Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

Rytinis pokalbis

Į Petropavlovką mes atvykome šeštadienį po pietų ir tą patį vakarą buvome stipriai nuliūdinti. Sužinojome, kad Saulės miestą aplankyti nėra taip paprasta. Paskutiniu metu padidėjus lankytojų srautui, buvo sukurta ir įgyvendinta Saulės miesto lankymo sistema. Visi norintys patekti į miestą šeštadienio rytą susodinami į mašinas ir nuvežami iki miško, už kurio ir statosi Saulės miestas. Būna dienų, kai lankytojų susirenka iki 300 žmonių. Jų atvykimas į miestą yra tikra šventė, nes kiekvienas atvykėlis už suteiktą malonę pamatyti Saulės miestą turi „atidirbti“ miesto ateičiai. Mus tai nuteikė nelabai maloniai. Priminė priverstines talkas kolūkiuose tarybiniais laikais, bet tai buvo vienintelė galimybė papulti į miestą.

Į Petropavlovką mes atvykome šeštadienio vakarą, todėl vienintelę galimybę pamatyti Saulės miestą buvome praradę, nes neplanavome čia gyventi visą savaitę. Mūsų naujoji pažįstama pabandė pas bendruomenės vyresniuosius pasiteirauti apie kitą galimybę, deja, paguodžiančių naujienų neišgirdome. Atsigulėme su mintimi, kad rytoj ryte eisime 6km pėsčiomis Čeremšanką, kur vyks sekmadieninė liturgija. Gal pavyks ten išgirsti ką nors džiuginančio?

Sekmadienio rytas išaušo šiltas, truputį ūkanotas, bet saulės spinduliai greitai išgarino nakties drėgmę. Iškeliavome iš laikino mūsų prieglobsčio septintą valandą. Ėjome miško takeliu, dešinėje laikas nuo laiko priartėdami prie upės. Oro gaivumas, ankstyvas rytas ir maloni kompanija džiugino širdį. Kelionės metu apžiūrėjome paparčius, kurių jaunus ūglius vietiniai sūdo ir valgo žiemą. Vietiniai taip pat renka laiškinį česnaką, vadinamą čeremša. Ėjome sparčiai, bet neskubėdami, pasišnekučiuodami. Sužinojome, kad pavasarį apsodinus daržus užėjo tokie šalčiai, kad kelias naktis iš eilės kiemuose žmonės buvo priversti kūrenti laužus ir taip nuo šalčio gelbėti tik ką sudygusius daigelius, nuo kurių priklauso visas ateinančių metų derlius. Juk maitintis teks tuo, ką užsiauginsi, todėl būtina išsaugoti vos pasirodžiusius daigelius. Dauguma bendruomenės narių pinigų jau beveik nebeturi, todėl maitinasi tuo, ką užsiaugina per vasarą. Žinoma, vasarą jie renka miško gėrybes – uogas, grybus, paparčių ūglius.

Mūsų naujoji pažįstama pasaulietiškame gyvenime vienoje iš Vilniaus mokyklų mokė vaikus rusų kalbos ir literatūros. Prisiminimai apie mokyklą ir mokymo sistemą buvo liūdni, nes tai, ką ji norėjo duoti, niekas nenorėjo imti, o tai, ką priklausė išmokyti pagal programą, neatitiko jos siekių ir suvokimo, o tuščiai atsėdėti valandas ji taip ir neišmoko. Todėl jau po pirmo apsilankymo šiame tolimame krašte mintis apie išvykimą iš Lietuvos jai atrodė labai natūrali ir priimtina. Jos vyras taip pat nesugebėjo rasti sau nišos Lietuvoje ir įsitvirtinti gimtinėje. Nors susirasdavo neblogai apmokamus darbus pačioje sostinėje, nejautė gyvenimo džiaugsmo ir pilnatvės. Kelis metus buvo išvykęs uždarbiauti į Skandinaviją, tačiau niekur nerado nusiraminimo. Persikelti į bendruomenę kiekvienas nusprendė atskirai. Jų vestuvės įvyko jau čia, Petropavlovkoje, taigi priekaištų ir šeimyninių skandalų dėl išvykimo iš Lietuvos ateityje nenusimato.

Liucija (taip pavadinkime naująją pažįstamą) kalbėjo švelniu, ramiu balsu. Ir vis tik balse jautėsi paslėpta liūdesio ar gailesčio gaidelė. Sunku buvo suprasti, kas teikė jos kalbai liūdnumo. Tai sužinojome tik paskutinį viešnagės jų namuose vakarą. Jauna moteris paprašė grįžus į Lietuvą paskambinti jos tėvams ir papasakoti, kaip jie įsikūrę, kad gerai gyvena. Tuo metu ji suko akis į šalį, kurios išdavikiškai prisipildė ašarų. Ji neišlaikė, iš krūtinės išsiveržė aimana, kuri buvo taip giliai paslėpta nuo svetimų akių ir taip stropiai saugoma, tikintis, kad visa tai praeis ir išdils. Išgirdome išpažintį, kurią tuo metu nebuvome pasiruošę suprasti. Lietuvoje ji paliko tėvus ir jaunesnįjį brolį. Tikėjimas Visarionu ir ryžtingas apsisprendimas išvykti buvo stipresni už tėvų nepritarimą. Mama, išgirdusi tokią žinią apsirgo, ir jau keli metai nesveiksta, o akys neišdžiūna nuo nesibaigiančių ašarų. Dukrai sunku, labai sunku visa tai jausti. Ji myli tėvus ir gerbia juos, tik nesupranta, kodėl jie nenori suprasti ir pritarti jos apsisprendimui. Juk ji nieko blogo nepadarė, kad būtų smerkiama. Ji tik pasirinko savo gyvenimo kelią. Gal tai ir neatitinka tėvų svajonių, kuriems visada maloniau matyti vaikus šalia savęs, džiaugtis augančiais anūkais. Bet argi dėl to reikia sukelti tokią širdgėlą, kuri degina ir verčia negalvoti apie namus, kuriuose liko taip širdžiai artimi žmonės. Kiekviena iš gimtų namų atskridusi žinutė žeidžia kaip aštrus peilis ir taip kasdien kraujuojančią žaizdą. Laikas bėga, tėvai sensta, o didėjanti priešprieša tarp jos ir tėvų trukdo džiaugtis gyvenimu.

Nelaimingi tėvai, praradę vaikus. Nelaimingi vaikai, pasirinkę savo gyvenimo kelią ir nemokėję paklusti tėvų norams. Širdyje gyvena kančia, kuri visą laiką rungiasi su viltimi, kad vieną dieną nebeliks tų karčių, bet tuščių priekaištų, kurie kaip gyvatės nuodai kasdien atima sveikatą. Viltis kol kas stipresnė, bet ar ilgam dar jos užteks? Jei pasirinktas kelias toks svetimas ir nepriimtinas tėvams, ar vieną dieną jis nepasirodys klaidingas ir dukrai? Kaip reikės pakilti iš po sudužusių svajų nuolaužų? Juk nežinia, gal tėvai tuo metu jau bus apleidę šį pasaulį, palikę jame tik savo priekaištus, kurie ir toliau skaudins ir neleis išskleisti stiprių, užgrūdintų pasitikėjimo savimi svajos sparnų...

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“