Penktadienis, Spa 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

Feniksas

Ketvirtą valandą po pietų vienu metu atvažiavo keturi autobusai – jie atvažiavo iš skirtingų pusių. Autobusų judėjimo sistema taip tobulai sukurta, kad nieko nelaukiant iš karto galima pajudėti į keturias skirtingas puses. Kai kurie keleiviai tiesiog perlipo iš vieno autobuso į kitą, kad pagaliau pasiektų kelionės tikslą. Lūkuriuojantys stotyje pradėjo lįsti iš visų pašalių tarsi skruzdėlės. Jų buvo tiek daug, kad pasidžiaugėme išankstiniais bilietais, kuriuose buvo nurodytos vietos. Nors jos buvo pačiame autobuso priekyje, iki jų nebuvo lengva nusigauti.

Vos atsisėdę buvome prispausti prie autobuso šono. Jau antras mėnuo gyvenome klajūnų gyvenimą, toks ilgas bastimasis mus užgrūdino, pripratino prie sunkumų ir įvairiausių netikėtumų, todėl prisitaikėme prie aplinkos ir kantriai laukėme, kada autobusas pajudės, o jau tada vietos tikrai padaugės – kaip lagamine, kuris išvykstant į kelionę užsidaro labai sunkiai, o grįžtant jame jau sutelpa visos lauktuvės, arba kaip bulvių maiše po pervežimo mašinos bagažinėje. Tylėjome paskendę bendrame šurmulyje, o mintyse vis dar sukosi neseniai išgyventa pažintis su Valerijumi.

Retas žmogus gyvendamas susimąsto, kodėl jis gimė ir kodėl jis gyvena. Daugeliui šie klausimai atrodo netgi juokingi ir kvaili – daugiau dirbti reikia, o ne svaičioti iš dyko buvimo. Vis tik kyla mintis: paukščiai nesėja ir nepjauna, žvėrys nedirba, kad pragyventų, o žmogus visą savo gyvenimą paverčia darbu. Kažkoks paradoksas? Išmintingose knygose rašoma, kad jeigu Dievas pasirūpina paukšteliu, netgi vabalėliu, nejaugi jis nesirūpins žmogumi? Tai kodėl žmonės taip vargsta? Jie išsekinti darbo, bado, ligų, skurdo, karų; o kur dar stichinių nelaimių pasekmės. Nekelia džiaugsmo toks gyvenimas. Iš to, ką žinojome apie bendruomenę, mums pasirodė, kad aplink Visarioną buriasi nualinti civilizacijos žmonės, kuriuos ištuštino miestų rutina, nežmoniškas greitis ir vienatvė, pavertusi žmones niekingais, negalvojančiais ir bejausmiais robotais ar konvejerio aukomis.

Bendruomenėje gyvenantys žmonės nevaikšto į valdiškas įstaigas ir nenaikina jose savo gyvenimo. Visarionas pataria mažiau valgyti ir nesižavėti puošniais apdarais, prabangiais būstais ir blizgančiomis mašinomis – tada ir vergauti pinigams neteks. Tik va, bėda, į bendruomenę susirenka įvairiausi žmonės, dalis jų labai turtingi: buvę verslininkai ir bankininkai. Šie žmonės „ateina“ su savo turtu, todėl įsikurti naujoje aplinkoje jiems nėra labai sunku. Prabėga metai, kiti ir nenualinti kasdienės išgyvenimo kovos jie susivokia, kaip toliau gyventi. Kiti bendruomenės nariai ateina be nieko – susidėję į kuprinę būtiniausius daiktus jie palieka įprastą miestietišką gyvenimą ir kai kurie netgi pėsčiomis ateina pašaukti Dievo balso – taip patys įvardija savo žygį. Bendruomenėje beveik nėra žmonių iš kaimo, į ją buriasi miestiečiai. Taigi, susirenka skirtingi žmonės – natūraliai kuriasi turtiniai sluoksniai. Vieni atšiauriomis sąlygomis išgyvena laisvai, o kiti yra priversti ieškoti paramos. Bendruomenėje kuriasi daugiasluoksnis gyvenimas ir tai įtakoja skirtingos mąstysenos formavimąsi. Išorinis bendruomenės gyvenimas yra visiems matomas ir priimtinas – tai tarsi bendruomenės veidas, etiketė – viskas gerai, puiku, jokių problemų. Jei bendruomenę stebėti iš tolo, ji atitiks pačius aukščiausius dorovės ir moralės standartus, bet tik iš tolo taip viskas blizga. Vos tik nors viena koja žengsi vidun, prasmuksi į bendruomenės virtuvę, ir tada nuo siaubo plaukai pradės šiauštis.

Susibūrę į bendruomenę žmonės yra labai skirtingi, bet visi turi vieną, būdingą visiems civilizuotiems žmonėms, bruožą – godumą, kuris išsireiškia įvairiai: tai pavydu ir neapykanta, tai perdėtu nuolankumu ir pataikavimu – viskas priklauso nuo asmenybės. Bendruomenėje ydos ypač išryškėja, nes čia nėra už ko pasislėpti, kuom prisidengti, gyvenimas pasidaro atviras ir viešas: bendros maldos, bendri darbai – kolektyve visada ryškėja charakteris. Va, tada ir prasideda tikrasis gyvenimas – keliai į praeitį nukirsti, o ateitis jau nebeatrodo tokia šviesi ir viliojanti, kaip prieš atvykstant. Širdį pradeda draskyti prieštaringi jausmai ir ketinimai. Dažnam prabunda neviltis, laikui bėgant perauganti į šizofreniją. Išskirtinėmis sąlygomis išgyvena tik „tvirčiausi“. Deja, kad ir kaip būtų gaila, ne dvasia tvirčiausi išlieka, o „kiečiausi“, kurių negraudina artimo vargai ir išgyvenimai. Deja, dvasiniam gyvenimui, arba Dievui, bendruomenėje laiko skiriama mažiausiai. Kasdienis alinantis darbas dažną taip išsekina, kad jėgų užtenka tik iki lovos nusikapstyti. Nuo vargo ir nepritekliaus vidinis gyvenimas ištuštėja ir aptemsta. Giliai užslėpta yda, kuri tarsi apsinuogina, išlenda į paviršių.

Lyg ir visi žinome seną tiesą – „ką pasėsi, tą ir pjausi“, tik kasdienybės rutinoje tokias mintis vis nugename šalin. Nes taip sunku laukti, kol „derlius užaugs“. O ypač sunku tikėti, kad užaugs tai, ką psėjame, nes retas gali prisipažinti pasėjęs švarias sėklas, be jokių priemaišų. Tikėjimas – tai dievo dovana, pridėjus kantrybę, sąžinę, gerumą ir paklūstant širdžiai, įmanoma žemėje sukurti Rojų. Taip moko visų religijų Šventi Raštai, bet žmonės netampa angelais, o atvirkščiai vis dažniau rodosi, kad gyvename pragare. Atrodytų, kad susikūrusi bendruomenė ir yra ta galimybė sugrįžti į rojų, bet deja, taip nėra, nors vis tik joje puikios sąlygos pasikeisti ir save pažinti. Deja, žmonės linkę keisti vietą, savo išorę, bet jokiu gyvu neliesti įpročių. Todėl ir pačioje švariausioje, šviesiausioje aplinkoje kiekvienas žmogus išlieka su savo vidumi, su savo gyvatėmis ir skorpionais, kurie tik ir ieško progos išlįsti.

Matyt, kad būtent šią tiesą ir suvokė Valerijus – netapo jis laimingesniu ir šventesniu toli nuo namų, atsiskyręs nuo šeimos. Čia, bendruomenėje, taip pat keroja tos pačios žmogiškos aistros ir troškimai. Todėl ir nusprendė jis sugrįžti namo, nemenkindamas ir neniekindamas Visariono ir jo bendruomenės, tiesiog jis pajuto, kad toks gyvenimas jam netinka. Prieš akis išnyra Valerijaus veidas, išsiskiriant akimirkai sužibusios jo akyse kibirkštėlės. Drovi, paslėpta šypsena, persipynusi su viltimi, kuri dar tokia gležna ir trapi, bet visomis išgalėmis vėl besikimbanti į gyvenimą. Gal visa tai tik išsigalvojimai, mūsų fantazijos? Tik kodėl prisiminus susitikimą dar ir šiandien suvirpa širdis? Kodėl ateina paika mintis, kad keli pritarimo žodžiai jam suteikė stiprybės, kurios taip trūko tą šiltą vasaros dieną vienišam žmogui, atsidūrusiam toli nuo gimtų namų. Jis tarsi patikėjo savo jėgomis, o sulaukęs pritarimo įgijo tvirtybės atgimti ir pradėti gyvenimą iš naujo. Juk tik pagyvenęs bendruomenėje jis pasikeitė, pažino save. Atvykdamas jis nežinojo, kaip viskas susiklostys, nes dar nepažinojo savęs. Pats noras sekti Visarionu buvo daugiau svajingas, suvoktas idėjiškai, o ne realiai. Todėl palikti šeimą jam nebuvo sunku, nes turėjo vilties, kad šeima atvyks pas jį. Deja, likimas gyvenimą pasuko kita vaga. Tai, ką išgyveno Valerijus, buvo tūkstantį kartų naudingiau, nei artimųjų perspėjimai ir įspėjimai. Gal tą popietę jis kaip Feniksas prisikėlė iš pelenais virtusių praeities košmarų? Ir kaip dovaną, net neaplankęs mirusiųjų pasaulio, gavo naują gyvenimą, su nauju likimu?

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“