Šeštadienis, Gruo 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

Įžanga

Kelionė – tai naujas etapas gyvenime, tai judėjimas, permainos,  ir malonūs prisiminimai, nusitęsiantys daug metų į ateitį. Todėl, kai tik atsirado galimybė keliauti, nedvejodami ją priėmėme. Mūsų kelionės maršrutas driekėsi į rytus, į Rusiją. Ten, iš kur pateka saulė. Ten, kur „nėra civilizacijos, neklesti biznis ir gyvena klastinga ir žiauri rusų tauta“, gąsdinanti pasaulį savo keistu požiūriu į gyvenimą. Ten, į kur prieš gerą pusšimtį metų ne savo noru gyvuliniuose vagonuose keliavo Lietuvos šviesuomenė, inteligentija, paskui ją buvo išvežti ūkininkai, kas su šeimomis, kas pavieniui. Daugumos kūnai taip ir liko amžino įšalo žemėje. Kai kurie, iškentę visą represijų siaubą ir jam pasibaigus, apsisprendė likti gyventi tame tolimame krašte – jie susidraugavo su vietiniais žmonėmis ir pamilo šį svetimą ir atšiaurų kraštą. Čia gimė jų vaikai ir anūkai, o tie svetimi žmonės tapo giminėmis. Dar kiti, kuriuos mes šiandien vadiname buvusiais tremtiniais, sugrįžo į tėvynę-Lietuvą.

Valstybinė laisvosios Lietuvos politika piešia gan niūrų Sibiro vaizdą. Stalinistinis periodas (1928-1953), dažnai vadinamas komunistiniu režimu, daugumos lietuvių sąmonėje asocijuojasi su skausmu, netektimis, sudužusiais likimais ir giliai širdyje užgimusiu kerštu.

Atgavus nepriklausomybę į Lietuvą ėmė grįžti ir „kitokie tremtiniai“ – išeiviai iš vakarų. Jų pasitraukimas iš Lietuvos buvo toks pat sunkus ir skausmingas kaip tremtinių į Sibirą. Nors ir ne gyvuliniuose vagonuose, ne pagal sąrašus, bet jie taip pat priverstinai buvo išplėšti iš tėvynės:  revoliucijos, du pasauliniai karai, naujós, iki šiol negirdėtos – socialistinės – santvarkos formavimasis... – keitėsi pasaulis.

Persidalijo Europa, nurimo, jau rodos ir susitaikė su esama padėtimi, bet tokia jau žmogaus prigimtis – ramybė randama tik kapuose (nors ir ši frazė šiandien jau  prarado aktualumą) – vėl prasidėjo bruzdėjimai, vėl griuvo imperijos, vėl perpaišomi žemėlapiai – po 50 metų Lietuva vėl laisva ir savarankiška valstybė! Atsiskyrė ji nuo Tarybų Sąjungos, lyg karolius sutraukydama visą socialistinio bloko sistemą. Vėl viskas susimaišė, suraibuliavo, vėl iš naujo kuriasi naujos sandraugos, vėl valstybės būriuojasi į priešus ir draugus, gimsta naujos idėjos ir lozungai, vėl kinta vertybės ir prioritetai… Ritasi nesustodamas Didysis Istorijos Ratas per tautų ir valstybių gyvenimus, jų kilimus ir nuopuolius, murdydamas žmogų, neleisdamas jam sustingti ir sustoti – Evoliucija vyksta.

***

Kiekviena karta turi savo istoriją, tai žinome visi – juk jaunimas visada kvailesnis ir naivesnis, nei mūsų jaunystėje – taip ir kuriame kiekvienas atskirai savo istoriją, kuri metams bėgant perauga į tautos, valstybės, kontinento ar planetos istoriją. Bet pradžia visada vienoda – ji prasideda nuo vieno žmogaus istorijos. O kai žmonių su vienoda patirtimi ir išgyvenimais atsiranda daugiau, tai jau tampa tautos istorija, kaip lietuvių tremties istorija. Pagal turimus faktus, atsiminimus ir egzistuojančią politinę situaciją ji suskirstoma, sudalinama ir surašoma – taip gimsta vadovėlinė istorija, iš kurios mokosi vaikai. Ši istorija nėra visiškai tikra, nes ji politizuota. O tikrąją istoriją kiekvienas turi atrasti pats, nes pasaulio istorija yra žmonijos evoliucijos istorija, o kai žmogus nori sužinoti Tiesą, jis pirmiausia atsisako vadovėlinės istorijos ir leidžiasi ieškoti Tiesos, kuri nesusaistyta nei politika, nei sienomis, nei piniginės storiu.

Norėtųsi kalbėti plačiai, apie visą žmoniją, bet kaip kiekviena upė, net vandenynas prasideda nuo šaltinėlio, taip ir platus mąstymas užgimsta suspaustoje tautinėje erdvėje, o šiandien Lietuvoje ji sudėtinga, paini ir vis dar labai skausminga, nes ją kuriančius žmones drasko jų praeities šešėliai. Tie šešėliai tokie ryškūs, tokie akivaizdūs, kad sunku net suabejoti jų laikinumu – daugeliui jie atrodo amžini ir nekintami. Prieš tuos praeities šešėlius Lietuva suklupo, sustojo ir blaškosi. Kol nesunaikinsime tų šešėlių, negalėsime žengti pirmyn – juk ateitis gimsta ant praeities pamatų. Deja, Lietuva įstrigo ant vakarykštės dienos, kurios įvykius taip išryškino ir užaštrino, kad jie baigia užgožti visą Lietuvos praeitį.

***

Stebint Lietuvos dabartį atrodė, kad didžiausias Lietuvos skausmas yra tremtys į Sibirą, kad tai pati didžiausia tautos problema ir netektis. Galbūt, taip būtume galvoję dar ilgai, jei ne mūsų kelionė – neradome Sibire mes tremtinių problemos, o kai grįžome, atidžiau pradėjome stebėti keliančius šias problemas žmones – kaip nebūtų keista, bet apie tremtį garsiausiai kalba sugrįžėliai iš Vakarų, ne tremtiniai, o pabėgėliai, kurie bėgo nuo „raudonojo maro – komunizmo šmėklos“ į kapitalistinį pasaulį. Ten jie ir gyveno tuos tremties metus, apie tarybinį gyvenimą girdėdami tik per vietinę, tai yra vakarietišką žiniasklaidą. O kokia ji buvo daug aiškintis nereikia – ką gali kalbėti kapitalistas apie šalį, kur nacionalizuotas turtuolių turtas?

***

Taigi, sugrįždami į Lietuvą, jie kartu parsivežė ir savo gyvenimo būdą, tai yra kapitalistinį-grobuonišką požiūrį, kurį kažkodėl vis bando įteisinti po demokratijos vardu. Deja, tokiais apibūdinimais tik sukeldami sumaištį, nes demokratija, kaip tokia, gyvavo tik senovės Graikijoje. Pats žodis tiesiogiai reiškia valdžios nebuvimą, o ne daugumos valdžią. Demokratija įsitvirtindavo poliuose-miestuose, iš kurių buvo išvaromi tironai, visus reikalus tvarkydavo kilmingieji (kilmingosios giminės, visų pirma, garsino savo dievišką kilmę) miestelėnai. Kai tuo tarpu Amerikos, kaip valstybės, istorija paremta, visų pirma, Europos apsivalymu nuo nusikaltėlių ir avantiūristų – persekiojami teisėsaugos pasislėpti nenubausti jie galėjo Amerikoje... Jau vėliau ten kėlėsi žmonės, kurie niekaip negalėjo išgyventi Europoje, kurioje po techninės revoliucijos – kai feodalizmas išaugo į kapitalizmą – daugybė žmonių buvo išstumti į gatvę, nes juos pakeitė daug našesnės mašinos... O Amerikoje buvo daug laisvos žemės ir aukso, priklaususio vietiniams-indėnams. Čia vėl suklestėjo ir buvo atgaivinta vergovinė  santvarka, šią gėdą – prekybą žmonėmis – Europa jau buvo išgyvenusi, supratusi ir pasmerkusi.

***

Penkiasdešimt metų uždara socialistinė sistema, norom ar ne norom vis tik subrandino savo vaisių – tarybiniai žmonės priverstiniu būdu buvo atkirsti nuo kapitalistinio pasaulio. Kiek tai atnešė naudos  ir žalos, spręsti ne mums, tai dar bus užfiksuota ateities istorijoje. Mes galime tik įvardinti esamą padėtį: subyrėjus Tarybų Sąjungai įvyko savaiminis visiškai skirtingų valdymo sistemų susiliejimas. Kaip nuleidus užtvanką: viskas subėgo į bendrą katilą. Iš visų pasaulio kampelių į Lietuvą ėmė rinktis lietuviai. Atrodė, ar bereikia didesnio džiaugsmo – Lietuva laisva, tauta laisva. Tačiau įvyko baisus dalykas, supriešinęs lietuvius: sugrįžėliai kažkodėl nusprendė, kad jie pranašesni už vietinius ir tuoj pat ėmė juos mokyti ir auklėti. O pirmiausiai liepė apsivalyti nuo „raudonojo maro“... Kaip apsivalyti ir kam apsivalyti – juk visa tauta paženklinta spaliukų, pionierių, komjaunuolių ir komunistų žyme – 99% užsikrėtę „raudonuoju maru“. Vakariečiai širsta, pyksta, jie visur mato KGB ir komunistus – taip stipriai juos sužeidė vakarietiška propaganda apie tarybinį pasaulį. O jeigu dar prisiminti apie senatoriaus Makarčio komunistų persekiojimo politiką – ar ne tuo metu atsivėrė pabėgėliams vartai į išsvajotąją Ameriką, kai ten buvo pats komunizmo ir komunistų persekiojimo įkarštis? Žinoma, tai tik pamąstymai, kas gali įrodyti, kad atvykėliai į Ameriką, vos pastatę koją ant laisvos žemės, pirmiausia buvo verčiami bendradarbiauti su dorais amerikiečiais ir kartu kovoti prieš komunizmo idėjas ir naikinti jų šalininkus... Mes to neišgyvenome ir neturime gyvenimiškų faktų, bet mes žinome, kokią įtaką žmogaus protui daro žiniasklaida!

Galbūt, nereikėtų apie tai rašyti, bet kai sutinki jaunystės draugą, kuriam šiandien (2009m.) 45-eri ir kuris visomis įmanomomis priemonėmis bando įrodyti, kaip tarybiniais laikais siautėjo KGB, darosi nejauku, juk mes taip pat tuo metu gyvenome ir mokėmės, ir dirbom. Nebuvo politinių susidorojimų ir persekiojimų, visa tai lėtai išnyko kartu su Stalino mirtimi. Lietuva klestėjo, nes lietuviai buvo gudrūs ir apsukrūs – jie greit pastebėjo socialistinės sistemos spragas ir panaudojo jas asmeninio gerbūvio kūrimui. Tiesa, buvo daug užslėptos spekuliacijos, tušti prekystaliai ir parduotuvės išrinktiesiems, kaip ir kurortai, sanatorijos, stovyklos – viskas buvo paskirstyta, ne oficialiai, tyliai, bet visiems žinant. Vieni mokėsi, kiti diplomus pirko, nors būtent Lietuva visada išsiskyrė geru paruošimu institutuose ir gerais specialistais. Už gydymą buvo nešamos pakišos, bet ir be jų žmonės buvo gydomi. Buvo visko – ir blogo, ir gero, bet tokio propagandistinio žmonių pjudymo tikrai nebuvo. Tokios agresijos ir neapykantos niekas nekurstė ir nepalaikė – tai nesiderino su žmoniškumu, kurio pagrindu rėmėsi socialistinė propaganda.

***

Prabėgo dvidešimt metų laisvoje Lietuvoje. Ir ką mes turime: ką mes užgyvenome ir išsikovojome? Vėl priklausome sąjungai, ir ne vienai... Vėl priklausome nuo kažkieno sprendimų iš aukščiau, tik tas sostas persikėlė iš rytinės į vakarinę Lietuvos pusę. Gyvenimo norma turi jau kitą prasmę ir spalvą, bet ją įtakoja ne tik  mūsų nepriklausomybė, pasaulis keičiasi. Tuščios parduotuvių lentynos, kaip atsivėrus gausybės ragui, prisipildė žibančiais, kvepiančiais, šnekančiais daiktais, kurie apsvaigino daiktomanų širdis. Vakarietiška, ekonomika paremta politika išstūmė mokslą, meną ir etiką, vienu žodžiu kultūrą.  Dalis tautos taip ir nesuprato, kas įvyko – staigūs pasikeitimai pavertė juos benamiais, atstumtaisiais... Neliko ir viduriniojo sluoksnio, bet galime pasigirti nuosavais milijonieriais ir tuo, kad vis dar esame pirmaujanti šalis pagal savižudžių skaičių.

***

Išvykome mes anksti pavasarį, kai visa Lietuva buvo susivienijusi baltame sodų žydėjime. Kelionei ruošėmės ilgai, tris metus. Padalinome ją į du etapus. Pirmas: žygis pėsčiomis per Altajų N.K.Rericho Transhimalajų ekspedicijos keliais (2000m. išleista knyga „Ar yra gyvenimas iki mirties?“). Antras: aplankyti Krasnodaro srityje susibūrusią bendruomenę, kuriai vadovauja pats „atgimęs Kristus“. Tai tos pačios vietos, tiek Altajuje, tiek Krasnodaro srityje, kur buvo tremiami lietuviai. Gal to ir nebūtume sužinoję, jei vietiniai žmonės laikas nuo laiko apie tai mums būtų nepasakoję. Jie net pasakydavo, kur tiksliai galima rasti tėvynainius. Mūsų tikslas buvo pamatyti atgimusį Kristų, bendruomenę, nesiejome jo su skaudžia, dar nepamiršta tremtinių dalia, juolab, kad nieko bendro nematėme tarp tremtinių ir Visariono buriamos bendruomenės.

Pirmą kartą apie bendruomenę išgirdome 1998-1999 metų žiemą. Su bendruomenės nariais lietuviais susipažinome Lietuvoje, trumpos jų viešnagės pas tėvus metu. Gautą jų gyvenamosios vietos Sibire adresą užsirašėme. Tada jų kvietimas atvykti į bendruomenę buvo toks nesuvokiamas ir miglotas, kad išklausėme jį tik kaip mandagią frazę. Laikas ėjo, keitėsi gyvenimo sąlygos, ir kvietimas darėsi vis realesnis. Taigi, pagaliau mes ten, tolimame krašte, kur miškuose gyvena meškos, o šautuvas vis dar yra medžioklės įrankis, kur šiandieniniai lietuviai jau važiuoja savo noru.

Prabėgus keleriems metams po kelionės, 2001-ųjų vasarą per radiją išgirdom, kad dar kelios kauniečių šeimos susiruošė išvažiuoti gyventi iš Lietuvos į Saulės miestą, tolimoje Krasnodaro srityje. Galbūt, išvykstančių buvo ir daugiau? Šiandien į tuos tolimus kraštus lietuviai vyksta savo noru, vedami tikėjimo. Jie palieka gimines, parduoda visą užgyventą turtą, atsisako karjeros ir išvažiuoja visam laikui. Tos vietos jiems nekelia siaubo, nes senelių prisiminimai baigia išblėsti, išsitrinti, kaip ir juos turintys žmonės, kasdien iškeliaujantys Anapilin.

Autoriai

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“