Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

Kūrėjai

Žmogus – tai dievo kūrinys. Pats mylimiausias, nes labiausiai panašus į jį patį: žmogus gali kurti kaip dievas. Kiekvienas dievo-kūrėjo noro blyksnis pažeria į žemę tūkstančius švytinčių žiburėlių, kurie pražysta gėlėmis, suspindi vaivorykštiniais rasos lašais arba suskamba giesmininkų trelėmis. Jei žvilgsnis kliudo dangaus erdvę, joje užsidega žvaigždės – nepažinti pasauliai, laukiantys savo atradėjų. Žvaigždės ir žemėje turi savo atspindį – šiltais vasaros vakarais žolynai, krūmynai ir akmeninės namų sienos sužiba jonvabalių švieselėmis. Skambus kūrėjo juokas nešioja po žemę aromatus, brandina vaisius ir daržoves, o jo širdies džiaugsmas apdovanoja Žemę šiluma, kurios glėbyje auga visa, kas gyva. Štai tokį pasaulį dievas padovanojo žmogui, prisakydamas jam mylėti ir džiaugtis savo kūrybos vaisiais.

Tik kur jis, tas nuostabusis pasaulis? Civilizacijos dūmuose sunku jį bepažinti. Civilizacija – tai jau žmogaus kūrinys, iš kurio vis stipriau stumiamas dieviškasis pasaulis. Dievas taip tikėjo žmogumi, kad suteikė jam Žemės Šeimininko titulą. Tik žmogui tai kelia juoką, nes kas gali savo noru pradėti rūpintis visa Planeta? Juk tai, visų pirma, neišmatuojama atsakomybė! Tačiau civilizuotam žmogui asmeninė atsakomybė didelė kančia, kuri varžo jo nepagrįstų, neapgalvotų troškimų laisvę. Jis nenori saugoti vandenyno, kurio krantų jo akys neįžvelgia, todėl pila į jį atliekas. Jis nenori saugoti kalnų, nes krištolu spindinčias viršūnes dengia jo paties akių migla, kurią jis bando įvardinti lietaus debesimis arba rūku. Jis net dangaus žydrynę nori pripildyti sprogimų dūmais. Jis nenori mylėti savo artimo, nes egoizmas sustingdė jo širdį į ledo gabalėlį.

Šie žodžiai ne šiaip tušti svaičiojimai. Būtent tokios mintys leido mums susiruošti į žygį ir pabandyti patekti į Saulės miestą. Juk tie žmonės išdrįso mesti iššūkį civilizacijai. Jie nusprendė pakeisti savo gyvenimą, ir nors juos pastoviai lydi skaudžios ir žeminančios replikos, jie užsispyrę kuria savo svajonių miestą. Jie pasiryžę viską iškentėti, kad tik galėtų gyventi šalia savo mokytojo Visariono, kuris siūlo prisiminti, kad žmogus pirmiausia yra gamtos dalis. Prisiminti ir galbūt suvokti, kad naikindami gamtą, mes pirmiausia naikiname save.

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“