra aukščiausios žmogaus dvasinės kultūros išraiška ir todėl pavergia savo dvasiniu grožiu, tuo žavesiu, koks būdingas ir kitiems Vydūno kūriniams, pavyzdžiui, „Amžinai ugniai" ir „Probočių šešėliams". Kalbant apie šitą Vydūno asmenybės ir jo veikalų savitumą, autoriui atrodo reikšmingas pasakojimas, kurį Vydūnas girdėjo iš savo motinos, kad jų šeima — tai tiesioginiai aukščiausių baltų-lietuvių žynių krivių giminės palikuonys iš to meto, kai užgeso šventa amžinoji ugnis.

Visas dvasingumo, išminties, žmogiškumo ir vidinio grožio ypatingumas, sklindąs iš minėtųjų Vydūno kūrinių ir iš jo asmenybės, atitinka aukštą senovės baltų kultūros, suaugusios su gamta, humaniškumo dvasią, kurią Vydūnas parodė visų pirma trilogijos „Amžina ugnis" personažais ir Krivės žodžiais, taip pat Vytauto tame pačiame veikale, Visuomio (dramoje „Ne sau žmonės") ir kitų veikėjų lūpomis.

Šių eilučių autoriui, mąstant apie savo santykį su Vydūnu, visada atrodė ypač reikšmingas ir jokiu būdu ne atsitiktinis dalykas, kad jis, vokietis, žmogus, priklausąs vokiečių tautai, stovi priešais Vydūną, žmogų, į kurį autorius visada žiūrėjo kaip į tobuliausią lietuvių-baltų tautos genijaus įsikūnijimą, kaip Šekspyrą — mutatis mutandis — galima laikyti britiškumo, bent jau tų laikų, įsikūnijimu. Autorių visada apimdavo nuostaba pagalvojus, kad Vydūnas ir jis pats atstovauja toms abiem tautoms, kurių skausmingą santykių istoriją per praėjusius septynis šimtus metų Vydūnas taip patraukliai aprašė savo knygoje.

Autorių nuolat lydėjo mintis, kad tie išpuoliai, kuriuos Vydūnas ir visi Rytprūsių lietuviai patiria iš viešosios nuomonės ir dėl daugelio vokiečių bei suvokietėjusių lietuvių elgesio, yra dalis anų niūrių, septynis šimtus metų trukusių santykių tarp vokiečių ir lietuvių. Tačiau būtent bendravimas su tokiu didžiu lietuvybės atstovu, su Vydūnu, autoriui įžiebė viltį, kad šitie nesutarimai tarp vokiečių ir lietuvių, gimę iš didžiausio nesupratimo ir žemo tautiškai egoistinio nekultūringumo, yra tik paskutinioji tų niūrių septynių šimtmečių fazė ir, vokiečiams giliau perpratus ir suvokus dideles žmogiškąsias baltų tautų vertybes, ateis laimingesni santarvės ir harmonijos laikai.

Puoselėti tokią viltį šių prisiminimų autorius visada manė turįs teisę, nes šitam savo mokytojui, šitam lietuvybės įsikūnijimui jis, vokietis, turėjo būti dėkingas už giliausias ir džiugiausias paskatas, kurias spinduliavo jo didis, aukštos kultūros žmogiškumas ir aukščiausias, palaimingiausias gyvenimo ir būties esmės suvokimas.

Galimybę pagelbėti Vydūnui, o ypač prisidėti prie jo veikalo „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių" šių eilučių autorius laikė laimę teikiančia pareiga, nors ir nereikšminga, tačiau vis dėlto šiokia tokia parama didelėje kovoje tarp demoniškų priešiškų jėgų, atsiradusių dėl savitarpio nesupratimo ir egoizmo, iš vienos pusės, ir vokiečių bei baltų (lietuvių, prūsų, latvių) didžių humaniškumo genijų, iš kitos.

Autorius buvo ir šiandien tebėra giliai įsitikinęs dvasinio-jausminio mąstymo ir pažinimo teisingumu, už ką dėkingas Vydūnui, ir šiuo požiūriu kančių kupinus vokiečių ir baltų tautų santykius, jų tikrąsias priežastis galima suvesti į paprastą formulę: Vydūnas vokiškumo gelmėse matė ir pripažino aukščiausias žmogiškąsias vertybes, kurias išreiškė daugelis genialių vokiečių, tokie kaip Meisteris Eckehardas, Goethe, Schilleris, Thomas Mannas ir kiti, tokias vertybes, kurių baltai savo dvasios gelmėse laukė, kad galėtų papildyti, taigi ir patobulinti savąjį aukštą humanizmą, kurio specifiškumą lėmė iš senų senovės einantis prisirišimas prie gamtos. Tikroji priežastis, kodėl vokiečių ir lietuvių santykiai per praėjusius septynis šimtus metų buvo tokie niūrūs, yra tai, kad, viena vertus, vokiečiai klaidingai suprato savo tikrąją misiją — prūsams, lietuviams ir latviams perduoti humaniškas, kuriančias krikščionybės paskatas, kurios buvo gyvos, sakykime, keltų airiuose, iš kurių, pvz., šiauriniai germanai islandai krikščionybę perėmė savanoriškai ir be kovos, o vokiečiai pas šitas baltų tautas atėjo su agresija ir naikinančia savivale; kita vertus, baltų tautų lūkesčiai buvo apvilti, ir jos pakilo į didvyrišką gynybinę kovą.

Šių prisiminimų autoriaus manymu, plačiausiems lietuvių tautos sluoksniams, jų pačių savimonei ir kartu tvirtam jų savos humanistinės dvasinės kultūros pamatui turėtų didelės reikšmės, jeigu vokiškai parašytas Vydūno veikalas „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių" jiems pasidarytų prieinamas išleidus jo vertimą į lietuvių kalbą. Autoriaus nuomone, dauguma lietuvių pamatytų, kad šitas veikalas yra ne tik brangus jų pačių kultūros turtas, o kad jis priklauso ir prie vertingiausių pasaulinės kultūros lobių, taigi prie gražiausių visos žmonijos kultūros žiedų.

Prof. habil. dr. VIKTORAS FALKENHAHNAS
Berlynas,  1982

Vertė Jonas Kilius

Jūs esate čia: Naujienos Septyni šimtmečiai vok. liet. santykių 12. NAUJŲ LAIKŲ ATĖJIMAS