Sekmadienis, Vas 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“

SIBIRO „KRISTUS“ Milicininko atsivertimo istorija

Čeremšanka, Guliajevka

Kelionė į Čeremšanką neprailgo, jau po valandos malonaus ėjimo miško takeliais pasiekėme kelionės tikslą. Atvykę sužinojome, kad liturgija (bažnytinės apeigos) bus tik popiet, 14 valandą. Taigi, turėjome penkias laisvas valandas. Liucija mums pasiūlė nueiti į Guliajevką už 6 kilometrų, o ji pati tuo metu aplankys seniai matytus pažįstamus ir draugus. Pasiūlymas mums pasirodė viliojantis, todėl ilgai nedelsę iškeliavome. Kelias vingiavo mišku, švietė saulė, kvepėjo vasaros žolynai, o ausis ir širdį malonino miško giesmininkai. Žingsniavome pamiršę tolimą civilizuotą pasaulį. Supanti ramybė ir vidinė pilnatvė tiesiog kvietė visas mintis ir jausmus skirti džiaugsmui, net pilvas nustojo kelti reikalavimus.

Apie pilvą: maistui bendruomenėje skiriamas ypatingas dėmesys, tai ištisas rinkinys pakankamai griežtų reikalavimų. Visarionas nepataria valgyti saldumynų, ypač pirktinių. Nepataria jis valgyti ir pieno produktų – bendruomenėje tai leista tik maitinančioms motinoms ir mažamečiams vaikams. Stengiamasi valgyti saikingai, nes maistas reikalingas ne tam, kad organizmas jį ištisai virškintų, bet palaikyti kūno gyvybę. Prisiminus susintetintą ir prifarširuotą konservantų prekybos centrų maistą toks požiūris mums atrodo labai pagirtinas ir perspektyvus. Natūrali ir neužteršta Gamta gali aprūpinti maistu ne tik žvėrelius, bet ir žmogų. Be to žmogus moka sukultūrinti augalus ir taip padidinti užauginamą derlių.

Vos prieš šimtmetį, žmogaus racione būdavo galima priskaičiuoti nemažą dalį taip vadinamų laukinių augalų, kurie auga pievose ir miškuose. Uogos, grybai, medus – ir maistas, ir vaistas, ramina, pamalonina ir apsaugo nuo daugybės šiandien taip sparčiai plintančių ligų. Kas anksčiau dėl slogos ar netikėtai sukilusios temperatūros trukdydavo daktarą? Nebuvo tablečių, bet gelbėdavo per vasarą surinkti gydantys žiedai, lapai ir šaknys. Kiekvienas šeimos narys nuo mažumės žinojo, kad aviečių arbata padeda išprakaituoti ir sukelti prigesusią vidinę ugnį; stiklinė karšto pieno su medumi nuims ir pačius didžiausius užspaustos gerklės spazmus. Mėlynių uogos sustabdys viduriavimą, o pėrimasis dilgėlėmis atgaivins užtirpusį, bejausmį, mirštantį kūną.

Deja, šiandien laisvoje Lietuvoje uogautojai ir grybautojai vadinami valkatomis, renkančiais uogas mainais į butelį. Paradoksas, tie patys lietuviai, taip niekinantys šį užsiėmimą, mielai renka uogas Skandinavijos miškuose, nes ten už tokį darbą labai gerai moka. Vėliau tos uogos, surinktos mūsų tautiečių rankomis, jau Lietuvos marketuose traukia akį ryškiomis užsienietiškomis etiketėmis. Tik tos uogos jau nebegydo, nes į jas tiek daug primaišyta konservantų ir papildų, taip pat dirbtinų kvapų ir dažų, kad pačią uogą galima surasti tik atvaizduotą etiketėje – toks nenatūralus uogienės skonis. Vaikams, kurie nuo vaikystės valgo pirktines uogienes, jau sunku įsiūlyti natūralią uogienę, be konservantų – nes vaikui ji atrodo keisto skonio. Toks pats likimas ištiko ir pieno produktus – parvykėliai iš Amerikos pasigenda jų Lietuvoje, nes, pasirodo, kad pienas iš sojos pupelių, jų nuomone, yra pieno produktas?! Tikriausiai, jis primelžiamas iš sojinių karvių... Kaip ir bulvių traškučiai daugeliui nieko bendro neturi su paprasčiausia bulve, o kviečių varpos nė kiek neprimena su baltos duonos, jau greičiau su aukštos kokybės degtinę su lenkišku pavadinimu.

Taip pamąsčius, visiškai suprantamai atrodo toks išskirtinis dėmesys maistui – juk vis tik mūsų sveikatą stipriai įtakoja vartojami maisto produktai. Žinoma, labai sunku persiorientuoti ir iš pagrindų pakeisti savo maisto racioną. Apsigyvenus bendruomenėje, visi pasikeitimai yra stipriai pagreitinami, nes kitoks gyvenimas neleidžia ilgai svarstyti, o atšiaurios gyvenimo sąlygos verčia skubėti. Gal todėl paplotėliai, kuriais buvome pavaišinti, mums atrodė tokie beskoniai. Ir žiemai ruošiamas maistas buvo siaubingai sūrus ir aštrus. Galbūt, neturime teisės spręsti apie bendruomenę, paragavę vos vieną-kitą jų gamintą patiekalą, bet mums keistai atrodė pieno produktų atsisakymas – argi dievas karves sukūrė bifšteksų gamybai? Pienas juk yra pripažinta ir kol kas nepaneigta universali priemonė apsinuodijus. Pieniškas maistas labai sotus ir maistingas. Tuo tarpu aštrus maistas dirgina gleivinę ir tai viena iš skrandžio, kasos uždegimo priežasčių. Taip kalba mūsų gydytojai. Žinoma, čia ne miestas, nėra civilizacijos taršalų, stresų, gal ir nereikia pieno, o aštrus maistas tik pakeičia saldumynus. Nesinori stebėti, nes kiek žmonių, tiek ir papročių.

Žinoma ir mes, civilizuoti miestiečiai, nebežinome tikro karvės pieno skonio, nebent lankomės pas senelius kaime. Juk pieno perdirbimo įmonėse sumaišomas įvairiausias pienas: liesesnis ir riebesnis, netgi pagal švarą jis neskirstomas – visas priemaišas bandoma neutralizuoti kaitinimu ir „priedais“. Šis mišinys jau nebėra pienas, o tikras surogatas, kurio nepripažintų net pačios karvės.

Keliaujant į Guliajevką apie maistą ir jo kokybę negalvojome, visi tie pamąstymai atsirado vėliau, sugrįžus namo. O Guliajevka mus pasitiko statybomis. Beveik kiekviename kieme matėsi šviežiai apdirbti rąstai, pradėtas ręsti namukas ar ūkinis priestatas. Senus namus keitė nauji, daug didesni ir prabangesni. Vietiniai gyventojai kraustosi iš gyvenviečių, užleisdami vietą bendruomenei. Atvykstančiųjų pasekėjų srautas kol kas nemažėja. Nepritapus prie visarioniečių, liksi balta varna, todėl geriau išsikelti, kol dar nekrito namų kainos – ir čia veikia paklausos-pasiūlos dėsnis, nes kiekvienas pasekėjas nori apsigyventi arčiau savo mokytojo. Vietiniams Visarionas neatrodo vienintelis ir tikrasis Kristus. Daugeliui nesinori keisti įprasto, senojo tėvų perduoto tikėjimo. Be to, kas gali garantuoti, kad Visarionas skleidžia teisingausią kelią? Gal tai tik laikinas pakylėjimas, kuri atslūgs su pirmais sunkumais.

Besižvalgydami į išsiplėtusias statybas priėjome koplytėlę, o šalia jos žvilgsnį patraukė didžiulis kedras. Aplink medį lanku buvo sukaltas suolelis. Vienu metu aplink galėtų susėsti net pusšimtis žmonių – štai toks įspūdingai didelis augo kedras. Čia pat už tvoros, kieme keletas žmonių ravėjo lysves. Pagal jų apsirengą įtarėme, kad tai bendruomenės nariai, atvykėliai. Neapsirikome. Daržus, priklausančius bendruomenei, iš eilės ravi jos nariai, gyvenantys Guliajevkoje. Užaugintos daržovės gabenamos į Saulės miestą. Tiksliai neišsiaiškinome, kokiu būdu vyksta šis procesas. Sužinojome tik tiek, kad kiekvienas turi atidirbti bendruomenės žemėse. Užsukome į kiemą. Prie koplytėlės durų mus pasitiko prižiūrėtojas. Jaunas vaikinas ilgais plaukais, suknia iki žemės, virbalais megzta liemene ir vilnonėmis kojinėmis. Priėmė mus maloniai, įleido vidun, prieš tai turėjome nusiauti batus. Jaunuolis visą laiką šypsojosi ir atsakinėjo į visus mūsų klausimus: šis jaunuolis dar neapsisprendė, ar bus šventiku; prieš padarant sprendimą metus reikia atitarnauti koplyčioje, kad sprendimas būtų tvirtas ir galutinis; jam patinka gyventi šalia mokytojo Visariono, kuris rodo kryptį, moko, kaip išbristi iš bėdų; be mokytojo gyvenimas tiesiog prarastų prasmę; kas tada atvertų akis ir nurodytų, kaip toliau gyventi.

Išklausinėję nepažįstamąjį užėjome į koplytėlės vidų: kilimai, ikonos, degančios žvakės; tvyrojo prieblanda, nes šviesa sklido tik nuo žvakių – langų patalpa neturėjo. Pasigirdo varpo dūžiai, suskaičiavome, jų buvo keturiolika. Kodėl tiek kartų? Atsakymo nesužinojome, tiesiog tokia tvarka. Varpais skambinama aštuntą ryto ir antrą dienos. Tai apeiga, kurios reikšmės koplytėlės prižiūrėtojas nežinojo. Besisvečiuojant laikas tiesiog pralėkė, turėjome grįžti į Čeremšanką, kad suspėtume į liturgijos pradžią. Parduotuvėje nupirkome butelį aliejaus, saldainių, sausainių – gal tuos pirkinius priims žmonės, pas kuriuos laikinai apsistojome? Juk jie atsisakė įprastinio gyvenimo, todėl pinigų siūlyti nedrįsome, bet galėjome nupirkti truputėlį maisto. O ir pagunda patikrinti, ar tikrai jie nebenori saldumynų, buvo didelė.

Mes jau Čeremšankoje. Liturgiją pravedė jaunas vyras, kurį po atsivertimo Visarionas įšventino į popus. Civilizuotame pasaulyje šis jaunuolis buvo estrados žvaigždė. Šiandien vietoj populiarių šlagerių jis kuria giesmes ir pats jas atlieka. Vienu metu pagalvojome, kad patekome į provoslavišką Taize, vyrų vienuolyną įsikūrusį nedideliame Prancūzijos kaimelyje. Ir ten, ir čia apeigose dalyvavo atvykėliai. Tarsi šis renginys skirtas būtent jiems. Bendruomenės narių, jau ne vienerius metus čia gyvenančių, buvo nedaug. Įdomu, kodėl? Liucija taip pat prisipažino, kad retai čia lankosi. Santykiai tarp žmonių atrodė teatrališki. Margaspalvės sermėgos, perjuostos virve, basos kojos, plačios šypsenos ir mandagios frazės – viskas dvelkė prasta vaidyba.

Pasibaigė dar viena diena, sekmadienis. Leidimo į Saulės miestą gauti nepavyko. Ryšininkas, kuris gyvena Čeremšankoje ir vienintelis per radiją palaiko ryšį su Saulės miestu, buvo išvykęs į Kuraginą dalyvavo rajono liaudies meistrų šventėje. Mums pasiūlė ateiti pirmadienį. Atgal žingsniavome nelabai linksmi, galimybės pamatyti Saulės miestą vis seko.

Jūs esate čia: Naujienos Sibiro „kristus“