Sekmadienis, Gruo 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

Pavlas

Naujieji pažįstami, į kurių gyvenimą mes įsibrovėme, priėmė mus svetingai, pavalgydino ir apgyvendino atskiroje patalpoje, tiksliau atskirame name, kuris stovėjo tame pačiame sklype. Dar prieš savaitę ten gyveno kiti žmonės. Mūsų atvykimas, mums nežinant ir nedalyvaujant, pagreitino jų galutinį išsikraustymą, kuris buvo užsitęsęs ir vyko jau kelias savaites. Visai to nesiekdami ir net nesuprasdami, jau pirmomis svečiavimosi valandomis buvome įtraukti į bendruomenės gyvenimą.

Šeima, kurios „vietą mes užėmėme“, buvo ypatinga. Vyras Pavlas neseniai buvo atskirtas nuo bendruomenės, nes pradėjo išgėrinėti. Tačiau toks žingsnis jo nesustabdė ir „neatvedė į protą“: jis sugalvojo atidaryti kooperatyvą – statyti namus naujai atvykstantiems. Atvykėliai mieliau įsigyja naujai pastatytą namą, kuriame dar niekas negyveno. Dauguma atvykstančių į bendruomenę atsiveža nemažas pinigų sumas, gautas už savo gimtinėje parduotus namus ir ūkius.

Pavlo kooperatyvą sudarė dvi statybininkų brigados iš vietinių gyventojų. Pavlui, matyt, praėjo noras mokytis išgyventi be civilizacijos išradimo – pinigų. Jis puikus meistras, todėl, nematydamas nieko gėdingo už darbą gauti atlygį, įkūrė kooperatyvą. Jam puikiai sekasi, nes šiandien dirba jau penkios brigados. Padidėjus migracijai, namų kainos smarkiai šoktelėjo. Kooperatyvas gan greitai pradėjo klestėti. Čia ir prasidėjo bėdos. Atsiradus pinigams, atgimė ir jau gerokai primirštas, bet neišgyventas noras po darbo išlenkti taurelę, kaip priimta tarp meistrų, atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos. Alkoholis atgaivino dar vieną seną įprotį – mėsos valgymą, kas taip pat nepriimtina bendruomenėje. Toks elgesys sukėlė bruzdėjimą. Bendruomenės narių nepasitenkinimas pasiekė ir Visariono ausis – taip Pavlas buvo atskirtas nuo bendruomenės. Išlikti bendruomenėje Pavlui nepadėjo netgi tai, kad jis įvedė ir suderino radijo ryšį tarp aplinkinių kaimų ir Saulės miesto, kur gyvena Visariono šeima. Ant kalno jis pajungė palydovinę televiziją ir internetą ( mes ten lankėmės 1999m. vasarą). Sugebėjimai ir atliktas darbas neatsvėrė taip netikėtai atsinaujinusių senų įpročių. Pavlo žmona neturi nusižengimų, todėl vis dar priklauso bendruomenei.

Šiek tiek pailsinę kojas, pasišnekėję su šeimininkais, išėjome pasivaikščioti po kaimą. Aplankėme svečių namus-bendrabutį, bažnyčią, kuri pastatyta Visariono motinos sklype šalia jos gyvenamo namo – pagal valstybinius įstatymus kiekvienas žemės sklypas su pastatu privalo turėti savininką. Bendruomenė turi prisilaikyti valstybinių įstatymų ir juos gerbti, kaip ir visi piliečiai. Visarionas nėra išimtis, nors jis ir vadina save atgimusiu Kristumi. Motinos namas iš kitų kaimo namų išsiskyrė tuo, kad turėjo kryžių ant stogo. Prie pagrindinio, gyvenamo namo pastatytas priėmimo namelis, kur Visarionas susitinka su žmonėmis. Eidami pro šalį sutikome Vadimą, Visariono sekretorių. Pagal bibliją, kurios pareigingai prisilaiko Visarionas, – tai vagis, nukryžiuotas šalia Jėzaus Kristaus, prieš mirtį įtikėjęs amžina dievo karalyste. Atgimęs vagis, šiandien turi Vadimo vardą ir yra Visariono sekretorius. Jis vilkėjo sodriai mėlynos spalvos ilgą, aksominį rūbą. Sužinojome, kad Visarionui daugiau patinka vyšninė spalva. Išrinktųjų, atgimusių šventųjų rūbai labai brangūs, jie ne tik aksominiai, bet ir išsiuvinėti auksiniais ir sidabriniais siūlais, be to tai rankų darbas. Gal tos spalvos taip pat atspindi hierarchiją? Šito išsiaiškinti mums nepavyko. Mus stebino tik tai, kad šiais laikais Kristui nebūtina vilkėti drobiniais baltiniais, kurie pabrėžia jo kuklumą ir atitiktų biblijinį Kristaus paveikslą.

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“