Trečiadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

Petropavlovka, čia apsistojome

Ramiai ir laisvai praleidę valgykloje visą pusdienį netikėtai atsidūrėme nemenkoje žmonių spūstyje. Kodėl susirinko tiek daug žmonių? Ar taip būna kiekvieną dieną? Ar tik šeštadieniais, kaip šiandien? O gal prasidėjusios moksleivių vasaros atostogos? Buvo ir dar viena priežastis, gerokai padidinusi keleivių skaičių, ir ją mes labai greitai sužinojome – vos tik pajudėjo autobusas – būtent šį šeštadienį buvo numatytas viešas susitikimas su Visarionu.

Pagaliau visi įsitaisė, nurimo, o per tą laiką autobusiukas jau buvo išriedėjęs už miesto ribų. Pradėjome žvalgytis. Viena akimi pro langą, kita stebėjome bendrakeleivius. Lygus žvyrkelis vinguriavo tarp miškų, kartais viena puse prisiglausdamas prie sraunios upės kranto, o kartais išnirdamas į kalvotas platumas, pilnas vasaros pradžios žiedų. Žmonės buvo tokie pat įvairūs, kaip ir gamtovaizdis. Keleiviai dalijosi į dvi dalis – vietiniai, kiekvieną savaitgalį judantys tuo pačiu maršrutu, ir atvykėliai, nei sykio nesilankę šiuose kraštuose. Jų kategorijai priklausėme ir mes. Pakelėje iki Petropavlovkos sustojome keliuose kaimuose, čia išsilaipino vietiniai gyventojai. Autobusas gerokai ištuštėjo, padaugėjo erdvės, oras pasidarė gaivesnis, nuslūgo tvyrojusi įtampa.

Kaip jau minėjome, bendruomenė nėra šiaip sau padrikas padarinys. Joje gyvenantys žmonės gyvena tarsi atskirose zonose, kurias skiria atstumas, skaičiuojamas nuo centro, tai yra nuo Saulės miesto. Antrasis bendruomenės ratas, esantis arčiausiai švento kalno, arba Saulės miesto, nusitęsia per tris kaimus – Petropavlovką, Čeremšanką ir Guliajevką.

Autobusas kursuoja iki Čeremšankos kaimo. Į Guliajevką, dar tolesnį kaimą autobusas jau nebevažiuoja. Tiesa, anksčiau čia buvo sustojimas, bet dabar jis panaikintas, nes ten gyvena vien tik bendruomenės nariai, o jų gyvenimas savitas: jie neturi pinigų, todėl visuomeniniu transportu nebesinaudoja. O jei ir prireikia kur nuvažiuoti, tai šeši kilometrai iki Čeremšankos jiems ne atstumas, jie nueina pėsčiomis iki gretimo kaimo. Guliajevkoje ir elektra mažai kas naudojasi. Vakarus praleidžia prie spingsulės. Žiemą vakarai ten nėra tokie ilgi ir tamsūs, kaip Lietuvoje. Krasnojarsko kraštas, palyginus su Lietuva, gerokai piečiau, todėl ir para tiksliau dalinasi į dvi lygias atkarpas: diena ir naktis po dvylika valandų. Gal tik kokią valandėlę naktis pailgėja rudenį ir tiek pat sutrumpėja vasarą.

Visa tai sužinojome vėliau, pagyvenę bendruomenėje, o tada tiesiog važiavome ir stebėjome aplinką. Petropavlovkoje autobusas ištuštėjo – kartu su mumis išlipo visi keleiviai: jaunuolių pora; tėvai su paaugliu sūnumi, kurio bagažas buvo akordeonas; jauna mama su mažamete dukrele; Keletas solidaus amžiaus moterų. Visi jie buvo džiaugsmingi, tarsi važiuotų į šventę pas mylimus ir artimus žmones – šį vakarą Petropavlovkoje bus susitikimas su Visarionu. Visi jie važiavo pas savo mokytoją. Jaunuolis su akordeonu mus užkalbino: „Ar jūs atvažiavote į susitikimą su mokytoju?“ Pasakyti „ne“ neišdrįsome. O ir kam neigti? Juk atvažiavome tikėdamiesi pažinti bendruomenės gyvenimą iš arčiau. Taigi, susitikimas su Visarionu mums atrodė malonus siurprizas – juk ne kiekvienam taip pasiseka. Apsidžiaugėme, kad taip lengvai atsirado galimybė pamatyti ir išgirsti Visarioną. „Taip, mes pas mokytoją“, – patvirtinome jaunuoliui ir pasukome kartu su visu būriu link koplyčios, kur turėjo įvykti susitikimas. Iki saulės laidos buvo dar toli, todėl nesibaiminome, kad tamsa mus užklups nespėjus įsikurti. Ėjome smagiu būriu per kaimą, kuris savo apimtimi daugiau priminė nedidelį Lietuvos miestelį. Kaimo trobos pūpsojo ant upės kranto, o pagrindinė gatvė ėjo lygiagrečiai su pačia upe.

Visuotinis džiaugsmas, lydėjęs būrį, išnyko staiga, vos tik pasiekėme svečių namus bažnytėlės pašonėje. Sužinojome, kad taip ilgai lauktas susitikimas su Visarionu neįvyks. Kodėl? Niekas neaiškino ir priežasties nenurodė. Akimirkai stojo nejauki tyla. Žmonėms tai buvo viena iš nedaugelio galimybių pasikalbėti su mokytoju, kuri dingo negrįžtamai. Viltis, atviliojusi juos į šį nuošalų užkampį, ištirpo kaip pernykštis sniegas šiltą pavasario rytą. Žmonės turėjo išspręsti ne vieną problemą, kad čia atvyktų, jau nekalbant apie sugaištą laiką ir neminint išleistų pinigų. Pasijutome nejaukiai ir mes – tarsi netekę pažadėto šventinio torto, kuriuo mus taip ilgai masino, kad net buvome patikėję jo realumu. Sunku buvo stebėti nusivylusius žmones. Visas būrys žmonių visą dieną laukė vienintelio autobuso šia kryptimi. Po to kelias valandas kratėsi autobusu, turėdami vienintelį tikslą – susitikti. Tų žmonių akyse matėme nuoskaudą, jų širdys buvo užgautos, sužeistos. Vėliau sužinojome, kad kitą dieną tie žmonės išvyko tuo pačiu maršrutu, taip ir nesulaukę Visariono pasirodymo...

Mes turėjome kitų tikslų, todėl ilgai neliūdėjome, o susirūpinome savo nakvyne. Apžvelgę aplink besisukiojančius, užkalbinom jauną, šviesiaplaukį vyriškį geraširdiška šypsena. Jo ilgi plaukai buvo perrišti juostele, o baltiniai užleisti ant kelnių. Jis lūkuriavo šalia vežimo. Išklausęs mūsų, pasiūlė susidėti kuprines į vežimą ir patiems ten įsikurti: jis mus palydės. Mus vežė atgal tuo pačiu keliu beveik iki autobusų sustojimo, tik kryžkelėje pasukome į kitą pusę, link upės. Išlaipino mus prie ieškomo kiemo vartų.

Mus palydėjęs žmogus buvo iš Latvijos. Į bendruomenę gyventi atvykęs prieš pora metų. Jau įsikūrė čia su visa šeima, o gretimais namą pasistatė dar ir brolio šeima. Nauji statiniai, moderniais langais ir židiniu viduje. Namo apipavidalinimas niekaip neleido patikėti, kad bendruomenėje bandoma atsisakyti civilizacijos. Kieme stovėjo naujutėlaičiai dviračiai, atsivežti iš tolimosios tėvynės ir, jei akys neapgavo, gaminti Lietuvoje. Latvis atrodė patenkintas savo gyvenimu šalia Visariono, bendruomenėje jam patiko. Rausvi skruostai ir geranoriškumas neleido ir mums abejoti jo sprendimo teisingumu. Deja, turėjo atsisveikinti, juk mes atvažiavome pas kitus žmones. Padėkojome mūsų naujajam pažįstamam už nesavanaudišką pagalbą ir atsisveikinome. Daug nedelsdami pasibeldėme į duris kito namo, seno, statyto dar vietinių gyventojų. Tie žmonės, naujieji mūsų pažįstami lietuviai, namą buvo nusipirkę iš išsikraustančių kaimiečių. Jis neišsiskyrė puošnumu ir nekvepėjo šviežiu medžiu. Aukšta, lentinė tvora juosė kiemą ir sklypą, vartelius išskyrė stogelis ir sklendė. Kitoje keliuko pusėje, kiek žemiau tekėjo upė. Tolėliau, už kelių šimtų metrų, trobų nebesimatė, ten jau prasideda miškas. Nei asfaltuotų takelių, nei mašinų. Gaivus oras, kvepianti pieva, skaidrus upės vanduo ir šilto, vasariško pavakario tyla. Viskas atrodė netikroviška, kaip pasakoje.

Nežinojome, ar pasiekė šiuos namus mūsų rašytas laiškas, ar mūsų jau laukia ir kaip įvertins mūsų apsilankymą. Jautėmės nejaukiai. Kaip uraganas veržėmės į tų žmonių gyvenimą, o juos buvome matę tik vieną kartą. Tik dabar, prabėgus po kelionės devyneriems metams (keliavome mes 1999m. vasarą), supratome, koks svetimas ir nesuprantamas turėjo atrodyti mūsų pasirodymas bendruomenėje. Viena yra pakalbėti apie tai Lietuvoje ir visai kas kita atsidurti ten, bendruomenėje ir vėl susitikti. Tai buvo dviejų skirtingų gyvenimų sujungimas – akinantis kaip žaibas ir griausmingas kaip jo dundėjimas. Kaip atsargiai reikia bendrauti su žmonėmis, kad nepažeistumei jų privataus gyvenimo. Žvelgėme į langus, išpuoštus baltai dažytais raižiniais. Už stiklo švietė skaičiai raudonos užuolaidėlės. Durys atsidarė, prieš mus stovėjo tas pats pažįstamas-nepažįstamasis lietuvis. Juostele perrišti plaukai ir diržu suveržti baltiniai derinosi prie aplinkos, kai tuo tarpu Lietuvoje tokia apranga atrodė teatrališkai ir dirbtinai.

Susitikimo akimirką sužinojome, kad jie nesuprato, kas jiems parašė laišką.

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“